¤nėraNors nesu fotografijos Zen meistras, su laiku ėmiau pastebėti, kad, kol pasiekia „fotonirvaną", fotografai dažniausiai pereina 5 tobulėjimo stadijas. Tai, be abejo, subjektyvus požiūris į fotografinį tobulėjimą, todėl nepretenduoju į absoliučią tiesą, tačiau, tikiuosi, straipsnis padės bent daliai fotografų atpažinti save ir numatyti tolesnius siekius. Kad būtų lengviau suvokti mano idėją, ją apibendrinau paveikslėliu, kuriame yra stadijų numeriai, jų moto ir priežastys, skatinančios pereiti į kitą stadiją.
Pirmosios stadijos moto -
„noriu fotografuoti". Pagrindinė jos ypatybė - palaipsniui arba staiga atsiradęs noras fotografuoti. Žmogus dar net neturi jokio fotoaparato, tačiau dažnai pradeda „fotografuoti" akimis ir vis dažniau ima gailėtis, kad neužfiksuojama tiek daug įdomių akimirkų. Beje, taip „fotografuoti" sveika bet kada ir bet kokiam fotografui - jei, pavyzdžiui, namuose pamiršote fotoaparatą, nepraleiskite progos fiksuoti kadrus žvilgsniu. Tai lavina akį, tad su laiku bus vis lengviau fotografuoti įprastais būdais. Priežastis, dėl kurios pereinama į kitą stadiją, yra fotoaparato įsigijimas.
Antrosios stadijos moto -
„noriu bandyti padaryti ką nors gražaus". Šiai stadijai priklauso bene didžioji dauguma viso pasaulio fotografų. Dažniausios nuotraukų temos - buitis, gamta (ypač makrofotografija), šeima ir draugai. Kas be ko, net ir neturėdami jokių fotografijos pagrindų, dalis šių fotografų stengiasi įamžinti nuotraukas kiek įdomiau nei „atėjau-pamačiau-nufotografavau". Kartais jiems pavyksta padaryti išties įspūdingų kadrų, vertų netgi profesionalaus kadro vardo, tačiau pasipūsti dėl to neverta. Pagrindinis skirtumas tarp mėgėjo ir profesionalo yra tas, kad profesionalas gali ir privalo daryti gerus kadrus, o mėgėjas kokybės negali garantuoti (ji nenuspėjama). Be to, dažniausiai skirtumas tarp mėgėjo padarytų ir gerų kadrų yra daug didesnis nei profesionalo. Na, o priežastis, skatinanti pereiti į kitą stadiją, dažniausiai būna nepasikliovimas fotoaparato automatika, kadangi ji yra per daug nenuspėjama (dėl to neprognozuojama yra ir nuotraukų kokybė).
Trečiosios stadijos moto -
„noriu gauti techniškai gerą rezultatą". Šioje stadijoje fotografai stengiasi įvaldyti rankines fotoaparato nuostatas. Papildomoms žinioms įgyti pasitelkiamas internetas, pažįstami fotografai, kartais ir fotografijos kursai. Jei iki tol buvo naudojamas visiškai automatinis fotoaparatas, jis keičiamas į tokį, kuris turi ir rankinį režimą. Įvaldyti techniką galima santykinai greitai (aktyviai mokantis - per mėnesį ar kelis), todėl stadijos trukmė visiškai priklauso nuo įdėtų pastangų. Retai kas lieka tobulėti šioje stadijoje, nes priežastis, skatinanti pereiti į kitą stadiją, yra gana svari - net ir puikiai techniškai atliktiems darbams reikia šiokio tokio meninio užtaiso, kad į juos palankiai imtų žiūrėti ir kiti. Dauguma fotografų, kurie nepereina iš šios stadijos į kitą, dažniausiai dirba itin techninį darbą (pvz., nuotraukų ruošimas dokumentams).
Ketvirtosios stadijos moto -
„noriu nufotografuoti ką nors meniško". Šioje stadijoje dažniausiai užsibūna pažengę fotografai. Gerai įvaldę savo turimą techniką, jie gilinasi į tai, kas nuotraukose traukia akį. Pagrindinis tobulėjimo būdas - kitų fotografų darbų peržiūros ir savo darbų pateikimas viešai kritikai. Perpratus meninius nuotraukos aspektus, galima imtis fotografijos verslo ir, remiantis visomis įgytomis žiniomis, sėkmingai uždarbiauti. Visgi tai nėra galutinis tobulėjimo taškas - su laiku fotografai ima pastebėti, kad net ir techniškai bei meniškai patrauklios fotografijos nėra vertinamos. Taip yra dėl to, kad tuos pačius kadrus (arba labai panašius) anksčiau jau buvo padarę kiti. Noras išsiskirti iš kitų - tai priežastis, skatinanti pereiti į paskutiniąją stadiją.
Na ir paskutiniosios, penktosios, stadijos moto -
„noriu nufotografuoti ką nors nematyto". Tai bene pati sudėtingiausia, bet ir teikianti didžiausią pasitenkinimą stadija. Tai etapas, kuomet patyrę fotografai bando pateikti visuomenei tai, kas yra ir gerai atlikta, ir su giliu meniniu užtaisu, ir, svarbiausia, visiškai nauja, nematyta. Kadangi pasaulyje gyveno ir gyvena milijonai fotografų, tapo itin sunku nesikartoti. Tad šioje stadijoje ypač svarbu domėtis ne tik šiuolaikinių fotografų darbais, bet ir praeities kūriniais. Unikalios, visuomenėje pripažįstamos ir vertinamos fotografijos - dažniausiai ilgų metų darbo ir žinių rezultatas.
P.S. Taip pat rekomenduoju perskaityti šmaikštų Ken Rockwell straipsnį apie 7 fotografų lygmenis:
www.kenrockwell.com/tech/7.htm.
Mikas Binkis
Žurnalas FOTO.