Auksinė Dinutės kantrybė ne visada ištveria Bobutės išmintingas kalbas. Sugalvojo Dinutė gudrų, bet garbingą planą išvežti Bobutę į vienuolyną. Padoriai moteriškei vienuolyno grotos būtų ne įžeidimas, o pagerbimas...
Bobutei vienuoliški apdarai patiko ir tiko. Individualūs nameliai, vadinami eremais, kad ir nelabai prabangūs, bet su atskiru įėjimu. O baroko perlu vadinama bažnyčios architektūra stulbino didingumu. Bet Bobutei tai paplepėti reikia. Norėjo pakalbinti gana gerai atrodantį kamaldulį, kuriam turėtų būti 350 metų. Kamaldulių ordino vienuolių laikas būdavo skirtas susikaupimui, maldai, studijoms, darbui vienuolyno sode. Jie griežtai pasnikaudavo, nebendraudavo su žmonėmis. Melsdavosi už valdovą, fundatorių Pacų šeimą. Tylėjimo įžadų susaistyti vienuoliai galėdavo ištarti vienintelę frazę: ,,memento mori“ (,,atmink, kad mirsi‘‘)... Bažnyčios rūsio užmūrytos kriptos su mirusiais vienuoliais patvirtino tą tiesą...
Bobutei užėjo didelis noras nebekalbėti išmintingai egzistenciniais klausimais. Pasuko prie vienuolyno vartų ir apsidžiaugė, kad jie nebuvo užrakinti devyniomis spynomis.