Berta Tilmantaitė: „Labai pavojinga užstrigti ir galvoti, kad viską žinai bei moki“
2016.10.17  Straipsniai:  Fotografų pristatymai  13 7076
 
Bertos Tilmantaitės nuotraukos  

Pirmoji lietuvė, kurios darbai publikuoti „National Geographic“. Fotografė, kuriai teko keisti pasą, nes pasibaigė vieta kelionių vizoms. Žurnalistė, dėstytoja, keliautoja, operatorė — galima sakyti, Berta Tilmantaitė yra renesanso žmogus, besidomintis viskuo ir darantis viską.





„Al Jazeera“, „GEO“, „Deutsche Welle” — šie ir dar keliolika visame pasaulyje žinomų žurnalų ir agentūrų publikavo ir naudojo lietuvės darbus, jos fotografijos matomos Didžiojoje Britanijoje, Taivane, Kinijoje, Indijoje, Prancūzijoje ir JAV.
Taip pat — įvairūs apdovanojimai Rusijos, Azijos, Britanijos, Čekijos, JAE, Italijos, Kinijos ir žinoma, Lietuvos konkursuose.
Ir B. Tilmantaitė nesiruošia sustoti — pakalbinti ją pavyko tik nuotoliniu būdu, kaip pati prisipažino — laukiant skrydžio Peru.

Kaip apibūdintumėte, kas Jums yra fotografija?

Fotografija yra mano darbo ir gyvenimo dalis, būdas pasakoti istorijas ar tiesiog dokumentuoti įvykius bei procesus. Seniau mėgau rašyti, o kai pradėjau fotografuoti, rašymą pakeitė vizualūs pasakojimai.

Ne tik fotografuojate, bet ir filmuojate. Sustingęs vaizdas ir judantis. Kokie pagrindiniai skirtumai kuriant, komponuojant darbus abiejose medijose?

Skirtumų yra nemažai, tačiau svarbiausia vis tiek – istorijos suvokimas, pajautimas. Kai tai yra, galima galvoti ir apie pačią raišką, kada geriau filmuoti, kada fotografuoti ir kaip tai geriausiai atlikti. Fotografuojant ieškau stipraus kadro, kuriame būtų sutalpinta daug elementų – veikėjai, istorijos fragmentai, kontekstas. Tuo tarpu video pasakojime viską galima dėlioti paeiliui, atskiruose kadruose atskleidžiant skirtingas pasakojimo dalis.

Didžioji dalis Jūsų darbų — iš plačiojo pasaulio, bet ne iš Lietuvos. Kodėl taip yra? Ar Lietuva tiesiog per gerai pažįstama?

Nemanau, kad net savo šalį gali per gerai pažinti, juk kiekvienas kiemas, kiekvienas žmogus – atskiras pasaulis ir istorija. Darbas užsienio šalyse man padeda ir Lietuvą pamatyti šiek tiek kitaip, pažvelgti į ją pasauliniame kontekste. Dirbti man čia patinka ir esu sukūrusi nemažai istorijų. Tiesa, savo šalyje kartais sunku pastebėti įdomias istorijas, atskirti, kad tai, kas mums įprasta, iš tikrųjų yra unikalu ir gali būti įdomu užsienio auditorijai.

Parolimpietis Edgaras Matakas  
Parolimpietis Edgaras Matakas


Šviežiausias mūsų Nanook komandos darbas – dokumentinis multimedijos projektas  „Galia nugalėti“ apie Lietuvos parolimpiečius. Pernai publikavome istoriją „Vienodos dienos“ apie nuteistąsias Panevėžio moterų pataisos namuose, šią istoriją publikavo ir Al Jazeera.

Taip pat ruošiu pasakojimą apie lietuvę alpinistę Editą Nichols.

Nemažai istorijų esu sukūrusi čia ir seniau, tiesiog užsienyje kurtos istorijos yra labiau matomos, plačiau publikuotos. Lietuvoje kurtas istorijas nelengva parduoti užsienio žiniasklaidai.

Kaip manote, ar fotografavimas Lietuvoje ir už jos ribų kuo nors skiriasi? Spalvos, žmonės, jų bendravimas, visa kita?

Taip, darbas Lietuvoje man skiriasi nuo visų kitų šalių. Čia aš galiu susikalbėti savo gimtąja kalba, žinau istoriją, socialinius, kultūrinius, politinius kontekstus, jaučiu atmosferą, nuotaikas, tendencijas, turiu kontaktų.

Kalbant apie darbo Lietuvoje ypatybes, čia žmonės nelabai linkę pasitikėti žurnalistais — jiems visada atrodo, kad kažką ne taip parodysi, neteisingai papasakosi. Dėl to kalta nekokybiška ir neetiška žurnalistų praktika Lietuvos žiniasklaidos priemonėse. Todėl pirmiausia reikia pelnyti žmonių pasitikėjimą. Nors tai bendražmogiška — pasitikėjimas vienas kitu yra svarbus absoliučiai visur, tačiau Lietuvoje, tai ypatingai reikalinga.

Kai kuriose kitose šalyse žurnalistai yra labiau gerbiami, jais lengviau pasitikima. Aišku, yra šalių, kuriose iš tavęs prašo pinigų už informaciją, nenori fotografuotis, jei nemokėsi. Tuomet reikia aiškinti apie žurnalisto etiką, kodėl darai savo darbą, kodėl svarbios tų žmonių istorijos ir ką jos gali pakeisti.

Bertos Tilmantaitės nuotraukos  
Bertos Tilmantaitės nuotraukos


Esate pirmoji lietuvė, kurios darbai publikuoti „National Geographic“. Ką tai Jums reiškia? Ir galbūt turėtumėte kokį patarimą fotografui, kuris taip pat norėtų patekti į šį žurnalą?

Man tai yra patvirtinimas, kad dirbu gerai, gebu atrasti įdomias istorijas, galiu kurti pasaulinius kokybės standartus atitinkančius pasakojimus ir juos publikuoti prestižiniuose leidiniuose. Tai paskatinimas stengtis dar labiau, tobulėti.

Norint publikuoti darbus bet kokiame žurnale, leidinyje ar portale svarbu suvokti, ko jiems reikia. Jeigu tai ko jiems reikia, sutampa su tuo, ką norite daryti – puiku. Tuomet patarimas paprastas – daryti tik tai, kas yra įdomu, iš tikrųjų rūpi ir atlikti tai kaip įmanoma geriau. Jei pasiūlysite išskirtinę ir profesionaliai atliktą istoriją žurnalui – labai didelė tikimybė, kad ji bus publikuota.

Dažnai pradedantieji (foto)žurnalistai svajoja apie publikacijas viename ar kitame leidinyje, bet realiai nesuvokia, ko tiems leidiniams reikia, ką galėtų padaryti, jog jiems tiktų, bando kopijuoti, atkartoti jau publikuotas istorijas – bet taip nieko nebus.

Bertos Tilmantaitės nuotraukos  
Bertos Tilmantaitės nuotraukos


Ko niekada nefotografuotumėte?

Labai sunku būtų fotografuoti istorijas ir žmones, kurių pažiūros ir pasaulėžiūra radikaliai skirtųsi nuo maniškių – pavyzdžiui, nacius, rasistus, homofobus. Galvoje labai įstrigusios yra kelios istorijos apie Ku Klux Klaną – vien žiūrint fotografijas mane pykina, nežinau kaip reikėtų būti šalią tų žmonių, juos fotografuoti. Bet net tokia protu nesuvokiama istorija yra svarbi – apie tai būtina kalbėti. Ir pasiryžusi tai daryti, greičiausiai ištverčiau ir pačias nemaloniausias situacijas.

Užsiimti mados fotografija sutikčiau tik tuo atveju, jei fotografuojama būtų tvari mada ar mano pasaulėžiūrai artimas prekės ženklas, man priimtinu stiliumi. Kažkada galvojau, kad niekada nefotografuočiau vestuvių, bet kai tuokėsi draugai – tai daryti buvo labai smagu ir įdomu.

Tikiu, kad iš tikrųjų kiekvieną užduotį gali pakreipti taip, kad tai tau būtų įššūkis, su kuriuo įdomu susidoroti. Taigi, iš esmės fotografuoti galėčiau viską, pirmiausia tik reiktų gerai pasiruošti, sau atsakyti į klausimus, kodėl tai darau — ir kaip tai padaryti geriausiai.

My crazy lovely friends G&E.  
My crazy lovely friends G&E.


Įdomiausias sutiktas žmogus?

Kad ir kiek įdomių žmonių bebūčiau sutikus, įdomiausias man vis tiek visada bus mano senelis Alfonsas.

Netikėčiausias nuotykis, susijęs su fotografija?

Mano darbas man apskritai yra vienas didelis nesibaigiantis nuotykis. Jei ne jis, vargu ar būčiau nusibaladojusi į Sibirą, Borneo džiungles ar užsikorusi ant Ekvadoro ugnikalnių kraterių, nuvažiavusi į žemės drebėjimo nusiaubtas vietas ar susipažinusi su Lietuvos parolimpiečiais. Kiekviena mano kuriama istorija – man yra dar veinas nuotykis ir kas smagiausia — nežinau, kas laukia netrukus.

Kuris Jūsų projektas Jums buvo sunkiausias? Kodėl?

Kiekviena istorija turi „sunkių“ aspektų. Pavyzdžiui, nelengva buvo dirbti Malaizijoje su jūros klajokliais – jie gi gyvena valtyse, plaukioja iš vienos vietos į kitą. Reikėjo juos pagauti, o pagavus, kitas įššūkis – susikalbėti. Aplinkui nebuvo gerų vertėjų, reikėjo verstis su minimalia pagalba.

Panevėžio moterų pataisos namuose turėjome daug apribojimų – limituotą laiką kiekvienam vizitui, ribotas judėjimo galimybes ir pan.

Dirbant Kenijoje sunku buvo ne tik dėl klimato, sudėtingų keliavimo, gyvenimo ir valgymo sąlygų, bet ir dėl žmonių požiūrio, nuolatinio ko nors prašymo, primygtinio reikalavimo pirkti, ar mokėti už leidimą fotografuoti ar kalbinti.

Keliauti su lietuve alpiniste Edita – didelis fizinis įššūkis, be to reikia būti psichologiškai pasiruošus priimti ir baisiai nepalankias oro sąlygas, gyventi be jokių patogumų.

Kokias, Jūsų vertinimu, didžiausias klaidas daro pradedantieji ar ir kiek daugiau pažengę fotografai?

Galvojimas, kad technika yra svarbiausia, kad užtenka paspausti mygtuką – ir tai jau yra nuotrauka — mano manymu, yra pagrindinė klaida. Neužtenka turėti gerą fotoapratą ir su juo lakstyti paskui kačiukus, pusnuoges moteris ar saulėlydžius.

Taip pat klaida yra galvoti, kad pasiekęs tam tikrą tašką, viskas – esi visažinis profesionalas. Fotografija – nuolat kintantis, naujas formas įgaunantis dalykas, todėl labai svarbu nuolat mokytis, tobulėti, ieškoti, eksperimentuoti, skaityti, gilintis, žiūrėti, tyrinėti. Mokymosi procesas turi būti nuolatinis, be pabaigos, nėra tokio taško, kurį pasiekęs žinosi viską ir nieko nebereikės daryti ar mokytis. Labai pavojinga užstrigti, galvoti, kad viską žinai ir viską moki – šitaip nebeprogresuosi ir viskas bus baigta.

Bertos Tilmantaitės nuotraukos  
Bertos Tilmantaitės nuotraukos


Kiek fotografui yra svarbi įranga?

Įranga yra svarbi tiek, kiek ji padeda dirbti ir padaryti tai, ką nori ir reikia padaryti. Man svarbi galimybė greitai ir kokybiškai filmuoti bei fotografuoti esant sudėtingoms sąlygoms, pavyzdžiui, kai mažai šviesos. Mano fotoaparatas turi būti sandarus ir atsparus drėgmei, dulkėms, smūgiams; privalo turėti patogų valdymą.

Įranga turi padėti, o ne trukdyti – man labai liūdna, kai matau technika apsikrovusius fotografus ar žurnalistus, kurie visą savo dėmesį skiria jai, o ne žmonėms ar temoms, kurias fotografuoja.

Kokią fototechnika dažniausiai naudojate?

Prie brandų neprisirišu, kiekvieną kartą pirkdama kokį naują technikos prietaisą, ieškau kuris geriausiai atitiks mano poreikius. Seniau fotografuodavau su „Canon 5D ii“, šiuo metu daugiausiai dirbu su „Nikon D750“, esu laimėjusi ir kartais naudoju „Sony A7| su povandeniniu dėklu. Seniau nemažai naudodavau ir „GoPro| kamerą, ypač filmavimui. Jei mano telefonas turėtų geresnę fotokamerą, nemažai fotografuočiau juo – gal laikas keisti telefoną? :)

Per paskutinius kelis dešimtmečius fotografija stipriai pasikeitė: iš juostos perėjo į skaitmeną, o galiausiai iš specialių vien fotografijai dedikuotų aparatų persikėlė į multifunkcinius telefonus, kuriuos visada turime su savimi. Kaip manote, kas laukia fotografijos ateityje?

Artimiausioje ateityje fotografija įgaus daugiau naujų formų, pavyzdžiui, persikels į virtualią realybę, greičiausiai liks vis mažesnė skirtis tarp fotografijos ir video medžiagos. Bet klasikinė fotografija vis tiek niekur nedings – naujos technologijos tik suteikia daugiau galimybių, praplečia ribas, bet esmė išlieka ta pati – gera istorija ir ją tinkamai perteikiantys stiprūs vizualiniai sprendimai.

Berta Tilmantaitė  
Nuo ko patartumėte pradedančiajam pradėti kelią į fotografiją?


Nuo domėjimosi kas tai apskritai yra – skaitinių, knygų, diskusijų, fotografijos albumų, žurnalų, filmų. Teorija fotografijoje yra labai nuvertinama, fotografuoti pradedama nuo kito galo – įsigyjant fotoaparatą. Bet ką gero gali su juo nuveikti, jei nežinai, kas yra fotografija, kaip ją išnaudoti, kokia jos galia, kas svarbiausia norint papasakoti istoriją, sukurti gerą fotoistoriją ar padaryti stiprų kadrą?

Kitas labai svarbus dalykas – idėjos. Su kolega Artūru Morozovu esame įkūrę dokumentinių multimedijos pasakojimų platformą Nanook, priimame praktikantus, žmones, norinčius mokytis ir tobulėti. Bet didelė problema yra tame, kad labai daug mums parašančių žmonių tiesiog nežino, ką nori daryti, neturi idėjų, nerodo jokios iniciatyvos. Jie lyg ir norėtų kažką veikti, prie kažko prisidėti, bet patys neturi minčių – su tokiais žmonėmis labai sunku dirbti ir ko nors pasiekti. Fotografijoje svarbu išmanyti ne tik technologijas, bet labai svarbus yra bendras išsilavinimas. Taigi patarimas būtų domėtis pasauliu, atrasti labiausiai dominančias sritis, į jas gilintis ir su jomis sieti savo darbus.

Paskutinis Jūsų žodis eFoto.lt bendruomenei?

Svarbiausia – mėgautis!

Paruošė Adomas Rutkauskas ir Marius Matulevičius

Daugiau Bertos projektų: www.godoberta.com
Bertos Tilmantaitės filmas


Projekto  „Galia nugalėti“ anonsas:





eFoto.lt rubriką „Fotografų pristatymai“ 2016 metais remia
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (www.srtfondas.lt)

Komentarai
Turinys
  • FredeRika
    FredeRika 
      2016.10.18, 08:40, vertino: Gerai, , rašė:

    Išmintingos mintys.  Ypač: "Fotografijoje svarbu išmanyti ne tik technologijas, bet labai svarbus yra bendras išsilavinimas".  "Neužtenka turėti gerą fotoapratą ir su juo lakstyti paskui kačiukus, pusnuoges moteris ar saulėlydžius".

  • Albertas K.
    Albertas K. 
      2016.10.20, 10:37, rašė:
    o aš šitai minčiai visiškai nepritariu., nes: 1) gera profesionali technika užtikrina ne tik kokybišką nuotraukos padarymą, bet ir fotografavimo greitį toje laiko akimirkoje, kas begalo svarbu spėjant užfiksuoti žmogaus vede esančius minčių jausmų atspindžius (pamėginkit žmogų fotografuoti su Zenitu E ir su automatiniu Nikonu...) 2) lakstymas paskui kačiukus išmokina akimirkos jausmo matymo ir oporatyvumo, 3) pusnuogės moterys - labai vulgarus išsireiškimas – išmoko pagarbos žmogui, išmoko bendravimo pagrindų, išmoko bendrakūrybingiadarbiavimo (bendro darbo, bendradarbiavimo, tarpusavio susitarimo) siekiant abipusiai svarbaus rezultato, 4) saulėlydžiai išmoko duotos vietos grožio matymo laiko tėkmėje, keičiantis šviesos srauto intensyvumui, krypčiai ir šviesos temperatūriniam stiprumui, padeda suprasti šviesos ir, daiktų dėka sukurtų, šešėlių tarpusavio santykius, padeda suprasti, pajusti, matyti šviesos fiziologiją.
  • Badas
    Badas 
      2016.10.20, 10:46, rašė:
    Teoriskai teisinga, tik manau kad straipsnio heroje turejo omeny kitka. Dauguma kaciuku fotografuotoju nesimokina jokio matymo (ir todel kaciukus fotografuoja neidomiai), dauguma pusnuogiu fotografu, net ismoke bendrauti, daro nuotraukas be minties ir jausmo, o gamtos fotografai nesupranta jokios sviesos anei seseliu ir kepa banalias foto. Dauguma butent tokie, isimciu - mazai, per mazai...
  • Albertas K.
    Albertas K. 
      2016.10.20, 15:41, rašė:
    o aš vis dėlto naiviai tikiu, kad po 2000, 10000 kadro staiga kiekybė perauga į kokybę ir žmogus pats savo protu pradeda suvokti kokį šūdą jis iki tol darė ir nusimetęs guro aureolę pradeda vis retkarčiais paskaitinėti efote vykstančias diskusijas :) ir ateina laikas, kad toks kūrėjas bent jau nors pamėgina padaryti nuotraukas pagal auksinio pjūvio taisyklę ir pasižiūrėti kas iš to gavosi. Žiū, gal ir nustebs, ir pradės studijuoti savarankiškai meno kompoziciją kuri paprastai būna išnagrinėta vieno ar kito dailininko darbų apžvalgose: pvz. Leonardo, Karavadžio, olandų renesanso klasikinės tapybos meistrų, to paties Dali "taisyklių laužymo meistro" ir t.t. ir pn. Ateina laikas, kai pasidaro įdomu kas tai yra šviesa šešėlyje ir pačiam norisi tai pastebėti, pagauti ir perteikti savam darbe. Aš tikiu tuo, kad kiekykė anksčiau ar vėliau perauga į kokybę ir guru tampa kurenčiu naujoku :)
  • Topazas
    Topazas 
      2016.10.20, 16:24, vertino: Gerai, , rašė:
    Tai reiškiasi, kad "visiškai pritariate" Bertos minčiai :)
  • Badas
    Badas 
      2016.10.20, 17:25, rašė:
    Del tos kokybes. Anksciau fotografavimas budavo rimtas reikalas, fotografuoti siais laikais - lyg sumustini pasidaryti. Jeigu tikslas numalsinti alki, ar 10001 sumustinis bus geresnis? Nebus, nes valgytojas nekelia sau tokio tikslo, jam svarbiausia imesti kazka i skrandi. Ir nemanau kad tai blogai. Galiu bet kuriam pasakyt (be gedos), kad visai nesiruosiu tapti kulinaru, ir mano 20001 sumustinis bus toks pats. Tokia yra fotografija siais laikais.
  • Albertas K.
    Albertas K. 
      2016.10.21, 08:04, rašė:
    nu aš manau, kad jau nereikėtų būti tokiu nusiliūdinusiu. :) O kur netikėtumo įtaka sumuštinio gamyboje: pvz. vakar duona dar nebuvo supelijusi, o šiandien jau ir norom nenorom alkis privers tapti kulinaru. Taip ir su fotografija ateis į svečius draugė ir kol tu gaminsi viščiuką taką, kad ji turėtų ką veikti ir nenuobodžiautų, parodysi savo nuotraukas, o po viščiuko ir trečios taurelės,pyst, ir sako, kad Jai patinka tavo darbai, todėl nori, kad ir Ją pafotografuotum taip ir anaip, va, dar šitaip ir ,va, taip, o kadangi meniškos sielos, tai žiū ir tave paskui save į romantikos aukštumas pakels. Kaip va mano dabar bendradarbė , – noriu šokti, o tas mano...taip ir anaip...– , tipo visi vyrai kiaulės :). Taip, kad atsitiktinumo, kūrybos įtakai, nurašyti nevalnia.
  • Badas
    Badas 
      2016.10.21, 09:01, rašė:
    Cia reikia patikslinti: kai kurie sumustiniu darytojai tampa restoranu sefais, kai kurie kaciuku fotografuotojai tampa menininkais. Taip is tiesu buna. O dar buna - dauguma netampa, simtai tukstanciu zmoniu fotografuoja bet ka ir bet kaip. Tai liudina tik tuomet, kai tikiesi jog visi fotoaparatu turetojai bus menininkai, kai tikiesi jog visi zmones bus restoranu sefai. Neadekvatus lukesciai visada atnesa nusivylima. Gali buti, kad straipsnio heroje turi kazkiek neadekvaciu lukesciu :)
  • Unė (išsitrynęs)    2016.10.18, 15:16, rašė:
    Puikus interviu, buvo įdomu skaityti. Ačiū.
  • Topazas
    Topazas 
      2016.10.19, 21:15, vertino: Gerai, , rašė:
    Tikrai labai geras interviu. Labai protingos mintys, įkvėpiančios, priverčiančos į viską pažiūrėt iš kitos pusės. Labai verta kiekvienam paskaityti, kritiškai pažiūrint į save. Ačiū!!!
  • Membrana
    Membrana 
      2016.10.22, 22:04, rašė:
    Kaip tai suprasti? Čia jau įžeidimas tiems, kas laksto paskui kačiukus ir saulėlydžius? Kačiuką gerai nufotografuot menas: juk jis mažas ir judrus...Ar būtina lakstyti paskui egzotiškų kraštų gyventojus, kai šie tupėdami  savo gūžtoj tepliojasi veidus kokiais dažais ar nardo su narų kostiumais? Juk autorės paslaptis ir yra tas įdomumas -kelionės ir egzotiški kraštai, įdomūs portretai  jau vien savo egzotiškumu... šiaip fotografija suskirsto pati savo amatininkus: vieni tiesiog fotografuoja, kiti yra fotografai kūrėjai, dar kiti tiesiog šiaip fiksuoja tai, ką mato. Vrčiau pasveikim nuo tokio neįveikiamo noro būti pranašesni... kiekvienam savo vieta ir laikas... prasidėjus karui, pavyzdžiui, norėtume, kad įvykius užfiksuotų koks nors korespondentas... ir nesvarbu, ar jis anksčiau fotografavo saulėlydžius, ar apskritai - tik kačiukus...
  • skarbonke
    skarbonke 
      2016.10.23, 16:03, vertino: Gerai, , rašė:
    be tokių žmonių kurie nori būt gerais, geresniais, geriausiais Jūs tą karą praloštumėt net nepradėję jo kariaut, nors greičiausiai su tokia filosofija dar nebūtumėt nulipę nuo medžių.
  • Membrana
    Membrana 
      2016.10.23, 18:51, rašė:
    Kam iš medžių išlipti? Matau, yra norinčių būtent ten įlipti kad padarytų gerą kadrą kanalams apie geografiją... ir tai labai perspektyvu, nes kuo didesnė dalis sėdės internetuose ir prie tv, tuo jiems bus įdomesni keliaujančių fotografų kadrai:) Niekas nesako, kad nereikia norėti siekti to , kas geriausia, bet lygiai taip pat nereikėtų primesti kam nors savo nuomonės apie sau Šiaip palėlydžius ir sirgti didybės manija... esą žmonės neturi idėjų, nesupranta, ko nori... o ką, būtina suprasti, ko nori ir turėti idėjų? Žmonės dirba ir poilsiauja, vieniem fotografuoti -tai dirbti ir užsidirbti, kitiems - būdas pailsėti. Pastebiu tokią tendenciją ir visokiausiose kritikose: kritikuojamas žemiausias taškas, tada lengviau pasijusti pranašesniems...juk yra visokiausių atvejų, kūribingų autorių, turinčių savo idėjų ir įgyvendinančių jas, kam būtent atsispirti nuo žemiausių taškų? tai kas? instagramo kritika ar kas?
      www.fotobites.lt nuolaida fotoknygoms, albumams, fotožurnalams galioja iki gegužės 1 dienos.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti