Peizažisto Dainiaus Bagdonavičiaus (D-7) nuobodumu neapkaltinsi – jo fotografijų galerijoje vienas kitą keičia ne tik lietuviški, bet ir svečių šalių kraštovaizdžiai, persipina drama ir lyrika, grėsmė ir švelnumas, o iš naktinių fotomedžioklių Dainius dažniausiai grįžta nešinas žvaigždžių šviesos laimikiu...



Virtualioje erdvėje informacijos apie Tave intriguojančiai mažai. Papasakok apie save...
Ilgą laiką su fotografija nieko bendro neturėjau. Kiek pamenu, besimokant vienuoliktoje klasėje namuose nežinia iš kur atsirado Smena, lydėjusi mane kelionėje po Daniją. Išpleškinau 3-4 juosteles, ir viskas – matyt, nebuvo poreikio. Studijuodamas nei su menais, nei su fotografija neturėjau jokio ryšio. Po mokslų baigimo pasinėriau į buitį: rūpinausi darbais, vysčiau savo verslą, kūriau šeimą, susilaukėme atžalos – štai tuomet fotografija ir sugrįžo į mano gyvenimą, o sugrįžusi... pasiliko. Prisimenu, iš draugo pasiskolinau Minolta DiMAGE 7i, ir prasidėjo buitinis pleškinimas! Ilgainiui pajutau, kad manęs tokia kokybė netenkina, ėmiau ieškoti geresnės technikos, tobulintis pats. Įsigijus Pentax K10D rodėsi, kad peršokau gilų griovį.
Vėliau sekė štilis, kol Kalėdų senis po eglute neprikrovė šūsnies literatūros. Pusmečio pertrauka baigėsi, fotografija ir vėl įtraukė. Netrukus sutikau buvusį kolegą, išsikalbėjome, iš jo sužinojau apie Efoto ir Fotokūdrą, užsiregistravau.

Pamažu ėmiau domėtis peizažais, sekiau šia tema rašančių internetinių puslapių publikacijas, gilinausi į techninius niuansus: kokia aparatūra naudojama, kokie stiklai, filtrai, nustatymai, koks paros laikas įamžintas. Atsirado daugiau laisvo laiko, pradėjau naršyti Vilniaus apylinkes, keliauti po Lietuvą, vasarą – po Lietuvos ir Latvijos pajūrį, fotoaparatą visuomet turėdavau po ranka. Norėdamas įamžinti  peizažo grožį, keldavausi ir išvažiuodavau saulei nepatekėjus, o vakare dar nenusileidus. Parsibelsdavau namo, ir iškart prie kompiuterio, iškelti nuotraukas...



Daug keliauji, esi neabejingas kraštovaizdžio, gamtos grožiui. Kokios šalys, vietos žavi labiausiai?
Ilgainiui lietuviško peizažo pasidarė maža, tad po truputį ėmiau rinktis vis tolimesnius kraštus. Tokia smagi hobio ir atostogų dermė – morališkai pailsi, fiziškai pavargsti. Esu aplankęs Austriją, Šveicariją, Suomiją, Kanarų salas (Tenerifę), Stambulą, Paryžių, išmaišęs Italiją nuo Milano iki Romos, aplankęs Livigno-Bormio kalnus, apkeliavęs Švedijos šiaurinę dalį ir Norvegiją nuo Lofotenų salų iki Nordkappo. Kiekviena karta grįžęs iš kelionės pradedu planuoti kitą. Šiuo metu žvilgsnis krypsta į Islandiją, Portugaliją, norisi ir vėl, tik kitu metų laiku, sugrįžti į Lofotenų salas.

Esu nepasotinamas vaizdais. Ypač traukia nepastovaus klimato, nenuspėjamų orų šalys, o kuo dramatiškesnis dangus, tuo geriau. Mėgstu sugrįžti į tas pačias vietas, nebūna dviejų vienodų kelionių. Kitas metų laikas, kita šviesa, nuotaika, lūkestis, žiūros kampas lemia nusivylimo atodūsius ir susižavėjimo šūksnius. Grįžęs dažnai pagalvoju – reikėjo ten nueiti, arba ten sustoti, ai... kitą kartą!

Esu padaręs daugybę kadrų, kurių niekas nepamatys, nes jie vien mano galvoje, užfiksuoti tik mano akimis.

