Fotografavimo taško savybės visiems žanrams tinka vienodai, tačiau portretui jos ypač svarbios dėl vienos kitiems žanrams nebūdingos problemos. Jokio kito žanro pagrindinis fotografavimo objektas taip paniškai nebijo nuotraukoje atrodyti negražus kaip portreto. Esu tikra, kad namas nesupyks, jei parodysite, koks jis senas ir sutrūnijęs. Per visą savo praktiką nesutikau nė vieno žmogaus, kuris nuotraukoje norėtų išryškinti savo charakterio bruožus, – visi trokšta būti gražūs ir, blogiausia, gražūs sau. O žmogus yra ganėtinai savikritiškas žinduolis.
Fotografavimo taškas, kaip ir bet kuris kitas taškas erdvėje, turi tris koordinates – x, y, z. Apie jas ir jų teikiamas galimybes mes ir pakalbėsime. Būtent galimybes, o ne taisykles. Fotografija – ne matematika, čia nėra formulių ir konstantų, sprendimas priklauso tik nuo idėjos.
Pirmiausia nutarkime, kas yra kas. Fotografavimo taškas – tai taškas, kuriame fotografavimo metu yra fotoaparatas. Taigi kiekvienas rakursas yra fotografavimo taškas, tačiau ne kiekvienas fotografavimo taškas yra rakursas. Rakursas (iš pranc. raccource) reiškia sutrumpintas. Vadinasi, visi fotografavimo taškai, dėl kurių keičiasi (sutrumpinamos) objekto geometrinės formos, yra rakursas. Paprasčiau sakant, taškas iš kurio nufotografuotas kvadratas atrodo kaip trapecija, yra rakursas. Geometrinės objekto formos keičiasi dėl to, kad pakreipus objektyvo optinę ašį kuriuo nors kampu į objektą, viena jo dalis būna labiau nutolusi nei kita.
Dažniausiai kalbėdami apie rakursą turime omenyje aukštį ir pamirštame, jog keisdami fotografavimo kryptį gausime tokį pat rezultatą.
Fotografuojami žmonės dažniausiai galvą pasuka profiliu, pakreipia (trijų ketvirčių padėtis) arba laiko tiesiai (pranc. en face). Renkantis vieną iš šių padėčių būtina atkreipti dėmesį į veido ovalo ypatybes. Taip pat labai svarbu nepamiršti, kad veidas nėra simetriškas ir kad trys ketvirčiai iš kairės gali atrodyti visiškai kitaip nei iš dešinės.
Žmogų galime nufotografuoti iš nugaros, iš priekio, profiliu ar nustatę 3/4 padėtį, bet ar visi šie kadrai bus vienodai geri? Aišku, kad ne. Pats geriausias bus vienas. Ar įmanoma be pavyzdžių pasakyti, kuris iš jų? Ne! Galėtume teigti, kad pats geriausias bus portretas 3/4 – todėl, kad perteiksime formą, tūrį ir t. t. ir pan., bet sprendimas, priminsiu, turi priklausyti nuo idėjos, o ne nuo taisyklės.
Frontalaus (priekinio) fotografavimo taško dažniausiai vengiama, nes iš šio taško matyti tik viena objekto plokštuma – prarandame formą, tūrį, linijų kryptį (linijų kryptis – tai kadro dinamika, linijos – tai perspektyva ir kadro gylis). Tačiau visada galime tūrį perteikti pasirinkę aukštesnį arba žemesnį fotografavimo tašką.
Jeigu prie frontalaus fotografavimo taško pridėtume simetriją, gautume labai griežtą kompoziciją. Tokiu kadru vargu ar pavyks ką nors papasakoti, bet jis labai tiks kam nors parodyti.
Fotografuojant iš šono abi objekto pusės paprastai būna nesimetriškos. Ypač žmogaus. Viena iš jų tampa svarbesnė už kitą, pritraukia dėmesį. Nuotraukoje atsiranda daugybė dinamiškų linijų. Nuotraukos kompozicija įgauna kryptį, nes žiūrovo žvilgsnis slenka objekto linijomis.
Galiausiai paslaptingasis 3/4, tai yra 45 laipsnių kampas, kuriuo modelis pasisukęs nuo optinės ašies.
3/4 portretas turėtų atrodyti taip:
Horizonto linija tiesiogiai proporcinga fotografavimo taškui. Kuo žemesnis fotografavimo taškas, tuo žemiau horizontas, ir atvirkščiai. Ar būtina sakyti, kam to reikia? Pirmiausia tam, kad horizonto linija, kuri dažniausiai skiria labai šviesius ir tamsius tonus, neperpjautų žmogaus galvos pusiau – tai žiauru. Be to, žemas fotografavimo taškas leidžia sukurti gerokai dinamiškesnę kompoziciją, pabrėžia judėjimą arba pagyvina statišką vaizdą, suteikia ekspresijos. Iš aukšto taško nufotografuotos nuotraukos yra kur kas ramesnės, net nufotografuoti judantys žmonės atrodo statiški.
Veido proporcijas galime keisti gerokai laisviau nei fotografavimo kryptį. Keisdami fotografavimo aukštį susiaurinsime arba paplatinsime žandikaulį ar kaktą.
Kūno proporcijos kinta lygiai taip pat, kaip ir veido proporcijos, taigi galime ištempti kojas fotografuodami iš žemo taško arba suspausti fotografuodami iš aukštai.
Viskas atrodo labai paprasta, kol fotografuojame vieną žmogų. Tačiau jeigu mums reikia nufotografuoti du skirtingo ūgio žmones, problemų neišvengsime. Žemesnis atrodo taip, tarsi mojuotų oro balionu nuskrendantiems draugams, o aukštesnis – normaliai, ir atvirkščiai – žemesnis atrodo normaliai, o aukštasis – lyg statula. Tokiu atveju reikia rasti optimalų variantą.
Dar vadinamas masteliu arba planu. Planas yra tai, kas apriboja kadro turinį. Bendras, vidutinis, stambus planas ar detalė. Pasirinkimas priklauso tik nuo nuotraukos konteksto. Nėra griežtų ribų, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.
Bendrame plane galima supažindinti žiūrovą su objektu, šiame plane nukreipiamas dėmesys nuo detalių, atskleidžiama veiksmo, temos prasmė. Svarbiausia, kas, kur, kada ir kuo. Sutelkti žiūrovo dėmesį į pagrindinį objektą ir jo charakterį padeda vidutinis planas – jame didžiausią reikšmę turi personažas: jo poza, mimika, gestas, santykis su aplinka. Kai planas dar stambesnis, vieta ir veiksmas tampa visai nereikšmingi, svarbus tik pats personažas, jo charakteris ir asmenybė. Tokiame kadre vargu ar pavyks parodyti veiksmą. Galiausiai detalė, konteksto nuotrupa ar objekto dalis turėtų būti parinkta ir perkelta į kadrą tokiu būdu, kad žiūrovas susidarytų teisingą nuomonę apie objektą, iš kurio ta detalė paimta. Detalė turi būti vaizdinga ir lakoniška.
Paprastai žmogaus akis gali pastebėti skirtumą tarp objekto ir jo atvaizdo proporcijų, kai skirtumas sudaro daugiau nei 1 procentą. Tam, kad būtų galima pavaizduoti žmogų be pastebimų iškraipymų, buvo paskaičiuotas minėtasis F=3a.
Išvertus į lietuvių kalbą tai skamba taip: židinio nuotolis lygus trys kart ilgoji kadro kraštinė. Pvz.: fotografuojame su juosta, kurios kadras 24 x 36 mm, taigi 3*36 = 108 mm. Būtent tokio židinio nuotolio objektyvo mums reikia. Tačiau tada mes neturėsime galimybės koreguoti veido ir žaisti su perspektyva.
Wichitta
F=3a nelabai pilnai paaiskina situacija. Ir nepraktiska. Trumpai butu sitaip. Visi zinome kad is arciau fotografuojant, bus didele nosis ir nesimatys ausu. Is toli fotografuojant veidas liks plokscias. Todel praktiskai ne skaiciuojami kadro dydzio proporcijos ir zidinio atstumai. Tiesiog 80-100 objektyvams atstumas iki objekto 4 metrai, 100-130 atstumas 5 metrai. Turekite galvoje, kad zuminant perspektyva nesikeicia. Kompozicija ir perspektyva keiciasi artejan ar tolstant objekto atzvilgiu. Atitinkamai norint fotografuoti tik veida, profai naudoja 200-300 objektyvus ir atsitraukia dar toliau. Nepaminetas bokehas/nezinau kaip lietuviskai/. Nikono portretiniuose objektyvuose zymejimas DC.Tai daug svarbiau nei puse sio straipsnio. Tai neryskiu objektu forma fone arba pries objekta. Jei siuos reikalus sureguliuosite, objektas tiesiog iskils nuotraukos pavirsiuje, nepaskes aplinkinese detalese.
 fotobites.lt nuolaidos šią savaitę
|
||
| 17% nuolaida fotoknygoms su kodu VASARA17 | ||
|
Ant kapos |
Dėlionės | Foto knygos |
 |
 |
 |
