Architektas
Aurimas Valevičius eFoto.lt bendruomenei puikiai pažįstamas kaip įstabių studijinių portretų bei aktų autorius. Meninį išsilavinimą derindamas su siužeto paieškomis Aurimas sukuria ne tik estetiškas, bet ir mąslias ar net švelniai ironiškas fotografijas.
Koks Tavo ankstyviausias su fotografija susijęs prisiminimas?Vaikystėje fotografavau juostinuku CMEHA 8M (sunku rasti primityvesnį aparatą), nė neturėjusiu eksponometro – viską nustatydavau „iš akies“, nuotraukas tekdavo ryškinti vonioje, bet būdavo įdomu.
Kuo patraukė akto fotografija? Kokius horizontus, „uždarus“ kitiems žanrams, atveria modelio kūno nuogumas, ką padeda sustiprinti, išreikšti?Nevadinčiau to „horizontais“, man tai kažkas, ką galėčiau apibūdinti kaip „tikra“. Kai žmogus nepasislėpęs po rūbų kauke, lengva kurti siužetus – jiems nereikia įmantrių drabužių, galima išsiversti ir be grimo, šukuosenos... Toks savotiškas paprastumas įgalina padaryti kažką „be pasiruošimo“.
Kai mokiausi piešimo, viena klasikinių užduočių būdavo nupiešti rutulį. Panašiai ir akto fotografijoje – svarbu teisingai ir įdomiai pagauti kūno formų šešėlius. Būtent šis modeliavimas man ir yra įdomiausias.
Ar kiekvienas kūnas yra fotogeniškas, iškalbingas? Kuo skiriasi moters ir vyro kūno „kalba“?Turbūt kaip gyvoje kalboje, taip ir kūno plastikoje – kiekvienas iškalbingas savaip. O tų kalbų yra be galo daug – skiriasi forma, fizinės savybės, pats judesio supratimas, modelio meninis išprusimas, amžius, lytis. Taigi galimybės neribotos. Galbūt kiekvienas yra savotiškai fotogeniškas, bet tikrai ne su kiekvienu sugebėčiau dirbti.
Nors fotografuoju beveik vien moteris, bet drįstu manyti, kad vyrai yra iškalbingesni. Skirtumas tas, kad jei daug moterų mėgsta fotografuotis, tai vyrams tai retai kada įdomu, todėl rasti gerą modelį vyrą yra gana sunku. Turbūt neverta prisirišti prie dažno stereotipo, kad moteris turi būti švelni, graži, o vyras – raumeningas. Skirtumai tarp vyro ir moters aktų tokie patys, kaip ir tarp pačių žmonių – jų be galo daug. Būna ir taip, kad siužetui tinka bet kuri lytis.
Kokias įžvelgi mėgėjiškumo ir profesionalumo sankirtas su kūrybiškumu? Ar visur jis reiškiasi vienodai?Čia jau teorinis klausimas. Aš skirstau taip: mėgėjas yra tas, kuris už savo darbą negauną atlygio –dirba dėl pomėgio. O profesionalas dirba už pinigus. Bet tai visai nereiškia, kad mėgėjas fotografuoja blogai, o profesionalas – gerai, meniškai. Tikrai žinau daug profesionalų, „nemokančių“ fotografuoti. Ir atvirkščiai – mėgėjų menininkų. Šios sąvokos nesikerta. Blogiau kai profesionalą užpjauna rutina ir jam nebelieka nei fizinių, nei dvasinių jėgų meniškam atlikimui. Jei tai nuotrauka, galbūt ji ir bus ryški, daugmaž sukomponuota, bet... neįdomi. Tuomet mėgėjas turi laisvės pranašumą, jis nesaistomas užsakymo užduoties. Žinoma, tai negalioja tokiems darbams, kur reikalingos didelės techninės ar/ir finansinės investicijos. Taigi, tuomet, kai profesionalumas neatsiskiria nuo kūrybiškumo, galima tikėtis gero rezultato.
Fotografuodamas studijoje tampi ne tik fotografu, bet ir režisieriumi. Kaip gimsta idėjos, ko prireikia pastarosioms įgyvendinti? Idėjos gimsta „iš niekur“. Kartais puikių minčių kyla pamačius baleto spektaklį, kartais kažką padiktuoja gyvenimiška situacija... Kartais studijoje voliojasi bulvių maišas – ir su juo puikiausiai pavyksta kurti.
Kas Tau yra grožis? Kokį gražiausią dalyką ar akimirką matei savo gyvenime?Man viskas gražu. Tikrai – VISKAS. Tarkim, kūdikio nuotrauka gali būti įdomi, bet taip pat meniškai gali žiūrėtis ir supuvęs obuolys, saulėlydis, riebus kūnas, ugnis... Negalėčiau surūšiuoti pagal gražumą. Sakyčiau taip – visos spalvos yra gražios, bet jų deriniai gali būti atstumiantys. Taip ir gyvenimo akimirkos – gražiausios tos, kurios duotuoju momentu atliepia nuotaiką.
Kokia fotografija žaviesi kaip žiūrovas? O kokie niuansai atstumia?Kaip žanro – neišskirčiau jokio. Vertinu meninę darną. Pradedant nuo idėjos, baigiant techniniu atlikimu. Man kelia nuostabą tam tikrų technologijų naudojimas vien dėl pačios technologijos pomėgio. Dažnai sena analogine technika darytos nuotraukos liaupsinamos vien tik todėl, kad būtent juostelė, o ne „skaitmena“ (šitai pasitaiko ir eFoto). Man duona nėra skanesnė, jei laukas suartas arkliui traukiant plūgą, o ne traktoriumi.
Labiausiai erzina autoriaus pataikavimas publikos skoniui. Tai stumia į pigią komerciją, nužudo menininko individualumą.
Kaip derini darbą, kasdienybę ir kūrybą?
O... čia jau bėda. Jaučiu nuolatinį laiko trūkumą. Fotografija atima ir darbo, ir šeimos laiką. Kol žmona neužplumpins – dar fotografuosiu.
Tavo įkvėpimo šaltiniai. Nuolat maudausi šaltinyje – aplink mane visada yra žmonių, keliaudamas sutinku naujų... tai ir skatina juos fotografuoti.
Siūlau pabaigti mintį:Pozavimas fotografijai... kaip ir pozavimas tapybai ar skulptūrai, yra įprasta priemonė rezultatui pasiekti. Tačiau sukurti ir „prakalbinti“ pozą yra tikras iššūkis.
Žmogaus prigimtis geriausiai matoma, kai... jis nusirengia (juokauju). Nors ... gal ir tikrai...
Jei galėčiau pakeisti vieną dalyką apie fotografiją... tai įtraukčiau į ugdymo programą mokykloje. Dabar fotografija lengvai prieinama kiekvienam, bet meninio ir techninio supratimo labai trūksta. Fotografija, kaip meninis žanras, egzistuoja labai siaurame visuomenės rate. Aplankykit savo draugus – pas kiekvieną rasit bent kokį tapybos darbelį ant sienos, bet meninę originalią nuotrauką – labai retai.
Kalbėjosi
Milda Kiaušaitė.