Rima Prusakova: „Sėdžiu ant kranto įmerkusi kojas, mėgaujuosi, laukiu tinkamo momento...“
Rimos Prusakovos (QLC01) fotografijos išsiskiria savo intuityvumu, jautrumu aplinkinio pasaulio virpesiams.
Analogine technika sukurti darbai – subtilūs ir asmeniški, kviečiantys žiūrovą jausti drauge su autore, per fotografijas pažvelgti į pasaulį jos akimis, o gal net ir išgirsti skambančią muziką...
Kaip Tavo gyvenime pirmą kartą pasirodė fotografija? Kaip santykis su ja gilėjo/keitėsi, koks jis yra dabar?Deja, bet jaudinančių vaikystės istorijų, susijusių su fotografija, neišgirsite. Ją atradau labai vėlai, o iki tol nieko bendro su fotografija neturėjau. Žinoma, kaip ir daugelis, praeityje turėjau juostinę muilinukę, bet fotografavau visiškai negalvodama apie procesą, – nebuvo nieko daugiau, kaip tik mygtuko paspaudimas.
Tikroji fotografija mano gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai ir, galima sakyti, net ne mano iniciatyva. Mano gyvenimo žmogus yra visiškai atsidavęs muzikai, jis su didžiausiu entuziazmu pasineria į kūrybą, o norėdamas realizuoti savo idėjas praleidžia dienas ir naktis to net nepajausdamas. Važiuodavau kartu su juo į renginius, su malonumu klausydavausi muzikos, bet galų gale supratau, kad neturiu kur savęs realizuoti, pajutau tuštumą, kurią norėjosi kažkuo užpildyti. Tai matydamas mano žmogus nupirko man dovanų veidrodinį fotoaparatą, kad renginiuose nenuobodžiaučiau, fotografuočiau ir... įklimpau kaip reikiant. Šiandien mes abu kuriame, o muziką ir fotografiją apjungėme į bendrą projektą, apie kurį papasakosiu vėliau.
Taigi, fotografijos kelio pradžioje pagrindinis mano tikslas buvo išmokti naudotis fotoaparatu. Efoto buvo mano pagrindinė mokykla. Perpratus techniką, prasidėjo ieškojimai. Jaučiau, kad fotografija užvaldė mano protą ir sielą, tačiau labai ilgai negalėjau rasti savęs. Išbandžiau daug žanrų, nuo makro iki renginių fotografavimo.
Buvo mintis nerti į komercinę fotografiją – pabandžiau fotografuoti vestuvėse, krikštynose, susiorganizavau kelias asmenines fotosesijas, tačiau tai visiškai neteikė jokio džiaugsmo, nes fotografuodama jaučiau tik didelį įsipareigojimo jausmą, o ne kūrybinę laisvę. Šiandien aš jau tvirtai žinau ko noriu iš fotografijos. Tik neretai žodžiais sunku apibūdinti tą žinojimą.
Žmogaus ir kasdienybės, aplinkos detalių fiksavimas – kokie niuansai jungia/skiria šiuos žanrus? Ką kiekvienu jų norisi išreikšti, papasakoti?Šiuos abu žanrus mano darbuose jungia natūrali būtis, bet tikslai ypač skirtingi. Jei mano fotografijose figūruoja žmogus, tai jis dažniausiai yra man artimas žmogus natūralioje aplinkoje. Fotografuoju jiems, sau, kad ateičiai liktų gražių prisiminimų. Esu turtinga, nes turiu labai labai didelę šeimą, kaupiasi nemažas bagažas fotografijų, kurių didžioji dalis net nepasiekia viešos erdvės. Tačiau kai kalbame apie aplinkos detales ir autoportretus, situacija yra kiek kitokia – tokios nuotraukos yra mano vidinių būsenų iliustravimas.
Dairantis po tavo efoto portfolio, matyti, kaip skaitmeninę fotografiją ilgainiui pakeitė plati juosta. Kaip ir kodėl?Kaip ir minėjau, labai ilgai ieškojau savęs. Išbandžiau ne tik įvairius žanrus, bet ir techniką. Pradėjau nuo „lomo“ – pirmasis buvo pirktas iš prekybos centro, tikriausiai žaislinis, nes kainavo vos 2.99 Lt, o vėliau dar visokių įsigijau. Lomo – puiki pradžia susipažinimui su juosta – tiesiog maigai mygtuką nieko negalvodamas apie ekspoziciją, fokusą, ir žiūri, kaip pavyko. Labai smagus reikalas, bet „neprilipo“. Vėliau nusipirkau 35mm veidrodinį aparatą – ir vėl „neprilipo“ (šiandien galvoju, kad greičiausiai todėl, kad mano juostinukas yra automatinis, galbūt reiktų kokį seną išbandyti, kur visi žingsniai priklausytų tik nuo manęs). Taigi, buvo belikę išbandyti vidutinį formatą, bet jau buvo baisu mėtyti pinigus. Petruška (
www.efoto.lt/user/petruska) pasiūlė paskolinti savo Kiev’ą (ačiū jai!). Nutariau pabandyti, tačiau be didelio entuziazmo, nes buvau nusiteikusi, kad vėl „neprilips“. Nors juostą sugadinau ir pavyko tik du kreivi, šleivi kadrai... Bet! Nebeturėjau jokių abejonių – tai mano fotografija. Griebiau iš skelbimų tokį pat Kiev’ą ir jau ketvirti metai su juo nesiskiriu. Būtent šuolis į vidutinį formatą man padėjo surasti save. Daugiau galvoji, mažiau fotografuoji ir 12-kos kadrų juostelės užtenka labai ilgam. Dėl šios priežasties ir gausiù, publikavimo vertų darbų bagažu pasigirti negaliu.
Beje, fotografuojant juosta mane žavi tas laiko lėtinimas. Procesas iki galutinio rezultato pakankamai ilgas, todėl prieš nuspaudžiant paleidimo mygtuką, stengiesi padaryti viską, kad galutiniame rezultate viskas gautųsi taip kaip įsivaizduoji. Mintis užvaldo susikaupimas ir tuo pačiu atsipalaidavimas. Galvoji apie objektą ir rezultatą. Visa esybe pasineri į tai, ką darai. Deja, fotografuojant skaitmena dažniau galvoju apie rezultatą, bet pamirštu čia esantį objektą. Spaudžiant paleidimo mygtuką, jau galvoju apie sekantį kadrą, dar sekantį, ir po to dar ir tą, kuris jau už nugaros... Fotografuodama DABAR, negalvoju apie DABAR. Be to, fotografuojant skaitmena jaučiuosi įsitempusi, nervinga, nesugebu susikaupti ir susikoncentruoti, padarau daug kadrų, kurie dažniausiai nebūna verti dėmesio.
Grįžtant prie minėto projekto, kur muziką apjungėme su fotografija, jo idėja ir gimė būtent atsiradus pirmiesiems kadrams su vidutinio formato kamera. Pastebėjome, kad kuriama muzika atitiko mano fotografijų nuotaiką ir atvirkščiai. Atidarėme muzikos įrašų leidyklą, kurią pavadinome „Greyscale“
greyscale-music.bandcamp.com, – leidyklos pavadinimas atspindi juodai baltų fotografijų konceptą, iliustruojantį kiekvieną muzikos albumą. Tai, galima sakyti, toks šiuolaikinis analoginis produktas, kadangi visos fotografijos fotografuojamos analogine juostine kamera, muzika taip pat kuriama analoginiais senais (nuo 1960m.) sintezatoriais bei įrašinėjama į garso juostas. Analoginė kūryba be kompiuterio. Na, žinoma, išskyrus juostos skanavimą, ir muzikos įrašo pavertimą į skaitmeninį formatą. Projektas vystosi sėkmingai, tad ateičiai turime naujų planų bei idėjų.
Dažnai tvirtinama, kad fotografija – tikrovės, aplinkinio pasaulio dokumentas, vis tik Tavo fotografijos fiksuoja ne įvykius, bet nuotaikas, nuojautas, emocijas. Kaip manai, ar reportažinė, dokumentinė bei kūrybinė fotografija turi sąlyčio taškų? Ko reikia, kad pažvelgus per objektyvą išvystumei daugiau, nei tiesiog „dalykų padėtis“?Turbūt bet kuri fotografija atvaizduoja to meto įvykį, aplinką, objektus ar kitus aspektus, būdingus tam tarpsniui ar akimirkai. Kūrybiniame darbe labiau atsispindi ne tikrovės atvaizdavimas, bet požiūris. Tai tiesiog vaizdinė kalba, kuria galiu išreikšti savo mintis, jausmus, emocijas, išgyvenimus. Fotografijai atiduodu didelę dalį savęs pačios – susikoncentruoju į save, įsilieju į supančią aplinką, ir tik tada pasineriu į fotografavimo procesą. Jei pavyksta įsilieti, viskas pavyksta savaime. Tačiau neretai būna ir taip, kad grįžtu namo tuščiomis, nors iš namų išeinu užsidegusi, su polėkiu, bet kažkodėl nepavyksta įsilieti į supančią aplinką, – matai taip, kaip matai, saulė – tiesiog saulė, žolė – tiesiog žolė, todėl nieko negali iš savęs išspausti. Kažkoks nenuspėjamas dalykas. Išeidama fotografuoti net pati nežinau, ko galiu iš savęs tikėtis. Aš dar tik lavinu savo matymą. Mokausi.
Be galo žaviuosi Mindaugo Gabrėno
www.efoto.lt/user/gabrenas darbais. Manau, kad tai būtent tas žmogus, kuris sugeba matyti daugiau nei „dalykų padėtis“.
Pasidairiusi po Tavo nuotraukas facebook aptikau net kelis albumus, kurių pavadinimai prasideda žodžiais „Tiems, kas myli...“. Fotografuodama stengiesi koncentruotis į teigiamas emocijas, tai, kas gražu, jauku, artima, ar randasi vietos ir niūresnėms nuojautoms?Tiesą pasakius, fotografuodama aš specialiai nesistengiu koncentruotis į teigiamas ar neigiamas emocijas, tačiau fotografuoju savo jausmais ir emocijomis. Dažniausiai neturiu išankstinės idėjos ar nusistatymo, viskas vyksta ekspromtu. Nežinau, ar fotografuosiu šiandien, nežinau, ar fotografuosiu rytoj. Galiu atsibusti vieną rytą, susikrauti daiktus ir eiti kur akys veda. O koks bus galutinis rezultatas, priklausys nuo mano vidinių jausmų ir nuotaikos tuo momentu. Vieną dieną ta pati saulė gali džiugiai šildyti, o kitą – įkyriai spiginti.
Kokį kadrą sukurtumei, jei viskas būtų įmanoma? (Tavo idealios nuotraukos idėja)Manau, kad nieko nėra neįmanomo, ypač fotografijoje. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Turiu savo vaizduotėje gulinčius tuos tobulus kadrus, tačiau šiandien dar neįsivaizduoju kaip juos realizuoti, nes tai ne konkretūs vaizdai, o tam tikros nuotaikos, būsenos, kurios turėtų būti išreiškiamos per vaizdus. Bet tai įgyvendinti realu ir įmanoma. Reikia tik laiko, daug ieškojimų ir pastangų.
Tavo įkvėpimo šaltiniai. Be jokios abejonės, mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis – gyvenimas.
Kuris vienas darbas geriausiai charakterizuoja Tave? Šis kadras (dešinėje) visapusiškai atspindi mane, ypač mano santykį su fotografija. Ne kartą esu minėjusi, kad aš – kaip mėgėjas žvejys. Fotografija man yra neįpareigojantis hobis. Laisvė, ramybė, galima sakyti, terapija sielai. Tiesiog sėdžiu ant kranto įmerkusi kojas, mėgaujuosi ir laukiu tinkamo momento. Niekada nežinau ar kas užkibs, o gal tuščiom grįšiu namo. Bet žinau, kad visada grįšiu laiminga, nes mane žavi pats procesas, ieškojimai, ne tik rezultatas.
Kokia tema fotografijoje tau įdomiausia dabar? Kodėl?Šiandien žaviuosi labai paprastais dalykais, kuriuos estetiškai nufotografuoti nėra taip paprasta. Paskutiniu metu mane žavi nuobodulio estetika. Neretai mes nepastebime atrodytų nereikšmingų, kasdien mus supančių įvykių ir detalių. Tai paprasti įvykiai ir reiškiniai, supantys mus kasdieninėje aplinkoje. Šis žanras mane žavi tuo, kad jis atspindi mūsų „negyvenamo“ gyvenimo laiko tėkmę ir egzistenciją. Tikiuosi ateis laikas, kai fotoaparatas šiai temai nejučia atkeliaus į mano rankas.
Prašau pabaigti mintį:Tobulas žiūrovas yra... mąstantis žmogus. Tas, kuris deda pastangą suprasti, pajausti, analizuoti, kritikuoti.
Jei šviesa pakeistų savo prigimtį... bent mėnesiui. Tiesiog nustotų šviesti dirbtinė šviesa, užgestų visų žydrieji ekranai, monitoriai, tapšnokliai, užgestų lemputės, užgestų visa tai, kas šviečia dirbtiniu būdu. Įdomu, ar tuo laikotarpiu daugiau prarastume, ar gautume?
Kalbėjosi Milda Kiaušaitė