Susipažinkite:
Mindaugas Ažušilis - eFoto bendruomenės narys, šiuo metu studijuojantis Vilniaus dizaino kolegijoje Taikomąją fotografiją.
Tavo fotografijos yra labai įvairios: nuo peizažo iki akto, atrodo, kad esi nuolatinis ieškotojas. Kaip Tu pats apibūdintumei save kaip fotografą?Fotografuodamas siekiu nustebinti pats save, siekiu keistis sulig kiekviena idėja, siekiu judėti pirmyn, visada noriu padaryti dar ir dar geriau. Kai išvydęs rezultatą, pajuntu nedidelį jaudulį, mažą virptelėjimą, tada jau žinau, jog pavyko.
Nesutinku su ta nuomone, jog fotografas turi būti atpažįstamas su kiekvienu savo darbu. Mano subjektyvia nuomone, tada jis tampa neįdomus, nuspėjamas, “patogus”, tarsi kopijuojantis pats save.
Fotografijoje nesureikšminu žanrų, nes ir vienos idėjos išpildymas gali pareikalauti tiek portreto, tiek peizažo ar natiurmorto.
Kiekviena tema atskleidžia fotomenininko mintis, idėjas, požiūrį. Kaip pasirenki temas? Jas padiktuoja aplinka, ar pirmiausia gimsta tavo mintyse?
Stengiuosi “sveikai maitintis” – žiūriu įvairius filmus, vartau įvairių šalių fotoalbumus, skaitau įvairią literatūrą, bendrauju su skirtingais žmonėmis, dalyvauju „efoto“ bendruomenėje ;) . Ir idėjos pačios mane aplanko: kartais prieš užmiegant, kartais sapnuose, kartais paprasčiausiai pietaujant. Retkarčiais pagalvoju, ką dar galėčiau padaryti, jog tai nesibaigtų, jog mintys ar idėjos nesiliautų lankiusios. Tai mane kartais baugina, nes šio proceso pradas nesuvokiamas, tikriausiai, ir nekontroliuojamas.
Papasakok plačiau apie “Strazdai” seriją. Kaip atradai šį unikalų kaimą? Ir kaip patekai į šią mažą bendruomenę, į žmonių namus?
Strazduose gyveno mano proseneliai, gimė mano senelis, tačiau jau paauglystėje išdūmė į Vilnių. Žmogus nėra tiesiog pats sau plyname lauke išplėštas iš konteksto, todėl ir man mano šaknys įdomios. Skaičiau apie šį kaimą rašytiniuose šaltiniuose, klausiausi senelio pasakojimų. Mane labai sujaudino tai, jog vos keli metai kaimui beliko – fotografuojant 2009-aisiais metais jame tebuvo penki nuolatiniai gyventojai, o jau 2010-aisiais metais - vos keturi. Džiaugiuosi, jog pačiu laiku susidūriau su senųjų ir naujųjų tradicijų slenksčiu ir turėjau galimybę prie jo prisiliesti.
Fotografijose pastebima, kad užmezgei artimą kontaktą su žmonėmis, jie atrodo itin natūralūs, nuoširdūs ir atsipalaidavę. Kaip Tau pavyko padaryti tokias emocionalias nuotraukas?
Savarankiškos psichologijos, filosofijos studijos, taip pat gelbsti aktorystės paslaptys. Bet svarbiausia nemeluoti sau, tada nemeluosi ir žiūrovui.
Pakalbėkime apie dabartinę Tavo veiklą. Viena ryškiausių serijų, kuri šokiruoja, matyt, nemažą dalį drovių lietuvaičių yra - “Human Animal”. Aktą pasiryžta fotografuoti ne kiekvienas fotografas. Papasakok plačiau kaip kilo idėja? Koks Tavo santykis su modeliais?
Fotografavimo pradžioje tam tikrą laiką teko dirbti naktiniuose klubuose. Matydavau, kaip žmonės net nesusipažinę eidavo į atokiausias klubo vietas. Ir mane tai kažkaip paveikė - nesąmoningai sugretinau tai su vienoje sodyboje matytomis gyvūnų iškamšomis. Taip nusprendžiau vizualizuoti šią būseną.
Šiuo atveju modeliai yra mano bičiuliai, esu dėkingas, jog jie patikėjo mano idėja. Tik, deja, per šias fotografijas sulaukė daugybės pašaipių komentarų, kas mane labai nustebino ir nuliūdino.
“Racers” ir “Human Animal” serijos atliktos naudojant Polaroid techniką (dar kitaip vadinama mirusia, nes nebegaminamos Polaroid kasetės). Ką apie ją galėtum papasakoti? Kiek Tau yra svarbi pati technika fotografijoje?
„Polaroid“ technika yra labai paprasta, bet kartu ir stebuklinga. Šios serijos momentine fotografija darytos neatsitiktinai – “Human Animal” stengiausi visiškai nesikišti į procesą nei techniniu, nei verbaliniu būdu – kas gali būti natūraliau už lengvus momentinio fotoaparato spustelėjimus. Na o “Racers” serijoje mane labai sužavėjo žmonių fanatizmas automobiliams, jų gerinimui, greičiui, vairavimo technikai, todėl labai norėjau juos įamžinti prie savo, tam tikra prasme, kūrinių bei gauti jų autografą, elektroninį adresą, kuris yra labai įdomus niuansas šioje besikeičiančioje dabartyje. Kas žino, kada jis pranyks kaip „floppy“ diskelis.
Serija „Racers“
Šiuo metu studijuoji Vilniaus dizaino kolegijoje, Taikomąją fotografiją. Kokie įspūdžiai? Ką galėtum papasakoti apie studijas? Kaip manai ar fotografui būtinas fotografinis išsilavinimas?
Išties esu patenkintas modernia studijų kokybe, dėstytojų įvairove bei jų patirtimi, požiūriu į studentus, ir bendra šios kolegijos koncepcija.
Vienas visiems žinomas kompozitorius drausdavo aplinkiniams klausytis kitų kūrinių, kad tai nepakenktų jo originalumui.
Niekas nėra būtina ar privaloma - kiekvienam savi sprendimai, savos taktikos bei strategijos.
Vieni kūrėjai plėtoja kai kurias temas visą gyvenimą ar suplanuoja kelis metus į priekį, kiti gyvena šia diena ir fotografuoja dabar ir čia. Ar mąstai apie ateitį? Kokios Tavo kūrybinės perpektyvos, planai?
Ateinančiu metu planuoju fotografuoti tai, ko noriu pats, kas mane domina ir jaudina. Taip pat, deja, labai abejoju savo ateitimi gimtojoje šalyje. Tiesiog čia nėra tradicijų, nėra parodų, nėra galerijų, muziejų, o žmonėms nelabai ir berūpi. Gaila. Bet juk galima Lietuvai atstovauti ir už jos ribų.
Kalbino
Monika DaukšaitėŠiuos straipsnius remiate Jūs. eFoto parama:
www.efoto.lt/paramaDaugiau Mindaugo Ažušilio nuotraukų:
www.mindaugasazusilis.com, eFoto
geriausios,