Fotografiniai filtrai yra neatsiejama fotografijos mokslo ir meno dalis. Dažnai, naudojant filtrus, sukuriamas toks atvaizdas, kad gali tik krapštytis pakaušį ir bandyt suvokt, kokią paslaptį žino jį sukūręs fotografas. Labai dažnai ta paslaptis būna ganėtinai paprasta. Tačiau juk viskas, ką žinome, atrodo paprasta, ar ne? Todėl šį kartą papildysime savo žinias apie įvairius fotografinius filtrus.

Kas yra fotografinis filtras?

Fotografinis filtras yra tiesiog optinis filtras, veikiantis šviesos srautą, keliaujantį pro jį. „Fotografinis" nėra tikslus terminas, tačiau kadangi kalbėsime būtent apie optinių filtrų naudojimą fotografijoje, toliau jis ir bus vartojamas.

Taigi fotografinis filtras yra papildomas stiklo ar plastiko gabalas, tvirtinamas prie fotoaparato objektyvo priekinės dalies (nors išskirtiniais atvejais filtrai dedami ir ant objektyvo vidinės dalies, kuri yra fotoaparato viduje). Filtrai būna dviejų tipų. Dažniausiai naudojami srieginiai filtrai, kurie įsukami į objektyvo priekyje esantį sriegį. Deja, dauguma kompaktinių fotoaparatų objektyvų tokių sriegių neturi, tad jiems reikalingi papildomi aksesuarai. O keičiami veidrodinių fotoaparatų objektyvai tokį sriegį turi beveik visada. Išskyrus tuos atvejus, kai objektyvas yra labai plataus kampo ir jo priekinis elementas smarkiai išgaubtas ir išlindęs už paties objektyvo ribų. Tokiam objektyvui reikėtų ir išgaubto filtro, o tai reikštų didžiulę kainą. Todėl kai kurie plačiakampiai objektyvai pagaminti taip, kad galima įdėti filtrą kitoje pusėje, kuri paslepiama fotoaparato viduje.

Olympus E-500, naudotas infraraudonasis filtras „HOYA R72". Po to nuotrauka kompiuteryje paversta nespalvota..
1 nuotrauka: ISO 200, 1.3 s, f/3.5, EV +5. 2 nuotrauka: ISO 100, 40 s, f/3.5, EV +5


Paprastai srieginiai filtrai būna stikliniai, kai kuriais atvejais jie gali būti pagaminti iš aukštos kokybės plastiko ar kalnų krištolo.

Yra ir kitokios rūšies filtrų. Tai želatininiai filtrai, pardavinėjami lakštais. Jiems reikalingas specialus laikiklis, taip pat tvirtinamas prie objektyvo. Jie pigesni, lengviau pritaikomi prie objektyvo dydžio, lengviau keičiami. Tokį filtrą galima „uždaryti" ir „atidaryti" bet kuriuo momentu. Su srieginiais filtrais paprasčiausiai sugaištama daugiau laiko. Visgi dėl mechanizmo gremėzdiškumo želatininiai filtrai nėra labai populiarūs. Jie naudojami dažniausiai specializuotoje fotografijoje.

Dydžiai, dydžiai...

Gauti kompaktiniams fotoaparatams tinkamą filtrą yra ganėtinai nelengvas uždavinys. Kai kurie fotoaparatai gali turėti papildomą vamzdį, kurio viduje telpa visas objektyvas. Ant šio vamzdžio galo galima užsukti norimą filtrą. Kartais vamzdžiai iš karto būna su kuriuo nors vienu filtru. Būna taip pat paprasčiausiai užmaunamų filtrų. Na, o paskutinis pasirinkimas - tiesiog pačiam laikyti filtrą prispaudus prie objektyvo galo. Tai nėra labai saugu: galima pažeisti objektyvo mechanizmą, subraižyti filtrą, praleisti šviesos pro plyšelius. Tačiau jei nėra kitos išeities, tinka ir toks variantas.

Veidrodinių fotoaparatų objektyvų savininkams gali kilti papildoma problema: jie paprastai turi ne vieną objektyvą savo kolekcijoje. Na, o skirtingų objektyvų sriegiai skirtingo skersmens: 43, 56, 62, 77 ar netgi 82 milimetrų (yra ir daugiau variantų, šie skaičiai tik kaip pavyzdys). Tad vieno objektyvo filtras netinkamas kitam. Prisipirkti visų dydžių filtrų tikrai neverta - tai kainuos daug, o ir filtrų krūva išaugs. Todėl, žinoma, kažkas sugalvojo pereinamuosius žiedus. Taip galima 62 mm skersmens filtrą su pereinamuoju žiedu įsukti į mažesnio, 56 mm, skersmens objektyvą. Yra ir kitokių žiedų, kurie padeda mažesnį filtrą įsukti į didesnio skersmens objektyvą. Tai retesnis atvejis, nes tada pats filtras gali patekti į objektyvo „regos lauką".

