Kiekvienas iš mūsų žino, kad fotografuojam JPEG standartu, kad turim tiek ir tiek megapikselių, kad nuotraukos kuo toliau, tuo daugiau užima vietos fotoaparato atminties kortelėje, iš ko seka, kad grįžtam prie to, jog jau nebegalima be proto pleškinti į kairę ir į dešinę.
Ką darom? Mažinam kokybę, vaizdo dydį, nelabai suprasdami, kokias pasekmes tai turės.
Pabandysiu paaiškinti, kuo ypatingas JPEG standartas, kaip su juo elgtis, o gal yra geresnių pasirinkimų, ne tik JPEG?
Pastaba: vaizdo dydis dažnai netinkamai vadinamas rezoliucija. Rezoliucija - tai vaizdo taškų tankis paprastai matuojamas taškų skaičiumi colyje (DPI ar LPI).
Pagrindiniai vaizdų failų formatai
Pirmiausia apžvelgsiu plačiausiai naudojamus grafikos standartus, kuo jie vienas nuo kito skiriasi.
- GIF (Graphic Interchange Format) - formatas, sukurtas vienos iš stambiausių interneto tiekėjų specialiai tam, kad vaizdus perduoti per internetą. Failai gaunasi maži, kokybė irgi pakenčiama. Šis formatas tik internete ir tenaudojamas, kadangi palaiko tik indeksuotų spalvų atvaizdus (256 spalvos). Kita GIF versija leidžia į vieną failą sudėti kelis skirtingus atvaizdus, kurie interneto naršyklėse rodomi vienas po kito - taip gaunami trumpos animacijos ir panašiai. Be to, vieną iš indeksuotų spalvų galima padaryti permatomą, todėl paveiksliukas gali būti be fono. Fotografijoje nenaudojamas.
- PNG (Portable Network Graphics) - panašiai kaip GIF, skirtas grafikai saugoti, bet turi keletą reikšmingų patobulinimų: spalvų skaičius neribojamas o vaizdo permatomumas gali būti tolygus (ne yra/nėra kaip GIF'e)
- TIFF (Tagged Image File Format) - formatas, specialiai sukurtas saugoti skenuotus atvaizdus. Tai vienas pagrindinių formatų tiek naudojant pagal paskirtį (saugant skenuotus atvaizdus), tiek spaudoje, dirbant su iliustracijomis. Galimi keli suspaudimo algoritmai, kurie įgalina tiek išlaikyti visą informaciją (turint didelį failą), tiek ir suspausti failo dydį (mažėjant kokybei). Šis formatas yra kai kuriuose skaitmeniniuose fotoaparatuose, tačiau naudoti jį nelabai verta. Kodėl - paaiškinsiu vėliau.
- JPEG (Joint Photographic Experts Group) - plačiausiai naudojamas formatas. Naudojamas suspaudimo algoritmas leidžia kontroliuoti, kiek duomenų prarandama failo mažėjimo sąskaita. Šiuo formatu saugant, iš vaizdo panaikinama ta informacija, kuri nepastebima (arba mažai pastebima) žmogaus akims. Įvairiose programose bei fotoaparatuose skirtingai vadinami suspaudimo lygiai: Photoshop naudoja nuo 1 (prasčiausia kokybė, mažas failas) iki 12 (geriausia kokybė, didelis failas). Kitos programos naudoja procentus: nuo 1 arba 10 ((prasčiausia kokybė, mažas failas) iki 100 (geriausia kokybė, didelis failas). Fotoaparatuose lygiai įvardinami dar įvairiau. Pvz. „Canon" fotoaparatuose yra „normal", „fine", „super fine". „Nikon" - „Basic", Normal", „Fine". „Olympus" - „standart", „high", „super high". Ir taip toliau.
- JPEG 2000 arba J2K - perspektyvinis, labai geras vaizdo formatas vis nepasiekiantis vartotojų. Plačiau http://en.wikipedia.org/wiki/JPEG_2000 jei įdomu.
JPG, RAW ar TIFF?
Grįžtame tik prie fotoaparatų. Daugelyje skaitmeninių foto kamerų nuotrauka apsprendžiama dviem dydžiais: vaizdo dydžiu ir kokybe. Vaizdo dydis - kiek taškų bus per visą nuotraukos ilgį, ir kiek per jos aukštį. Aišku, kuo daugiau - tuo geriau. Sumažinti nuotrauką bus galima visada, ramiai sau atsisėdus prie kompiuterio, ir apkarpyti lengviau bus, o jau atvirkščias veiksmas (iš mažos padaryti didelę) bus kur kas sudėtingesnis, ir gaunama kokybė patenkins tikrai nedaugelį. Be to, norint daryti popierines nuotraukas sumažinta kokybė labai jausis.
