Lygiai prieš metus motokroso trasoje išbandėme „Canon EOS 5D Mark II“. Nors aparatas su užduotimi susidorojo gerai, interneto forumuose auto ir motosportą dažniau fotografuojantys kolegos priekaištavo, kad jis visiškai nepritaikytas tokioms sąlygoms. Ką gi – specialiai jums, kolegos, šiemet į tą pačią trasą grįžau su naujuoju „Canon“ „kulkosvaidžiu“, skirtu būtent profesionaliems reporteriams – „Canon EOS-1D Mark IV“.
Aparatas buvo „ginkluotas“ profesionalų vienu mėgstamiausių objektyvų – „EF 70-200mm f/2.8L IS USM“, platesnio kampo kadrams turėjau „EF 24-105mm f/4L IS USM“. Besidomintieji reportažine fotografija straipsnio išnašose ras keletą praktiškų patarimų.

„Canon EOS-1D Mark IV“ pirmtakas („Mark III“) pagarsėjo autofokusavimo sistemos (AF) nesklandumais, kurių nepašalino nei kelis kartus leisti programinės įrangos naujinimai, nei reguliavimas techninės priežiūros centruose. Padėtį puikiai išnaudojo „Nikon“, išleidusi Nikon D3 , kuris turėjo ne tik pranašesnę AF sistemą, bet ir neprilygstamą vaizdo kokybę esant didelėms ISO reikšmėms. Reporterių, ypač sporto fotografų, tribūnose „Canon“ era baigėsi.
Naujajam „Mark IV“ teko sudėtinga užduotis – atkovoti prarastas rinkos pozicijas ar bent jau sugrąžinti „status quo“. Suprantama, pirmiausia buvo sukurta visiškai nauja AF sistema, turinti 45 aktyviuosius taškus (39 iš jų – kryžminio tipo, optimizuoti F2.8 ar šviesesniems objektyvams). Kartu sukurtas ir naujas vaizdo jutiklis, turintis 16 mln. aktyviųjų taškų ir pasižymintis itin dideliu jautrumu – iki ISO 102400. Tradiciškai šio segmento „1D Mark IV“ modelyje įtaisytas ne viso kadro jutiklis (židinio nuotolio daugiklis yra 1,3). Nors EF-S objektyvų naudoti negalima, tačiau ir viso kadro objektyvų naudojimas mažiau iškraipo vaizdą nei 1,6 daugiklio DSLR.
Palyginti su visakadriu „ Nikon D3S “, „Canon“ aparatas pranašesnis tose situacijose, kuriose reikia geresnio „toliašaudiškumo“, tačiau „Nikon“ vis dar nepranokstamas ISO lenktynėse.

„Medžioklė“ žvyro trasoje

Kadangi rankose laikiau moderniausią reporterio ginklą, šiemetėse varžybose technikai nedariau jokių nuolaidų. Buvo nustatytas nepertraukiamas fokusavimas, didžiausia fotografavimo sparta ir ISO 800-1600 jautris. Diena pasitaikė debesuota, bet šviesi, todėl dar didesnių ISO neprireikė. Daugiausia pyškinau su 70-200. Dažniausiai stengiausi nufotografuoti artėjantį ar netgi iššokantį iš už kalnelio motociklą nenaudodamas išankstinio fokusavimo į tą zoną, kurioje tikėjausi jį pasirodysiant.
„Canon EOS11D Mark IV“ autofokusavimo sistema nesunkiai aptiko atlekiančius motociklus – užteko tik nusitaikyti. Didžioji dalis kadrų, kuriuose į objektą fokusuota pirmąkart, buvo preciziškai ryškūs. Kiti serijos kadrai kiek prastesni – neretai AF sistema klaidingai numatė judėjimą, tad kadrai išėjo ne tokie ryškūs (ypač, kai motociklai sparčiai artėdavo). Tiesa, pakakdavo nedidelės pauzės ir AF sistema vėl rasdavo objektą. Nors judesio prognozavimas sukėlė sunkumų, į kadrą patekę pašaliniai objektai buvo patikimai atpažįstami ir fokusavimo nesutrikdė.
Vartotojas gali visapusiškai valdyti „Mark IV“ AF sistemą ir labai tiksliai pritaikyti fotoaparatą konkrečiai užduočiai. Tiesa, kad pajustum, kaip fokusavimo sistema veikia naudojant skirtingas nuostatas ar jų kombinacijas, prireiks laiko ir nemažai praktikos. Kadangi po ranka neturėjau vartotojo vadovo, visas su fokusavimu susijusias nuostatas (o aš sąžiningai peržiūrėjau kiekvieną meniu punktą) teko sureguliuoti eksperimentuojant. Šiek tiek padėjo ir patirtis, įgyta bandant panašius fotoaparatus. Taigi mano pastebėtas AF sistemos ypatybes iš dalies galėjo nulemti ir neidealiai parinkta AF konfigūracija.
Objekto „sekimas“

Išsamiai „Canon EOS11D Mark IV“ fokusavimo sistemos veikimą savo svetainėje aprašė kanadietis fotografas ir skaitmeninės fotografijos ekspertas Robas Galbraithas, šiuo aparatu fotografavęs 2010 m. žiemos olimpines žaidynes bei daugybę kitų sporto varžybų. Jis pastebi, kad „Mark IV“ modelio fokusavimas iš esmės skiriasi nuo pirmtako. Automatinio fokusavimo sistema gali veikti labai tiksliai – užfiksuoti daugybę tobulo ryškumo kadrų. Bet dėl fotografuojamų objektų greičio ir apšvietimo AF sistema gali netikėtai „sukvailioti“. Lygindamas su „Nikon D3s“, R. Galbraithas pastebi, kad „Nikon“ aparatui tokios aplinkybės daro gerokai mažesnę įtaką, jis vienodai fokusuoja bet kokiomis sąlygomis. Kita vertus, kai „Canon“ veikia optimaliai – „Mark“ aparatu gaunama daugiau tobulo ryškumo kadrų. Plačiau apie tai galite paskaityti adresu http://www.robgalbraith.com/bins/ multi_page.asp?cid=7-100... Fotoaparatą turėjome vos kelias dienas, ir tai tikrai per mažas laiko tarpas, kad pateiktume labai kategoriškus vertinimus.
Savajam „Nikon D700“ lygiaverčio objektyvo varžybose neturėjau, todėl objektyviai palyginti negaliu. Daug mačiusi maniškė „Sigma 70-210/2.8“ tiesiog nespėjo suktis taip greitai kaip „EF 70-200mm f/2.8L IS USM“, o „atsuktuvinė“ jos pavara iš principo nėra tokia tiksli, tad aparato AF sistema su ja turi atlikti papildomų tikslinamųjų judesių. Vis dėlto „Nikono 3D tracking“ režimas leido gerai vizualiai kontroliuoti AF sistemą ir visai neblogai sekė judančius motociklus netgi šiuo lėtu objektyvu.
„Canon EOS11D Mark IV“ fotografavimo sparta įspūdinga – su 70-200 objektyvu gali pasijusti tarsi kulkosvaidininkas, ilgomis serijomis bandantis nukauti bėgantį priešą (autorius šypsosi). 10 kadrų/sek. režimu padaryti vieną kadrą beveik neįmanoma – trumpiausias mygtuko spustelėjimas paleidžia mažiausiai du šūvius. Tenka save pristabdyti jau vien dėl to, kad paskui nuotraukų peržiūra neužsitęstų iki begalybės.
Lygindamas pernykščio fotografavimo (kai daugiau dėmesio teikiau veiksmui nuspėti) rezultatus su šiųmečiais (kai geriausią momentą stengiausi pagauti tiek greitai fokusuodamas, tiek darydamas serijas) negaliu atsisakyti savo teiginio, kad sportui greitis yra gyvybiškai būtinas. Taip – nereikia baimintis, kad praleisi geriausią momentą, taip pat dalį fotografo darbo leidžia atidėti vėlesniam laikui. Tiesa, kirba jausmas, kad tokia superprotinga ir supergreita technika fotografavimą paverčia tiesiog mechaniniu „šaudymu“, o ne kūrybiniu procesu.
Puikiai pasirodė „Canon“ eksponometrija – peržiūrėdamas visos dienos rezultatus radau vos kelis kadrus, kuriuos reikia koreguoti kompiuteriu. Visi jie daryti sudėtingomis aplinkybėmis, kai fotografuojamas objektas atsidurdavo dangaus fone. Tačiau netgi tada padariau ne mažiau (o gal ir daugiau) teisingai eksponuotų kadrų. Peršviestų vaizdų, galima sakyti, nepasitaikė. Taip pat tiksliai ekspozicijos matavimo sistema veikė ir namų sąlygomis, naudojant įvairų apšvietimą. Tiesa, neišbandžiau aštraus kontražūrinio apšvietimo, kuris bet kuriai eksponometrijos sistemai tampa kietu riešutėliu.
Neturiu priekaištų ir spalvų balansui. Nors kaitinamųjų ar liuminescencinių lempų šviesoje jis nėra visiškai neutralus, bet, panašu, kad gamintojai to ir nesiekia, – spalvų daus“ lygio, kartu paliekamas realiai buvusios šviesos įspūdis.

Triukšmas

„Canon“ jautrumas šviesai turėjo tapti rekordinis, tačiau kortas sumaišė vos keliomis dienomis anksčiau pasirodęs „Nikon D3s“. Vienaip ar kitaip, be D3s jautrumu „Mark IV“ aparatui neprilygsta niekas. Lenktynėse naudojau ISO 800-1600, o fotografuodamas ir filmuodamas namuose nevengiau ir ISO 12800 – rezultatai puikūs. Matydamas juos, taip pat ir testinius triukšmo kadrus, manau, galėjau drąsiau naudoti ir ISO 25600 ar net ISO 51200 reikšmes – bent jau RAW formatu, kad galėčiau tiksliau parinkti triukš-mo valymo nuostatas. Tiesa, didžiausia ISO 102400 reikšmė vargu ar panaudojama – gali būti, kad ji buvo pridėta paskutiniu momentu, sužinojus apie D3s ir siekiant jam prilygti šiuo atžvilgiu bent jau popieriuje. Tai patvirtintų ir „Canon“ delsimas parodyti didelių ISO testinius kadrus pristačius „Mark IV“. „Nikon D3s“ apžvalgos rodo, kad pastarajame didžiausia ISO reikšmė įdiegta ne vien vaikantis rekordų – vaizdas nors ir triukšmingas, bet visai naudotinas ribinėse situacijose. Na, o mažinant ISO, kokybinis skirtumas tarp šių „monstrų“ gerokai sumažėja arba visiškai išnyksta.


Analizuodamas triukšmą matau tuos pačius trūkumus kaip ir bandytame „5D Mark II“ – „Canon“ agresyvokai šalina šviesio triukšmą („grūdėtumą“), tačiau ne taip aršiai kaip „5D Mark II“. Norėtųsi, kad žemo dažnio spalvinį triukšmą (spalvotas dėmes) apdorotų kiek geriau. Smulkesnį spalvotą „mirguliavimą“ jis šalina puikiai.

Filmavimas

Filmavimo funkcija galutinai įsitvirtino skaitmeniniuose veidrodiniuose fotoaparatuose, ji įdiegta ir į „Canon EOS11D Mark IV“. Vis dėlto aišku, kad filmavimas nėra pagrindinė fotoaparato užduotis: kad aparatas pradėtų filmuoti, pakanka spustelėti vieną mygtuką, tačiau laikyti ir valdyti kamerą nepatogu kaip ir anksčiau. Kita vertus, didelio jutiklio ir fotografinės optikos galimybės labai masina filmuojančius profesionalus – jau pasirodė populiarių serialų dalių, nufilmuotų veidrodiniais fotoaparatais. Bendrovė „Panasonic“ neseniai pristatė pirmą tikrą „Micro 4/3“ formato vaizdo kamerą. Tikriausiai netruksime sulaukti ir viso kadro jutiklį turinčių vaizdo kamerų, iš dalies išlaisvinsiančių fotoaparatus nuo jiems nebūdingos funkcijos – aukštos kokybės vaizdo perteikimo. Šią veidrodinių fotoaparatų funkciją laikau pagalbine: ji praverčia, kai filmuojama savo malonumui (ne darbui) ir kai nešiotis atskirą vaizdo kamerą paprasčiausiai nepraktiška.

Dar keli pastebėjimai

„Canon“ jutiklio valymo sistema galėtų būti ir veiksmingesnė. Nors buvo nustatytas automatinis valdymas įjungiant ir išjungiant fotoaparatą (tai per lenktynes teko daryti ne kartą), o objektyvų beveik nekaitaliojau – kadruose su stipriau priverta diafragma radau keletą nedidelių, bet stipriai prikibusių šiukšlių, kurios išliko savo vietose ir po kelių valymo ciklų.
Dėmesio vertas „Canon EOS11D Mark IV“ akumuliatorius (LP-E4). Įkrovęs jį prieš lenktynes, padariau per 2700 kadrų, o įkrovos indikatoriuje užgeso vos viena padala. Fotografuojant nemažą laiko dalį buvo įjungtas vaizdo stabilizavimo režimas, kurį naudojau sekdamas objektą ir gaudydamas ilgesnio išlaikymo kadrus, be to, ne visada jį išjungdavau ir grįždamas prie trumpo išlaikymo. Energiją eikvojo ir sunkaus objektyvo fokusavimo sistema. Tiesa, pyškinant ilgesnėmis ar trumpesnėmis serijomis beveik nesinaudojau kadrų peržiūra.
Sunkiausia buvo priprasti prie „Canon EOS11D Mark IV“ valdymo – išdėstymas ir pati valdymo koncepcija labai skiriasi nuo man įprastos „Nikon“ ar kitų bandytų aparatų. Tačiau ją vertinu teigiamai – „Canon“ nemažai valdymo veiksmų leidžia atlikti viena ranka, vienu metu naudoti tik vieną mygtuką/ratuką. Tiesiog reikėtų šiek tiek daugiau laiko, kad pirštai patys rastų valdymo priemones. Prieš lenktynes teturėjau vos dieną artimiau susipažinti „Mark IV“ modeliu.

Apibendrinimas

Sunku apibendrinti po vieno fotografuoto renginio ir dar beveik nekintančiomis sąlygomis. „Canon EOS11D Mark IV“ pasirodė galingas įrankis profesionalui. Apie tokį paslapčia svajoja daugelis fotomėgėjų, kad ir kokiai „stovyklai“ jie priklausytų. Svajotojams galiu pasakyti – toks monstras (kad ir kokios įspūdingos būtų jo savybės) dėl dydžio tikrai nelydės jūsų daugeliu momentų, jei po ranka bus lengvas ir kompaktiškas mėgėjiškas fotoaparatas .
Tačiau naudojant jį pagal paskirtį – profesionaliam darbui, fotoaparatas puikiai veikia su tinkamais objektyvais, tarp kurių mūsų naudotas 70-200/2.8 yra anaiptol ne pats didžiausias. Įspūdinga „Mark IV“ sparta ir jautraus vaizdo jutiklio savybės leidžia patikimai ir operatyviai padaryti reikiamą kadrą sudėtingiausiomis sąlygomis. Panašų rezultatą dažniausiai galima gauti ir mėgėjiška technika, tačiau tam reikės daugiau žinių, pasiruošimo, mąstymo fotografuojant, laiko. „Canon EOS11D Mark IV“ turėtų apmalšinti kalbas apie nepakankamai „atsakingą“ „Canon“ AF sistemą, nors iki galo išsklaidyti abejonėms prireiks laiko. Jau sulaukėme ir atnaujintos programinės įrangos versijos, susijusios būtent su nuolatiniu AF veikimu. Vis dėlto daugeliui kitų profesionalų, kurių specializacija nėra išimtinai sporto fotografavimas, „Mark IV“ bus patikimas ir galingas darbinis arkliukas.

Patarimai

• Su viena ar kita reportažo fotografavimo forma susiduria kiekvienas fotografas, net ir fiksuojantis šeimos šventės akimirkas. Gavus užduotį, galbūt komercinį užsakymą, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kam būsimi kadrai bus naudojami, – nuo to priklausys, kiek ir kaip fotografuosime.
• Trumpai žinutei laikraštyje iliustruoti pakaks vos vieno kadro, bet šis turėtų labai aiškiai ją perteikti. šiuo atveju nėra lengva suderinti įspūdingumą, informatyvumą ir meniškumą. Kadras turi atskleisti žinutės esmę ir kartu patraukti dėmesį – sudominti skaitantįjį. Pavyzdžiui, žinutei apie savo lenktynių reportažą parinkčiau kadrą su motociklu šuolio metu. Dar geriau, jei kadre būtų keli motociklai – jie geriausiai perteiktų lenktynių dvasią.
• Prie ilgesnio straipsnio spaudoje ar internete tilps daugiau kadrų – galima parinkti kadrų, atspindinčių svarbiausius įvykio momentus, nepamaišys ir viena kita įamžinta dalyvių bei žiūrovų emocija. Lenktynėse svarbu nepražiopsoti starto, grumtynių pirmame posūkyje, galimų avarijų, finišo, apdovanojimų. Interneto fotogalerijoje tilps neribotas kadrų kiekis. tačiau nepamirškite, kad daugybė panašių kadrų žiūrovui greitai nusibos, todėl iš serijos išrinkite tik 1–2 sėkmingiausius. Atsisakykite mažiau efektingų momentų, taip pat kadrų „ne į temą“. Keli patarimai apie fotoreportažą.
• Kad kadrai būtų tikrai įdomūs ir informatyvūs, reikia tinkamai pasirinkti fotografavimo momentą ir vietą, o pagal juos – fotografavimo režimą ir parametrus. Motokroso varžybose tenka fotografuoti greitai pralekiančius motociklus. tai galima padaryti dviem būdais: „įšaldant“ judesį trumpu išlaikymu (1/1000 sek. ir trumpesniu) arba sekant objektyvu pralekiantį motociklą ilgesniu išlaikymu (1/125-1/160 sek.). pastaruoju metodu ryškus motociklas gaunamas judesio kryptimi „išplautame“ fone. tačiau dėl sunkiai nuspėjamo judėjimo pavyksta nedaug kadrų.
• Norint gauti įspūdingų kadrų, svarbu pasirinkti tinkamą laiką ir vietą (kur geriausiai atsiskleidžia veiksmas). Nepabijokite paieškoti įdomesnių rakursų. pabandykite užsukti į techninę zoną – nedideliuose renginiuose fotoaparatas ir geranoriška šypsena neretai atveria kelią net neturint oficialios akreditacijos. Blogiausiu atveju jūsų tiesiog paprašys grįžti į žiūrovų zoną. Motokroso varžybose greitis geriausiai atsiskleidžia per šuolius bei posūkiuose – pastaruosiuose ypač efektingai atrodo motociklai su priekabomis, kai priekabininkas visu kūnu pasvyra iš motociklo, o iš po motociklo ratų pasipila žvyras.
• Labai svarbu nepamiršti fono – nereikalingi objektai blaško dėmesį, o per dideliame margumyne gali vizualiai pranykti pats fotografuojamas objektas. Kita vertus, gerai parinktais fono objektais galima sustiprinti įspūdį, nukreipti žiūrovo mintis pageidaujama linkme. Rasti tinkamą foną nėra lengva, jį gali tekti susikurti fotografijos priemonėmis: ilgu židinio nuotoliu ir atvira diafragma ar jau minėta judančių objektų sekimo technika.
• Nepamirškite įamžinti ne tik paties veiksmo, bet ir žiūrovų, jų emocijų, veiksmo užkulisių – tai paįvairins reportažą, perteiks daugiau renginio spalvų. Šiuo metu daug diskutuojama, kiek ir kokio kompiuterinio apdorojimo leistina reportaže. diskusijų nekelia ekspozicijos klaidų taisymas, ryškumo gerinimas. Tačiau labai neigiamai žiūrima į klonavimo įrankį. viename fotožurnalistų konkurse kadras buvo atmestas dėl iš fono pašalinto bato. Kiek anksčiau buvo kilęs skandalas dėl to, kad fotografas kompiuteriu pabandė padidinti sprogimo sukeltą dūmų debesį. Taigi tvarkydami kadrus po reportažo nepamirškite išsaugoti autentiškumo.

Leonardas Rimkus (www.leonardas.net)
Žurnalas „Foto“

Prijungimas	Dydis
ISO testas_Canon EOS 1D Mark IV.jpg	2.07 MB