Deja, nuo filtro dydžio priklauso ir jo kaina. Kuo didesnio skersmens filtras, tuo kaina didesnė. Ir dažniausiai labai „nesąžiningai". Jeigu tam tikras 62 mm filtras kainuoja 160 Lt, tai 72 mm gali kainuoti daugiau nei 250 Lt. Skirtumas gana didelis. Gera buvo fiksuoto židinio objektyvų laikais - jų skersmuo dažnai mažesnis. Na, o šiuolaikiniai „zoomai" paprastai yra didelio skersmens.

Natūraliai kyla mintis, kad geriausia įsigyti filtrus, kurie tinka didžiausio skersmens objektyvui, ir apsirūpinti pereinamaisiais žiedais kitiems. Tai beveik teisinga mintis. „Beveik" todėl, kad kartais geriau turėti netgi didesnio skersmens filtrą, nei turimas didžiausias objektyvas. Ir štai kodėl.

Noriu daugiau filtrų!

Kiekvienas filtras turi du sriegius: vienu jis įsukamas į objektyvą, o į kitą galima įsukti antrą filtrą. Taip galima gauti keleto filtrų efektus. Tačiau dažnai net ir naudojant antrą filtrą pastebimas vinjetės efektas - patamsėja nuotraukų kampai. Taip yra todėl, kad filtrai, sukami vienas ant kito, sudaro papildomą „vamzdį", kuris užstoja šviesą. Susukus daugiau filtrų, jie paprasčiausiai tampa matomi. Taigi jei tikrai ruošiatės naudoti tokias filtrų „krūvas", geriau pasirūpinti didesnio, nei yra skirta objektyvui, skersmens filtrais ir naudoti pereinamąjį žiedą.

Įvadas į filtrų pasaulį

Taigi užteks abstrakčių pasakojimų apie filtrus. Toliau bandysime apžvelgti filtrų rūšis, ką galima su jais padaryti, kurių funkcijas galima visiškai ar iš dalies atkartoti skaitmeninėmis apdorojimo priemonėmis.

UV, „Skylight", paprastas stiklas...

UV filtrai skirti ultravioletiniams spinduliams sulaikyti. Skaitmeniniams fotoaparatams tai nelabai aktualu. Juostelės yra šiek tiek jautresnės šiems spinduliams. Dažniausiai šie filtrai naudojami tiesiog objektyvo apsaugai nuo pažeidimų. Aukštai kalnuose, kur ultravioletinių spindulių intensyvumas didesnis, rekomenduojama naudoti šį filtrą, kad neatsirastų melsvos spalvos pertekliaus.

„Skylight" filtras panašus į UV, tik jis „griežčiau" filtruoja UV spindulius ir netgi dalį mėlynos spalvos. Jis suteikia nuotraukoms vos šiltesnį atspalvį. Taip pat dažnai naudojamas objektyvo apsaugai.

Paprasto stiklo filtrų paskirtis vienintelė - objektyvo apsauga. Subraižytą ar įskeltą filtrą tiesiog pigiau pakeisti nei objektyvą.

Nėra griežtų šių filtrų naudojimo rekomendacijų. Vieni fotografai saugo savo objektyvus. Kiti siekia tobulumo ir sako, jog papildomas stiklo gabalas gadina nuotraukų kokybę, nes tai yra papildomas paviršius šviesos kelyje, galintis sukelti daugiau atspindžių ar paveikti ryškumą. Tad ar naudoti vieną iš šių filtrų, ar ne - kiekvieno fotografo skonio reikalas. Kartais reklamuojama, kad šie filtrai sumažina ūkanotumą ar miglas. Tai nėra teisybė, pastebimo efekto su UV ar „Skylight" filtrais tikrai negausite.

Bandymas

Norėdami palyginti populiariausius fotografinius filtrus, atlikome nedidelį testą, kurio rezultatus galite įvertinti ir jūs. Kaip matote, didžiausią poveikį vaizdui padarė infraraudonasis fotografinis filtras. Jis nepraleido žmogui matomos šviesos, o užfiksavo atsispindėjusį infraraudonųjų spindulių spektrą. Todėl tamsiai raudonoje nuotraukoje ryškiausiai matomi labiausiai infraraudonuosius spindulius atspindėję objektai - sušilę lapai, žolė, įkaitę vandens purslai. Tokios nuotraukos dažnai paverčiamos nespalvotomis ir gaunamas neįprastas akiai, bet įdomus nuotraukos variantas.

Antrasis pagal efektyvumą pasirodė poliarizacinis filtras. Jis nepraleido atsispindėjusių poliarizuotų spindulių, todėl dangus tapo tamsiai mėlynas, vanduo tamsesnis ir skaidresnis (labiau permatomas), taip pat šiek tiek sumažėjo tamsiausių ir šviesiausių vietų kontrastas.

„UV" ir „Skylight" filtrai sukėlė bene mažiausią efektą, bet, eliminuodami ultravioletinius spindulius, jie labai pagerino nuotraukų kokybę. Tą rodo sumažėjęs tamsiausių ir šviesiausių nuotraukos vietų kontrastas, taip pat geriau užsifiksuota objektų spalva ir faktūra. „Skylight" filtras dar papildomai suteikė nuotraukai šiltesnį atspalvį.

Apsauginis filtras, kaip ir deklaruojama, nesuteikia nuotraukai efektų, tiesiog atlieka savo tiesioginę paskirtį - saugo objektyvą.

Bandymai
Be filtro, Apsauginis
UV filtras, Skylight filtras

Korekciniai (konversiniai) filtrai

Šie filtrai skirti spalvos balansui pakeisti. Jie yra kokio nors tam tikros spalvos atspalvio ir tampa aktualūs fotografuojant juostele, kurios spalvinio jautrumo negalima pakeisti. Jei kada teko fotografuoti patalpoje, apšviestoje kaitrinėmis lemputėmis, tikrai žinote, kad nuotraukose vaizdas atrodo pernelyg geltonas. Naudojant melsvą filtrą galima išlyginti spalvų balansą ir nuotrauka atrodys natūralesnė. Atitinkamai fotografuojant debesuotą dieną, nuotraukos melsvumas gali būti sumažintas su rausvai gelsvu filtru. Yra įvairių korekcinių filtrų. Tačiau fotografuojant skaitmeniniu fotoaparatu, šių filtrų naudoti neverta - vėliau nuotraukos spalvinį balansą galima lengvai pakoreguoti programine įranga. Ypač jei fotografuojate RAW formatu.

Taigi skaitmeniniu būdu šių filtrų funkcijas galima visiškai kompensuoti. Be to, visuose skaitmeniniuose fotoaparatuose įdiegta galimybė nustatyti aplinkos spalvinį balansą - tiek pasirenkant nustatytą iš anksto reikšmę, tiek „fotografuojant" baltą popieriaus lapą ar specialią pilką kortelę ar skydelį. Iš anksto nustatomos reikšmės dažniausiai būna „Saulėta", „Debesuota", „Kaitrinė lemputė", „Fluorescecinis apšvietimas" ir panašios. Standartinė nuostata yra automatinis balansas, kuris dažniausiai neblogai veikia, bet paprastai nesusidoroja su kaitrinių lempučių skleidžiama šviesa. Dirbant su RAW formatu, spalvinis balansas koreguojamas specialiais šliaužikliais („Temperature" ir „Tint"), taip pat „pipete", kuria galima pasirinkti nuotraukoje esantį neutralios spalvos objektą. O apdorojant JPG ar kitokio formato nuotraukas, šią operaciją galima atlikti „Levels" ar „Curves" priemonėmis - dažnai padeda ir automatinis šių priemonių naudojimo režimas.

Spalviniai filtrai

Galima įsigyti praktiškai bet kokios spalvos filtrų. Nuo korekcinių jie skiriasi ryškia spalva. Jei korekcinis filtras yra švelniai rausvo atspalvio, spalvotas filtras bus ryškiai raudonas.

Spalvoti filtrai dažniausiai naudojami nespalvotojoje tradicinėje fotografijoje. Jų paskirtis - suteikti nuotraukai tam tikrą nuotaiką, dramatizmo ar tiesiog pagerinti kai kurias savybes. Geltoni filtrai išryškina debesis, sniegą, sumažina atmosferos ūkanotumą. Ūkanotumas dažniausiai yra melsvo atspalvio, t. y. mėlynos spalvos spinduliai labiausiai išsklaidomi vandens garuose ir lašeliuose. Tad geltonas filtras, kuris nepraleidžia mėlynų spindulių, pašalina ir išsklaidytų spindulių sukeliamą efektą. Nuotrauka atrodo ryškesnė ir kontrastingesnė. Šilti žalsvi filtrai išryškina augmeniją, todėl tinkami peizažams fotografuoti. Oranžiniai filtrai dar labiau paryškina debesų kontūrus ir kontrastą. Raudoni filtrai šį efektą dar labiau sustiprina. Žydri filtrai priešingai - mažina saulės apšviestų vietų ir šešėlių kontrastą.

Skaitmeninėje fotografijoje šių spalvinių filtrų taip pat praktiškai nereikia. Jei norėsite sukurti nespalvotą fotografiją, geriau, naudodami „Channel Mixer", suteikite konkrečiam spalviniam kanalui vienokį ar kitokį „svorį". Juk spalvotas skaitmeninis atvaizdas yra sudarytas iš trijų spalvinių komponentų - mėlyno, žalio ir raudono. Spalviniai filtrai yra išdėstyti ant skaitmeninio fotoaparato jutiklio. Todėl skaitmeniniu būdu gauti vienokio ar kitokio spalvinio filtro efektą ir pagaminti nespalvotą fotografiją kur kas paprasčiau ir pigiau, nei naudotis tikrais filtrais.

Neutralūs tamsinantys filtrai

Šie filtrai skirti į fotoaparatą patenkančios šviesos kiekiui sumažinti. Pagrindinė paskirtis - padidinti išlaikymo trukmę. Šviesią dieną net ir f/32 diafragmos reikšmė gali būti nepakankamai „tamsi", kad būtų pasiektas norimas ilgas išlaikymas. Tarkim, pailgintas išlaikymas bus reikalingas, jei norėsite „sulieti" judesį. Taip pat šie filtrai naudojami fotografuojant tekantį vandenį - nustačius ilgesnį išlaikymą, vandens paviršius susilieja, vizualiai jis tampa patrauklesnis ir netgi paslaptingesnis.

Šie filtrai būna skirtingo tamsumo. Paprastai jie tamsina 2, 4 ir 8 kartus. Tai reiškia, kad jie mažina šviesos kiekį 1, 2 ir 4 ekspozicijos reikšmėmis (EV). Su 2 kartus tamsinančiu filtru išlaikymas nuo 1/60 s pailgės iki 1/30 s. Naudingiausiais iš šių filtrų greičiausiai galima laikyti 8 kartus tamsinančius, t. y. reikalaujančius 4 papildomų EV.

Šie filtrai taip pat yra nepamainomi pagalbininkai, kai norite fotografuoti su atvira diafragma, kad susiaurintumėte ryškumo zoną. Tai ypač reikalinga portretinėje fotografijoje, kurioje ryškus objektas išskiriamas iš „susiliejusio" fono. Deja, saulėtą dieną pasirinkus f/2.8 diafragmos reikšmę ir ISO 100 jautrumą, nuotrauka gali būti „išdeginta". Šiuo atveju gali išgelbėti tiktai tamsinantis filtras. Na, o ką kalbėti apie tokius objektyvus, kurių didžiausia diafragma yra f/1.2?

Šių filtrų efektus galima iš dalies sukurti programine įranga. Foną galima išskirti ir „sulieti" „Gaussian blur" ar „Lens blur" skaitmeniniais filtrais. Šoninį judesį galima sukurti „Motion blur" filtru. Vandens paviršių „sulieti" natūraliai bus sunku, o gal net neįmanoma. Tiesa, fotografuojant tekantį vandenį, galima išsisukti kitaip - nejudinant fotoaparato nufotografuoti 10 ar daugiau vienodų kadrų ir vėliau juos visus „suvidurkinti". Rezultatas bus panašus.

Deja, dažniausiai šiems darbams teks sugaišti nemažai laiko. Tad tamsinantį filtrą tikrai verta įsigyti. O dar naudingiau turėti porą tokių filtrų, kurių tamsinimo koeficientai būtų skirtingi.

Taigi trumpai. Šiuos filtrus naudokite, kai:

• norite fotografuoti atvira diafragma, kad išskirtumėte objektą iš fono, bet to neleidžia padaryti ryškus apšvietimas;
  
• fotografuojate tekantį vandenį. Dažniausiai jis atrodys gražiau, nei „sustingdytas" fotografuojant trumpu išlaikymu;
  
• fotografuojate šoninį judesį. Tarkim, sekate pravažiuojantį automobilį ir norite, kad fonas būtų kryptingai „sulietas";
  
• žinote, kad jūsų objektyvas užfiksuoja vaizdą ryškiausiai, kai, tarkim, nustatyta f/5.6 ar f/8 diafragmos reikšmė, tačiau ryškus apšvietimas reikalauja naudoti f/16;
  
• dėl bet kokių kitų priežasčių norite tiesiog pailginti išlaikymą.
  
  

Gradientiniai filtrai

Gradientiniai filtrai taip pat yra tamsinantys. Būna ir spalvotų gradientinių filtrų. Nuo paprastų tamsinančių filtrų jie skiriasi tuo, kad jų tamsumas yra kintantis. Tai reiškia, kad viena filtro dalis yra tamsi, o toliau palaipsniui pereinama prie visiško skaidrumo. Perėjimo ruožas ir vieta gali būti labai įvairūs.

Galbūt yra ir gerokai daugiau šių filtrų pritaikymo būdų, tačiau visgi dažniausiai jie naudojami fotografuojant peizažus arba kitokias kompozicijas, kuriose aiškiai išskirta horizonto linija. Kitaip sakant, jie prislopina dangaus ryškumą ir palieka nepakeistą gamtovaizdį. Jei fotografuojama atsisukus į saulę, dažnai gaunamas „išdegęs" ar tiesiog pernelyg šviesus dangus. Sutapatinus gradientinio filtro perėjimą su horizontu, galima sušvelninti dangaus ir žemės šviesumo skirtumą. Taip gaunama visapusiškesnė nuotrauka, jos dinaminis atspalvių intervalas vizualiai bus didesnis. Išsaugomos tiek žemės, tiek dangaus detalės. Gradientiniai filtrai gali būti ir spalvoti. Jų paskirtis yra specifinė - sukurti tam tikrą nuotaiką. Su oranžiniu gradientiniu filtru galima sukurti vakaro ar ankstyvo ryto iliuziją vidury dienos.

Gradientinio filtro efektą galima iš dalies gauti ir su programine įranga. Viskas labai priklauso nuo to, kiek detalumo yra išlikę stipriai apšviestoje nuotraukos dalyje. Jei turite JPG formato nuotrauką, dalį jos galite šiek tiek patamsinti. Tam „Photoshop" ar GIMP programoje reikia susikurti papildomą sluoksnį virš nuotraukos ir užpildyti jį gradientiniu užpildu, pereinančiu iš juodos spalvos į baltą. Jo santykį su žemiau esančiu sluoksniu reikia nustatyti „Multiply", o stiprumą (opacity) parinkti tokį, koks atrodo geriausias. Taip dalis nuotraukos gali būti patamsinta.

Jei fotografuojate RAW formatu, galite iš vienos nuotraukos pabandyti padaryti skirtingo šviesumo atvaizdus, koreguodami išlaikymo (exposure) slankiklį. Kadangi RAW formatu išsaugomas didesnis dinaminis šviesumo diapazonas, dažnai galima „išpešti" pakankamai kokybišką atvaizdą ir iš smarkiai apšviestų sričių. Tokias dvi nuotraukas galima sudėti sluoksniais vieną ant kitos ir tarpusavyje suderinti, kad matytųsi ir stipriai apšviestos sritys, ir tamsesnės. Atskiras šio proceso pavyzdys yra HDR apdorojimas iš to paties vieno RAW failo, bet tai jau kita tema.

Deja, gradientinis filtras turi ir nemažai trūkumų. Fotografuodami peizažą, tikrai ne visada „laikysite" horizontą ties viduriu. Gradientinis perėjimas taip pat gali būti įvairiose filtro vietose. Tad srieginiai filtrai gerokai apriboja. Norint naudoti šį filtrą, parankiau turėti želatininio filtro laikiklį ir atitinkamą gradientinį filtrą. Laikiklyje galima keisti jo padėtį ir perėjimą užfiksuoti bet kurioje norimoje vietoje. Kitaip sakant, filtrą galima stumdyti aukštyn ir žemyn ar nustatyti iš viso bet kokiu kitokiu kampu.

Gradientinis filtras naudojamas:

• kai norite išlyginti skirtingo šviesumo aiškiai atskirtas sritis;
  
• fotografuojate atvirą peizažą ir dangaus bei gamtovaizdžio šviesumo skirtumas yra didelis;
  
• norite sukurti specifinę nuotaiką, išryškindami perskirtą zoną.
  
  

Poliarizacinis filtras  

Poliarizacinis filtras

Bet kuris filtras yra sąlyginai nepigi investicija. Tad jei norite išsirinkti tik vieną vienintelį filtrą, tai turėtų būti poliarizacinis filtras. Jo efektų paprastai neįmanoma sukurti programinėmis priemonėmis arba tai galima padaryti tik labai ribotai.

Kuo gi šis filtras toks ypatingas, palyginti su kitais? Ogi tuo, kad jis filtruoja šviesos bangas pagal jų svyravimo kryptį. Paprastai kalbant, šviesos bangos sklinda „svyruodamos" įvairiausiomis kryptimis. Poliarizacinis filtras atrenka tik viena kryptimi svyruojančias bangas. Kad būtų galima keisti filtruojamo svyravimo kampą, šie filtrai turi besisukinėjantį stiklą.

Tai teorija, o praktinė nauda yra štai kokia. Nuo nemetalinių paviršių (vandens, stiklo, plastiko) tam tikru kampu atsispindėjusi šviesa yra poliarizuota. Taigi jei atitinkamai pasuksite filtrą, šie atspindžiai paprasčiausiai bus nufiltruojami. Todėl fotografuodami parduotuvės vitriną, nufotografuosite tai, kas yra joje, o ne šalia esančios gatvės atspindį.

Poliarizaciniai filtrai taip pat panaikina atspindžius nuo blizgių paviršių, šiuo atveju - nuo automobilio stogo ir stiklo (nuotrauka kairėje). Dėl to blikų vietose atkuriamos natūralios spalvos, tapo įmanoma matyti kitapus stiklo esančią erdvę. Fotografuodami be poliarizacinio filtro (nuotrauka dešinėje), atspindžių reguliuoti negalime, skirtumai puikiai matomi plika akimi.


Kadangi vandens paviršius banguoja, idealiai atspindžių nufiltruoti nepavyks, tačiau giliau „įsiskverbti" į vandenį galima. Galima pašalinti didelę dalį paviršiaus atspindžių ir nufotografuoti dugną ir plaukiojančias žuvytes.

