¤nėra Lemtingą pirmadienį 2008 metų sausio 14 dieną Vytautas Lapėnas sukvietė savo draugus į neįprastą savo 50-tojo jubiliejaus šventimą, - į aerodromą paskraidyti jo naujai įsigytu malūnsparniu ELA. Daug mįslių užminė jo skambučiai ir žinutės, raginančios būtinai atvykti į Rajūnų aerodromą... Tam lemtingam skrydžiui jis pakilo vienas, be keleivio. Kartą pakilusį iš ugnies, tą šaltą sausio rytą Vytautą ugnis pasiėmė iš mūsų visam... Akrobatikos meistro Vytauto Lapėno gyvenimas - tai sudėtingiausia drama, kurioje į neišraizgomą mazgą susipynė sėkmė ir nelaimė, gamtos malonė ir likimo grimasos, balansavimas ant nebūties ribos ir prisikėlimas naujam skrydžiui. Iki baisiosios akimirkos, kai 1989 m. rugsėjo 19 dieną Vyto pilotuojamas Jak-55 didžiuliu greičiu rėžėsi į medžius, jo gyvenimas buvo panašus į apdovanotojo nepaprastu lakūno talentu, ne pagal metus išmintingo jauno žmogaus triumfo žygį. Kiviškių aerodromo pakraštyje smūgis į medžius, aukštyn ratais apvirtęs lėktuvas ir stikliniame kabinos sarkofage įkalintas kūnas, laižomas ugnies liepsnos. Antrasis jo gyvenimas po ilgo merdėjimo, kojos ir dalies rankos amputacijos, agonijos - tai pamoka, atvėrusi tokius žmogaus galimybių klodus, apie kuriuos iki Vytauto avarijos niekas iš mūsų net nesusimąstydavome. Kai prieš porą metų sausio 15-sios rytą iš Vilniaus aerouosto į Madridą pakilo Boeing 737, kuriuo turėjo skristi ir Ispanijos aukštojo pilotažo komandos treneris Vytautas Lapėnas, buvo praėję septyniolika valandų nuo jo išskridimo amžinybėn akimirkos.
(Straipsnyje panaudota informacija iš Edmundo Ganusausko knygos "Vytautas Lapėnas". Pirmą kartą Vytautą sutikau 1983 m. Pociūnų aerodrome, kai jis laimėjo Dariaus ir Girėno taurės varžybas, tada, per apdovanojimų ceremoniją, ir daryta ši nuotrauka).
Įkėliau dar tris puikius video apie Vytą, kai turėsi laiko, būtinai pažiūrėk. Ačiū, kad perskaitei. Pagarba šiam Žmogui - ypatinga ir didelė laimė jį pažinus.
net šiurpuliukai nubėgo per kūną, perskaičius šią istoriją Žinojau, kad toks žmogus egzistuoja, ir tiek. Dabar buvo įdomu pažiūrėti video, sužinoti daugiau.. O jo istorija tikrai sujaudino.. Įsivaizduoju, koks tai turėjo būti stiprus žmogus. Tikras Žmogus.
Berods buvo 85 metai. Mineralnyje Vody - Vilnius pora valandų skrydžio. Atsitiktinis pakeleivis su prancūzų kalbos žodynurankose. Užsimezgė pokalbis apie aviaciją, lėktuvus ..... Daugiau nesusitikome, bet šio pakeleivio negalėjau pamiršti. Jis buvo toks, kurio negalima pamiršt....
Aš net nespėsiu, kas buvo tavo pakeleivis, nes Mineralnyje Vody vykdavo TSRS aukštojo pilotažo rinktinės treniruočių stovyklos. Tu esi laimingasis, kuriam pasisekė sutikti tokį pakeleivį...
Ačiū už tikro Žmogaus (iš didžiosios raidės) pagerbimą. Jūs mokate tai aprašyti. Jis buvo (mano akimis) tikras Žmogus. Pažintys su tokiais kiekvienam tik praturtina mūsų gyvenimus. Deja, aš tokios garbės neturėjau. Jis buvo žmogus, įkūnijantis tikslo siekimo idealą. Aš tikiu, kad Jis dabar skraido nuostabiai žydroje padangėje. Į dangų kilti buvo Jo tikslas. Jis jį pasiekė.