1988 metų lapkričio 15-osios rytą į kosmosą iškeliavo raketa “Energija”, nešdama ant savo nugaros daugkartinio naudojimo kosminį laivą “Buran”. Kosmose atsiskyręs nuo raketos, “Buranas” apskriejo Žemę ir po 140 minučių pradėjo nusileidimą. Pasiekęs 110 km aukštį, laivas įėjo į tankiuosius atmosferos sluoksnius. Atėjo laikas patvirtinti savo gyvybingumą 38 tūkstančiams keramikinių izoliacinių plokštelių, kurios dengė “Buraną”. Jos išlaikė 1200 laipsnių karštį. Nuo laivo paviršiaus atsiskyrė tik 4 plokštelės (amerikiečiai nurodo, kad 5). “Buranas” egzaminą išlaikė. Tokie ir panašūs pranešimai mirgėjo to meto spaudos pirmuosiuose puslapiuose. Lietuva liūdėjo praradusi paskutinę galimybę turėti savo kosmonautą. Kaip paguodą jam, Rimantui Stankevičiui, buvo patikėta ore sutikti iš kosmoso grįžtantį “Buraną” ir palydėti jį iki nusileidimo tako Baikonuro aerodrome. Lakūnams bandytojams buvo pasakyta: “Be kelių sėkmingų automatinių bandymų, žmonės neskris”. Laivo vado vietoje į kosmosą skrido fotokamera.
¤nėraAš sužinojau ir kitą versija, kodėl “Buranas” pirmajam skrydžiui į kosmosą pakilo be ekipažo, todėl ir pasakojimą pradėjau nuo termoizoliacinių plokštelių. Net dabar jokiame internetiniame portale nerasite informacijos, kuo gi pranašesnės buvo sovietinės plytelės už JAV erdvėlaivių ir kad tik dėl to skirtumo įvyko tragedija ir žuvo visas amerikiečių astronautų ekipažas. Tik keli žmonės Lietuvoje žinojo, kas buvo plytelių gamybos technologijos autorius ir kur jos buvo gaminamos. 1981 metais, kai amerikiečiai į kosmosą pakėlė savo pirmąjį daugkartinio naudojimo kosminį lėktuvą “Kolumbija”, Maskvos aviacijos institutas 8-niems Sąjunginiams tekstilės institutams davė užduotį rasti būdą, kaip sudaigstyti 3 cm storio neaustinę medžiagą (panašią į veltinį). Vienas iš tokių institutų buvo Kaune, o laboratorijai vadovavo siuvimo technologė Vida Baltrušaitienė, todėl ir Maskvos užduotį įveikti teko jai. Tuo metu Sąjungoje sudaigstyti tokio storio medžiagą mechaniniu būdu buvo neįmanoma, ir Vida pradėjo siuvimo mašinos, kuri pajėgia persiūti bent jau 1 cm storio audinio sluoksnį, paieškas. Moteris nuvažiavo į Aukštuosiuose Paneriuose buvusią pluošto gaminių gamyklą, ten vienas iš cechų siuvo gūnias arkliams – daigstė 1 cm storio veltinį. Vidai pavyko įkalbėti gamyklos vadovybę paaukoti vieną iš mašinų “sulaužymui” ir su jaunu auksiarankiu meistru Petru ėmėsi darbo: ką išpjovė, ką privirino, ką prailgino, ir palengva daigstomos medžiagos storis didėjo. Kauniečiai konkursą laimėjo, ir Vida buvo pakviesta dalyvauti kosminio laivo “Buran” projekte. Darbas truko 8 metus. Apie tai žinojo vienintelis instituto direktorius. Abiem buvo suteikti antri slaptumo laipsniai. Buvo įkurta spec. laboratorija, kurioje Vidos vadovaujami dirbo aštuoni žmonės. Į Kauną iš Dimitrovogrado gabeno itin slaptus konteinerius su nedaigstytu ir chemikaluose nemirkytu stiklo ar anglies pliošto veltiniu. Laboratorijoje tik susiūdavo ir vėl išveždavo atgal. Išlaidos buvo didžiulės, ir galiausiai kauniečiams buvo patikėtas visas termoizoliacinių plytelių gamybos procesas. Iš Pamaskvėje esančios “Himvolokno” gamyklos atveždavo neapdirbtą pluoštą, o Kaune jį perveldavo, “Kauno audiniuose” praleisdavo per kalandras (du besisukančius volus-presus) ir sudaigstytus išveždavo tiesiai į Tušino aviacijos gamyklą bandymams. “Burano” konstruktoriai turėjo “Shatl” termoizoliacinių plytelių pavyzdžius, žinojo kokie reikalavimai joms keliami (nepralaidžios drėgmei, šilumai, lengvos ir patvarios), o kaip jas tokias padaryti – Vidos laboratorijos darbas. Taip “gimė” dešimt kolektyvinių išradimų, buloninė medžiaga lietpalčiams ir daug kitų naudingų dalykų... Kosmoso programoms Tarybų Sajunga pinigų negailėjo. Vienos “Burano” bandomosios termoizoliacinės 42x42x3,5 cm gabaritų plytelės gamyba kainavo 1800 rublių. Tai pasakiusi, ponia Vida užduoda man retorinį klausimą: “Ar pameni, kokie tuo metu buvo inžinierių atlyginimai?”
Vida laisvalaikiu sumodeliavo naujus kosmonautų darbinius kostiumus ir kosminis centras juos patvirtino, o siuvo juos Kauno tekstilės institute, kuris jau tuo metu gamino ir visą kosmonautų apatinį trikotažą. Bet grįžkime prie plytelių ir kodėl, pasak ponios Vidos, “Buraną” pirmame skrydyje į kosmosą valdė automatinė nusileidimo sistema. Šiluminė izoliacija reikalinga dideliais greičiais atmosferoje kylant ir leidžiantis atsiradusios trinties su oru šiluminei energijai sugerti ir neleisti kosminiam objektui perkaisti. Nors 1981 metais “Kolumbijai” įeinant į atmosferą, buvo sužinota, kad šiluminė energija praktiškai 25% mažesnė už paskaičiuotą, ir tai leido amerikiečiams kituose skridimuose beveik puse tonos sumažinti šiluminę izoliaciją, “Burano” konstruktoriai “apklojo” savąjį aparatą bemaž trigubai storesniu sluoksniu iš išorės ir vidaus. Dėl per didelio svorio saugumo sumetimais buvo atsisakyta ekipažo su sunkia amunicija, reikalinga kosmonautų gyvybinėms funkcijoms ir saugumui užtikrinti.
Mano vaizduotėje buvusios keramikinės plytelės, panašios į vonios sienų plyteles, subyrėjo, kai paėmiau į rankas niekuo nuo veltinio nesiskiriančio jau sudaigstyto pluošto plokštelę, vieną iš tų, kuriomis kauniečių dėka buvo apsaugotas “Buranas”. Lengva, lanksti, persiūta centimetriniais dygsniais. Bet jų, įvairaus dydžio ir storio buvo per 38 tūkstančius. Netrukus po “Burano” skrydžio Lietuvoje gimė Sąjūdis. Sąjunginio pavaldumo Kauno tekstilės institutas pirmasis Lietuvoje perėjo į respublikinį pavaldumą. Visi ryšiai su kosmosu nutrūko. 1991 metų pradžioje skambutis iš Maskvos pranešė, kad Vidai ir dar porai kolegų paskirti III laipsnio Darbo šlovės ordinai už termoizoliacinių medžiagų sukūrimą kosminiam laivui “Buran” ir apdovanojimas įvyks Kremliuje. Lietuvą draskė sausio įvykių skausmas, ir visi trys nutarė ordinų neimti. Taip baigėsi Vidos kosminė epopėja. 14-os išradimų ir 9-ių mokslinių straipsnių (duomenys 2002) autorė 9 metus vadovavo vienai didžiausių tuo metu Lietuvoje UK siuvimo įmonių “E.Walters Baltic” Prienuose. Tik praėjus 10-čiai metų nuo darbo sutarties su kosminiu centru nutraukimo, Vida man papasakojo savo aviacinę istoriją.
Janina Leonavičienė
Aviacija
107 nariai