Geriausiai žinomas ryškiai mėlyno dangaus efektas. Kai kuriose nuotraukose jis atrodo toks mėlynas, kad neaišku, ar tai nėra padaryta kažkokiomis manipuliacijomis. Paprastai vienintelė manipuliacija yra poliarizacinis filtras. Atmosferoje išsisklaidžiusių vandens lašelių atspindėta šviesa taip pat yra poliarizuota. Ją nufiltravus, išryškinama dangaus spalva. Šis efektas veikia geriausiai, kai fotografuojama 90° kampu nuo saulės. Dėl šios priežasties poliarizacinio filtro negalima naudoti fotografuojant panoramas - dangaus apšvietimas ir spalvingumas gali taip skirtis, kad nepavyks sujungti nuotraukų. Poliarizacinis filtras tikrai gali sumažinti miglos poveikį.

Augalija, ypač lapai, taip pat atspindi poliarizuotą šviesą. Tad fotografuojant su poliarizaciniu filtru, žolė gali atrodyti žalesnė, spalvos ryškesnės ir sodresnės. Apšviestų ir šešėliuotų vietų kontrastas gali būti sumažintas. Poliarizacinio filtro efektą neretai sunku įvertinti kitaip, kaip tik atlikus kelis bandymus. Tiesa, poliarizacinis filtras turi ir neigiamą poveikį - jis praleidžia tik dalį šviesos ir dėl to tamsina. Šviesos srautas gali būti sumažintas 1,5-2 EV. Jei fotografuojate pasirinkę 1/180 s išlaikymą su filtru, gali būti, kad išlaikymas sutrumpės iki 1/60 s.

Nuotraukos darytos naudojant poliarizacinį (kairėje) ir „Skylight" tipo (dešinėje) filtrus. Poliarizacinis filtras sodrina dangų, taip išryškindamas pagrindinį siužeto veikėją, ir suteikia nuotraukai daugiau spalvinių emocijų. „Skylight" filtras švelnina pustonius, perteikia natūralesnes žmogaus kūno spalvas. Taip pat puikiai tinka fotografuoti portretus.


Renkantis poliarizacinį filtrą reikia žinoti, kad jų būna dviejų tipų - linijiniai ir cirkuliariniai. Linijiniai filtrai pigesni, tačiau tinka ne visiems fotoaparatams. Jie netinka veidrodiniams fotoaparatams su autofokusavimo sistema (o skaitmeninių veidrodinių aparatų kitokių ir nebūna). Fotoaparatuose, kuriuose autofokusavimo sistemos veikimas pagrįstas veidrodžių sistema, nuo šių veidrodžių atsispindėjusi šviesa taip pat poliarizuojama. O poliarizacinis filtras gali šios šviesos lygį „numušti" tiek, kad sistema negalės veikti. Kompaktiniuose fotoaparatuose fokusavimui dažnai naudojamas tas pats jutiklis, kuris naudojamas ir fotografuojant, o iki jo šviesos kelias yra tiesioginis. Tad jiems tinka ir toks filtras. Tuo tarpu cirkuliarinis filtras turi du sluoksnius: poliarizuojantį ir išsklaidantį poliarizuotą šviesą. Todėl šis filtras tinka visiems fotoaparatams, nes iš filtro išeinanti šviesa vėl tampa tarsi nepoliarizuota. Atitinkamai tokie filtrai yra ir brangesni.

Su dviem poliarizaciniais filtrais galima „pasigaminti" kintamo stiprumo tamsinantį filtrą. Tai galima padaryti užsukus vieną ant kito du filtrus. Priekinis iš jų turi būtinai būti linijinis, antrasis - bet koks. Sukinėjant priekinį filtrą antrojo atžvilgiu, galima reguliuoti į antrąjį filtrą patenkantį šviesos srautą. Deja, tokia kombinacija turi trūkumą - tą patį poliarizavimo efektą, kuris ne visais atvejais yra pageidautinas.

Skaitmeninis poliarizacinio filtro efektų simuliavimas ne visada įmanomas, nes jis veikia ne kiekybines, o bangines šviesos savybes. Galima iš dalies susilpninti dangaus atspindžius nuo stiklo ir vandens pasinaudojant spalvinėmis savybėmis, taip pat sustiprinti dangaus spalvos intensyvumą. Atvaizdus paprastai apdorojame RGB formatu, kur trys spalviniai komponentai yra išskaidyti į tris kanalus. Kiekvienas iš šių kanalų atskirai yra tarsi per atitinkamos spalvos filtrą sukurtas nespalvotas atvaizdas. Yra kitoks apdorojimo metodas, „Photoshop" terminais vadinamas LAB. L kanalas yra tarsi nespalvotas atvaizdas, rodantis atvaizdo šviesumą. A ir B kanalai skirti tik spalvų informacijai saugoti. Taigi dalinį poliarizacinio filtro efektą galima sukurti taip: nusikopijuokite raudonojo kanalo atvaizdą, konvertuokite nuotrauką į LAB ir į L kanalo vietą įkelkite nusikopijuotą raudonojo kanalo atvaizdą.

Poliarizacinis filtras naudojamas:

• kai norite suteikti scenai dramatiškumo: išryškinti dangaus mėlį, sukurti debesų kontrastą, paryškinti spalvas. Nepamirškite, kad labiausiai poliarizuota dangaus zona yra 90° kampu nuo saulės.
  
• pašalinti atspindžius nuo stiklo ar vandens. Daugiausiai atspindžių bus nufiltruota, jei fotografavimo kryptis - 30° kampas nuo fotografuojamo paviršiaus;
  
• kai fotografuodami peizažą norite sumažinti saulės apšviestų ir šešėliuotų vietų kontrastą.
  
  

Specialiųjų efektų filtrai

Šie filtrai skirti specifinėms sritims ir negali būti naudojami visur. Su jais nuotraukas galima specifiniu būdu pagyvinti ar padaryti visiškai nerealias.

Vienas iš tokių filtrų yra vadinamasis žvaigždinis filtras (kaip tokį pasidaryti, rašėme pirmajame FOTO žurnalo numeryje). Tai yra keliomis kryptimis suraižytas stiklas, kuris lempas ar kitus švytinčius objektus paverčia daugiakampėmis žvaigždėmis ilgais spinduliais. Jei filtras suraižytas dviem kryptimis, žvaigždės turi keturis spindulius, jei trimis - šešis ir taip toliau. Šie filtrai paprastai naudojami fotografuojant vakare ar naktį, kai gatvės apšviestos šviestuvais.

Programiniu būdu tokio filtro poveikį atkartoti įmanoma keletu žingsnių, naudojant „Motion blur" filtrą arba įsigijus specialų įskiepį, skirtą konkrečiai šiam reikalui.

Portretinės fotografijos kūrėjams gerai žinomas „minkštinantis" (švelninantis) arba difuzinis filtras. Jis šiek tiek sklaido šviesą, tačiau vaizdas išlieka sufokusuotas. Jį naudojant maskuojami smulkūs odos defektai, ji atrodo tarsi šiek tiek švytinti, apgaubta aura. Tinkamai pritaikius filtrą, portretai kartais tampa mistiški. Beje, šį filtrą galima lengvai pasigaminti namų sąlygomis. Tereikia ant objektyvo priekio užtempti nailoninę kojinę. Tad jei fotografuosite savo mieląją antrąją pusę, ji tikrai nesupyks, kad paaukosite vieną kojinę, norėdami padaryti gražesnį portretą.

Programiniu būdu šio filtro poveikį atkartoti nesudėtinga. Reikia sukurti antrą sluoksnį su nuotraukos kopija ir jam pritaikyti „Gaussian Blur" filtrą. „Blurą" reikia padaryti gana stiprų, gerokai stipresnį, nei norėtųsi, kad iš portreto liktų beveik tik dėmė. Tada šio sluoksnio santykį su apatiniu pakeisti į „Screen" ir pareguliuoti permatomumą. Šiuo būdu galima ir greitai retušuoti portretines nuotraukas, kai reikia pašalinti smukius odos trūkumus.

Jei turite paprasto stiklo filtrą, galite prisikurti specialiųjų efektų patys. Dažnai naudojamas būdas - filtro ištepimas vazelinu įvairiomis kryptimis, taip galima gauti gana įdomių atvaizdų (apie tai irgi jau rašėme pirmajame žurnalo numeryje).

Dažnai filtrai naudojami ne tik šviesos srautui keisti, koreguojant spalvas ar patį srautą, bet ir vaizdui priartinti ar padidinti. Tai pigesnis variantas nei pirkti specialų objektyvą. Tiesiog užsuki ant universalaus objektyvo ir gauni efektą. Bet paprastai tokie priedai turi įtakos nuotraukos kokybei: padidina iškraipymus ir sumažina šviesos srautą. Čia kaip tik matote „Close-up" filtro efektą.

IR ir UV filtrai

Infraraudonieji ir ultravioletiniai filtrai skirti specifinei sričiai - fotografavimui nematomame spektre. Paprastai, kalbant apie UV filtrus, turimi omenyje tokie, kurie praleidžia regimąją šviesą ir „nukerta" ultravioletinius filtrus. Tačiau yra ir UV praleidžiančių filtrų, kurie atrodo visiškai juodi, tačiau praleidžia būtent artimuosius ultravioletinius spindulius - tuos, kurie yra tik už mėlynosios regėjimo ribos. Atitinkamai yra ir infraraudonųjų filtrų, kurie praleidžia artimuosius infraraudonuosius spindulius. Tiek CCD, tiek CMOS matricos jautrios ir artimiesiems ultravioletiniams, ir infraraudoniesiems spinduliams. Tiesa, pastariesiems jos yra tokios jautrios, kad kiekviename fotoaparate įtaisytas specialus filtras, nepraleidžiantis (arba tiksliau - silpnai praleidžiantis) infraraudonųjų spindulių. Tačiau su infraraudonuoju filtru ir nustačius ilgesnį išlaikymą galima gauti puikių rezultatų. Tuo tarpu UV praleidžiantys filtrai turi vieną „bėdą": jie paprastai praleidžia ir infraraudonuosius spindulius, tad vieni ir kiti susipainioja tarpusavyje. Todėl paprastai, norint padaryti tikrą ultravioletinę nuotrauką, tenka naudoti du filtrus: laidų ultravioletiniams spinduliams ir nufiltruojantį infraraudonuosius. Paprastas optinis stiklas nėra labai laidus ultravioletiniams spinduliams, todėl ne kiekvienas objektyvas šiam egzotiškam užsiėmimui tinka. Kai kurie ultravioletinio pasaulio mėgėjai netgi su abrazyvinėmis priemonėmis nušveičia senų objektyvų dangas, kad jie būtų laidesni.

Kompiuteriu neapdorota ir apdorota: nuimtos spalvos ir padidintas kontrastas.








Infraraudonajai fotografijai tinka bet kuris objektyvas, tik paprastai kyla problemų fokusuojant, nes infraraudonieji spinduliai yra kiek kitaip laužiami nei regimieji. Dažniausiai reikia fokusuoti arčiau nei iš tikro. Senesni fiksuoto židinio nuotolio objektyvai netgi turi raudoną brūkšnelį, kuris rodo infraraudonojo spektro židinio atstumą. Beje, autofokusavimo mechanizmas dažnai šią problemą išsprendžia visai neblogai, ypač kompaktiniuose fotoaparatuose. Na, o norint sušvelninti židinio problemą, patariama naudoti mažesnę diafragmą, t. y. išplėsti fokusavimo zoną. Skaitmeninės infraraudonosios fotografijos mėgėjų tikrai daug, yra galimybė netgi pakeisti fotoaparato vidinį filtrą paprastu stiklu, taip susikonstruojant infraraudoniesiems spinduliams gerokai jautresnį prietaisą.

Kadangi šie filtrai iš esmės keičia tai, ką mes fotografuojame, skaitmeninių filtrų jiems praktiškai nėra. Tiesa, kadangi žalia augalija infraraudonajame spektre atrodo skaisčiai balta, galima šiek tiek pažaisti su žaliuoju nuotraukos kanalu, tačiau vis tiek tokio efekto pasiekti nepavyks. Infraraudonieji portretai labai įdomūs, nes IR spinduliai prasiskverbia kiek giliau į odą ir ji atrodo tarsi švytinti, pranyksta smulkūs trūkumai, pavyzdžiui, strazdanos. Akys, tiesa, atrodo ganėtinai vaiduokliškai, o plaukų spalva taip pat gali pakisti ir tapti visiškai netikėta. Skaitmeninė fotografija įdomi ir tuo, kad galima sukurti netikrų spalvų nuotraukas, kurios kartais atrodo nepaprastai įspūdingai.

eFoto infraraudonųjų spindulių nuotraukos: www.efoto.lt/nuotraukos/technologijos/infrared
Ultravioletinių spindulių nuotraukos: www.efoto.lt/nuotrauka/uv

IR filtras. Vido Biveinio nuotraukos

Būtiniausias arsenalas

Taigi šiam kartui tiek apie fotografinius filtrus. Beveik apie visas jų rūšis galima sukurti po atskirą ilgą pasakojimą. Tačiau galima drąsiai teigti, kad visgi be poliarizacinio filtro apsieina retas fotografas - tiek mėgėjas, tiek profesionalas. Kitų filtrų efektus dažnai galima atkartoti programiniu būdu.

Naudingas yra tamsinantis filtras. Ne visada įmanoma tiek uždaryti diafragmą, kad išlaikymas būtų pageidaujamo ilgumo. Dėl to nukenčia ir nuotraukos kokybė. Kartais priešingai - norisi diafragmą atverti kuo plačiau, o pailginti išlaikymo nebeleidžia fotoaparato ribotumas.

Specifinė sritis yra artimojo infraraudonojo ir ultravioletinio spektro fotografavimas. Ultravioletiniame spektre fotografuoti sudėtinga, netinka bet kuris objektyvas, tad šia sritimi užsiima mažai fotografų. Infraraudonajame spektre fotografuoti nesudėtinga, tik tenka „pažaisti" su programomis. Tokia fotografija paprastai arba patinka, arba ne. Tad jei ši sritis sudomino, o nuotraukos sužavėjo, galite drąsiai investuoti į IR filtrą.

Ir mano nuolatinį arsenalą sudaro būtent trys filtrai: cirkuliarinis poliarizacinis, 2 EV tamsinantis ir 720 nm infraraudonasis. Jei 2 EV tamsinančio nepakanka, kartu su poliarizaciniu gaunu bendrą 3,5 EV tamsinimo efektą. Na, o jums belieka pasirinkti, ką norite turėti ir kokio stiliaus nuotraukas žadate kurti.