Artūras Valiauga. Tarp krantų
2008.11.04  Straipsniai:  Žurnalas FOTO  Fotografų pristatymai  3 4771
 
Artūras Valiauga. RIGA-STOCKHOLM  

Tęsiame pažintis su įdomiausiais Lietuvos fotografais.
Artūras Valiauga - pripažintas fotografas, Fotomenininkų sąjungos narys, darantis tiek meninius tiek komercinius  projektus. Prieš kelis metus A.Valiauga parodoje "Tylusis identitetas" pristatė Lietuvos ir Olandijos identiteto paieškas. O apie nesenai realizuotą projektą “Du krantai” su autoriumi kalbasi Aistė Kisarauskaitė.

Straipsnis buvo spausdintas žurnale FOTO.

Vasara keistas laikas - žmonės nuolat kažkur keliauja, vyksta ilsėtis ar grįžta namo. Nemažiau keistos buvo ir šio pokalbio aplinkybės - su fotografu Artūru Valiauga susitikome apie 12 valandą vakaro ar nakties, jam tik parskridus iš Dublino, o jau 7-tą ryto jis vėl turėjo išskristi. Tikėjausi paprasto pasakojimo apie fotografiją ir jūrą - jo vykdyto projekto "Du krantai" idėją, atradimus bei įgyvendinimo sunkumus, o klausydamasi A. Valiaugos, mąsčiau, kad vieniems vanduo - tai nuostabus pasaulis, pilnas gyvybės, keistų augalų, pavojų ir nuotykių, kitiems - miestų dalis, kupina romantiškų atspindžių, o vykstantiems už devynių ar tik vienos jūros laimės ieškoti - tik tyvuliuojantis plotas, skiriantis šalis ir žmones.


Artūras Valiauga. TRUCKER  
Artūras Valiauga. KLAIPEDA- CARLSHAMN  


Projektas "Du krantai" 2007 m. sausio - vasario mėnesiais buvo ruošiamas ketvirtajai Ars Baltica fotografijos meno trienalei, kurios lozungas - "Don't Worry - Be Curious!" ["Nesijaudink - būk neįprastas!"] Mūsų naktinis interviu puikiai atitiko šį šūkį.

Šių metų fotografijos meno trienalės tema - globalizacija, pokyčiai Europoje tarp Rytų ir Vakarų. Jos paroda, konferencijos ir simpoziumai keliavo po Baltijos jūros šalis (deja, neužsuko į Lietuvą), o trienalės uždarymas neseniai įvyko Liuksemburge. Ironiška, bet toli nuo Baltijos jūros.


Trienalės organizatoriai man siūlė vykti į ypatingai greitai augantį ir besikeičiantį Danijos uostą Arhus, kuris dydžiu ir gyventojų skaičiumi jei dar nepralenkė, tai greitai pralenks Kopenhagą, ir ten vykdyti tiriamosios fotografijos projektą. Kadangi man įdomiau dirbti čia, pasiūliau idėją tirti gyvenimą keltuose. Pasižiūrėti, kaip vyksta migracija ar emigracija, kaip žmonės keliauja, ir kodėl. Anksčiau iš Baltijos jūros pakrantės - Juodkrantės ar Nidos - kitas krantas atrodė labai toli, kaip kitokių galimybių, geresnio gyvenimo pažadas, dabar Baltijos jūra tapo tiesiog atstumu, įveikiamu per naktį. Kuratoriai mano idėja labai susidomėjo. Turėjau ir "atsarginį" pasiūlymą - fotografuoti miesto aikštes, kuriose stovėjo Leninai, kaip miesto širdis, ir stebėti, kas jose yra dabar, kaip jos keičiasi.

Keltų idėja vis dėlto buvo patrauklesnė ir organizatoriams, ir man pačiam, nors reikalavo didesnio biudžeto bei ją buvo sudėtingiau suorganizuoti. Pasirodė, kad nėra taip paprasta gauti bilietus - šiais laikais žmonės keliauja labai intensyviai. Kai tai pavyko, aš visą mėnesį plaukiojau Baltijos jūra, visais tuo metu esamais maršrutais. Viso plaukiau devynis kartus. Fotografinio projekto nuotraukos - peizažai ir portretai. Reikia pastebėti, kad fotografinis tyrimas skiriasi nuo mokslinio, čia svarbiau perteikti nuotaiką, emocijas, o ne statistiką ar nuogus faktus. Nusprendžiau nepaisyti kelionių krypties, nesiimti ir nuoseklaus dokumentavimo: svarbiausia buvo perteikti subjektyvų patyrimą, vidines nuotaikas ir būsenas. Norėjau, kad projekto rezultatas kažkiek primintų kelionių atvirukus, kuriuose keletas didesnių ir mažesnių nuotraukų sudėliojamos į vieną.
Artūras Valiauga. DOCKER  
Artūras Valiauga. Ferry-VENTSPILSPORT  

Jūra

Dar neseniai Baltijos jūra buvo kaip barjeras, skiriantis Rytus ir Vakarus. Rytinėje pakrantėje jūros išplukdyti daiktai su užsienietiškais užrašais audrino vaizduotę - tai buvo didelių galimybių pasaulio Vakaruose ženklai.

Jei šiandien persikelti per Baltijos jūrą gali kiekvienas, tai modernaus gyvenimo teikiamas patogumas, senovėje jūros perplaukimas buvo suvokiamas bemaž kaip mitinis veiksmas - tai senojo pasaulio ribų įveikimas, būdas pakeisti gyvenimą. Vandenys buvo ir kliūtis, ir galimybė. Vis dėlto ir dabar jūra - tai du krantai, iš kur žmonės išvyksta, dažnai, kaip ir sovietiniais laikais, kitapus regėdami Eldoradą.

Darbas prie projekto ir visos mano kelionės vyko žiemą. Keltas plaukia per naktį, tamsoje, tad jūros grožio matyti nedaug - juoda erdvė ir tiek. Kiek siekia denio šviesa, matyti nedidelės baltos bangų keteros, o toliau - juoda bedugnė, be pradžios ir pabaigos. Gali tik girdėti, jausti ją kaip didžiulę šaltą tamsią masę, plytinčią už borto. Gal dėl to ir mano fototyrimo rezultatai persmelkti nostaligijos, pritemdytų emocijų, ilgesio.

Artūras Valiauga. MIDNIGHT  
Artūras Valiauga. FELLOW PASSENGER  

Žmonės

Vis sėdėdamas septintojo denio bare, žiūrėdamas į publiką bei šokančias merginas, svarsčiau, kuriai keliaujančiųjų grupei galėčiau priklausyti. Besikeliantys keltu iš Lietuvos dažniausiai yra palikę artimuosius, šeimas ar vaikus, jie vyksta ieškoti geresnio darbo, didesnio užmokesčio. Tai paprasčiausia migracija.Galbūt todėl ir jų portretai liūdnoki, juose atsispindi šių žmonių nerimas. Pavyzdžiui, ta pora, sėdinti ant žemės, savo vaikus paliko Lietuvoje ir vyksta beveik į nežinią, tikėdamiesi užsidirbti. Kas žino, kaip ten susiklostys.

Nefotografavau nieko paslapčiomis, gaudydamas kadrus iš tolo. Tiriamajai fotografijai tai netinka. Priešingai, labai daug bendravau, kalbėjausi, net tapau savotišku nuodėmklausiu - bendrakeleiviai papasakojo daugybę savo gyvenimo istorijų - kodėl jie atsidūrė tame kelte, ką galvoja, ko tikisi ir dėl ko nerimauja. Taigi, fotografavau tik gavęs sutikimą, tiesiog išlaukdavau momento, kai tapdavau "savas", kai žmonės net nebepastebėdavo, kad fotografuoju.

Ypatinga plaukiančiųjų keltais grupė - aptarnaujantis personalas. Jau po keletos kelionių lipdamas į keltą buvau sutiktas kaip senas pažįstamas džiaugsmo šūksniais. Kai kapitonas parodė savo kabiną, ilgai dairiausi, kur yra vairas. "Vairas čia", - parodė kompiuterio pelę.

Dar viena kategorija keleivių - iš "kito" kranto atplaukiantys ieškoti pramogų "išpardavimų" kaina, žodžiu, linkmintis. Įlaipinimas vyksta apie tris valandas, bet buvo keista stebėti, kai tik įlipęs matai jau gerokai įsilinksminusius suomius. Keltas devynių denių, su daugybe barų ir restoranų. Suomiai, priešingai nei pasakoja anekdotai ir legendos, man pasirodė smagūs ir nuoširdūs žmonės, kurie linksminasi iš visos širdies, o padauginę užmiega čia pat prie stalo. Nieko bendra su šalto ir flegmatiško suomio įvaizdžiu.

Atskira keleivių kategorija yra vadinamieji "furistai", t. y. vyrai, vairuojantys krovininius vilkikus. Keltas yra jų susitikimų vieta. Iš pasakojimų, kalbų ir juokų šiek tiek supratau, kokį keistą ir sunkų, beveik tikrų jūreivių gyvenimą jie gyvena. Buvo smagu bendrauti ir juokinga, kai po ilgų pokalbių vienas manęs paklausė: "O tu kokią furą vairuoji?"

Pagalvojau, kad istorijos, pasakojamos vidury naktinės jūros, yra tikresnės už patį gyvenimą.

Artūras Valiauga. CABOOSE  
Artūras Valiauga. BUILDER  

Krantai

Jūrai priklauso ir krantai, kuriuos ji jungia ar skiria. Šis projektas ir vadinosi "Tarp krantų", todėl nemažai fotografavau ne tik kelte, bet ir uostuose. Stebėjau, kaip ten žmonės gyvena, kas vyksta. Keliavau žiemą, tad atplaukus dažnai pasitikdavo užšalęs krantas, su lede pralaužtu siauru taku keltui įplaukti. Suomijos krante pamačiau krematoriumą. Ši fotografija seriją papildė dar vienu liūdesio ar keistumo aspektu.


Fototechnika

Klimato sąlygos fotografavimui buvo tikrai sudėtingos. Pavyzdžiui, viename krante būdavo apie 10 C laipsnių šalčio, o išlipus Vokietijoje - tiek pat šilumos. Patalpose šilta, lauke - šaltis. Kartais atrodė, kad kamera tuoj apledės. Bet kokiai aparatūrai tokie temperatūros svyravimai yra nelengvas išbandymas. O dar drėgmė! Žodžiu, pamaniau, kad jokia skaitmena neatlaikys, nors dabar dažniau naudojuosi ja. Dirbau su savo mylima "Mamiya", plačia juosta. Kaip minėjau, kelionės vyko daugiausia naktį, todėl rinkausi labai didelio jautrumo juostelę. Fotografinis tyrimas diktuoja ir darbo metodiką - stengiausi, kad nebūtų jokio režisavimo, todėl nenaudojau ir štatyvo. Džiaugiausi, kad kamera yra pakankamai sunki, tai šiek tiek padeda rankai nesudrebėti. Kai kuriose nuotraukose šiek tiek to sujudėjimo matosi, tačiau man rūpėjo ne tiek aukščiausios kokybės fotografijos ar vizualinis grožis, kiek perteikti atmosferą, tvyrančią kelte - nedideliame erdvės plotelyje vidury jūros. Norėjosi perteikti žmonių emocijas, patyrinėti, kas gi jie, keliaujantieji jūra.


Ars Baltica inspiruotas Projektas baigėsi, kaip personalinę seriją jį parodysiu Vilniaus tarptautiniame meninės fotografijos festivalyje "In Focus", kuris vyks 2008 m. rugsëjo 2 - 27 dienomis. Tuomet įvairiose erdvėse bus rodomi Lietuvos ir užsienio menininkų projektai. Manieji darbai - "Arkos" galerijoje.

Kalbėjosi Aistė Kisarauskaitė.



Artūras Valiauga. RIGA  
Artūras Valiauga. NIGHT IN STOCKHOLM  
Artūras Valiauga. RIGA  
Artūras Valiauga. TALLINN  


























Komentarai
Turinys
  • Tom Petkus
    Tom Petkus 
    Guru
      2008.11.05, 01:13 rašė:
    idomus straipsnis...man siek tiek primine fotografa Corey Arnold.
    www.coreyfishes.com/


  • GyS
    GyS    2008.11.04, 22:44 rašė:
    Valiauga yra Dievas :)
  • Svečias    2008.11.05, 11:22 rašė:
    jo, kam teko matyt į Estiją "pasitūsint" važiuojančius suomius (dažniausiai vaizdelis būna toks, kaip tų dviejų, ant karučių tempiančių alaus skardines), tam pagrįstai kyla mintys, kad rusai ir lietuviai geria dar tikrai nedaug :)) Labai liuks reportažas. Geras blogas gautųsi. 10 balų.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti