Prieš 20 metų (2006 m. rugsėjo 14 d.) buvo išleistas Olympus E-400 fotoaparatas – pirmasis 400-ojoje serijoje (pristatytas kaip mažiausias ir lengviausias skaitmeninis veidrodinis fotoaparatas) ir paskutinis Olympus, kuriame buvo Kodak CCD jutiklis. Dabar šis jutiklis dažnai sulaukia nostalgiškų atsiliepimų, net vėl tapo madingas, yra vertinamas dėl spalvų (tokį jutiklį turėjo ir garsioji Leica M8), gana geros vaizdo kokybės esant žemiausiai ISO vertei, tačiau yra triukšmingas su aukštais ISO (2007 m. pasirodęs
E-410 jau turėjo Panasonic CMOS jutiklį, kurio aukšti ISO buvo geresni). Kartu su šiuo fotoaparatu išėjo nedidelis Zuiko Digital 14-42 objektyvas, kuris pakeitė nuo 2004 m. leistą kiek didesnį 14-45 modelį.
E-400 jutiklis turi 10 mpx, o ankstesni DSLR Olympusai taip pat turi Kodak jutiklį, bet su mažiau megapikselių (5–8 mpx). 2006 m. sausį aš nusipirkau savo pirmąjį veidrodinį
E-500 (tebeturiu jį), nuo kurio prasidėjo mano bendrystė su Olympus. Taigi šių metų pradžioje kaip tik sukako 20 metų, kai spaudau skaitmeninių fotoaparatų mygtukus. Iš skelbimų paėmiau E-400 su standartiniu objektyvu ir fotoaparato sukaktuvių proga išėjau su juo pasivaikščioti po Bėgių parką. Nuo veidrodinių jau esu atpratęs, todėl savotiškai įdomu sugrįžti į praeitį. Beje, garbingo amžiaus akumuliatorius vis dar neblogai laiko įkrovą. Žodžiu, įspūdžiai visai neblogi. Ir su 20 metų senumo fotoaparatu galima normaliai fotografuoti. Ekspoziciją geriau pataikyti tinkamai, nes dinaminis diapazonas siauresnis nei šiuolaikinių aparatų. Bet su RAW aš ir nežaidžiau, tenkina jpg, o jeigu nėra šviesos, tai nėra ir fotografijos.
en.wikipedia.org/wiki/Olympus_E-400www.dpreview.com/articles/3575413979/olympuse400/
fotobites.lt
