Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus” – matau, kaip vienkiemiai virsta industriniais ūkiais
2016.06.18  Straipsniai:  Fotografų pristatymai  7319
 
Vaikai, Krakės, Kėdainių apskritis  

Mieli efoto portalo skaitytojai, mūsų redakcija sumanė pristatyti 15 įdomiausių jaunų lietuvių fotomenininkų, kurie savo kūryba pastaraisiais metais blyksteldavo tai parodose, tai konkursuose, tai specializuotuose interneto portaluose. Apžvelgsime kuriančius dokumentinę fotografiją ar naujos stilistikos portretus, pakalbinsime unikalių fotografinių projektų autorius. 


Kodėl apsisprendėme pristatyti būtent 15 jaunųjų fotomeninkų – nei daugiau ir nei mažiau? Tikrai nepretenduojame tapti objektyviausiais vertintojais, talentingų jaunų fotografų almanacho sudarytojais. Tiesiog kilo mintis apibendrinti tai, kas sukurta. Dažnai jauni žmonės su milžiniška kūrybine energija imasi naujų projektų, tačiau nesulaukę palaikymo, savo idėjas bei entuziazmą  nugramzdina stalčiuose. Atsirinkdami jaunus fotografus, konsultavomės su fotografijos kritike Agne Narušyte, „Kaunas Photo” festivalio organizatoriumi Mindaugu Kavaliausku, ilgamečiu spaudos fotografų bendruomenės lyderiu ir buvusiu fotomenininkų sąjungos vadovu Jonu Staseliu. Šį mūsų projektą sutiko iš dalies paremti ir Spaudos rėmimo fondas. Tad dėkojame visiems, palaikiusiems gerą idėją,  ir pradedame jaunųjų fotografų kūrybos pristatymus. O baigiantis metams visi kartu išrinksime patį geriausią projektą.

Tadas Kazakevičius. Henrikas, Gojus, Kėdainių apskritis  

Nėra dienos, kad Henrikas, sėdėdamas lauke, nesidžiaugtų gamtos grožiu, ir visada virš jo namo – paukščiai giesmininkai. Henrikas papasakojo, kad ne visi žvirbliai vienodi, yra karkliniai ir naminiai. Tiesa, pastarieji tikri pasiutėliai, jo pastogėse čirškiantys kiaurą dieną.
Tado Kazakevičiaus nuotraukos.


Iš pradžių  ketiname pakalbinti autorius,  kuriančius fotoistorijas. Fotografinis pasakojimas, dokumentinės istorijos Lietuvoje tik skinasi kelią, nors tarptautiniuose renginiuose be šio žanro neapseina nei vienas rimtas fotografijos konkursas. Fotografinis pasakojimas gali būti tarsi novelė, bet gali tapti ir visu romanu, vaizdais atskleidžiančiu žmogaus, bendruomenės, šalies gyvenimą, istoriją. Kitaip, nei žurnalistinis reportažas, dokumentinis pasakojimas nesitenkina vieno įvykio ar situacijos užfiksavimu, jo autorius dažnai ilgam ir giliai įsitraukia į pasirinktą sritį, siekdamas atskleisti vieną ar kitą paties gyvenimo diktuojamą scenarijų.

Neatsitiktinai pirmuoju autoriumi pasirinkome Tadą Kazakevičių. Dar 2013-aisias pirmoji Tado fotoistorija „Kaip grūdinosi plienas”, pasakojanti apie anglų mėgėjų bokso klubą, buvo pristatyta „Foto” žurnale, o kadras iš kitos istorijos pasirinktas žurnalo viršelio fotografija. Prieš penkerius metus Tadas sugrįžo iš Londono, kur dirbo reklamos agentūroje, ir dabar profesionaliai kuria grafinį dizainą. 2014 metais jo fotografija  pasirinkta ir Spaudos fotografų konkurso katalogo viršeliui.

Šį kartą kalbamės apie Tado Kazakevičiaus projektą „Tai, ko nebebus”. Pirmą kartą jis buvo parodytas praeitą rudenį Kaunas Photo 2015. Štai kaip projektą pristatė pats Tadas:

Dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiosios depresijos metu, grupelė fotografų, tokių kaip Walkeris Evansas, Dorothea Lange ir Jackas Delano, vedami Fermų apsaugos administracijos (FSA) vadovo Roy Strikerio, kiek įmanydami suskubo fiksuoti vaizdų, kuriems netrukus buvo lemta nugrimzti užmarštin. Vykstant nuolatinei žmonių migracijai, lengvesnių gyvenimo sąlygų beieškant, neišvengiamai keitėsi ir Amerikos demografinis žemėlapis. JAV vienkiemiai, kaimai, maži miesteliai tiesiog nyko akyse. Tačiau šių fotografų dėka jie išliko archyvuose.
Panašus procesas, deja, vyksta ir dabartinėje Lietuvoje. Nors nei masteliais, nei gyvenimo sąlygomis šių dviejų situacijų gretinti nederėtų, vis tiek kyla noras įžvelgti dėsningumų.
Dėl nuolatinės emigracijos Lietuvos populiacija per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo vos ne šeštadaliu. Miestai, pasiglemžę visą šalies ekonomiką, netinkamas gyvenimo būdas, įtraukęs jaunąją provincijos kartą, nenumaldomai keičia ir mūsų šalį. Kyla tik vienas klausimas: kiek dar laiko mūsų šalį puoš vienkiemių ir kaimų vaizdai, kuriuose išlikęs visiškai kitoks laiko, artumo supratimas? Kiek dar egzistuos vietos, kur netikėtai užklydusio svečio laukiama kaip artimojo, o kiekvienas praeivis bus apdovanotas nuoširdžiu „Sveikas!“?
Man, kaip fotografui, kaskart apie tai susimąsčius, kyla natūralus noras suskubti, kad šie jausmai, simboliai ir vietos taptų kiek daugiau nei prisiminimas ateinančios senelių ar prosenelių kartos pasakojimuose. Nors kadras ir nesugrąžins to, kas prarasta, jis priverčia susimąstyti apie tai, ką, galbūt kažkada skubėdami palydėjome akimis šalikelėje. Galbūt šis monumentas lietuviškam kaimui sužadins žiūrovo sentimentalumą ir palies tas giliai pasislėpusias atminties kerteles, kurias visai nejučia uždarėme. Nes mes pripratę prie to, ko jau nebebus.
Kaunas Photo kuratoriai – fotografijos ekspertai iš kitų šalių – labai susidomėjo šiais darbais ir paragino autorių nesustoti bei tęsti savo fotografinę kelionę. Todėl, ištaikęs bent vieną laisvą savaitgalio dieną, Tadas įsimeta savo „Haselbladtą“  bei tris-keturias juosteles, sėda ant motorolerio  ir įveikia kokių 200 kilometrų kelią, lankydamas Lietuvos kaimus.

Tadas Kazakevičius. Ernestas, Višakio Rūda, Marijampolės apskritis  

Ernestas sargauja draugo, kuris jau senokai išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, sodyboje. Nors sodyba ir sena, tačiau joje Ernestas ne vienas, jam draugiją palaiko katinas, kuris kiaurą dieną čia ieško saulėtų plotų – visa sodyba apsupta medžių, tad jų nedaug.
Tado Kazakevičiaus nuotraukos.


Kalbiname autorių:

Tadai, kuriamas fotografinis ciklas „Tai, ko nebebus“ (www.gone.lt) – savotiškas grįžimas prie temų, kurios rūpėjo mūsų klasikams: A. Sutkui, R. Požerskiui,   R. Rakauskui,  V. Naujikui. Jie  dokumentavo  Lietuvos kaimo gyvenimą, žmones, jų kasdienybę bei šventes 7–8-ajame dešimtmetyje. Tiesa, vėliau klasikai teigė, kad keičiantis laikams ir gyvensenai, tos senosios, tikrosios kaimo dvasios nebeliko. Esi jaunosios kartos atstovas, ir Tau ne mažiau rūpi ši tema. Manai, kad ji dar neišsemta, kaimo gyvenimo dokumentika tebėra svarbi XXI a. žmogui?  
 
Nesu tikras, ar kaimą savo kuriamame cikle „Tai, ko nebebus“ aš matau taip pat, kaip jį matė mūsų gyvieji klasikai. Stebiu ir fiksuoju tai kaip nykstantį reiškinį, nulemtą vykstančių migracijos procesų. Keliaudamas aš noriu užfiksuoti tarsi paskutiniuos jo simbolius, prieš išnykimą, aiškiai suvokdamas, kad kada nors jų nebebus. Na, o tęsdamas šią temą, aš ruošiuosi pakartoti savo maršrutus, dar sugrįžti pas aplankytus žmones, stebėti ir fiksuoti, kaip kaimas keičiasi, tampa kitokiu ar apskritai išnyksta. Įtariu, kad ši tema gali tapti viso gyvenimo tema, nes mane provincijos žmogus natūraliai traukia ir kaip fotografinis subjektas. Tai tarsi paieška to, kas mane kaip kūrėją jaudina visą gyvenimą.

Kada ėmeisi šios foto istorijos, ir kaip susiklostė pirmieji maršrutai?

Šio ciklo ėmiausi, matyt, net nesusimąstęs, pats dar nesuprasdamas, kas iš to rasis. Vos grįžęs gyventi į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės, kaip mat patraukiau su fotoaparatu į provinciją, buvau pasiilgęs to, ko neberasdavau civilizuotoje Anglijoje. O 2014 metais supratau, kad šis darbas privalo įgauti formą, tad susiorganizavęs keletą savaičių atostogų, patraukiau dviračiu į Aukštaitiją, buvo žavu neriboti savęs, nepaisyti nei laiko, nei atstumų. O tolimesni maršrutai dėliojosi savaime, arba juos lemdavo vieta, kur pavykdavo susiorganizuoti nakvynę. Patraukiau į Kėdainių kraštą, kurį gerokai išnaršiau.
Tiesa, ir anksčiau bandžiau pasinerti į šią temą: 2011 metų vasarą apėmė žiaurus užsikepimas kažkur važiuoti. Tada su kolega Dariumi Chmieliausku nuvykome į greta Vilniaus esantį Šilėnų kaimą. Ten pirmą kartą pagavau basakoję vasarą, šioje vietoje pirmą kartą rimtai pamilau kaimą.

Tadas Kazakevičius. Apleistas namas, Jugintai, Kėdainių apskritis  

Namas, rodos, eilinis apleistas namas. Ir mūsų kraštuose tai nebe retenybė. Visa, kas vertinga, neretai išnešama, vos atsiradus išdaužtam langui. Sodybos tuštėja kasmet, o gamta kaip mat jas apipina vijokliais, tarsi primindama, kad nieko nėra amžino.


Prieš kelis mėnesius grupei fotografų pristatydamas šio projekto fragmentus klube „Peronas", kalbėjai  apie įtraukiantį bendravimą su sutiktais žmonėmis. Žmonės nenori išleisti, prasideda dvi -tris valandas trunkantys pokalbiai. Tačiau po to sėdi ant motorolerio  ir vyksti į kitą vietą, ilgam, o gal ir visam laikui išsiskirdamas su kalbintais personažais?

Ne visai taip. Neretai grįžtu pas savo personažus, paprašiusiems nusiunčiu nuotraukų. O ir vėliau, tęsdamas seriją, kaip minėjau, planuoju kartoti maršrutus. Turiu svajonę šią seriją kurti tarsi dviem „bangom“ – užfiksuoti aplankytas vietas dar kartą, pamatyti, kas liko, o kas, deja, gal ir jau dingo. Ciklo pavadinimas tarsi užduoda klausimą – ko nebebus? Norisi tai pamatyti pačiam, stebėti permainas. Štai, fotografavau Marijoną, kuri gyvena seniausiame Viktariškių kaimo (Kupiškio r.) name. Ji dirba garsios lietuvių menininkės Veronikos Šleivytės muziejaus prižiūrėtoja. Tiesa, dienos jai slenka lėtai ir neretai nykiai. Kaimas jau visiškai ištuštėjęs, svečiai lankosi vis rečiau ir rečiau, o, rodos, taip norėtųsi pabendrauti, Būtinai pas ją dar sugrįšiu gal net šią vasarą.
Kita vertus, pastebiu, kad net per kelis metus kaimo peizažas labai pasikeičia – dygsta stambūs industriniai ūkiai, statomos prabangios rančos. O mažų jaukių vienkiemių valdos ir jų gyvenimo dvasia traukiasi.

Nežinau, ar galima šį foto  pasakojimą lyginti su  Arūno Baltėno „Žemaičiais", „Dzūkais", „Gervėčiais". Jis kaimo gyvenimo unikalumą pastebėjo jau būdamas subrendęs fotografas (iki penkiasdešimties buvo vienas geriausių Lietuvos miesto fotografų). Arūno fotografijų ašis – tapybiška kompozicija, vidinės šviesos sklidini žmonės bei pro langą krintančios šviesos sušildyti jų namų interjerai. A. Baltėnas iki šiol fotografuoja kaimo žmones, tačiau jūsų fotografavimo būdai skiriasi? Šis fotopasakojimas artimesnis reportažui, fotografuojami tarsi atsitiktiniai gyvenimo fragmentai, pastebėti keliaujant pro šalį. Tik trumpam sustojus, pasikalbėjus vykstama tokiau. Tiesa, Vilius Naujikas yra pasakojęs, kad ir jis jaunystėje porą metų fotografuodavo panašiai – važiuodavo per Kupiškio, Rokiškio rajonų kaimus motociklu, kalbindavo ir fotografuodavo sutiktus žmones.

Fotografuodamas kaimą, esu labiau stebėtojas, o ne dalyvis. Nors ir stengiuosi pažinti žmogų, su juo užmegzti ryšį, tačiau stabteliu tik trumpam, privalau judėti ir tęsti darbą. Mane riboja ne tik laikas, kurį galiu skirti, tačiau ir nenumaldomas noras ieškoti naujų vietų ir žmonių. Kartais pamąstau, kad ir važiuodamas tais pačiais maršrutais, lankydamas jau pažintus žmones, galiu atrasti naujų herojų ir naujų vietų, juk gal tądien žmogus nuo karščio slėpėsi namuose, ar pasukau kitu vieškeliu... Mane veža pats ieškojimas, netikėtumai: kas manęs laukia kitame vieškelyje ar kieme. Prisipažinsiu, visada man klaikiai baisu prieiti prie žmogaus, jį užkalbinti, tačiau kartais net pravažiavęs kokį kilometrą, perlipęs jaudulį, grįžtu prie pakelėje sutikto mielo nepažįstamojo, iš pradžių paklausiu kelio, ir po truputį užsimezga pokalbis.

Kodėl, vis dėlto, tau artima tai, ko galbūt nebebus? Kas užkabina, kodėl kyla noras tai dokumentuoti?

Kaip formulavau ciklo aprašyme, mane šios temos imtis paskatino foto istorijos ir kadrai, užfiksuoti per didžiąją JAV depresiją. Tuometinio prezidento Fraklino D. Ruzvelto inicijuotas „naujasis planas“ – kai „Farm Security Administration“ gelbėjo padėdavo pavienius fermerius. Tuomet geriausi to meto fotografai Dorothea Lange, Walker Evans ir kiti keliavo per Ameriką ir fiksavo tuometinio amerikietiškojo kaimo nykimą. Tradicinio kaimo griūtis vyko, visų pirma, dėl didžiulės žemdirbių migracijos. Minėtieji amerikiečių fotografai buvo mano įkvėpėjais. Dabar, žiūrėdami jų fotografijas, suprantame, kokį svarbų istorijos momentą jie užfiksavo. Tai mane įkvėpė. Jaučiu pareigą panašų kaimo virsmą įamžinti ir Lietuvoje. Matau ir mūsų gimtinėse panašius pokyčius. Vyksta tas pat, kas JAV, tik beveik po šimto metų. Norisi išsaugoti savąjį „simbolių archyvą“ – namų, veidų, gyvenimo būdo, kurių kada nors „nebebus“. Kita vertus, projektui įkvėpė ir lietuvių klasikai – A. Sutkus, R. Požerskis, iš jaunesnės kartos – A. Valiauga.

Tadas Kazakevičius. Stanislavas ir Karolčikas, Turgeliai, Šalčininkų apskritis  

Toks artumas yra nuoširdus, tikras ir visiškai nesuvaidintas. Net ir pravažiavus šiuos herojus, o po penketo minčių grįžus atgal, ši „kompozicija“ nepasikeistų. Stanislavas ir Karolčikas tebesėdėtų ir ramiai šnekučiuotųsi. Taip jie leidžia vakarus.
Tado Kazakevičiaus nuotraukos.


Vartydami lietuvių klasikų fotografijas, matome, kad to meto žmonių veidai, jų antropologija buvo kitokie. Kita vertus, ir šio ciklo fotografijose matome basakojų kaimo vaikų, kurių žvilgsniai tarsi iš XX a. 7–8-tojo dešimtmečio...

Taip, bet tai tik salelės to kaimo, kuris Lietuvoje gyvavo prieš 40–50 metų. Kartais tenka važiuoti ne vieną šimtą kilometrų, kol pamatai žmones, dirbančius ūkio darbus tradiciniu būdu, jų vaikus, natūraliai gamtoje prigludusias kaimo sodybas. Ta kaimo gyvenimo dalis, kuri netampa žemės ūkio verslu, traukiasi. Kartais aptinki kaimus, kur iš 12 sodybų apgyvendintos tik trys – nykimo pagreitis didžiulis.

Rizikuoji fotografuodamas juosta?

Taip, fotografuodamas juosta jauti žymiai daugiau adrenalino. Kol kadrai neišryškinti, lauki rezultato tarsi azartiškas loterijos žaidėjas. Kita vertus, taip fotografavo klasikai, nežinia ar jie būtų užfiksavę geresnius kadrus, jei tuomet būtų turėję skaitmeninius fotoaparatus.

Tadą Kazakevičių kalbino Marius Matulevičius

Tado Kazakevičiaus nuotraukos. Marijona, Viktariškiai, Kupiškio apskritis  
Tado Kazakevičiaus nuotraukos. Marijona, Viktariškiai, Kupiškio apskritis

Marijona ne tik gyvena seniausiame Viktariškių name, tačiau yra ir garsios lietuvių menininkės Veronikos Šleivytės muziejaus prižiūrėtoja. Tiesa, dienos čia jai ilgos ir neretai nykios. Kaimas jau visiškai ištuštėjęs, o svečiai lankosi vis rečiau ir rečiau, o, rodos, taip norisi bendrauti, pasakoti.
Kaimo pašto dėžutė, Panevėžio apskritis. Tado Kazakevičiaus nuotraukos  
Kaimo pašto dėžutė, Panevėžio apskritis. Tado Kazakevičiaus nuotraukos

Būtent tokių simbolių mes netrukus nebepamatysime. Kaimo pašto dėžutė, rodos, jau ne šių, o kiek ankstesnių laikų, tačiau stogelis sukaltas, kad lietus nesugadintų laiškų, o ant kiekvieno skyrelio surašytos pavardės. Nors dabar kiekvienas turi ir gatvę, ir namo numerį, – čia kaip seniau, pagal “papratimą”.
Vaikai, Vadaktėliai, Panevėžio apskritis  
Vaikai, Vadaktėliai, Panevėžio apskritis

Privati valda, Mociūnai, Kėdainių apskritis  
Privati valda, Mociūnai, Kėdainių apskritis

Vaidas, Surviliškis, Kėdainių apskritis  
Vaidas, Surviliškis, Kėdainių apskritis

Stasys, Vilijampolė, Kaunas  
Stasys, Vilijampolė, Kaunas

Vaikas, Jašiūnai, Šalčininkų apskritis  
Vaikas, Jašiūnai, Šalčininkų apskritis

Kopūstas ir pienas, Viktariškės, Kupiškio apskritis  
Kopūstas ir pienas, Viktariškės, Kupiškio apskritis

Apleistas namas, Panevėžio apskritis  
Apleistas namas, Panevėžio apskritis

Žasys, Rūdininkai  
Žasys, Rūdininkai

Jadvyga, Krakės, Kėdainių apskritis  
Jadvyga, Krakės, Kėdainių apskritis

Miltų maišai, Narteikiai, Panevėžio apskritis. Tado Kazakevičiaus nuotraukos  
Miltų maišai, Narteikiai, Panevėžio apskritis. Tado Kazakevičiaus nuotraukos

Grūdų saugykla, Reškutėnai, Švenčionių apskritis  
Grūdų saugykla, Reškutėnai, Švenčionių apskritis

Tolik ir Dainius, Utenos apskritis. Tado Kazakevičiaus nuotrauka  
Tolik ir Dainius, Utenos apskritis. Tado Kazakevičiaus nuotrauka



kozak

kozak




eFoto.lt rubriką „Fotografų pristatymai“ 2016 metais remia
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (www.srtfondas.lt)



Straipsnių komentarai matomi tik eFoto NARIAMS. Tokia pykčio prevencija ...


Įdomiausi mėnesio straipsniai

Fotografams patiks: Xiaomi 14 Ultra
34 komentarai
Priperkelti objektyvai
0 komentarų

Panašūs straipsniai

2016 metų „Debiuto“ nugalėtojas: Valentynas Odnoviunas

2016.12.31  Straipsniai:  Fotografų pristatymai  1  +45.3  
 
Valentynas Odnoviunas  

Jauni fotografai bei jų gerbėjai gruodžio 29-osios vakarą vos tilpo sostinės „Prospekto“ galerijoje. Vyko dešimties jaunųjų autorių, dalyvavusių konkurse „Debiutas“ bei patekusių  į finalą, paroda. Kuo nustebino ar išsiskyrė šių metų debiutantai? Kaip visada, didelė stilistikos įvairovė.  Skaityti toliau...

Žygimantas Vaičaitis: „Į fotografiją mane atvedė snieglenčių sportas“

2016.12.30  Straipsniai:  Fotografų pristatymai  1  +47.4  
 
Žygimantas Panda: *** (Paprastai slidininkų nemėgstu, bet tokie visai k...)   Komentarai [5]

Įvairiaspalvėje Žygimanto Vaičaičio (Žygimantas Panda) galerijoje apstu visko, pradedant kalnų peizažais, baigiant dinamiškais snieglentininkų ar dailiais merginų portretais. Išbandęs tiek skaitmeninę, tiek daugybę analoginės fotografijos priemonių, jis nusprendė: „Fotografuoti skaitmena – kaip važiuoti Ferrariu, o juosta – kaip su senu Mustangu; vienas veža greitai, kitas maloniai“. Juk svarbiausia – įtaigus rezultatas!  Skaityti toliau...

Eugenijus Barzdžius: Mano herojams svarbi tikra laisvė

2016.12.21  Straipsniai:  Fotografų pristatymai Rašyti komentarą  +49.3  
 
PDN Magazine  
Pristatydami efoto.lt portale perspektyviausius jaunosios kartos fotografus atrandame ne vieną ryškų autorių. Vienas jų – Eugenijus Barzdžius. Jis ryškus ne tik dėl savo barzdos (juk įpareigotas pavardės ;). Eugenijaus dokumentinis  projektas „Pelkių derlius“ lapkričio pabaigoje buvo eksponuotas Vilniaus nacionalinėje bibliotekoje. Už šį darbą jam buvo suteikta kūrėjo Marty Forsher vardo fondo stipendija JAV, už indelį į humanistinę fotografiją, laimėjo prizines vietas „PDN Photo Anual“, „International Photography Awards“ (IPA) konkursuose, įtrauktas į įvairių tarptautinių festivalių oficialiąsias programas bei garbingai paminėtas su finalistais keliuose kituose tarptautiniuse konkursuose.  Skaityti toliau...