Algimanto Aleksandravičiaus išsilaisvinimas
2010.11.03  Naujienos:  LietuvojeparodosŽurnalas FOTO    5
 
Profesorius Alfredas Bumblauskas ir Algimantas Aleksandravičius prieš parodos atidarymą Vilniaus Rotušėje. Ramūno Danisevičiaus  

Iki šiol pažinojome Algimantą Aleksandravičių kaip portreto meistrą. Tačiau šiomis dienomis Vilniuje atsidariusios iš karto dvi parodos mums atvėrė kitokį Algimantą.

Nuotraukoje: Profesorius Alfredas Bumblauskas ir Algimantas Aleksandravičius prieš parodos atidarymą Vilniaus Rotušėje. Ramūno Danisevičiaus nuotr.

Jau praeitais metais rašėme apie fotografo pradėtą projektą Adomo Mickevičiaus kelias. Dabar Vilniaus rotušėje eksponuojama 47 darbų paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atspindžiai“, kuriais autorius romantiškai pasakoja apie buvusios klestinčios Lietuvos vietoves bei poeto Adomo Mickevičiaus gyvenimo vietas. „Tai buvo iššūkis man pačiam, kai sėdau į automobilį ir apvažiavau 2000 kilometrų, fotografuodamas sugriuvusias ir restauruojamas pilis, pilkapius, bažnyčias“, – pasakojo Algimantas iš karto po parodos atidarymo. „Jei bandai fotografuoti paveldą nebanaliai – tai nei kiek ne lengviau, nei kurti psichologinius žmonių portretus. Tiesą sakant, tai taip pat savotiška portreto fotografija, kai bandai perteikti nostalgiš
ką nuotaiką, stengiesi sukurti kompozicijas, kurios atvertų širdis šias fotografijas žiūrintiems žmonėms“. Beje, parodos Rotušėje organizavimu, katalogo spausdinimu pasirūpino „Nikon“ bendrovė.„Nikon“ atstovas Baltijos šalyse Rene Mittas per parodos atidarymą papasakojo, jog prieš metus kartu su A. Aleksandravičiumi dalyvaudamas Perpinjano festivalyje pasiūlė jam paramą rengiant projektą. „Nikon“ laikosi tradicijos – jei fotografas visus savo įspūdingiausius darbus sukuria „Nikon“ technika, surengia rimtą jo kūrinių parodą. Tai dovana. Šiuo atveju pretekstas buvo ir priartėjęs Algimanto jubiliejus – lapkričio 2-ąją jam sukako penkiasdešimt metų.

Trakai. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Trakai. Nuotr. A. Aleksandravičiaus

Gerai, kai penkiasdešimties sulaukęs fotomenininkas nesistengia užkonservuoti savo darbų, nesislapsto po anksčiau sukurtomis fotografijomis. Lietuvos fotomenininkų sąjungoje surengtoje Algimanto parodoje „Renovatio“ beveik nepamatysite portretų. Nebent šiek tiek erotinių moterų portretų visu ūgiu įdomiuose interjeruose. Gatvės fotografija, miegančių ant suoliukų skirtinguose pasaulio miestuose akimirkos, vaikai Perpinjano gatvėse – tai naujausias A. Aleksandravičius, išėjęs į gatvę su fotoaparatu. „Visą gyvenimą fotografavęs žmones studijoje, prieš kelerius metus išbandžiau gatvės, gyvenimo dienoraščio fotografiją ir rimtai „užsikabinau“. Ta laisvė, kai esi tiesiog stebėtojas ir tau nebereikia modeliuoti fotografuojamo žmogaus nuotaikos, – įkvepia.“ Algimantas mano, jog svarbiausias dalykas fotografuojant – gilus įsitikinimas tuo, ką darai. „Ar fotografuočiau įžymaus žmogaus portretą, ar vaikus gatvėje, ar apgriuvusios pilies fragmentą – visada stengiuosi prakalbinti fotografuojamus žmones ar objektus. Netgi kai pats ruošiu maistą namuose, visada pakalbinu pjaustomą pomidorėlį, bandydamas įlieti meilės būsimam kulinariniam kūriniui.“

Siūlome paskaityti Aistės jau anksčiau rašytą pasakojimą „Foto“ žurnalui apie „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atspindžius“ ir kuo greičiau aplankyti Algimanto Aleksandravičiaus parodas Vilniuje bei parašyti savo nuomonę apie naujo autoriaus kūrybos etapo fotografijas.


