R. Požerskio amazonės ir mūzos
2009.06.11  Straipsniai:  Žurnalas FOTO  Fotografų pristatymai  28 18458
 
Romualdas Požerskis  

Apie Romualdo Požerskio kelionę į Nevados dykumoje vykstantį festivalį „Burning Man" jau rašėme 2008 metų 6-ame FOTO numeryje. Nežinau, ar taip svarbu paminėti titulus, daugybę apdovanojimų, bet pačiam fotografui pasirodė svarbu tik tai, kad yra dviejų Kauno universitetų (VDU ir KTU) docentas, kur dėsto fotografiją.


Savo ciklais „Atlaidai", „Senamiesčiai", „Pergalės ir pralaimėjimai",  „Paskutiniai namai", „Lietuvos nepriklausomybės kelias"  žinomas R. Požerskis šiuo metu baigia paruošti spaudai savo naują albumą - aktų fotografijos. Retai sutiksi tokį daugiaplanį menininką, kuris ryškią žymę palieka kiekviename jo paliestame žanre - ar tai  būtų reportažinė fotografija (su kuria dažniausiai ir siejamas R. Požerskio vardas), ar socialinė, serijose „Vaikų ligoninė" bei „Paskutinieji namai" nagrinėdamas
Romualdas Požerskis  
egzistencijos klausimus. Ir štai, nauja knyga, talpinanti nemaža kamerinių, studijose fotografuotų aktų, taip pat nemaža darbo su modeliu gamtoje akimirkų - tarsi ilgai slėpęsi mūzos pagaliau nusprendė pasirodyti ne tik savo mylimam kūrėjui. Vienas skyrius taip ir vadinasi -   „Mūzos". R. Požerskio mūzos tokios įvairios - menininkų studijose tarsi tiesiog čia gyvenančios, ekspresyvios, laisvos amazonės gamtoje, miegančios, išdykaujančios, susimąstę. Fotografijos kartais net aštrokos, šokiruojančios atvirumu ir kartu ramios, stilingos, nuosaikios. Kaip akto fotografija apskritai - ji gali būti tokia įvairi.

Pati albumo pradžia bus 1979 metai, kai pirmą kartą fotografavau aktą - tada specialiai važiavau fotografuoti su modeliu prie jūros. Nuo šių nuotraukų ir prasideda mano albumas, o baigiasi paskutiniais kadrais, darytais juosta - analogine fototechnika, t. y. prieš trejus ar ketverius metus. Dabar dar kartais fotografuoju naudodamas plačią juostą, turiu „Mamya RZ 6x7", su ja ir dirbu. Albume nėra nei vienos nuotraukos, padarytos skaitmena, nors žiūrint kai kuriuos aktus, ypač kur raudoni kūnai, atrodo, kad gerokai padirbėta „Photoshopu", tačiau anaiptol taip nėra. Iš tiesų ten viskas labai paprasta - ant blykstės dėjau raudoną filtrą, ji fotografuojant lauke labai stipriai blykstelėdavo ir apšviesdavo viską raudonai.
Aktą pradėjau fotografuoti tada, kai jau buvau padaręs kažką tokio, ko norėjau ar man reikėjo. Buvau jau nufotografavęs „Senamiesčiams" keliolika tūkstančių kadrų, buvau beveik užbaigęs „Ligonines" - kūriau tokią seriją vaikų ligonėse, artėjo prie pabaigos „Atlaidų" ciklas - ten jau viskas pradėjo kartotis, ir man norėjosi kažko visai naujo, kad nebūtų reportažo, jokių dramatinių dalykų, o aktas tuo metu irgi buvo ties cenzūros riba, beveik draudžiamas. Būdavo, parodose tai pakabina aktus, tai neleidžia eksponuoti ir vėl liepia nukabinti, todėl norėjosi dar ir „pakabinti" tą cenzūros aspektą. Iš kitos pusės, akto fotografijoje labai svarbu formos, plastikos dalykai, mano pati pirmoji serija ir buvo „Šviesa ir formos". Bandžiau įvairius apšvietimus, ėmiau liuminescencines lempas, dariau su jomis kažkokius trikampius, dizainiškus dalykus su kūno formomis jungdavau, dirbau rūsiuose, kur išlikęs senas mūras, arkos. Jungiau švelnias kūno formas su agresyvesne aplinka. Ten nebuvo jokios psichologijos, portreto, net veidų kai kada nematyti, tik modeliavau kūno formas. Vėliau - metus dvejus ar trejus - prie akto nedirbau. Ir dabar, jei kokia mergina paskambintų ir sakytų, kad nori fotografuotis aktą, sakyčiau, kad jei gali pakentėti, tai pakentėtų, kol tas noras praeis. Negana to, kad ji nori, dar svarbu, kad ir aš tokį norą turėčiau. Tas pats, kas duotum poetui lapą, rašymo priemonę ir sakytum: „Parašyk eilėraštį," Čia tas pats, kaip su poezija - jei neturi idėjos, sumanymo, noro, tai ir nesifotografuos tau niekas. Prieš fotografavimą turi turėti viziją - kaip darysi, ką darysi, net vietą žinoti. Kai kada iš anksto nuvažiuodavau vietos apsižiūrėti. Tarkim, senieji dvarai - nepaprastai įdomios vietos, tokių nuostabių radau! Tiesiog statyk modelį ir fotografuok, viskas idealu, o jei dar vakaro apšvietimas... Stovi kolonos, prie upelio, tiesiog Graikija, su visokiais mitologiniais dalykais susiję. Tačiau reikia ir modelį turėti gerą, vien gražios vietos taip pat neužtenka.
R. Požerskio amazonės ir mūzos  
Romualdas Požerskis  
R. Požerskio amazonės ir mūzos  

















Kiek pasikeitė požiūris į akto fotografavimą, mados, reikalavimai modeliui, skoniai?
Pasaulis vis tik juda agresyvumo, atvirumo, pornografijos link, net žiaurumo, pasityčiojimo, niekinimo. Man anksčiau nepatiko Dichavičiaus darbai, atrodė per klasikiniai, aiškūs, per daug pasenę, o dabar man tie jo senieji juodai balti aktai labai patinka. Staiga suvokiau, kad tai, ką jis padarė su tais juodai baltais darbais, yra labai aukšto lygio, labai estetiška. Studentams programoje rodau kaip kompozicijos principų, šviesos pajautimo pavyzdžius. Man vienas geriausių akto fotografų yra Helmutas Newtonas. Žavi, kad jo modeliai moterys yra laisvos, nepriklausomos, tvirtos, galingos, aukščiau vyrų ir paties fotografo. Jos ne feministės, net ne vien asmenybės, o tiesiog laisvos būtybės. Ir aš savo modeliams sakau - nebūkite kažkokios „Playboy" merginos, būkite savimi, aukščiau manęs, aukščiau visų, kurie ten kritikuos ir panašiai.

Visuomet garsėjote aštriomis temomis, nepatinkančiomis cenzūrai. Kaip tai atsispindi Jūsų aktų fotografijoje?
Romualdas Požerskis  
Mano aktai yra daugiau klasikinio pobūdžio. Dabar tenka matyti daug reklamos srities darbų: montažai, fonai ypatingi, puikus makiažas, visa atributika, modeliai atrinkti super - pusiau berniukai, pusiau mergaitės, bet man visa tai atrodo jau kažkur matyta. Parašytum po tokiu mūsų fotografo darbu kokią italo ar prancūzo pavardę ir būtų visai normalu, net nesistebėtum. Jie kaip sceninė muzika - trafaretinė, tarsi įjungtum vieną stotį, po to kitą, o muzika beveik nesiskirtų. Akto fotografijos kūryba yra tokia dvilypė būsena. Iš vienos pusės tai lyg labai lengva, kadangi nuogas kūnas, visi iškart susidomės - kas čia tokia, iš kur ji, koks jos santykis su fotografu? O pamačius, kad modelis nepažįstamas, dings ir visas smalsumas. O padaryti darbą, kuris ir po dešimties metų būtų rodomas parodose ir pristatinėjamas kaip meninė akto fotografija, tokį darbą padaryti labai sunku.

Apie modelius - kaip ieškote, kaip surandate?
Kalbant apie modelį, laikui bėgant keičiasi ir mano skonis, pats požiūris - anksčiau man patikdavo labai lieknos, liesesnės, o dabar apvalesnių formų, jose matau daugiau grožio, gamtos simbolio. O konkrečiau, tai kada reikia, tada tas modelis ir atsiranda. Kartais sudėtingai, kartais paprastai - turi kokį modelį ar pažįstamą, jos paklausi, gal ji žino kokią draugę, kuri galėtų modeliu būti...

Romualdas Požerskis  
Romualdas Požerskis


Kartais girdi pasakojant, kaip fotografas/fotografė pamato gatvėje merginą, prieina ir prisikalbina pozuoti. Ar Jums taip yra buvę?
Taip nedarau, nes nėra Lietuvoje tokios tradicijos, tokios laisvės. Didelės nacijos yra žymiai laisvesnės - vokietės, slavės - lenkės, rusės, jos visai kitokios, o čia yra mažas kaimas, žmonės bijo. Pavyzdžiui, sėdi Laisvės alėjoje kavinėse merginos, pabandyk kuriai nusišypsoti, tai užpyks baisiausiai, kad kimbi. O Amerikoje kad ir gražiausia mergina pati tau nusišypsos pamačius, kad į ją žiūri, ir tai nereiškia, kad ji „kabina", tiesiog priešingai - mandagiai parodo, kad tuo kontaktas ir baigtas. Tai tautos dalykai. Kai ieškojau modelio, gal kelis kartus ir taip yra  buvę, kad pakalbinau ir sutiko, tačiau jau turi pats labai norėti dirbti, fotografuoti būtent tą modelį.

O davatkiškumas ar labai trukdo modelių darbui?
Kas keisčiausia - kol nepradedi fotografuoti, tos merginos tarsi nenori: „ne, aš taip negaliu", „man taip neišeis", bet pradėjus dirbti beveik visos pasidaro tokios laisvos. Gali fotografuoti ką nori, kur nori ir kaip nori, išsilaisvina iš draudimų zonos. Būna, kad fotografuodamas visokių kadrų padarai, kai kurie visai niekam nerodomi, net ir sukarpai. Ne todėl, kad nueini per toli, bet ir portretą fotografuojant būna nerodytinų kadrų. Tuo labiau kad aš niekada nespausdinu didelio formato fotografijų, kol nepraeina tam tikras laikas, kartais net ne dveji treji metai, kaip man įprasta, o ir visas dešimt. Buvau pernai aktų fotografijos stovyklose Čekijoje ir Latvijoje, iš jų turiu medžiagos apie penkiasdešimt gigabaitų - maždaug penkis tūkstančius fotografijų, ir dar jų esu nežiūrėjęs, dar iki jų nepriėjau. Turiu išryškinęs apie trisdešimt keturiasdešimt plačių juostelių, bet dar net kontaktų nepasidariau. Man tiesiog turi praeiti tas emocinis buvimo jausmas, tada galiu šaltai ir iš šono žiūrėti, analizuoti. Pastebėjau, ypač tose stovyklose, kaip kai kurie fotografai, kol dar modelis stovi, yra pasiruošęs dirbti, atsukę nugarą jau peržiūrinėja savo fotoaparate kas išėjo, trina kokias dešimt minučių nepavykusius bandymus, nors tuo metu eina tos paskutinės minutės, kurios dirbant dažniausiai atneša pačius geriausius kadrus. Ne mano vieno yra pastebėta, kad, ypač kai fotografuoji su juostele, nesvarbu ar reportažą, ar psichologinį portretą, paskutiniai du trys juostelės kadrai arba tas vienas trūkstamas būna geriausi.

Romualdas Požerskis  
Romualdas Požerskis


Ar ilgai trunka pasiruošimas akto fotosesijai?
Tai penkiasdešimt procentų fotografo idėja, likę penkiasdešimt priklauso nuo modelio. Būna, kad pradėjęs dirbti suimprovizuoji kažką, po to nueini visai kitur nuo pirminio plano ir tas nuėjimas pasirodo esantis didžiausia sėkmė. O jei modelis nejuda, nereaguoja į tave (nebūtinai žodžiais), tada labai sunkiai sekasi, tai tas pats, kas dirbti su plastikiniu manekenu.

Aktų fotografijos stovyklose dalyvaujate ne tik kaip fotografas?
Į Latviją važiuoju kaip „Sony" atstovas, o į Čekiją - kaip žiuri narys. Žiuri labai rimta, pernai buvo FIAP organizacijos direktorius, žurnalo „Zoom" redaktorius iš Italijos, iš Hamburgo žurnalo „Photography" redaktorius, aš ir Binde Gunaras. Apie šimtas fotografų pateikia darbus, įsteigti labai rimti prizai. Gal tiesioginės naudos labai daug ir nėra, bet nepaprastai geras bendravimas, gera atmosfera: fotografai rodo darbus, savo kolekcijas, vyksta bendradarbiavimas. Antra - pakliūname į tokias vietas, kur
Aktų fotografijos stovykla  
gyvenime šiaip nepakliūsi, tarkim, į mažą miestelį netoli Prahos, kur po visu senamiesčiu (Kauno senamiesčio dydžio) yra didžiuliai vyno rūsiai - koridoriai, labirintai, statinės, net galo nesimato. Galėjome kur norėjome tuos modelius fotografuoti - rūsiuose paruoštas apšvietimas, dvidešimt modelių, gali, jei nori, vyną ragauti. Tai unikalus dalykas, kurio pats niekaip nesuorganizuosi.

Kaip stovyklose dirbama su modeliu - ar būtina iš anksto žinoti, ką darysite, kaip fotografuosite?
Darbas vyksta taip: dalis fotografų tiesiog bėga į šonus ir fotografuoja su teleobjektyvais iš toli, o keli lieka arčiau ir turi kažką su tuo modeliu daryti, galvoti, nes modelis stovi ir laukia, pats gi nieko nedaro. Yra paskirtas vertėjas, merginas reikia kalbinti, judinti, kad jos eitų, judėtų, kažką organizuoti. Tuo metu, kai tai darai, pats jau nefotografuoji, o kažkas iš šono jau ir „šaudo" kadrus. Darbas yra labai specifinis, žiūrint iš šono, net atrodo nesąmonė - krūva fotografų apie tą patį modelį bėgioja ir pleškina. Tačiau po visko, po metų, kai atrenkami darbai, dirbant komisijoje, pamatai, kokių nuostabių darbų padaryta, nes atsisijoja ta fotografijos pilka masė ir lieka gražūs dalykai.

Romualdas Požerskis  
Romualdas Požerskis


Apie šviesą - kokią naudojate, mėgstate?
Mano pirmoji serija ir vadinosi „Šviesa ir forma". Tada aš turėjau vadinamąsias kaitrines lempas ir kombinavau su halogeninėmis, dvi nešiojamas pasidariau. Jos duoda labai įdomų efektą, jei teisingai eksponuoji, kad net pačių lempų nesimatytų, o tik kūnas ir iš kažkur sklindanti šviesa. Naudojau ir blykstes, bet labiausiai mėgstu natūralų apšvietimą. Kai fotografavau Kauno studijose seriją „Mūzos", beje, tų studijų jau nebėra, dailininkai irgi dauguma mirę, liko tik fotografijos, tai ten visur  naudojau natūralią šviesą. Natūrali šviesa man yra gražesnė, o jei pašviesdavau, tai taip, kad atrodytų kaip natūrali.

Romualdas Požerskis (1987)  
O dabar dirbate skaitmena?
Dabar pasidarė techniškai labai sudėtinga - turi pirkti juostelę, tai yra brangu, o jei neši į laboratoriją ir spausi 30x40 formato, kokybė vis tiek geresnė išeis. Kai spaudi namuose ant popieriaus, tai atspaudas tampa toks brangus, kad man net gaila duoti į parodas. Aš labai daug parodų rengiu, tad netgi senus negatyvus skanuoju, sutvarkau ir nešu spausdinti į laboratoriją. Ir niekas nei Varšuvoje, nei Peterburge man nepasako jokių pastabų, gal net neįtaria, kad yra spausdinta ne ant fotopopieriaus. Tokią pasiekiu kokybę - ir grūdelis yra, ir plastika - viskas yra padaryta iš negatyvo. Senus kadrus permetu į tokį atspaudą. O pabraižymus lengvai gali kompiuteriu padaryti, jei reikia, kaip dabar leidžiami kompaktai specialiai su traškesiais. Antra, kai yra kažkokia idėja, o turi nedaug laiko, su skaitmena gali daug daugiau bandymų padaryti. Kai buvome Nevados dykumoje festivalyje „Burning Man" , be skaitmenos dirbti būtų buvę tiesiog neįmanoma. Vos atidarius aparatą pakeisti juostelę, ten prilįstų tiek dulkių... Monika Požerskytė filmavo su „Horizont", tai daug dulkių vis tiek pateko ir paskui braižė juostą.

O studijinį aktą kuo fotografuojate?
Jei darau sau, dirbu plačia juosta, 6x7 leidžia kitaip kadruoti, turi labai susikaupti - negali dažnai spaudinėti ir, be to, ryškumo zona maža, labai graži plastika, kontūrai ryškūs palei kūno kraštelį - tarsi priartėja prie senosios fotografijos. Dabar dirbu ir „Nikon", kadangi esu kaip ir „Sony" atstovas, turiu jų labai gerą optiką, ypatingai gerą.
Didžiąsias savo serijas - „Atlaidai", „Lietuvos senamiesčiai" - esu padaręs su „Minolta". Tai inspiravo prancūzų fotografas Lucenas Klerkas, galbūt pats geriausias  prancūzų akto fotografas. Jis organizavo garsiuosius Arlio festivalius, gal dešimt ar penkiolika jų suorganizavo. Jis fotografavo būtent „Minolta", jo įkvėptas aš irgi įsigijau „Minolta" (tais laikais iš Amerikos atvežė), vėliau dirbau su „Nikon". Dabar jau turiu skaitmeną. Fotografuoti pradėjau anksti, nes tėvas fotografavo, nors taip paprastai - turistiškai, bet dar anksčiau pradėjau filmuoti. Fotografija atėjo šiek tiek vėliau. 1973 metais surengiau pirmą savo parodą kartu su Virgilijum Šonta.  1974 metais (kaip tik bus jubiliejiniai metai) susikūrė Kauno fotomenininkų sąjungos skyrius ir kartu su tuo skyriumi turime lygiai 35 metus kūrybinės biografijos. Fotografavau nuo tada labai intensyviai, iš karto įvyko ir parodos užsienyje, ir į fotomenininkų sąjungą įstojau, žodžiu, greit įėjau, sportininkų terminais tariant, į rinktinę. Pirmasis fotoaparatas buvo tėvo „Zorkij", vėliau - Rytų Vokietijos „Praktica". Kai įsigijau japonišką optiką, supratau, kaip tai yra svarbu - turėti gerą techniką, ypač dirbant su juodai balta juostele, kada negali daug nieko apdirbti, optikos kokybė (aiškumas ir plastika) yra labai labai svarbu. Dabar žiūriu - R. Rakausko fotografijos, A. Macijausko, daugelio autorių darbai techniškai yra labai prastos kokybės. Gal A. Kunčius ir V. Šonta, dirbdami su siaura juodai balta juostele, buvo pasiekę tobulybę, nes turi labai tiksliai ekspoziciją parinkti, labai gerai išryškinti, žodžiu, procesas tikrai sudėtingas.

Romualdas Požerskis  
Romualdas Požerskis


Ką planuojate ateityje?
Įdomu tai, kad kai surengiu kokią parodą (taip atsitiko 1981 metais, parodžius „Lietuvos senamiesčius"), man ta serija ir užsibaigia, daugiau to nebefotografuoju. Aktų serija dar Lietuvoje nebuvo rodyta, tik mažytė parodėlė Kėdainiuose, tai mąstau, kad išleisiu knygą ir gal jau su tuo finišuosiu. Nors jau montuoja ir antrą knygutę su aktais iš fotostovyklų, dar bus nuotraukų knyga apie kelionę į Nevadą, į festivalį „Burning man". Gal pakanka?

Jūsų serijos kartais tokios skirtingos - „Atlaidai", „Mūzos", „Pergalės ir pralaimėjimai", nuotraukos iš Sąjūdžio laikų. Kas jas visas jungia?
Kartais galvoju, kad būtų gerai turėti slapyvardį ir kurti naują seriją jau ne savo vardu - atsirastų dar vienas naujas geras autorius (juokiasi R. Požerskis), nes su mano pavarde dažnai siejama reportažinė fotografija. Man būna keista, kai jauni ir kūrybingi fotografai dirba visą laiką ta pačia siaura tema, tarsi plokštelė būtų užsikirtusi. O fotografija yra tokia plati ir įdomi. Man taip norisi daug ką išbandyti, nors yra dalykų, kurių niekada nedarysiu. Man patinka tas tikros natūralios šviesos apšviestas objektas - ar tai bus žmogaus portretas, kūnas, ar architektūra, ar peizažas, dar psichologiniai, dokumentiniai, erotiniai dalykai, Kitas dalykas, kurį mėgstu fotografuoti, yra judantys žmonės. Jei kažkas ant stalo sudėta - negyvi daiktai, aš jų nemoku nufotografuoti, man yra labai sudėtinga, o kai atsiranda judėjimas - ar šviesos, ar objekto, kuo didesnė masė žmonių, kuo daugiau judėjimo, tuo man lengviau. Nevadoje buvo labai smagu fotografuoti. Kai fotografavau tuos raudonai apšviestus, ten daug judesio, nors ir akto fotografija. Net mano aktų fotografavimo skalė yra labai plati. Vienas dalykas, kurio nėra, - nėra „Photoshopo", visur darbas su šviesa, daugkartinė ekspozicija, viskas natūralu.

Aistė Kisarauskaitė

Žurnalas FOTO.
Romualdas Požerskis Nevados dykumoje  
Romualdas Požerskis Nevados dykumoje




Komentarai
Turinys
  • eFoto redaktorius    2009.06.11, 11:41, rašė:
    Beje, kitą savaitę Degantis žmogus pagaliau atvyks į Vilnių ;)
    www.efoto.lt/skelbimas/pozerskyte_ir_pozerskis_degantis_zmog...

  • Donatas
    Donatas 
      2009.06.11, 11:41, rašė:
    Laukiam albumo :)
  • G.B.
    G.B. 
      2009.06.11, 12:09, rašė:
    Pirma reakcija žurnale buvo neigiama, bet perskaitęs straipsnį, bent jau aš, supratau kiek subrendes šis fotografas, labai patiko :) Nors akto fotografija vistiek liks "?" man.
  • Indrė 1
    Indrė 1 
      2009.06.11, 13:00, rašė:
    nesužavėjo,,,nematau nei nuosaikumo, nei ko ten...vienžo dykumoj gimęs ir užaugęs:)
  • flux
    flux 
      2009.06.11, 14:20, rašė:
    labai neskoninga,mano nuomone,fotografijos padreptos,labiau primena snapshot'us ,darytus kokio  nudistu pliazo megejo,be jokios abejones,fotografas geras,cia manau skonio ir stiliaus reikalas.
  • Donatas
    Donatas 
      2009.06.11, 14:46, rašė:
    mano skoniui pvz. is Nevados fotografijos tokios, kad net nezinau kaip kritikuot - žemiau kritikos, tačiau kitos R. Požerskio kūno fotografijos man patinka.
  • ricardo božeoduvančikas
    ricardo božeoduvančikas 
      2009.06.11, 16:11, rašė:
    ginekologui.....esi toks fotografas,kokia tavo paskutine nuotrauka....
  • Donatas
    Donatas 
      2009.06.11, 19:21, rašė:
    gaila, bet rišlumo tavo mintyse pasigendu, o menkindamas kitus pats neiškilsi.
  • ricardo božeoduvančikas
    ricardo božeoduvančikas 
      2009.06.11, 19:59, rašė:
    bet tai nepyk antierotika...
  • Donatas
    Donatas 
      2009.06.11, 20:27, rašė:

    Jokios erotikos aš čia išvis nematau. Dar pasakyk, kad  Dichavičiaus žiedai tarp žiedų yra erotika.

  • ricardo božeoduvančikas
    ricardo božeoduvančikas 
      2009.06.11, 20:34, rašė:
    apie tai ,kad moters aktas kaip Pozerskio man negrazus...kartais moters akys gali buti gaslesnes nei :anatomija:tavo darbu geresniu yra,bet...sekmes
  • secam
    secam 
      2009.06.11, 16:29, rašė:
    O man patinka kad autorius paspjauna i normas, ar stiliu, ir daro tai - ka nori. Panasiai kaip ir rezisierius Volker Schlöndorff, paspjove ant moraliniu nuostatu ir ekranizavo "skardini bugneli" su pretenzija i sedevra. Galima fotkinti glamura, bet jei tai sukelia ziovuli.
  • snobas
    snobas 
    nesiseka
      2009.06.11, 15:21, rašė:
    Lėtinis nedapiscitas diedui. Tegul pats ir žiūri tas savo mūzas
  • rikacka
    rikacka 
      2009.06.11, 16:07, rašė:
    ne visi gali suprasti akto nuotraukas juk jos tokios skirtingos nuo porno kur visi priprate ziureti(nori ar nenori-internetas pilna ju) mano nuomone akto nuotraukos yra paslaptingos ir kartu atviros kaip manote ra lengva pavaizduoti nuoga kuna ne erotikos stiliujemano manymu nuotraukos super!!!!!
  • ricardo božeoduvančikas
    ricardo božeoduvančikas 
      2009.06.11, 16:13, rašė:
    komentuot nereikia
  • platypus
    platypus 
      2009.06.11, 22:24, rašė:
    "Degantis žmogus" gera paroda ir labai didžiuojuosi, kad ją pamačiau anksčiau, nei Vilnius. Nors Vilniuje tur būt ji bus gausesnė. Verta nueiti. Nuotraukos uždega noru ten būti!
  • Axas
    Axas 
      2009.06.12, 08:39, rašė:
    Ta raudona moteris primena pripučiamos moters balioną...
  • ricardo božeoduvančikas
    ricardo božeoduvančikas 
      2009.07.31, 19:59, rašė:
    kaip atrodo pripuciamas moters balionas:)
  • kavolis
    kavolis 
      2009.06.12, 10:26, rašė:
    nesuprasiu aš akto tikriausiai :) labai plona riba tarp paprasčiausio nuogo kūno pavaizdavimo fiksuojant tik anatomiją ir bandymo pateikt kažką daugiau pasitelkiant kažkokias priemones (aplinka, emocija, veiksmas, žaidimas su šešėliais, spalvom ir t.t.)... tik vat kartais tos priemonės atrodo labai jau dirbtinos, pritemptos. Vat ir suprask, ar nuotrauka padaryta dėl to, kad kažkam patinka spoksot į moters krūtinę gašlūniškai (ir tai dangstoma erotikos apibrėžimais iš enciklopedijų) ar todėl, kad krūtinė nuotraukoje pateiktas vos ne kaip šventas dalykas - vaikus gi maitina arba šiaip odė žmogaus kūno formoms.

    Dabar galit minusuot.
  • eFoto redaktorius    2009.06.12, 11:15, rašė:
    Peizažo ar portreto žanro fotografus ar gerbėjus galima suskirstyti į tuziną atskirų, nesusišnekančių grupių.
    Aktas taip pat. Truputis Kavaliauskas apie tai rašė žurnale FOTO.
    Kai kam tai išvis tabu. Tebūnie ;)
  • ricardo božeoduvančikas
    ricardo božeoduvančikas 
      2009.06.21, 15:21, rašė:

    +

  • Piktas
    Piktas 
      2009.06.14, 21:34, rašė:
    speju ta panike ilgai sokinejo kol saule atsidure reikiamoj vietoj :DDDDDDD
  • flugell
    flugell 
      2009.10.01, 13:16, rašė:
    sąžiningai atkartojau visas tavo šypsenėles garsiai kvatodamas:DDDDDDD
  • you can call me betty
    you can call me betty 
      2009.06.16, 20:59, rašė:
    įdomus straipsnis. 
  • Svečias    2009.07.21, 20:00, rašė:
    Galima zavetis situo zmogumi del jo kurybinio laisvumo ir ideju gausos. Jis puikus destytojas, pas kuri turejau garbes pakalusyti paskaitu. Nezinau ar is vis kas nors tobulo buna, todel ir galime kurti. Akto fotografija yra labai savotiska ir del to daugeliui sunku ja priimt ir atskirti nuo masines fotografijos.
  • linonas
    linonas 
      2009.09.11, 09:40, rašė:
    dar karta įsitikinau kad su moterim daro ką nori .bet keiščiausia kad tai niekam neatsibosta tas pats per ta patį   ir tai tipo  erotika,menas ,sexy.....



  • JUsKA
    JUsKA 
      2009.09.23, 18:20, rašė:
    nebeliko estetikos...man tas žargdinimas nepriimtinas:(
  • Bambyzas
    Bambyzas 
      2010.06.26, 03:30, rašė:
    cia gal biski neitema ...
    bet mano nuomone nuoga boba yra bet kuriuo atveju grazu visiems sveikiems vyrams ar labai meniska ar truputi maziau...  cia jau taip motules gamtos suredyta... o slykstejimasis nuogu jaunu moterisku kunu manau kreivas poziuris...
    ...pavelaves.... :)
      www.fotobites.lt nuolaida fotoknygoms, albumams, fotožurnalams galioja iki gegužės 1 dienos.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti