Eugenijus Barzdžius: Mano herojams svarbi tikra laisvė
2016.12.21  Straipsniai:  Fotografų pristatymai Rašyti komentarą 2504
 
PDN Magazine  
Pristatydami efoto.lt portale perspektyviausius jaunosios kartos fotografus atrandame ne vieną ryškų autorių. Vienas jų – Eugenijus Barzdžius. Jis ryškus ne tik dėl savo barzdos (juk įpareigotas pavardės ;). Eugenijaus dokumentinis  projektas „Pelkių derlius“ lapkričio pabaigoje buvo eksponuotas Vilniaus nacionalinėje bibliotekoje. Už šį darbą jam buvo suteikta kūrėjo Marty Forsher vardo fondo stipendija JAV, už indelį į humanistinę fotografiją, laimėjo prizines vietas „PDN Photo Anual“, „International Photography Awards“ (IPA) konkursuose, įtrauktas į įvairių tarptautinių festivalių oficialiąsias programas bei garbingai paminėtas su finalistais keliuose kituose tarptautiniuse konkursuose.

Įdomios ir kitos Eugenijaus foto istorijos, pasakojančios apie  Palendrių vienuolių benediktinų gyvenimą, lietuvių emigrantų, dirbančių vežikais, kasdienybę ir kiti konceptualiosos dokumentikos projektai.
Eugenijus baigė Šiaulių universiteto Dailės ir dizaino studijas, padirbėjo reklamos srityje,  tačiau po kiek laiko ėmėsi fotografijos studijų ir baigė Pietų Velso universiteto bakalaurą bei tęsia neakivaizdines migstratūros studijas Goldsmiths koledže, Londono universitete, jau gyvendamas Lietuvoje.
Taigi, kalbiname Eugenijų Barzdžių (www.eugenijusb.com).

Eugenijau, neseniai Vilniaus nacionalinėje bibliotekoje baigta eksponuoti paroda „Pelkių derlius“ – dokumentinis pasakojimas apie senyvus žmones, kurie apleistame žemės lopinėlyje ėmėsi sodininkystės. Kodėl ėmeisi šio projekto? Ką juo norėjau papasakoti? Kiek laiko šis darbas užtruko?
Tas savivaldos žemės plotelis patraukė dėmesį visų pirma savo neįprastais statiniais – keistokais, tačiau iš toliau gerai matomais. Prisiartinau, apžiūrėjau ir po kiek laiko susipažinau  su ta pagyvenusių žmonių bendruomene. Ji sužavėjo sumanumu, išradingumu bei entuziazmu „kurti“.  Ėmiausi projekto. Žmonių ryšys su žeme, jų kūrybingumas, bendruomenės gyvenimas – tai universali istorija, tačiau norėjau šią tradicinę temą perteikti kiek kitokia forma. Pradžia nebuvo paprasta. Reikėjo užmegzti ryšį su bendruomene, todėl ten nuolatos lankiausi ir palengva ieškojau vizualios kalbos – kaip papasakoti apie šį nelegalių pelkių sodininkų fenomeną. Ši kūrybinio proceso dalis užtruko ilgiausiai. Pirmieji mano apsilankymai nebuvo tiesiogiai susiję su fotografavimu, ėjau vedinas smalsumo ir tik vėliau prasidėjo kūrybinis darbas. Projektas tęsėsi keletą metų.

Šis pasakojimas iš tiesų netradicinis. Visiškai atsisakei siužetinio, chronologinio  pasakojimo, tad užuot fiksavęs žmonių kasdienybę, jų darbus, atskirai fotografavai žmonių portretus, jų savadarbius namelius ir stiklainiuose konservuotą derlių. Kodėl pasirinkai tokį pasakojimo būdą?
Pasirinkau tris paraleles (portretus, konstrukcijas – pašiūres arba tvoras ir kiekviename žemės plotelyje išaugintus produktus), kurios atskleistų tame žemės plote vykstančius pokyčius:  žmonių, jų veiklos, materialios medžiagos ir gamtos. Tokią vizualią kalbą pasirinkau tik po keleto metų darbo. Vis ieškojau, mano akimis, išraiškingiausios formos, kuri leistų ir žiūrovui apmąstyti, kas gali vykti nedideliame žemės plote, bet ir nebūtų tik „paraidžiui“ viską atpasakojanti. Taip siekiama į dialogą įtraukti ir žiūrovą, o ne vien pateikti vizualų dokumentą. Siūlomos kartu pamąstyti apie niekieno žemę, bendruomenę ir savivaldą, antrines žaliavas, materialiosios medžiagos mobilumą ir pan.

Iš senųjų Šiaulių sodininkų veidų bei jų namų matyti, kad tai sunkiai gyvenantys žmonės. Tačiau žemdirbių genas atrodo stipresnis nei gyvenimo negandos. Ką jie tau papasakojo apie savo gyvenimą?
Ne visi jie gyvena sunkiai ar gauna mažas pensijas. Ne vienas šios bendruomenės narys itin pabrėžė judėjimo, socializacijos svarbą, bei „terapinį“ tokio išlindimo iš savo buto poveikį. Viena bendruomenės moteris turi neįgalią seserį, kuriai darbas su žeme praskaidrina dieną. Bendruomenėje gerai jutau nuostatą – „aš galiu“. Juk  niekas nenori būti visiškai priklausomu nuo valstybės ar artimųjų. Žmonėms labai svarbi tikra laisvė. O kiekvieno iš jų gyvenimai labai skirtingi, spalvingi ir labai įdomus, jie mane labai įkvėpė!

Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  

Projektas 2013 metais laimėjo apdovanojimą „PDN Photo Annual 2013“ konkurse. Kas, tavo manymu, patraukė vertinimo komisijos dėmesį – Vakarų visuomenei egzotiška tema ar kiti dalykai?
Taip, ši dokumentinė istorija  buvo spausdinta ir British Journal of Photography  (Volume 160 Issue No 7813), eksponuota įvairiose pasaulio šalyse abipus Atlanto, apdovanota ir įvairiuose tarptautiniuose konkursuose garbingai paminėta ir mano paties išleista projekto knyga.  Dažniausiai girdėdavau, kad šios serijos pasakojimas gerai atpažįstamas ir patraukia savo tapybiška šviesa. Iš kitų šalių žmonių pasakojimų supratau, kad panašios bendruomenės panašiu būdu telkiasi ir kitose pasaulio vietose. Pasistengiau pristatyti šią bendruomenę pagarbiai, norėjau, kad žiūrovas matytų ne vargšus, o orius ir laisvus žmones.  Manau, būtent todėl šis  projektas tapo lengvai „skaitomu“ įvairiuose pasaulio kraštuose.

Kiek anksčiau esi kūręs dokumentinį pasakojimą apie benediktinų vienuolių bendruomenę Palendrių vienuolyne. Ar nekilo mintis sugrįžti į tą pačią vietą ir šį pasakojimą pratęsti? Tikriausia po 5–7 metų į tuos pačius dalykus galima būtų pažvelgti kitaip?
Taip, tai vienas iš pirmųjų mano paties inicijuotų projektų, kuris baigėsi albumo išleidimu. Tuo pasakojimu pabandžiau praskleisti vienuolyno bendruomenės šydą, pažvelgti pasauliečio akimis į ten vykstantį kasdieninį ir dvasinį gyvenimą. Per pustrečių metų, praleistų su „Ora et Labora“ projektu, tikiu, kad susiradau tikrų draugų, pas kuriuos su džiaugsmu norisi sugrįžti.  Pritariu, kad  būtų  įdomu sugrįžti ir pabandyti paanalizuoti laiko slinktį, kintantį bendruomenės gyvenimą. Tačiau kol kas apsiriboju tik draugiškais apsilankymais.

Ar fotografijos studijos Pietų Velso universitete buvo naudingos? Nesigaili investavęs tiek savo laiko ir pinigų? Ar esi fotografas profesionalas, galintis iš pragyventi iš savo kūrybos?
Ir dokumentinės fotografijos bakalauro studijos Newporte (kuris jau susijungė su Kardifo universitetu), ir šiuo metu baigiamos vizualiosios sociologijos (fotografijos ir miesto kultūrų kursas) magistro laipsnio studijos Goldsmiths koledže yra neįkainuojamos. Jos, visų pirma, suteikė galimybę tiesiogiai pabendrauti su iškiliais intelektualais, akademikais ar fotografijos pasaulio „super žvaigždėmis“. Tiek fotografijos teorijos, tiek praktikos profesionalai čia tau skiria laiko, peržiūri bei aptaria jau užbaigtus ar kuriamus projektus. Mane labiausiai paveikė žmogiškas ir šiltas santykis su fotografijos mokytojais... Viena taisyklė yra tikrai universali, ją suformulavo F. Nietzsche:  jei turi charakterį, tai turėsi ir pasikartojančių išgyvenimų.
Šiuo metu  daugiausia dėmesio skiriu studijoms ir neturiu laiko užsiimti vien fotografavimu, turiu tik atsitiktinių darbų, bet esu atviras galimiems bendradarbiavimams. ;)

Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  

Kaip išmokti pradedančiam fotografui sukurti gerą dokumentinį pasakojimą ar fotoistoriją? Nuo ko reikėtų pradėti?
Pirmiausia reikia mylėti tai, ką darai. Antra, įsijausti į savo fotoistorijų herojus, pajusti, kaip jie jaučiasi, ir tik tada mėginti sukurti jų psichologinį portretą. Labai svarbu turėti kuo daugiau empatijos. Nieko nebijoti (tačiau nerizikuoti nei savo, nei kitų gyvybe). Galiausiai – verta įsitaisyti tokį „šūdmalystės“ detektorių, kad ir pats nemaltum, ir pastebėtum tuos, kurie beprasmiškai mala…
Ir būtina skaityti daug knygų  –  kultūros, meno, filosfijos ir geros poezijos. Meno ir kultūros istorijos, fotografijos knygos, žurnalai, parodos man yra nuolatinis atradimų šaltinis, jose randu tiek daug savo mąstymu ir polėkiais įkvėpiančių asmenybių...

Ar tebesijauti esąs jaunas fotografas? Ar jau subrendęs ;)?
„Jaunystė nenori žinoti  kaip galvoja ar jaučiasi subrendęs. Bet seni žmonės patys kalti, jei jie pamiršta, ką reiškia būti jaunu.“ J. K. Rowling.

Projekto „Pelkės derlius“ pristatymas:

Apie 2002 metus, nusivylę ilga kelione į teisėtus kolektyvinius sodus miesto pakraštyje ar užmiestyje, pensininkų grupė įsteigė savarankiškai valdomą erdvę pelkėtose Šiaulių miesto ribose. Ši, apie penkiolikos, vyresnio amžiaus žmonių grupė (jos dydis nėra nepastovus dėl nesustojamo gyvenimo rato sukimosi) užėmė žemės plotą, pastatė tvoras, iš nereikalingų medžiagų surentė pastatus, o kai kurie net iškasė sausinimo (drenažo) sistemą.
Kiekvieną pavasarį ir rudenį jie pasamdo traktorių suarti žemę po paskutinio nupjautų kopūstų derliaus arba prieš pat bulvių sodinimą.
Benamiai žmonės kartais nuniokoja pašiūres ar šiltnamius, bet pensininkai greitai atkuria juos iš nebereikalingų medžiagų, surandamų prie konteinerių ar atiduodamų kitų žmonių.
Kai kam toks darbas su žeme yra daržovių, uogų, vaisių šaltinis visam šaltajam sezonui. Užkonservuoti stiklainiai su savarankiškai augintais produktais yra didžiulis priedas prie menkos valstybinės pensijos su kuria skrandžių užpildyti, deja, nepavyksta. Kitiems tai yra savotiška terapija… Pabėgti iš keturių buto sienų, išlaikyti turimą kontaktą su Žeme ar padėti su ja rasti ryšį naujai kartai.

Kalbino Marius Matulevičius

Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  
Projektas „Pelkės derlius“  





eFoto.lt rubriką „Fotografų pristatymai“ 2016 metais remia
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (www.srtfondas.lt)





Iki birželio 2 d.   fotobites.lt siūlo net  30% nuolaidą!

  Gera proga atsispausdinti nuotraukas kokybiškai ;) Nuolaida galioja:
30x21 cm Fotoknygoms Visiems Kalendoriai

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti