Draugais nebuvom, bet esam kilę iš to paties miestelio. Visi jį gerai žinojo, bet mėgiamas tikrai nebuvo. Labai daug patyčių sulaukdavo. Tiek mokykloje, tiek "kieme". Buvo smagu matyti, kad bent efoto susilaukė didelio malonaus dėmesio, bet depresija matyt dėmesiu negydoma.. Šiaip daug minčių sukėlė paviešinti pokalbiai. Visi žinom, kaip skauda, kai tavęs nepalaidydavo tėvai, kad ir dėl paprastų dalykų. Bet kai tarkim tavo smegenys šlykštisi santykiais su priešingos lyties atstovais, ir tavęs nepalaiko tėvai, ar nesigauna taip, kad tėvai nepalaiko visos tavo esybės? Manau tai turėjo būt didelis faktorius jo sprendimui.
Todėl ir stengiuosi neskaityti komentarų po visokiu straipsnių, nes labai pasirodo žmonių sužvėrėjimas, nužmogėjimas ir kai kurių išsivystymas neaukštesnis antroko lygio
Bet kartais verta paskaityt.. Iš jų supranti kokie esam kompleksuoti, kaip nekenčiam kitokių, ką mylim, ką gerbiam ir t.t. Tiesiog.. pažįsti visuomenę, kurioj pats gyveni.
Prieš jam ištrinant savo nuotraukas jautėsi nuotaikų svyravimai,matėsi,kad jam blogai,jis ieškojo pagalbos...Gaila...nesugebėjome palaikyti . Jau ne kartą tęko suprasti iš nuotraukų kad , koks nors mūsų kolega jaučiasi prastai,tačiau dar labiau buvo gniuždomas komentarais ir tais pačiais minusais.Ne visi juk vienodai stiprūs.Jautresni būkime vieni kitiems,kad ir virtualiai. Gal būt nekažin kiek galime padėti,bet nors jau nebloginkim situacijos.Šito jauno vaikino nuotaikų kaita buvo akivaizdi ir pyktis ,keistos paskutinės nuotraukos- tai pagalbos šauksmas. Labai protingas ir jautrios sielos buvo Šarūnas ... Užuojauta artimiesiems .Be galo gaila...
Fotografija jam buvo brangi, ir jam buvo gera čia ateiti. Jis savo gabumais buvo tikrai išskirtinis, jį pripažino..., tik nevisi. Bet mačiau, kad jis patyrė daug nesupratimo, gal dėl pavydo, kad savo darbais pritraukdavo daug dėmesio, susižavėjimo. Paskutiniu metu mačiau, kaip pasikeitė jo nuotaikos, jaučiau, kad turiu jį pakalbinti, bandžiau a.ž, bet jis nebeatsakė. Temos autorius sako "...dėmesio reikalavusį neįprastą jaunuolį Šarūną"... Faktas, jam reikėjo dėmesio, turbūt daugiau, nei kažkam, bet jis jo nereikalavo, nebent, nekurie, jo pastangas pritraukt susidomėjimą savo darbais, laikė reikalavimu. Kažkam jis atrodė išsišokelis, bet tik dėlto, jog buvo išskirtinis. Teko su juo kalbėtis, apie jo darbus..., jis daug galvojo apie žmones, gyvenimą..., daug suprato ir žinojo. Tai padėjo labiau suprasti jo darbus. Įvyko neišvengiamybė, galbūt mūsų dėka Šarūnas pabuvo ilgiau, o galbūt galėjo dar būti... Jei mes būtumėm kitokie...
Atsimenu kad, pries pusmeti klausiau kur jis dingo, bet negalejau atsiminti jo nick. Maciau , kad keleta keistu fotomanipuliaciju buvo ikeles.Kazkas pamenu jo klause(po nuotrauka) - kas nutiko...
Užuojauta tėvams ir artimiesiems. Įvyko didelė nelaimė, bet kad dienraščiai ir Romas Zabarauskas reklamą sau iš to darosi bjauru. Ypač, kad asmeninių susirašinėjimų turinį viešina. Ir taip tėvams didelė netektis, o viešinant dar didesnį skausmą ir žalą daro
Nematau aš ten reklamos. Tik atkreipiamas dėmesys į problemą (geriau kalbėti negu nutylėti). O komentarai po straipsniais rodo, kad Zabarauskas gal teisus... Daugelis džiaugiasi, kad vienu mažiau... Tai kurie didesni ligoniai?
Pritariu, Andriau. Zemas R.Z. lygis, siekiant priminti savas "teises".
Mirtis yra mirtis, o jauno zmogaus savizudybe - visada tragedija. Lietuvoje si tragedija jau senai yra epidemijos lygio. Bet zurnalistai apie savizudzius prakalba tik kai tai liecia kriminala, zinomybes arba homoseksualus.
Uzuojauta artimiesiems del tokio slykstaus viesumo.
Nežmoniškai gaila...Pasiskaičiau jo tekstus jo svetainėj...Toks jaunas, o jau turėjo ką pasakyti kitiems...Bet, matyt, tik virtualiai. Šalia nebuvo artimos, suprantančios ir palaikančios sielos...Dieve mano, kodėl tokie svetimi esam vieni su kitais???
Kiekvienas žmogus atsineša savo gyvenimo scenarijų ir bobučių, tėvų, mokytojų ar draugų įtaka niekada nebūna pati svarbiausia .
Nesutiksiu iš filosofinės ir fizikinės pusės. Kiekvieno žmogaus scenarijus gali būti perrašomas kiek nori kartų ir bet kokie menkiausi gyvenimo įvykiai turės įtakos tavo tolimesniam gyvenimui. Pažįstu ir daugiau žmonių, kurie visą gyvenimą buvo pasiryžę nusižudyt, tačiau vieni žmonės tą nutolino, o dar kiti privertė į gyvenimą žiūrėt visai kitomis akimis. Taip pat ir Šarūno atveju, vien tėvų palaikymas, manau galėjo daug ką pakeist. Perskaitęs straipsnį pagalvojau, kad žmonės galbūt kitaip pradės žiūrėt į kitokius, tėvai pradės mąstyt koks svarbus yra atžalų palaikymas, prasidės diskusijos iš kitos perspektyvos. Pasirodo klydau. Didžioji dalis mūsų visuomenės yra tiesiog šlykštūs.
Tikroji depresija,tai ne liūdesys,tai liga,kurią būtina gydyti. Pats žmogus jau nebelabai ką gali padėti,tiesiog būtina artimųjų ,aplinkinių pagalba . Gerb. Antanai nors čia nebefilosofuokite ir taip sunku šitą netektį suvokti .
Regina, tik filosofiškas požiūris į gyvenimą yra teisingas . kažką ne taip supratote . Dėl depresijos - ji civilizuoto, perdėm šiltnaminio gyvenimo produktas . Tad nebeklaidinkite nežinančių - namiškiai net medikai negali padėti išsivaduoti iš depresijos . tai yra pajungimai - o juos reikia kitais metodais neutralizuoti . Kiekvienas savanoriškas išėjimas yra absurdiškas . Absurdą visuomet sunku suvokti sveiku protu .
Medikai geriausiu atveju gali atlikti didesnes ar mažesnes intervencijas tik į kūną . kūnas tėra "mašina". dvasios, sielos ir kitų , sakykim, subtilių ne materialių žmogaus, visatos esmių jie savo metodais negali pasiekti, net jų pastebėti .
Antanai, Antanai, tikejausi, kazko skvarbesnio, bet kaip matau esi tik uzsidares savo pseudofilosofineje visatoje, be jokiu realiu moksliniu ziniu papildyt savo argumentus.
Antanai, ar jus bent vikipedijoj pasiziurejote kas yra, pavyzdziui "major depressive disorder", nekalbant apie normalia moksline literatura? Depresija - siltnamio gyvenimo produktas? Koks cia "briedas"? Nors viena medicinines istorijos leidini skaitet? Jeigu as tamstos komentara isversciau i fotografijos ekvivalenta, tai tamstos teiginys butu mazdaug lygus posakiui, kad spalvota nuotrauka yra nutepliojama akvareliniais dazais.
Bet juk kūno gaminami hormonai ir kitos įvairios medžiagos, vitaminų trūkumas įtakoja nuotaikas, mąstymą, vadinasi ir tos "intervencijos į kūną" gali padėti gydyti depresiją. Nors sutinku, kad ir pačiam reikia ieškoti kokio nors tikslo, nes kitaip visos medicininės priemonės greičiausiai bus trumpalaikės.
Taip, rimta liga.Prisimenu išėjusį Hannover 96 futbolo komandos vartininką Robert Enke,-nors visi jo aplinkiniai buvo šalia,o ir pats buvo vartininkas Nr. 1,-atrodo, nieko žmogui netrūko...tačiau....Užuojauta Šarūno artimiesiems.
Tu cia kazkokias nesamones sneki. Prie ko cia Darwino "postulatai"? Kodel ji verti jaustis kaltu vien del pasirinkimo bendrauti su zmonemis, kuriems yra sunku? Vadini ji issiaukstinusiu, kai pats save taip akivaizdziai laikai aukstesniu uz kitas visuomenes grupes. Ir kokios cia "kitos" perspektyvos? Zmogaus teisiu neigimas? Grupes izoliavimas? Niekinimas ir tt?
Aciu, kad patikslinai del aukstumu - matyt neisiskaiciau. Taciau as tavo teiginio tarp eiluciu nesuprantu, depresija depresijai nelygi? Ar depresija isvis ne liga?
"Pasirodo klydau. Didžioji dalis mūsų visuomenės yra tiesiog šlykštūs." Tai tavo "perspektyvos" nebuvo tiesioginis atsakymas i si jo teigini? Sprendziant is to ka as bent jau girdziu is 35-50 meciu, visa tai, ka minejau gale, yra labai graziai atspindima visuomeneje ir dar geriau iliustruojama tose keverzonese, kurias delfi/lrytas/balsas ir tt vadina straipsniais. O kur dar Riteris Grazulis ir jo palaikymo runkeliai… <- va kodel iskeliau zmogaus teises, socialines grupes izoliacija ir niekinima.
Na kaip matau su tavim nepadiskutuosi. Pateiki tik kazkokias abstrakcijas, kaip filosofines-moralines izvalgas paremtas subjektyvaus individo pasaulio izvalgomis, o ne objektyviais straipsniais ir tyrimais. Geros dienos :)
Apvarėt mane iš visų pusių, nė nežinodamas mano nuomonės apie jas, bet ne iš tos pusės kurią komentavau :) Žodį filosofiją panaudojau todėl, kad "nagrinėjau" gyvenimišką problemą. O rėmiausi fizikiniais principais, kad rutulys, sergantis depresija, nepakreips savo riedėjimo krypties jei nepapūsi iš šono. Tik tiek - nesutinku, kad egzistuoja toks dalykas kaip "likimas". Rutulio kelyje gali nutikti praktiškai bet kas, jei jis yra žmogus gyvenantis ant Žemės.
Jei jau išsiplėtėm, tai aš su jumis visiškai sutinku. Objektyvią tiesą pažintį galime tik tada kai į problemą žiūrėsime iš kuo daugiau perspektyvų. Galbūt tikrai kažko nematau, ką matot jūs, atleiskit dėl to.
Kodėl nepažįstat tokių, kurie svarsto apie savižudybę? Nežinau. Bet taip pat su jumis sutinku, kad jūsų jaunystės laikais buvo visai kitos vertybės. Ar aš palaikau dabartines vertybes? Ne. Ar palaikau savižudybes? Ne. Bet internete pilna tokių, kurie tai džiaugiasi vieno homoseksualaus vaikino mirtimi ir man tai yra šlykštu. Ne dėl orientacijos. Dėl pačio fakto. Glūdi daugybę problemų, kurių nereikia ignoruoti. Vėl gi - reikia pūsti į rutulį - būti labiau suprantančiais kitus, labiau palaikyti savo vaikus, o ne spjauti, nes visų likimai jau užrašyti.
Ir mane visiškai perinterpretavot. Kurioj vietoj kalbėjau apie gyvenimo prasmę? Sutinku, kad ją galime rasti tik patys. Dabar pasakysit, kad prieštarauju sau. Visų pirma ne, nes apie tai nekalbėjau. Visų antrą gi pats sakėt, kad reikia žiūrėt iš daugiau perspektyvų, tai gal kito susikurta gyvenimo prasmė yra prasmingesnė? :) Čia tik iš dalies sarkastiškai. Jei žmogus yra racionalus ir žiūrintis iš ne vienos gyvenimiškos prizmės, toks kokį mes abu palaikom, tai jo gyvenimo prasmei susikurti tikrai padės kiti žmonės.
Žodžiu, žinau žinau. Aš esu per jaunas, kad ką nors suprasčiau ir neturiu teisės jums ką nors įrodinėti. Atsiprašau jei ką.
Nežinau :) Jei jūs esat tas, kuris džiaugiasi šia mirtimi, tai ne jums o į jus reikia pūst :) Juokauju. Abu sutinkam, kad kažkas negerai, tai abiem ir reikia būt neabejingiem. Na bent jau man tikrai suteikė nemažai naujų apmąstymų ką galėčiau daryt kitaip savo vaikam, jei tokių kada nors turėčiau..
PS. Dėl visų kitų pataisymų sutinku. Išskyrus dėl refleksijos. Ar problemos sprendimas nebūtų savaisties keitimas?
Stengiausi dar ištaisyt ką galbūt ne taip supratot, bet matau, kad tikrai nėra verta. Aš jūsų visiškai nesistengiau įvertint, ir mano tekstai slapčia nekūrė jokio jūsų vaizdo. O jūs nuo pat pradžios mane nupiešėt kaip visiškai buką, pilką ir nemąstantį žmogų, nors visiškai nieko apie mane nežinot. Vėliau patapau apgailėtinu ir nesveiku, o dabar ir mergaitišku. Nu jo. Atseit geriau visaip išpeikt pašnekovą, jo neišmintingumą, pasakyt koks jis debilas, pačiam nepateikiant jokių konkrečių kontrargumentų ir jautriai reaguoti į žodžius, kurie nepatinka, negu ramiai išdėstyt mintis, pasidalinti ilgamete išmintim ir stengtis, kad pašnekovas nesijaustų nejaukiai? Matau, kad jūs nenorit girdėt ką sakau, nes jūsų tiesa pati aukščiausia, tai apie kokias perspektyvas mes kalbam? Viskas. Mergaitiškai paverkiau, mergaitiškai ir nebeatsakysiu.