Sauliaus Žiūros nuotrauka
Po Lietuvos rinktinės pergalės (sveikinam! ;) visa Lietuva ūžė, šėlo. Tikėjomės, kad gausi eFoto bendruomenė puls rodyt savo fotoreportažus - juk ne kasdien šalį vienija ne pyktis, o džiaugsmas. Bet ... reportažų nėra. Atsikalbinėjimai 'mes šventėm, o ne dirbom' netinka - tikras fotografas niekad nepamiršta fotoaparato. Gera proga įamžinti įvykį ir pasidžiaugti su kitais - pražiopsota ...
Bet Lietuvoje gerų fotožurnalistų yra. Pristatome
Saulių Žiūrą.
Saulius Žiūra prieš penketą metų neplanavo tapti profesionaliu spaudos fotografu. Tačiau taip susiklostė jo gyvenimo aplinkybės, jog teko pradėti naują gyvenimo etapą. Tada jis prisiminė vaikystės fotografinius eksperimentus, susisiekė su savo senu pažįstamu fotografu Kęstučiu Rimu vanagu, tuo metu vadovavusiu agentūrai „Baltijos fotografijos linija“, ir ėmėsi fotožurnalistikos. vėliau teko padirbėti verslo žurnale „Fortuna privata“. Tikriausiai neatsitiktinai šių metų geriausių spaudos fotografų rinkimuose Saulius tapo reportažo temos nugalėtoju. Jis fiksuoja fotoistorijas ne vien genamas profesinio intereso. „Reportažai spaudos leidiniuose tampa nebe tokie paklausūs. Mažėja spausdintinių leidinių tiražai, sunkėja jų gyvenimas, todėl ir kokybiškos fotografijos poreikis sumenko“, – apgailestauja Saulius. Kita vertus, gyvenimas teka sava vaga, nekreipdamas dėmesio į spausdintinės ir internetinės žiniasklaidos grumtynes. vieni įvykiai nuskamba ir pritraukia dešimtis fotografų. Kiti įvykiai praplaukia tyliai – juos pastebi ir įamžina tik žvejo kantrybę turintys gyvenimo reportažo entuziastai. Saulius Žiūra būtent toks – žvejoja fotoistorijas ramiai, neskubėdamas, kiekvieną kartą bandydamas pastebėti naujų dalykų. „Tiesą sakant, važinėdamas į žvejybą ir apsisprendžiau pasukti link fotografijos“, – šypteli Saulius.
I Juodasis penktadienis
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Pirmosiomis gegužės dienomis kareiviai su skydais vaikė demonstrantus Graikijoje. Kovą mirtinos grumtynės virė Kirgizijos sostinėje Biškeke, kai buvo sukurstytos riaušės ir iš šalies išvytas prezidentas. Tą kartą žuvo apie 70 žmonių, o vietinių fotografų nuotraukos apskriejo visą pasaulį. Tikriausiai dar ne vienas panašus susirėmimas įvyks šalyse, kur žmonių nervai ištampyti ekonominės ir politinės krizės, o jais meistriškai manipuliuoja šešėlinės, užkulisinės jėgos.
2009 m. sausio 16 d. Saulius susidėjo fotokrepšį ir nužingsniavo į mitingą link Seimo. Šį kartą tai nebuvo darbinė užduotis. Neilgai trukus jis pateko į įvykių sūkurį. „Ekstremaliose situacijose dažnai nėra kada galvoti apie kompoziciją. Kai skrieja guminės kulkos ir gniūžtės, tiesiog įsijauti į padėtį ir veiki automatiškai“, – tikina vyriškis. Šį karštą įvykį fotografavo ne vienas profesionalas, tačiau išsamių fotoreportažų nebuvo paskelbta. Tiesa, vieną įsimintiną kadrą užfiksavo fotomėgėjai ir pateikė interneto portaluose. „Kai stebiu, kaip vertina reportažines fotografijas kitų šalių profesionalai, matau, kad nugalėtojų darbai neapsieina be kraujo. Kita vertus, turėdami šimtąją sekundės padėčiai įvertinti geriausi pasaulio reportažininkai sugeba išspausti tobulą kompoziciją. Jie momentinio įvykio fiksavimą pakelia į meninės fotografijos lygį“, – teigia Saulius.
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
II Šeima iš Eritrėjos Vilniuje
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Šeima iš Eritrėjos atvyko į Lietuvą pabandyti įsitvirtinti naujam gyvenimui. Pradžioje jie gyveno Rukloje, pabėgėlių stovykloje. Tada pirmą kartą Sauliui teko juos fotografuoti. Po poros metų fotografas vėl su jais susitiko Vilniuje. Tuo metu Lietuvos žurnalistų sąjunga surengė konkursą „Susipažinkime“, tad Saulius Žiūra nusprendė sukurti šitos šeimos vienos dienos istoriją. „Pasiprašiau šios šeimos – Jemil, jo žmonos Salam ir sūnaus Aymen, – kad leistų fiksuoti jų kasdienes akimirkas. Net šiek tiek nustebau, kaip maloniai jie įsileido į savo namų gyvenimą. Stebėjau, kaip jie džiugiai pasitinka dieną, vyksta į darbą, vakare žaidžia su vaiku, ruošia keletą savo nacionalinių patiekalų, valgo rankomis, vėliau daro ypatingą, tris kartus užpilamą kavą. Retai kitos tautos šeima tave prisileidžia taip arti. Kiek žinau, vyras dirbo „Senukų“ prekybos centro sandėlyje, žmona – naktinėje „McDonald’s“ pamainoje, tačiau vėliau neteko darbo, dėl šaltoko klimato pradėjo sirguliuoti sūnus ir, deja, išvyko iš Lietuvos“, – aiškina Saulius.
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
III Šimtametis Šiluvos klebonas
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Monsinjoras Eduardas Simaška į kunigus buvo įšventintas 1936 m. birželio 21 d. Kauno katedroje. Saulius Žiūra kartu su „Fortuna privata“ žurnaliste Eugenija Grižibauskiene vyko susitikti su senuoju kunigu jo šimto metų jubiliejaus išvakarėse. Kunigas jiems pasakojo savo gyvenimo istoriją: „Troškimą būti kunigu sužadino patys kunigai. Kaimyno brolis buvo įstojęs į kunigus, o ir mano brolis 1919 m. pradėjo studijuoti seminarijoje. Kai brolis mokėsi, vasarą pas mus atvažiuodavo daug jo draugų klerikų; aš visur maišydavausi ir pats galiausiai panorau tapti kunigu.“ Seminarijoje Eduardui Simaškai teko mokytis daug kalbų, o geriausiai sekėsi graikų. Po karo jis buvo partizanų ryšininku. 1946 m. jį suėmė ir išvežė į KGB rūsius Vilniuje. Ten kelis mėnesius truko naktiniai tardymai, kankinimai. „Man pasiūlė bendradarbiauti arba važiuoti ten, „kur ir gyventi nenorėsi, ir mirti negalėsi“, – atsiminė kunigas. Jis buvo nuteistas 10 metų kalėti Sibiro koncentracijos lageriuose. Pradžioje nuvežė į Šiaurės Uralą, kur atrinkti stipriausi vyrai tiesė geležinkelį. „Žiemą gyvenome palapinėse: nei baltinius kas keičia, nei pirčių, – nieko. Didžiausiame šaltyje baltinius nusivelki ir iš jų uteles kratai į sniegą. Pabundi ryte, žadinti šalia gulintį, o jis jau miręs“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi kunigas. Gilus ir atkaklus tikėjimas padėjo jam ištverti ir anglies kasyklose Intoje. „Intos anglių kasyklose visą dieną stovėdavome iki kelių vandenyje ir kasdavome anglį, o paskui šlapi, esant 45 laipsnių šalčiui, laukdavome lauke, kol visi susirikiuos“, – pasakojo monsinjoras. Slapta lagerio katilinėje Eduardas Simaška sugebėjo 7 metus diena iš dienos aukoti šv. Mišias. „Vietoj altoriaus – taburetė, raziną iš vakaro įmesdavome į vandenį, kad išbrinktų ir virstų į vyną“, – prisiminė E. Simaška. Nors sugrįžus į Lietuvą teko sunkiai dirbti atstatinėjant apgriuvusias bažnyčias, įkyriai persekiojant sovietiniams pareigūnams, jis džiaugėsi žmonėmis ir gyvenimu: „Apskritai gyvenime man nieko netrūko... Žmonės nėra reiklūs, kiekvieną maloniai priimk ir pakalbink, ypač vaikus, ir viskas bus gerai. Žmonės prisiriša prie atviro kunigo. Linkiu tokiems ir būti.“
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Sauliaus Žiūros nuotrauka
•••
Jau baigdamas rašyti apie šias tris Sauliaus fotoistorijas supratau, jog jos keistu būdu tarpusavyje susijusios. Įniršę, ant valdžios įtūžę jauni riaušininkai, besipliekiantys su vidaus kariuomene, nes jaučiasi socialiai nuskriausti, tikrą badą ir vergovės pragarą perėjęs kunigas, besidžiaugiantis žmonėmis ir ramybe, naujieji imigrantai, čia atvykstantys ieškoti geresnio gyvenimo ir demonstruojantys jaukius šeimos santykius, – paradoksaliai demonstruoja šių dienų Lietuvos emocinį portretą. Fotoistorijose perteikiami gyvenimo kontrastai: smurtas ir dvasinė ramybė, neapykanta ir šeimos meilė. Tik vienas žingsnis skiria gyvenimo pilnatvę ir jo neurozes.
Beje, Saulius Žiūra dabar kuria ir ilgalaikes fotoistorijas, kurios trunka jau kelerius metus ir bus fiksuojamos ateityje. Istorinis reportažas dar tik pradeda prigyti Lietuvos fotografijos tradicijoje.
Sauliaus Žiūros patarimai
1. Svarbu gera idėja, tema nebūtinai turi būti aktuali visuomenei – svarbiausia, kad ji būtų įdomi pačiam autoriui. Net paprasčiausia tema gali būti pateikta nebanaliai ir įdomiai, atskleidžiant asmeninį požiūrį į ją.
2. Kaip ir kiekvienas pasakojimas, fotopasakojimas turi būti nuoseklus temos išdėstymas su pradžia ir pabaiga.
3. Techninė pusė ne tokia reikšminga, svarbu išlaikyti vaizdinį vientisumą, tarkim, jei nuotraukos nespalvotos, tai visos nespalvotos, neturi būti netvarka.
Saulių Žiūrą kalbino Marius Matulevičius
Žurnalas „Foto“