Debesų planeta. Nida, didžiosios kopos, lietui atsivejant. Almos Lukaševičiūtės nuotrauka
Saulius Pakrijauskas Pakalbėsime apie paprastas galimybes sukurti panoramą skaitmeniniu fotoaparatu be ypatingos technikos. Duosime šiek tiek patarimų, kaip sukurti geros medžiagos panoraminiam vaizdui. Kadrams sujungti pasirinkome programą „
Hugin", kuri yra
nemokama, atvirojo kodo, paprasta naudoti ir padeda atlikti darbą ne ką blogiau už komercinius produktus.
Apie panoramines nuotraukas girdėję ir jų matę esam visi. Paprastai tai tokios nuotraukos, kurios yra neproporcingai „ištemptos" į šonus, tačiau apima platų vaizdą. Juostelės laikais panoramų gamyba buvo sudėtingas dalykas, yra netgi specializuotų panoraminių fotoaparatų, kurie turi besisukantį objektyvą ir projektuoja vaizdą ant cilindriškai išlenktos juostelės. Yra ir specialų sukamąjį mechanizmą turinčių fotoaparatų, kurie sukasi aplink savo ašį ir gali nufotografuoti 360° vaizdą.
Na, o mes pakalbėsime apie paprastas galimybes sukurti panoramą skaitmeniniu fotoaparatu be ypatingos technikos.
Kai vaizdas netelpa į kadrą...
Pradžioje kaip visada šiek tiek bendros informacijos. Panorama paprastai vadinamas toks atvaizdas, kurio plotis gerokai didesnis už aukštį, tarkim, 2:1, 4:1 ir daugiau. Įprastas kadras yra 1,3:1. Dauguma mėgėjams skirtų fotoaparatų ir sistemų „Four Thirds" kuria atvaizdą, kurio proporcijos yra 4:3. Taigi, vienas iš panoraminių nuotraukų požymių yra neįprastos atvaizdo kraštinių proporcijos. Antrasis požymis, nors ir ne visada būtinas, yra platus regėjimo kampas. Panoraminis kampas paprastai yra artimas arba didesnis už žmogaus regėjimo kampą. Pavyzdžiui, 165°x75° atvaizdas gali būti laikomas panoraminiu.
APS fotoaparatų gamintojai panoraminiu taip pat laikė ir tiesiog ištemptą, neįprastų proporcijų atvaizdą, tačiau jis galėjo būti ir ne plačiakampis. Pagal šį terminą, panoramine galėtų būti laikoma bet kokia nuotrauka nupjautu viršumi ir apačia, kurios proporcijos būtų iškreiptos.
Pirmieji panoramų pavyzdžiai yra tokie pat seni, kaip ir fotografija. Pirmasis panoraminis fotoaparatas patentuotas 1843 m. Juo galima buvo sukurti atvaizdą ant 610 mm (!) dagerotipo. Panoramos buvo kuriamos ir iš atskirų kadrų, vėliau juos sudedant vieną prie kito.
Panoramų tipai
Trumpo sukimo cilindrinės
Atsiradus lanksčiai juostai, buvo sukurti cilindrinės projekcijos fotoaparatai. Juose juostelė išlenkiama cilindru, o vaizdas „nupiešiamas" objektyvui sukantis aplink ją. Vaizdas projektuojamas pro vertikalų plyšelį, kuris „pereina" visą panoraminį kadrą. Objektyvas paprastai pasisuka nuo vienos pusės iki kitos per sekundės dalis. Deja, šių fotoaparatų trūkumas yra gan nedidelis užrakto greičių pasirinkimas ir fiksuotas fokusavimas. Norint fotografuoti artimesnius vaizdus, būtina labai priverti diafragmą. Tad tokie fotoaparatai paprastai buvo ir kartais dar yra naudojami peizažams fotografuoti. Jais fotografuotų panoramų proporcijos paprastai būna tarp 2:1 ir 4:1.
Cilindrinės panoramos taip pat turi ir trūkumų. Kadangi sukurtas atvaizdas fiksuojamas cilindriškai išlenktoje juostoje ar sukant patį fotoaparatą, o vėliau paprastai atspaudžiamas ant plokščio paviršiaus, vaizdas atrodo iškreiptas.
Pilno sukimo cilindrinės
Šio tipo panoramos sukuriamos specialiais fotoaparatais. Šie fotoaparatai su laikrodiniu mechanizmu sukasi patys aplink savo ašį, atitinkamu greičiu traukdami juostą, ir taip užfiksuoja visą 360° vaizdą. Tokios rūšies skaitmeniniai fotoaparatai turi ne matricos, o linijos tipo jutiklį, panašiai kaip stalinis skeneris. Tokie fotoaparatai vaizdą taip pat „nuskenuoja" linija po linijos. CCD tipo linijinis jutiklis gali turėti apie 10 tūkstančių taškų, o visas 360° vaizdas būna maždaug 1,2 gigapikselio dydžio. Tokie fotoaparatai paprastai naudojami įvairiai dokumentacijai, pavyzdžiui, istorinės architektūros fotografijai.
Plačiakampės nuotraukos
Nuotraukos, kurios yra ištemptos, neįprastų proporcijų, tačiau darytos tiesiog paprastu plačiakampiu objektyvu, taip pat gali būti laikomos panoramomis. Atvaizdas projektuojamas ant plokščios juostos ar jutiklio, todėl nėra iškraipomas. Deja, jeigu objektyvas apima didesnį nei 90° kampą, atvaizdo kraštai smarkiai patamsėja dėl šviesos intensyvumo kritimo ir atvaizdas iškraipomas. Šviesos srautui išlyginti gali būti naudojami gradientiniai centriniai filtrai, na, o didesniam, nei 120° atvaizdui sukurti jau reikalingi „žuvies akies" tipo objektyvai, kurie gerokai iškraipo vaizdo geometriją.
Segmentinės panoramos
Panoraminį vaizdą galima sukurti ir kitokiu būdu - sukomponuoti jį iš keleto nuotraukų. Juostelės laikais tai buvo kartais ir sudėtingas procesas, nes tie patys taškai gretimuose kadruose ne visada idealiai sutampa, dėl optinių iškraipymų jie gali atsidurti skirtingose vietose.
Skaitmeninėmis technologijomis galima sukurti įvairiausias panoramas: cilindrinio tipo, pusrutulio ar ištisos sferos panoramas. Netgi priemonių tam nereikia kažko
Dante: Ten kur gražu... (55 nuotraukos, originale 91megapixelis, 90mb jpg f...)
Komentarai [34] kių ypatingų. Paprasčiausias būdas sukurti skaitmeninę segmentinę panoramą yra tiesiog pykštelėti kelis kadrus, pasukant fotoaparatą, o vėliau juos sujungti specialia programa.
Rimgaudas Budrys: 55 nuotraukos, originale 91megapixelis, 90mb jpg failas :)Dėl paprastumo, toks panoramų kūrimo būdas kartais gali nepaprastai praversti. Juk ne visada po ranka yra plačiakampis objektyvas. Kartais trys keturi kadrai gali padėti gauti itin puikų rezultatą. Kartą pats su palyginti „siauru" objektyvu bandžiau nufotografuoti Kali kraterio ežeriuką Saremos saloje. Ežeriukas niekaip netilpo į kadrą. Deja, nebuvo vietos, kad galėčiau atsitraukti. O apie panoramas nepagalvojau. Iš dviejų (dar geriau - keturių) kadrų būčiau sukūręs puikią nuotrauką...
Toliau pasakosime apie segmentines skaitmenines panoramas.
„Žaliavos" ruošimas
Kad galėtume sukurti gerą panoramą, reikia paruošti ir tinkamos „žaliavos" - būsimosios panoramos segmentų. Pats paprasčiausias būdas yra tiesiog padaryti keletą nuotraukų sukantis ir fotografuojant į šalis. Gretimos nuotraukos turėtų viena kitą uždengti apie 50 %. Iš tokių paprastų nuotraukų dažnai galima sukurti visai neblogas panoramas. Tačiau visgi yra keletas žinotinų dalykų, kurie gali pagelbėti kuriant tokias paprastas panoramas.
Sukitės aplink „teisingą" ašį
Kad būtų išvengta paralakso klaidų, fotografuojant fotoaparatas turėtų būti sukamas apytikriai aplink objektyvo priekio ašį. Tiksliau, aplink šviesos įėjimo angą - diafragmą. Tad jei fotografuojate segmentus „iš rankos", pasistenkite ne pats suktis ir „šaudyti" į šonus, bet eiti aplink fotoaparato objektyvą. Po kelių bandymų turėtų visai sklandžiai pavykti. Taip pat nepamirškit stebėti horizonto linijos, kad ji visą laiką būtų tikrai horizontali.
Jeigu panoramų kūryba jus užkabino kaip kablys nugaroj, reikėtų pagalvoti apie panoraminės trikojo „galvos" įsigijimą. Tai specialus prietaisas, leidžiantis sukioti fotoaparatą aplink norimą ašį. Taip išvengsite ir horizonto kreivumo ar vingių.
Rinkitės portreto fotografavimo režimą
Taip taip, geriausia panoramas fotografuoti nustačius portreto fotografavimo režimą. Taip galima sutalpinti daugiau vertikalaus vaizdo ir perteikti daugiau detalių. Dažnai šis režimas praverčia ir todėl, kad fotografuojant kintamojo židinio nuotolio objektyvais paprastai atsiranda didžiausių geometrinių iškraipymų, kai pasirinkta plačiausio kampo nuostata. Iš praktikos pastebėta, kad nustačius portreto fotografavimo režimą ir fotografuojant panoramą iš trijų nuotraukų, galima gauti beveik normalių proporcijų fotografiją. Tad tai gali būti puikus plačiakampio objektyvo pakaitalas. Žinoma, jei leidžia sąlygos.
Palikite vietos
Sujungiant panoramos segmentus, jų kraštai dėl transformacijų gali būti ne tiesūs, o išgaubti. Todėl paprastai panoramą reikia apkarpyti. Kad nebūtų didelių nuostolių, fotografuodami turėkite tai galvoje ir stenkitės palikti pakankamai vertikalios erdvės ir šiek tiek šonuose kraštinėse nuotraukose. Jei atrodo, kad vaizdas pro ieškiklį tenkina, pasukit objektyvą per milimetrą ar du link platesnio kampo. Aišku, jei įmanoma.
Užfiksuokite ekspoziciją
Kad nuotraukas būtų galima gražiai sujungti, be matomų jungimo vietų, būtina visus segmentus nufotografuoti nekeičiant ekspozicijos nuostatų. Baltos spalvos balanso nuostata taip pat turi būti užfiksuota. Daugumoje fotoaparatų yra specialus ekspozicijos fiksavimo mygtukas. Paprastai jis užfiksuoja ir baltos spalvos balanso nuostatą, jei ji yra pasirinkta automatinė. Taip pat siūloma užfiksuoti ir fokusavimą, įjungiant rankinio fokusavimo režimą.
Venkite judesio
Manau, akivaizdu, kad panoramų fotografavimas, kai aplink vaikšto daugybė žmonių ir važinėja automobiliai, gali būti rimtas iššūkis. Paprastai neįmanoma nuspėti, kas įvyks, jei aplink pasipainios judantys objektai. Jie gali panoramoje kartotis, būti susilieję ar pusiau permatomi. Žinoma, kai kurias iš šių problemų galima išspręsti darant retušą vėliau, bet tai reikalauja papildomų pastangų.
Bandymai
Teorijai iliustruoti reikia ir praktikos. Tad iš keleto sesijų pabandysime padaryti ir kelias panoramas. Programa, kaip jau minėta, yra nemokama „Hugin". Ji buvo be priedo, kuriam esant panoramos būtų daromos visiškai automatiškai. Kontroliniai taškai buvo sudėlioti savarankiškai, analizuojant nuotraukas.
Horizontali panorama
Pirmasis bandymas - paprasta trijų nuotraukų panorama. Objektas - Lyduvėnų geležinkelio tiltas. Fotografuota paprasčiausiai „pašaudant" į šonus, iš viso pagamintos trys nuotraukos. Ekspozicijos režimas buvo fiksuotas, fokusavimas rankinis, o riba nustatyta ties begalybės žyma.
Rezultatas gautas visai patenkinamas. Visas tiltas telpa į nuotrauką. Nenatūralus iškreipimas atrodo visai patrauklia. Na, bet čia jau skonio reikalas. Taigi, galima ir iš visai paprastų, eilinių nuotraukų panoramą sudėti.
Lyduvėnų geležinkelio tiltas
Lyduvėnų geležinkelio tiltas
Lyduvėnų geležinkelio tiltas
Lyduvėnų geležinkelio tiltas, horizontali panorama. Fotografuota paprasčiausiai „pašaudant" į šonus. Panorama sujungta iš trijų nuotraukų. Nenatūralus iškreipimas atrodo visai patraukliai. Panorama iš portretinių nuotraukų
Antrasis bandymas - panorama, sudėliota iš keturių portretinio pobūdžio (vertikaliai orientuotų) nuotraukų. Apimtas kampas nėra labai platus, vertikaliai užfiksuota daugiau detalių ir galutinis rezultatas - beveik normalių proporcijų nuotrauka. Panoramine jos tikrai nepavadinsi, nuotrauka labiau primena kadrą, darytą plačiakampiu „žuvies akies" objektyvu.
Panorama iš 4 portretinių nuotraukų. Apimtas kampas nėra labai platus, bet vertikaliai užfiksuota daugiau detalių ir galutinis rezultatas - beveik normalių proporcijų nuotrauka. Tiesa, ji labiau primena kadrą, darytą plačiakampiu „žuvies akies" objektyvu.„Matricinė panorama"
Šis bandymas - tiesiog pasinaudojimas galimybe apimti kuo platesnį vaizdą tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Nufotografavome Burbiškio dvaro fasadą. Rezultatas tikrai labai panašus į „žuvies akimi" darytą nuotrauką. Taigi, jei neturite tokio „linksmo" objektyvo, pasinaudokite nuotraukų sujungimo galimybe. Taip pat pabandėme kitokį panoramos segmentų sujungimo metodą, programoje pavadintą „Rectilinear", kuris emuliuoja plačiakampio objektyvo rezultatą. Kaip matote iš iliustracijos, itin svarbu palikti kuo daugiau vietos aplink fotografuojamą pagrindinį objektą, nes dėl projekcijų atmetama didelė dalis vaizdo, ypač kraštinėse nuotraukose.
8 kadrų, iš kurių darysime matricinę panoramą, blokas.
8 kadrų, iš kurių darysime matricinę panoramą, blokas.Kontroliniai taškai sudėlioti savarankiškai, analizuojant nuotraukas.
Rezultatas labai panašus į „žuvies akimi" darytą nuotrauką
Burbiškio dvaro fasadas, matricinė panorama. Mėginta apimti kuo platesnį vaizdą tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Rezultatas labai panašus į „žuvies akimi" darytą nuotrauką. Taigi, jei neturite tokio „linksmo" objektyvo, pasinaudokite nuotraukų sujungimo galimybe.Pabandėme ir kitokį panoramos segmentų sujungimo metodą, programoje pavadintą „Rectilinear", kuris emuliuoja plačiakampio objektyvo rezultatą. Kaip matote iš iliustracijos, itin svarbu palikti kuo daugiau „vietos" aplink fotografuojamą pagrindinį objektą, nes dėl projekcijų atmetama didelė dalis vaizdo, ypač kraštinėse nuotraukose.
„Planetoidai"
„Planetoidai", arba rutulinės panoramos, - tam tikru nuotraukų „darkymo" būdu gaunami vaizdai. Paprastai naudojamos 360° panoramos, kurios vėliau perdirbamos taip, kad atrodytų lyg rutulys ar mažytė planetėlė. Tinka ir kitokios nuotraukos - jas galima sujungti „galais". Čia puikiai tinka nuotraukos salų, kurios iš abiejų pusių būna izoliuotos.
„Planetoido" sukūrimo receptas paprastas. Jei turite kokią nors 360° panoramą, naudodami programą „Photoshop", atlikite tokią veiksmų seką:
- „sutraukite" nuotrauką taip, kad ji būtų kvadratinių proporcijų;
- apverskite nuotrauką, t. y. pasukite ją 180° kampu;
- pritaikykite polinių koordinačių filtrą „Rectangular to polar";
- pasukite nuotrauką norimu kampu ir atlikite papildomas korekcijas.
Šiam bandymui buvo pasirinktas J. Biliūno gimtinės peizažas. Tiesa, jam šiek tiek trūko papildomos nuotraukų eilės tiek viršuje, tiek apačioje, tačiau bandymas pavyko. Gavome bulvės formos planetėlę. Tiesa, čia yra ir šiokių tokių trūkumų: tolimesni peizažo elementai šiek tiek neatitinka „planetoido" koncepcijos. Geriausia, kai visi aplink esantys elementai nutolę panašiu atstumu.
Iš 11 segmentų sujungta 360° panorama.
Iš 11 segmentų sujungta 360° panorama.360 laispsnių panoramos sujungimas
Sutraukiame“ nuotrauką taip, kad ji būtų kvadratinių proporcijų.
Naudojame polinių koordinačių filtrą „Rectangular to polar
Galutinis rezultatas, atlikus papildomas korekcijas
------------
Tad tiek apie panoramas ir galimybes jas pritaikyti kasdienybėje, kelionėse, o galbūt ir rengiant įdomesnius fotoreportažus. Jei kur nors vaizdas netilps į kadrą, nepagailėkite keleto kadrų ir neprarasite galimybės juos vėliau sujungti. Pastangos tikrai nebus tuščios. O jei norėsite gauti kokią linksmą ir žaismingą nuotrauką, pabandykite sukurti „planetoidą". Galbūt visai tiks pakabinti kur ant sienos.
(Daugiau planetoidų nuotraukų: "panorama rutulys")Žurnalas FOTO.