Andriaus Mačiūno fotografija nepastovi kaip lietuviškas ruduo – tai švelni, romantiška, pažerianti pluoštą šilčiausių spalvų, tai paslaptinga, monochrominė, stebinanti ir eksperimentuojanti. Su Andriumi kalbamės apie moteriškumo paslaptį ir užtiktus modelių belaukiančius fonus.  




Trumpai apie save
Paprastas. :)

Kaip Tavo gyvenime atsirado fotografija?
Pirmieji bandymai buvo vaikystėje, su Smena 8M. Teko pačiam ir juostą išsiryškinti, ir nuotrauką su didintuvu atsispausti. Tačiau žymiai labiau patiko skaitmeninis procesas, su kuriuo pradėjau pažindintis 2001 metais.

Kokia tema fotografijoje Tau įdomiausia dabar? Kodėl?
Šiuo metu – žmogus, o jei tiksliau, moteris. Ir ne tik fotografijoje. Man, kaip vyrui, tai neišsemiama paslaptis.




Tavajame portfolio spalvota ir juodai balta fotografija tarsi ženklina dvi skirtingas kūrėjo asmenybės puses, jų nuotaika, estetika stipriai skiriasi. Kokius matai spalvos ir pilkumos pranašumus ir trūkumus? Ką kiekviena jų geriausiai išreiškia?
Juodai baltose nuotraukose mažiau buitiškumo, ne taip akį bado nereikalingos detalės, didesnė koncentracija. Dažniausiai pasirinkimą išprovokuoja aplinka. Senumo iliuzija stipresnė, įtikinamesnė nespalvotos fotografijos atveju. Visgi nevengiu ir spalvų, jų nuotaika dažniausiai lengvesnė. Man reikia abiejų.




Ko ieškai fotografuodamas gamtovaizdį, ko – žmogų?
Fotografuodamas gamtą nejučia bandau įsivaizduoti, kaip čia būtų galima įkomponuoti žmogų. Neveltui facebook’e jau kurį laiką yra albumas pavadinimu „fonai“. Tai pusiau eskizai. :) O vėliau, fotografuodamas žmones, ieškau sąryšio su aplinka, pritapimo arba ryškaus kontrasto.

Tavo fotografijose šmėkšteli tik vienas kitas vyro veidas ar siluetas. Kas lėmė, kad pagrindinėmis portretų veikėjomis tapo moterys?
Mano aplinkoje gerokai daugiau norinčių pozuoti merginų, nei vyrų. Ir man pačiam taip įdomiau.

Apie ką paprastai pasakoja portretas – fotografuojamąjį, fotografą, o gal tai, kas bendražmogiška?
Nors fotografuoju skirtingas merginas ir stengiuosi atskleisti, parodyti jų savybes, nuotraukose lieka ir daug manęs. O tai, kas bendražmogiška, fotografijose gyvena visada.




Kas fotografijoje svarbiau – tikrovė ar fotografo vaizduotė? Koks jų santykis tavo kūryboje?
Tikrovė ir vaizduotė labiau papildo viena kitą, nei prieštarauja.

Tavo įkvėpimo šaltiniai.
Gamta. Kartais modelės savybės, ypač jei jos iš pradžių slepiamos.

Kuris vienas darbas charakterizuoja tave? (Nebūtinai visumą, gali būti ir vienu ar keliais aspektais)
Sunkus klausimas. Gal šita:

---

Paprastas pastebėjimas to, kas jau buvo iki man paspaudžiant mygtuką – aš tik „iškirpau“ atvaizdą iš realybės. Iš techninės pusės irgi panašu į mane – keistas objektyvas (monoklis), keistas fotografavimas (prieš šviesą), mažai užuominų, aksesuarų...

Svarbiausios gero fotografo savybės.
Matymas ir noras iš tikrųjų suprasti, suvokti,  pažinti.

Siūlau pabaigti mintį:
Idealus modelis... norintis kurti kartu.
Detalė, be kurios mano fotografijos nebebūtų mano... – fonas. Labai retai mano nuotraukose nėra aplinkos. (Todėl niekaip nepamėgstu studijinės fotografijos).

Kalbėjosi Milda Kiaušaitė

• 

  : Tas ilgas kelias namo   Komentarai [2]

   
• 

  : Pelkių laumės šokis   Komentarai [1]

   
• 

  : *   Komentarai [5]