Pinhole entuziastas Artūras Meškauskas (skarbonke) – įvairių fotografijos parodų dalyvis, jo efoto nuotraukų galerijoje beveik du šimtai netikėtų, ironiškų, sapniškų pamatymų, o SWAP projekto grupėje feisbuke arti trijų šimtų narių. Su Artūru kalbamės apie savadarbes kameras, šviesos džiazą ir pinhole judėjimą Lietuvoje.





Virtuali erdvė – dvilypė, iš pirmo žvilgsnio atvira, tačiau pilna paslapčių. Skarbonkės efoto bendruomenei pristatinėti veikiausiai nereikia, tačiau gal papasakotumei apie šiuo slapyvardžiu prisidengusį Artūrą?

Kaip ir mano tėvai gimiau, užaugau ir gyvenu Panevėžyje, esu panevėžietis iki kaulų smegenų. Nors, teisybės dėlei, reikėtų paminėti, jog savo žmoną, savo mūzą atradau Žemaitijoje. Pagal profesiją turėjau būti statybininku, bet susiklostė taip, kad jau daugiau nei dvidešimt metų esu prekeivis, vadovaujantis šiokiam tokiam nuosavam verslui. Fotografija – vienas pagrindinių mano laisvalaikio pomėgių; būtent pinhole yra mano vaistas nuo streso ir ginklas prieš monotoniją.

Koks buvo pirmasis Tavo susidūrimas su fotografija?

Vienaip ar kitaip, ji visada buvo šalia. Mūsų giminėje yra tokia tradicija – gimtadienio proga vaikams dovanoja pinigus, o šie savo ruožtu pasižada juos išleisti prasmingai. Tiksliai nepamenu, bet berods už dešimto gimtadienio „biudžetą“ įsigijau Smeną 8M. Patiko fotografavimas, chemijos kvapas, vonią užliejusi raudona šviesa, tad sulaukęs paauglystės rankose jau laikiau Zenit E.
Dabar bandydamas suprasti, kodėl sužavėjo fotoaparatai, o ne dviračiai ar slidės, niekaip nerandu atsakymo. Matyt, tai buvo neišvengiama, pakuždėta vidinio balso ar lemta apvaizdos.





Esi nuolatinis parodų, virtualių erdvių dalyvis, ir, niekam ne paslaptis, vienas aktyviausių pinholistų Lietuvoje. Ar galima kalbėti apie Lietuvos pinhole judėjimą?

Manau, galima. Truputį padriką, fragmentuotą, bet ganėtinai masišką. Vos atradęs pinhole techniką maniau, jog tai labai siaura ir nišinė fotografijos sritis, tačiau maloniai nustebau interneto platybėse užtikęs šį metodą naudojančius rimtus Lietuvos menininkus Gintautą Trimaką, Gytį Skudžinską, Arūną Kulikauską ir kitus. Iš naujos bangos pinholistų negaliu nepaminėti Ramūno Danisevičiaus, Ingos Dingos, nuostabių pinhole kamerų kūrėjo Raimundo Bernadicko; jų draugėje  visada vyksta kažkas pinholiško. Nenuostabu, kad aktyvūs, įdomūs žmonės sulaukia minios pasekėjų. Pavyzdžiui, yra Raimundo Bernadicko kurtų MO pinhole kamerų gerbėjų klubas, stropiai puoselėjantis pinhole judėjimą, organizuojantis parodas, susitikimus, pinhole dienos minėjimus...

Kita įdomi iniciatyva yra SWAP. Tai foto žaidimas, kurio metu pirmo dalyvio išfotografuota juostelė siunčiama antrajam, kuris ją eksponuoja dar kartą, taip sukurdamas papildomą atvaizdų sluoksnį. Šio bendradarbiavimo rezultatas – įdomi, neprognozuojama fotografija. Tam turime sukūrę facebook grupę, kurioje ne vien lietuvaičiai, bet ir  pinhole bei vidutinio formato technikoms neabejingi fotografai iš kitų šalių. Kasmet stengiamės suorganizuoti masinį tarptautinį apsikeitimą juostelėmis,  o jei pakanka laiko ir jėgų – surengti nors ir kuklią, bet viešą darbų parodą.

skarbonke:   SWAP arba mainai juostele (-:

Dar vienas bandymas pasiųsti juostelę per rankas. Šį kart SWAP'inom su ponu Nico Pinhole iš Nyderlandų. Tad Jūsų teismui keli darbai iš šios mūsų bendros avantiūros (-:p.s. jei ką sudomins ar  užkabins šis fotografinis žaidimas prašom į kompaniją šiuo adresu:goo.gl/Qgs1rz


Gyrei kolegą, tačiau, kiek žinau, pinhole kameras gamini ir pats. Kokia buvo pirmoji?

Kartais kameros gamyba mane veža net labiau, nei pats fotografavimas. Mėgstu krapštytis su varžteliais, atsuktuvais, klijais, pjūkliukais...

Prieš aštuonerius metus pajutau, jog ėmė kažko stigti, norėjosi daugiau adrenalino, nenuspėjamumo. Gyvenau gana sėsliai, o galimybė, kad šiuos potyrius galėtų suteikti fotografija, rodėsi sunkiai tikėtina. Tačiau kaip ir visose gražiose istorijose herojų gelbsti draugai. Sykį mano pusbrolis Aidas pasiūlė pasidaryti pinhole kamerą iš degtukų dėžutės. Pabandžiau, užkabino ir nebepaleido, manau, jau nebepaleis. Toje dėžutėje tilpo viskas, ko man taip truko tradicinėje fotografijoje: netikėtumas, ramus, beveik meditacinis fotografavimo procesas, jaudulys belaukiant rezultato, galiausiai – atradimo džiaugsmas.

Ką patartum gaminantiems savo pirmajį pinhole’ą?

Svarbiausia, neribokit savo fantazijos! Jums tiks bet koks sandariai uždaromas objektas, kuriame galima išgręžti skylutę. Skubantiems rekomenduoju pinhole kamerą iš degtukų dėžutės – nors ji iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga, lengvai ir greitai pagaminama, bet suteikia ne mažiau džiaugsmo, nei aparatas iš radijo imtuvo ar šachmatų lentos.

Kurios turimos kameros Tau pačiam įdomiausios, mieliausios? Tikriausiai kartais išsitrauki ir gamyklinius, veidrodinius fotoaparatus?..

Kalbant apie mylimiausią kamerą, vieną sunku išskirti. Gal kiek dažniau į rankas paimu pagamintą iš Twinings arbatos dėžutės (dizainą nusibeždžioniavau nuo Vytenio Šlajaus), bet šiaip visas jas mėgstu vienodai; stengiuosi karts nuo karto nupūsti dulkes, o jei kokia perdėm ilgai užsiguli  nenaudota – dovanoju kitiems. Tiesa, vieną esu ir pardavęs. Šiuo metu mano favoritė yra MO kamera, už kurią esu dėkingas Raimundui.

Nepamirštu ir tradicinės fotografijos, retsykiais papildau šeimos archyvą.  Tam man puikiai tarnauja veidrodinis senukas Pentax K100D Super, mėgstu ir jo prosenelį juostinį Pentax MZ-6, o kai nuotaika pakili, išsitraukiu sunkiąją artileriją – Mamiya C330F.

Neslepi, jog žaviesi moksline fantastika, kita vertus, fotografijoje renkiesi archajiškus metodus…

O, čia mano antras pomėgis! Nesvarbu, ar tai būtų knyga, ar filmas, ar serialas... Šiuo metu labai pamėgau audio knygas – idealu kulniuojant į darbą, minant pedalus, skenuojant juostas. Kartais pagaunu save mąstantį, jog gimiau ne visai tinkamu metu, bet niekaip negaliu apsispręsti, ar per anksti, ar per vėlai.

Pinhole fotografija ypatinga tuo, jog nėra ieškiklio ar ekrano, leidžiančio „patikrinti“ fiksuojama vaizdą. Tau tai – privalumas ar trūkumas?

Sakyčiau, privalumas, įnešantis džiazo, leidžiantis dvejopai interpretuoti aplinką. Būna, fotografo ir kameros žvilgsniai nesutampa, išsiskiria, tačiau ilgainiui surandi sąlyčio taškus su kameros melodija ir  vuolia – muzika: šviesos, spalvų, erdvės, šiek tiek sapno, ir nesvarbu, popieriuje ar pikseliuose, bet man tai muzika, muzika akims.

Kas Tau, kaip žiūrovui ir autoriui, yra gera fotografija?

Nežinau, ar šis klausimas turi universalų atsakymą, o jei taip, koks jis. Kaip žiūrovas labai mėgstu portretą. Jame ieškau žmogaus istorijos, prasmingos akimirkos, jausmo gylio. Tiesa, pirmiausiai fotografija turi užkliūti už akies, o šis žvilgsnį sulaikantis kliuvinys paprastai intuityvus, pajuntamas tik spontaniškai, apčiuopomis. Nežinau, ar tai teisinga, ar sutaptų su fotografijos žinovų, tyrėjų nuomone, bet esu linkęs pasitikėti šia savarankiškai išugdyta nuojauta. Matyt, manyje gyvena mažytis egoistas-estetas, kuriam nelabai rūpi, kas kam yra gera fotografija, svarbu, jis gavo dvasinio peno ir sotus šypso į ūsą.

Savo darbus vertinu labai kritiškai – juk esu paprastas mėgėjas. Vis tik yra kelios fotografijos, kurios man brangios; dovanodamas jas draugams, jaučiuosi duodantis šį tą daugiau, nei paprasčiausią atviruką. Manau, fotografijose „stengtis eit“, „Kur Laukinės Rožės Auga“, „žolę pjaut“  yra bent truputis mano anksčiau nupasakoto vidinio džiazo.








Koks Tavo santykis su skaitmenine fotografija?

Už lango dvidešimt pirmas amžius, ir niekur nuo jo nepabėgsiu. Su skaitmena draugauju, gal tik mažesniu mastu, nei dauguma. Analoginė fotografija man patrauklesnė, nes ji smagesnė, leidžianti pasidžiaugti kiekvienu užrakto spustelėjimu. Ji tokia stipri, kad net padeda kurti šeimos tradicijas. Pavyzdžiui, mūsų giminėje jau tapo privalu kiekviename susiėjime padaryti bendrą nuotrauką, ir ne bet kokią, o būtent pinhole kameros pagalba. Pradžioje – šurmulys, įsitaisymas, technikos paruošimas, tuomet – 10-20 sekundžių sėdėjimo ramiai, judinant tik galvas. Fotografijoje – lyg ir vaiduoklių šeimynėlė. Tai jau dalis mūsų giminės istorijos, kurią vieną dieną pasakodama apie savo vaikystę prisimins ir jaunoji karta.

---

Tavo portfolio – ir humoras, ir lyrika, ir abstrakcijos, ir portretai... Ar šiuo metu labiau linksti prie kažkurio žanro, temos? Ką fiksuoti įdomiausia?

Aš labai nesusitupėjusi, nesusiformavusi asmenybė žanro klausimu. Jaučiu poreikį fiksuoti aplinką, suteikti jai truputį sapniškumo, alternatyvios realybės pojūčio. Šioje tikrovėje įkurdinti žmogų.

Kokie paveikslai, fotografijos puošia Tavo namų sienas?

Diiiiidelis plakatas iš X failų „I Want to Believe“.  Taip taip, kažkur giliai giliai, bet aš, vis dėlto, tikiu. Dar turiu atsispaudęs „stengtis eit“ – užpuolus tinginystei padeda neprarasti motyvacijos, siekti užsibrėžtų tikslų.  Prancūzų buldogų kalytės Bellos, atidavusios mūsų šeimai penkiolika metų šuniškos meilės, o nūnai medžiojančios amžinuose medžioklės plotuose, nuotrauka. 

Siūlau pabaigti mintį:

Jei galėčiau metams persikelti į fantastinę tikrovę... keliaučiau ir žiūrėčiau, po to vėl keliaučiau ir vėl žiūrėčiau, ir taip kol metai baigsis.
Idealioje parodoje... idealūs žiūrovai. Tokia ideali situacija.
Pro adatos skylutę... vienu ypu gali pralįsti 10 Angustopila dominikae veislės sraigių, skaičiau kažkur internete.

Kalbėjosi Milda Kiaušaitė ir Marius Matulevičius

• 

  : #   Komentarai [1]

   
• 

  : Λ   FOTOISTORIJA [6]

   
• 

  : Linkiai   Komentarai [1]

   

eFoto.lt rubriką „Fotografų pristatymai“ 2016 metais remia
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (www.srtfondas.lt)