Tai prasidėjo kaip eilinis pasivažinėjimas su draugu iki parduotuvės, nes buvo jo gimtadienis ir reikėjo pavažiuoti iki Kintų, o gavosi taip, kad virto rimtu fotografijos projektu, mano manymu su rimtais rezultatais. O kaip matau ir žiūrovams patiko, o tai aišku svarbiausiai, nes dažnai mes dirbam savo malonumui, bet ar gi fotografuojam vien tik sau ar norim ir parodyti, kokia nuostabi ir turtinga yra Lietuvos gamta.
Taip kaip jau sakiau viskas prasidėjo visiškai atsitiktinai, grįžtant iš parduotuvės, stabtelėjau dėl eilinio gaiduko (tai labai gražus tilvikinis paukštis), jis nelabai norėjo pozuoti tai jau nusprendėm kad laikas atgal pas svečius, gi gimtadienis draugui. Bet vos pajudėjus mano dėmesį pritraukė lapiuko siluetas. Pavažiavau atgal ir draugui sutikus, užsukom pažiūrėti kaip lapiukai reaguoja į mašiną. Pamėgdžiojau pelės cypimą vienas lapiukas labai susidomėjo ir priartėjo ant tiek, kad nuotraukoje tilpo tik jo galva ir fotografuodamas iš rankos net keliuose kadruose „nukirpau ausytes“, tada nusprendėme, kad gana ir grįžom į sodybą.
Tai viskas prasidėjo, o sekančią savaitę kiekvieną vakarą grįždavau į tą pačią vietą ir palaipsniui susidraugavau su lapiukais. Pirmus tris vakarus fotografuodavau per mašinos langą, o norėdamas gauti tikrai kokybiškus darbus ketvirtą vakarą sustabdžiau mašiną skersai žvyrkeliu, kad nepertrenktu kas nors manęs, nes žadėjau gulti ant žemės. Bet greitai supratau, kad tai bloga mintis. Tada greitai užsimaskavau ir atsirėmęs į mašinos duris fotografuodavau kiek įmanoma žemesniu kampu. Su laiku supratau, kad kai kuriems lapiukams mano buvimas kiekvieną vakarą visai patiko ir jie aktyviai tyrinėdavo mano kvapą ir darydavo kuo siauresnius ratus aplink mašiną. Atstumas tarp mūsų kasdien vis mažėdavo, tai po truputi nuo 600 mm židinio nuotolio perėjau prie 17-40mm plačiakampio objektyvo.
Kiekvieną kartą naudojau du fotoaparatus, kad nereikėtu keisti optikos, kai atstumas tarp manęs ir lapiukų sumažėdavo. Ir kaip jau minėjau iš pradžios naudojau 600mm (300mm f2,8 su 2x telekonverteriu) ir 300mm f4 objektyvą. Sekančias dvi dienas pamačiau, kad norint pagauti veiksmą ir fotografuoti dar bent iki 22:30 val. reikia pakeisti optikos komplektacija, ką ir padariau. Pasikeičiau į 420mm f4 (EF 300mm f 2,8L IS USM su 1.4x TK) ir vietoj 300 f4 prie antro fotoaparato pritvirtinau 100mm f2,8 USM makro objektyvą. Lapiukai ateidavo arčiau ir arčiau, tai teko ir su telefonu pafilmuoti. Nustebino lapiukų pozavimo profesionalumas, jie kaip žinodami, kad pas mane fiksuoto židinio nuotolio objektyvas, sustodavo tiksliai priklausomai nuo mano naudotos optikos. O jau į projekto pabaigą, nusprendžiau paeksperimentuoti su plačiakampiu objektyvu ir nuimti telekonverterį nuo 300mm f2,8L IS USM objektyvo. Fotografuodavau nuo trikojo su teleobjektyvu ir iš rankos su trumpesne optika, norint išgauti ne tik įdomias bet ir kokybiškas bei ryškias nuotraukas.
alcedo: Šypsokis, tave fotografuoja jubiliatas... (Na ko gero jau nusibodo, tai paskutinį kartą ded...)
Komentarai [19] Aš esu bendraujantis žmogus ir mano bičiuliai visada laukiami, taigi pasikviečiau pasidalinti akimirkas su lapiukais mūsų kolegę Dalia R. (Barbora) iš Klaipėdos, o kiek vėliau ir kolegą iš Vilniaus eFoto narys Gintautas S. (djMC). Taip, kad jeigu kažkas pasakoja jums, kad gamtos fotografija yra asmeniškas dalykas ir nesidalina patirtimi, tai jums bando kaip sakoma „makaronus kabinti“. Kiekvienas fotografas turi savo viziją ir niekas nepadarys tos pačios nuotraukos tik todėl, kad fotografuojate kartu. Na bent man taip atrodo, kad turime bendrauti ir dalintis su savo bičiuliais. Viskas įmanoma, turint geranoriškai nusiteikus ir aišku proto ribose, nemanau, kad daug žmonių vienu metu gali taip daryti. Tiesiog reikia suderinti viską ir paruošti „objektą“ iš anksto.
Didžiausias iššūkis buvo išlipti iš mašinos, vis dėl to tie lapiukai yra laukiniai ir nežinojau kaip reaguos jų tėvai į mane. Tikrai nebūčiau prasidėjęs, jeigu jiems būtų grėsę likti be tėvų ir maisto. Bet pastebėjau, kad nors ir atsargiai, tėvai grįždavo su maistu ir nors mane matydavo, savo vaikų nepaliko. Iš viso tarp lapiukų praleidau 7 vakarus nuo 19 iki 22:30 valandos, siekdamas pagauti gražiausius kadrus.