Biarozos rūmai. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Biarozos rūmai. Nuotr. A. Aleksandravičiaus


Pasakojimas apie projektą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atspindžiai“


Prieš metus Baltarusijos institutas Lietuvoje kartu su LR užsienio reikalų ministerija pasiūlė įgyvendinti projektą Baltarusijoje. Buvau prašytas įamžinti Baltarusijos „veidą“. Kadangi jau kitose šalyse patyriau, ką reiškia fotografuoti žymius žmones, neturint jų sąrašų, sutarėme, kad įamžinsiu LDK paveldą Baltarusijoje. Abejonių kilo dėl to, kad ši sritis jau nemažai fotografuota. Tada netyčia susitikau profesorių Alfredą Bumblauską, pasipasakojau. Jis ir pasiūlė daryti ciklą „Poeto Adomo Mickevičiaus pėdomis“. Taigi, išsyk sakau, kad idėja nėra mano. Pagalvojau, kad man, kaip portretistui, tai rimtas iššūkis. Paprašiau, kad profesorius į projektą pažvelgtų iš istorinės perspektyvos – kur konkrečiai vykti, kokias vietoves aplankyti. Žinių ieškojau ir pats. Vėl pradėjau skaityti A. Mickevičiaus kūrybą bei įvairią literatūrą apie šį autorių. Norėjau persisunkti to laikmečio dvasia, ciklą padaryti poetiškai, bet kad ir paveldas matytųsi. Pagaliau tai buvusios lietuviškos žemės, kiekvieną tai kažkaip jaudina... Savo mašina išvažiavau į Baltarusiją. Atvažiuoji į vieną vietą – ar tai būtų Naugardukas, ar Zaosė, Miras ar Nesvyžius, matai, saulė šviečia tiesiai į objektą. Bandai, žinoma, kažką padaryti, bet, grįžęs į viešbutį, aiškiai supranti, kad nėra to kadro. Tada vyksti kitą dieną jau vakarop, ir taip pirmyn-atgal vis važinėji. Arba matai, kad lietus lyja, galvoji – o gal tuoj prašvis ir skubi, tarkim, prie Svitiazio ežero, kartais ir pataikai. Taip apvažiavau gal dvidešimt ar trisdešimt kaimų ne didesniu kaip penkiasdešimties kilometrų spinduliu, o pasirodė, kad sugebėjau per tris dienas pravažiuoti daugiau kaip du tūkstančius kilometrų!

Griuvėsiai šalia Alšėnų


Važinėdamas atradau ir tokių vietų, kurių plane nebuvo. Lankydamasis Alšėnuose žiūriu – labai įdomi Pranciškonų bažnyčia. Nufotografavau tą bažnyčią, važiuoju ir matau palei kelią, laukuose, kažkokius griuvėsius. Galvoju, koks ten dvaras ar pilis yra buvę? Pradėjau fotografuoti, tiesa, vos nenukritau – įsijaučiau, žingsnis atgal, dar atgal... Gal kokia karo bomba nukritusi buvo, nes duobė – kaip devynaukštis. Kiek vėliau sužinojau, kad tai XVII a. pradžios Sapiegų barokinių pilies rūmų liekanos.
Alšėnų rūmai. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Alšėnų rūmai. Nuotr. A. Aleksandravičiaus


Stalovičiai


Važiuojant nuo Svitiazio ežero į Baranovičius, reikėjo pravažiuoti Stalovičių miestelį (tada tas pavadinimas man nieko nereiškė), buvo apie pusę dešimtos vakaro. Toks keistas man tas miestelis pasirodė! Tiesiai ant gatvės – labai įdomi barokinė bažnyčia, valgykla, apėmė mistinė nuotaika, ir dviratininkas pravažiavo kaip iš S. T. Kondroto romanų... Galvoju: nėra šviesos, bent taip nusifotografuosiu. Nežinojau, ar tas miestas su A. Mickevičium kaip nors susijęs, nors jis tik už kokių penkių kilometrų nuo Zaosės, kur poetas gimė, gyveno. Pamaniau, kad turėjo kada ir čia ateiti. Pasirodo, kad miestelis priklausė Vytautui Didžiajam. Mickevičiaus biografo teigimu, Adomas kartu su broliu Stalovičiuose ėjo į parapijinę mokyklą. Tuo metu poetui buvo apie 7 metus...

Benikonys – vieta, kur palaidota A. Mickevičiaus gyvenimo meilė Marilė Vereščiakaitė.


Man pasirodė, kad kelionėje daug kur lydėjo kažkokia mistika, nors nesu prietaringas. Pavyzdžiui, pasitaikė gera diena – puiki šviesa, be lietaus. Nuvažiuoju į Zaosę, kur buvo A. Mickevičiaus dvaras, už kelių šimtų metrų seni namukai stovi, atrodo – iš tų laikų, ne kokie mūriniai, gatvelė su provėžom. Dar kažką fotografuoju, atsisuku, ir negaliu patikėti – rugiai geltoni geltoni, lietaus lyg ir nėra, o tiesiai virš Mickevičiaus sodybos debesis ir iš jo – vaivorykštė... Tada važiuoju į Benikonis, jau netoli Lietuvos, kur palaidota A. Mickevičiaus meilė Marilė Vereščiakaitė. „Paprašau“ poeto, gal galėtų man gerą orą ten nusiųsti, atvykstu – o virš tos vietos nuostabus didžiulis debesis. Ir kyla mintys apie šių dviejų žmonių buvusį, o gal tebesantį tarpusavio ryšį.

Visos fotografuotos vietos – autentiškos, susiję su A. Mickevičiaus vaikyste, artimais žmonėmis, draugais. Tikiuosi, kad prof. A. Bumblauskas vėliau prie fotografijų parašys tekstus, kuo tos vietos poetui buvo ypatingos – ten augo, ar mylėjo, ar meile nusivylė... Nežinau, ar mano fotografijos papildys genijaus eiles... Žadu dar nufotografuoti Vilniaus ir Kauno vietas, kur Mickevičius gyveno, mokėsi ir mokytojavo.
Kas man dar buvo nauja – kai fotografuodavau žmones, domėdavausi tų žmonių kūryba, bet nestudijavau, kur augo, kokia buvo jų vaikystė, o kai kuri portretą per vietoves, domiesi viskuo. O dar pravažiuoji vietas, susijusias su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste! Tarkim, Krėva – jau nieko bendro neturi su Mickevičium, bet kažkoks vidinis šaukinys verčia užsukti, pasižiūrėti, iš kur Vytautas moteriškai persirengęs pabėgo, kur Jogaila praleido savo jaunystę, kur buvo Kęstutis įkalintas. Nesinori plakatinių frazių, bet kažkodėl nuvažiavęs pajunti vidinį ryšį su ta žeme, su jos istorija. Paėjau tuo lauku, pagalvojau: Jėzau, čia gi ant laužo koks žvėris kepė, vaikai bėgiojo, gal žaidė strėlių antgaliais, ir ginklai, aišku, žvangėdavo. O gal vyrai sėdėjo, svarstė apie ateitį, ar galvojo, kaip išgyventi artimiausią žiemą. Žodžiu, vyko gyvenimas, o dabar tiesiog pilies trupiniai...

Kalbino Aistė Kisarauskaitė ir Marius Matulevičius

Liubcos pilis. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Liubcos pilis. Nuotr. A. Aleksandravičiaus


Ankaros vaikai, 2010. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Ankaros vaikai, 2010. Nuotr. A. Aleksandravičiaus


Perpinjano vaikai, Prancūzija, 2009. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Perpinjano vaikai, Prancūzija, 2009. Nuotr. A. Aleksandravičiaus

Perpinjano vaikai, Prancūzija, 2009. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Perpinjano vaikai, Prancūzija, 2009. Nuotr. A. Aleksandravičiaus

Skrydis. A.Puškino skverelis, Maskva, 2010. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Skrydis. A.Puškino skverelis, Maskva, 2010. Nuotr. A. Aleksandravičiaus

Supuoklės, Berlynas, 2010. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Supuoklės, Berlynas, 2010. Nuotr. A. Aleksandravičiaus

Varpas skamba, Orvydų sodyba, 2009. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Varpas skamba, Orvydų sodyba, 2009. Nuotr. A. Aleksandravičiaus

Žaidimai ant Kernavės kalno, 2010. Nuotr. A. Aleksandravičiaus  
Žaidimai ant Kernavės kalno, 2010. Nuotr. A. Aleksandravičiaus








Komentarai
Turinys
  • d.chmieliauskas
    d.chmieliauskas 
      2010.11.03, 18:56, rašė:
    "Skrydis" man efektingiausiai atrodo, iskart kliuvo zvilgsnis
  • bost01
    bost01 
      2010.11.03, 19:12, rašė:
    Jo, "Skrydis" tai genialus :]
  • eIg
    eIg 
      2010.11.03, 23:32, vertino: Gerai, , rašė:
    pritariu :)
  • Algeronz
    Algeronz 
      2010.11.05, 02:14, rašė:
    Puiku. Ir istorinė, ir fotografinė pusės
  • eFoto redaktorius    2010.11.05, 12:46, vertino: Gerai, , rašė:
    Taip, pilys įspūdingai pateiktos. Gera paroda. Tikiuos dar pamatysim ir kelioninių „užrašų“ nerodytų parodoje.
    Susišaukia su žygiu arkliais: www.2000kmistorijos.lt - jie panašiu maršrutu keliavo.




      www.fotobites.lt nuolaida fotoknygoms, albumams, fotožurnalams galioja iki gegužės 1 dienos.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti