Niekad apie tai negalvojau. Nežinau. Kavos negeriu - perku pieną. Keltis ryte, manau, pažįstama normaliems žmonėms, dirbantiems normalius darbus.
Peržvelgę tavo fototechnikos sąrašą ir pamatę, ką ir kaip su ja sugebi nufotografuoti, negalėjome nesupavydėti. Išbandei daug skirtingų žanrų ir veidų, gal prasitartumei, kaip šis pomėgis tave surado ir ar jau seniai?
Tai tik marketingas. Bet kokio 35 mm fotoaparato su 50mm f/1.8 objektyvu iš ebay už 40 eurų tikrai pakaks kiekvienam. Žmonės, kuriems patinka camera porn, ne ten pataikė.
Kalbant apie pradžią, fotografavau autoportretus. Dariau tai skaitmeniniu fotoaparatu, ir visi portretai buvo neblogi, bet niekuo neypatingi, nes tai TIK skaitmena. (Labai jos nemėgstu). Užtrukau kelis mėnesius, kol perskaičiau aparato manualą, bet po to viskas buvo puiku. Fotoaparato instrukcijos tikrai pakanka, kad galėtumei fotografuoti - tai viskas, ką reikia išmokti.
Filmuojiesi, fotografuoji, panašu, kad puikiai moki pateikti ir pristatyti save ir savo veiklas, tačiau kaip bendrauji su žmonėmis, kuriuos tenka fotografuoti vestuvėse?
Fotografuodamas vestuves su klientais gurkšnoju šampaną, , šoku su jų damomis. Paprastai fotografuoju tik turtuolius, kurie gerai moka. Kai kurie yra mano draugai. Vieninteliai žmonės, kuriuos dar fotografuoju, tai šeima ir draugai, arba žmonės, kurie man pasirodo įdomūs.
Teks pabūti nuspėjamais, tačiau pirmas „kabliukas", pagavęs peržiūrėti tavo nuotraukas (na taip, tenka prisipažinti, peržvelgti visas pritrūko ryžto :)) buvo būtent vestuviniai šotai. Gal galėtumei papasakoti, kaip ėmeisi vestuvinės fotografijos? Ir kas tau padeda išsaugoti tokį nesugadinta, nesubanalinta požiūrį į tuos žmones, pateikti tai maloniai, tarsi kadrus iš skoningai rafinuoto filmo? Ar šventės dalyviai tau bent tai vienai dienai tampa svarbūs, ar mėgini būti draugu? O gal mėgsti atstumą, būni tiesiog žmogus, nusamdytas pabūti šios progos fotografu?
Gatvėje fotografavau vietinius pardavėjus. Praktikavausi ir mokiausi naudotis skaitmena, aiškinausi, ką daro visi tie mygtukėliai. Vienas pardavėjų paprašė parodyti, kaip jį nufotografavau, o tada pasiūlė fotografuoti jo dukters vestuves. Neįsivaizdavau, kaip tai daryti, tad fotografavau tai, kas man atrodė teisinga ir įdomu. Stengiausi vengti vemti verčiančių saldžių vestuvinių vaizdelių. Taigi, viskas prasidėjo tą vakarą ir tęsiasi iki šiol... Vienintelis dalykas, kad vis dar nesu visame pasaulyje žinomas fotografas :)
Fotografuoju „normalius" kadrus, jei žmonės man gerai moka. Tiesiog nerodau jų internete, kad išsaugočiau gerą reputaciją. Pasilieku sau truputį laisvės: skaitmena fotografuodamas tai, ko nori užsakovai, o juosta fotografuoju tik tai, kas man pačiam patinka. Kadangi mėgstu tik juostinę fotografiją, kaskart pažvelgęs į geresnę skaitmeninę nuotrauką nervinuosi, kad nenufotografavau to juosta. Vieną dieną tiesiog atsisakysiu skaitmenos išvis. Ji sugadina mano kadrus, bet valgyti noriu, kaip ir jūs visi, tad 100 procentų laisvas nesu.
Niekuomet negalvoju apie tai, ką man tie žmonės galėtų reikšti. Fotografuoju tai, ko nori klientas ir stengiuosi linksmintis su vestuvių svečiais, bet daug alkoholio nevartoju, tad nuotraukų neprarandu. :)
Peržiūrėjus visą begalybę kitų tavo darbų, self'ų ir still life'ų neįmanoma nepajusti, kad fotografija tau dar netapusi kasdienybe, toks įspūdis, kad tuo, ką darai, visad mėgaujiesi. Kaip tau šitai pavyksta? Ar nevargina tas amžinas skirtingų požiūrio taškų ieškojimas? O gal tiesiog pasaulį matai labai įvairiai ir įvairų?
Darbe fotografija yra rutina. Viskas beveik visada taip pat. Žmonėms patinka saugumo jausmas, tad jie jaučiasi ramūs, kai gauna tai, ką kadaise jau matė. Retas klientas nori ko nors įvairesnio ar įdomesnio, visi užsisako šimtus gražių vaizdelių, kuriuose būtų jų šeima ir draugai. Tai, ką matėte mano puslapyje, man patinka. Jei būčiau garsus ir galėčiau diktuoti sąlygas, fotografuočiau tik taip. Kol neesi žinomas, negali fotografuoti keistų, neryškių vaizdų ir tikėtis, kad būsi suprastas, todėl ir stengiuosi rodyti tik tai, kas daugeliui priimtina - nesinori susiteršti reputacijos. Žmonės labai nuspėjami, retas kuris ryžtasi eksperimentuoti, tad daugelis nuotraukų tesiskiria veidais, kurie jose yra. Neįprastas nuotraukas parduoti nėra lengva, tad eksperimentinę fotografiją renkuosi kaip laisvalaikio pomėgį, man tai pramoga. Jei neturiu idėjų - nefotografuoju, kelionės padeda neišsisemti, netapti nuobodžiu pačiam sau.
*
Užsiimi daugybe veiklų, moki net 7 kalbas, panašu, kad neesi vienas tų, kurie mėgsta ilgai sėdėti prieš televizorių ir mindžikuoti vietoje. Kokiomis dar veiklomis užsiimi? Gal turi kokių asmeninių projektų ir idėjų? Darai viską sau ar mėgini tuo ką nors pasakyti artimiems žmonėms, o gal net pasauliui? :)
Mėgstu miegoti, nevengiu apsilankymų sporto salėje, mano pomėgiai įprasti. Vaidinu, kai gaunu vaidmenį, taip pat man patinka keliauti. Fotografinių projektų nekuriu ir juose nedalyvauju. Nemėginu išradinėti dviračio, tiesiog fotografuoju taip, kaip norisi, negalvodamas. Darau tai dėl pramogos arba dėl pinigų. Jei žmonės supranta - puiku, bet jei ne, tai ne. Ne kiekvienam artima tai, ką aš kuriu. Aš ne Damien‘as Hirst‘as - panašu, kad visi žmonės supranta jo kūrybą.
Pakankamai keista, kad pasirinkai būti ir žmogumi, prieš kamerą, ir žmogumi, už jos. Ar tai išties taip skirtinga, kaip atrodo?
Tai padeda suprasti žmones, esančius kitoje pusėje. Pažiūrėkite į Clint‘ą Eastwood‘ą, Sean‘ą Penn‘ą... Tokie žmonės nėra retenybė.
Žodis fotomo skaitytojams
Daugelis fotografų pernelyg didelį dėmesį skiria fotografijos terminams, teorijai, kol galų gale technikai ima skirti didesnį dėmesį, nei tam, ką daro - galų gale visi jie susimauna.
Vienintelis mano patarimas jauniems fotografams būtų mesti visas studijas, kurias pradėjote. Niekada nestudijavau fotografijos, tai neturi prasmės. Jei jums patinka fotografuoti - puiku, užsiimkite tuo, ką mėgstate. Jei ir kitiems tai patiks, vadinasi turite talentą ar savito žavesio. Fotografijos nereikia mokytis - geriau kurkite ką nors naujo ir originalaus, nei žiūrėkite į tai, ką visi kiti daro ar darė. Nereikia ir daug galvoti, apmąstymus pasilikite kitoms sritims. Daugelis žmonių tai, ką kuriate, supras tik tada, jei būsite įžymus, bet negi šitai būtina tam, kad kurtumėte? Žmonėms neįsakysi, ką galvoti.
Tačiau dar yra ir kitas kelias - keistai apsikirpkite ir žmonės galvos, kad esate menininkai. Tuomet nusipirkite didžiulius fotoaparatus - taip juos įsitikinsite, kad esate fotografai.
Edward Olive kalbino Fotomo net.niekas.eu
Daugiau fotografo nuotraukų rasite čia: www.edwardolive.info
Čia susidaro vaizdas, kad tai lietuvių bruožas:)
Geras fotografo požiūris man patiko, tik vėlgi užtenka fotkinti už 40$ įsigyta įranga, bet pats fotkinu su elkėm už 2k baksu:) na bet kaip ir pats sakė marketingas...:)
Daugumas geriau supranta techninius dalykus. Švietime taip pat pirmenybė tiksliesiems mokslams. Kam teko bendrojo lavinimo mokyklose susipažinti su meno, fotografijos meno istorija ir šiandiena? Kokį bagažą žinių, praktinių įgūdžių gauname? Ar laikome, kad tai svarbu mums, kad valgysime iš to duoną? Atskirų pasišventusių žmonių dėka kai kurie turi laimę pamatyti, išgirsti, prisiliesti prie tų puikių dalykų, kai kuriuos tėvai verčia tuo sukeldami prieštarą, kiti patys ilgai ieško savo kelio ir tik nedaugelis randa. Aplinkiniai į juos žvelgia su pagarba, dar kiti - su pašaipa: kiek tai kainavo ir ką dabar turi... Kas mūsuose turi didesnį visuomeninį "svorį": menotyrininkas ar verslininkas? Nors pastarieji taip pat gali puikiai žinoti meno istoriją, būna daug matę ir patyrę, bet jų kuriamos vertybės yra labiau materialios. O dvasinius dalykus, naujas idėjas (kurios gana retos), įvairias manifestacijas ne visi priima kaip sau artimas ir reikalingas.
Antr., 2009.02.24, 13:20 rašė: tokiu yra tikrai ne mazai. su markais laksto, bet nieko is to gero.

Translate to: ![]() | eFoto straipsniai Įdomūs fotografai Naujos žinios: |