Antras dydis, apie kurį jau buvo kalbėta - kokybė, t.y. JPEG formatu fotografuojant - suspaudimo laipsnis. Primygtinai rekomenduoju nusistatyti ir didžiausią vaizdo dydį, ir mažiausią suspaudimo laipsnį - paskui neteks gailėtis, kad „toks gražus kadras, ir nieko normaliai nesimato"...
...
Vis pasigirsta, kad „reikia fotografuoti į RAW", kad gaunama kokybė geresnė, nei naudojant JPEG. Kaip yra iš tikro?
Tam, kad paaiškinti, turiu labai jau supaprastintai pavaizduoti, kaip dirba skaitmeninis fotoaparatas.
Per objektyvo
i lęšius atsispindėjusi nuo fotografuojamo objekto šviesa krenta ant matricos
i.
Kompaktiniuose fotoaparatuose jos plotis būna paprastai nuo ~4 iki ~8 mm, aukštis - nuo ~3 iki ~6 mm., o įstrižainė - nuo ~5 iki ~10 mm (skaičiai apytiksliai, tačiau galima maždaug palyginti su APS-C DSLRi (dažniausiai naudojami dabar skaitmeniniai veidrodiniaii fotoaparatai), kur matricos dydžiai yra atitinkamai ~23mm, ~17 mm ir įstrižainė ~28mm. Pilno kadro skaitmeniniuose fotoaparatuose (Full frame DSLR) matrica yra tokio pat dydžio, kaip ir juostelės kadras, t.y. 36 x 24 mm, įstrižainė - 43,3 mm). Matrica analoginį signalą, t.y. spalvą, šviesos stiprumą paverčia skaitmeniniu signalu. Tada tik nuskaityta, bet dar neapdorota informacija (neapdorota todėl, kad šviesa išskaidoma į tris šviesos kanalus - raudoną, žalią ir mėlyną) siunčiama į fotoaparato procesorių, kuris visus tuos sluoksnius sujungia, sumažina, suspaudžia bei pritaiko kontrasto, spalvingumo, baltos balanso ir kitas korekcijas, atsižvelgdamas į duotus nustatymus. Viso to proceso rezultatas - JPEG (arba, kai kuriose kamerose - TIFF) failas.
O RAW yra visa ta neapdorota informacija, kuri įrašoma į kortelę aplenkiant procesorių bei visas jo atliekamas korekcijas. Aišku, failo dydis įspūdingas - apie 10 MB, tačiau kokios jo koregavimo galimybės! Pavyzdžiui, turbūt yra tekę fotografuoti be blykstės
i kambaryje su dirbtiniu apšvietimu? Spalvos nuotraukoje tikrai nebus natūralios. Tas pats ir su sniego, rūko fotografavimu. Galima, aišku, pasinaudoti rankiniu baltos balanso nustatymu, tačiau tai užima pakankamai daug laiko. O RAW galima pakoreguoti taip, kad balta nuotraukoje ir būtų balta, o ne tik kažkas panašaus.
Taip pat RAW formatas leidžia ištaisyti gan grubias eksponavimo klaidas - jei per tamsu, tai šviesinant nebus tokio kokybės nuostolio, kaip kad koreguojant JPEG failą. RAW formatas visai pagrįstai lyginamas su negatyvu tradicinėje fotografijoje. Baltos
i balansas ir eksponavimo korekcija - tik keli šio formato privalumai. O kur dar kiekvieno spalvos kanalo lygio reguliavimas, praplėsto dinaminio diapazono galimybės, kai kuriuose fotoaparatuose netgi detalumas geresnis, kai konvertuojama į JPEG ne fotoaparato procesoriaus pagalba, o specialių, tam pritaikytų programų. Netgi automatiškai konvertuojant iš RAW į JPEG tų pačių programų pagalba kokybė bus geresnė.
RAW ar TIFF? Pastarasis formatas į kortelę rašomas jau po fotoaparato procesoriaus apdirbimo, taigi, informacijos nuotraukoje bus beveik tiek pat, kaip ir JPEG formatu saugant, tik failo dydis atitiks, o gal ir viršys RAW failo dydį. Todėl visiškai nesąmoningas atrodo kai kurių gamintojų akcentavimas, kad tame ar kitame fotoaparate palaikomas TIFF formatas - šiek tiek didesnė kokybė nepateisina keletą kartų didesnės failo apimties.
Kada rekomenduojama naudoti RAW formatą? Fotografuojant didelio kontrastingumo nuotraukas (pavyzdžiui dangus ir tamsi žemė), nuotraukas, kurios gali reikalauti papildomo apdirbimo (pvz. dėl baltos balanso), taip pat tais atvejais, kai galimos eksponavimo klaidos.
Čia parašiau tik dalį viso to, ką turėtų žinoti norintis ne tik nufotografuoti, bet ir gauti gerą bei kokybišką nuotrauką.
Autorius:
Andriusha
Pranešk draugams