Kūrybai renkiesi skaitmeninę fototechniką, didelį dėmesį skiri spalvoms. Kokie darbo su spalvomis, ilgais išlaikymais niuansai Tau įdomiausi, keliantys didžiausius iššūkius? Kiek šiame kontekste svarbus postprocessing’as?
Ilgas išlaikymas suteikia dramatiško švelnumo, kiekvienas užfiksuotas vaizdas skiriasi savo tonais, nuotaika. Visos nuotraukos reikalauja vienokio ar kitokio postprocesingo, spalvos man labai svarbios. Kiekviena fotografija turi savo atmosferą, tai, ką ir kaip pamatau, didele dalimi priklauso nuo mano asmeninės būsenos, akimirkos nuotaikos – nėra vieno recepto, vieno šablono. Fotografuoju skaitmeniniais veidrodiniais fotoparatais Nikon D800 ir D3, ir tik RAW formatu, naudoju B&W ir Hitech firmos filtrus.



Sunku nepastebėti daugelyje Tavo fotografijų žvaigždėmis nusagstyto dangaus skliauto... Kodėl būtent nakties šviesa?
Man patinka nakties sutemos, giedras ir žvaigždėtas dangus, Paukščių takas... Jį atrasti – savotiška medžioklė, jis ne visada matomas, o jei išnyra, nebūtinai ten, kur norėtųsi, todėl akimirkos, kai atvykus į numatytą vietą jis jau laukia, tampa dar brangesnės ir džiugesnės. Nesu astronomijos žinovas, bet turiu priemonių, kurios man padeda susiorientuoti, numatyti, kurioje vietoje ir kada geriausia atsirasti.

Tiesa, niekada naktį nevažiuoju ten, kur nesu pabuvojęs dieną – tai beprasmiška. Imdamasis fotografuoti visada jau turiu vienokią ar kitokią viziją, kaip tai galėtų ar turėtų atrodyti, stengiuosi išnaudoti minimalius šviesos šaltinius, nesvarbu, ar tai būtų jaunas mėnulis, ar pravažiuojančių mašinų arba miesto šviesos.

Kokie įgūdžiai, asmenybės bruožai svarbiausi kraštovaizdžių fotografui?
Pirmiausia, turi būti neabejingas tam vaizdui, kurį nori įamžinti. Proceso metu negalima skubėti, todėl dažniausiai fotografuoju vienumoje. Svarbiausia – nepavėluoti, nepražiopsoti gražiausios akimirkos!

Gal fotografuojant yra pasitaikę nuotykių, smagių nesusipratimų?
Pernai, būdamas Nidoje, naktį nublūdijau į kopas, kur man į drauges bandė įsiprašyti lapė. Ji gerą pusvalandį atkakliai sekiojo paskui, stebėdama visą procesą. Bandžiau nuvyti, tai ryžoji tarp kopų žolių įsitaisė ir toliau stebėjo. Pasidarė net kiek nejauku...




Kokia fotografija ar kitais vizualiaisiais menais žaviesi kaip žiūrovas?
Nepasakyčiau, kad giliai domėčiausi vizualiaisiais menais, bet nesu abejingas tapybai, grafikai.

Kaip derini darbą, kasdienybę ir kūrybą?
Visgi darbas, kaip pragyvenimo šaltinis, pirmoje vietoje, bet būna dienų, kai jį nustumiu į šalį. Kai morališkai pailsi, tai ir darbas lengviau einasi.

Jei vienai dienai galėtumei tapti bet kuo, kieno „kailį“ norėtumei pasimatuoti ir kodėl?
Niekada apie tai negalvojau, man ir savo kailyje gerai. Bet kartais pamačius kitų fotografų aplankytas vietas, sukyla baltas pavydas...

Kokį kadrą sukurtumei, jei viskas būtų įmanoma?
Nieko nekurčiau, bet įamžinti momentą – norėčiau. Kur nors Norvegijos fiorduose besileidžianti saulė nudažo dangaus debesis purpurinėmis spalvomis ir užeina sniego audra.

Kalbėjosi Milda Kiaušaitė ir Marius Matulevičius

• 

  : Trobelė   Komentarai [1]

   
• 

  : Peizažai- paryčiai   Komentarai [3]

   
• 

  : Peizažai- Ra Gusela   Komentarai

   

eFoto.lt rubriką „Fotografų pristatymai“ 2016 metais remia
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (www.srtfondas.lt)