
Algimantas Aleksandravičius Mildos Kiaušaitės foto

Mėgstantiems fotografuoti portretus gali būti naudingi vieno žinomiausių Lietuvos portreto meistro
Algimanto Aleksandravičiaus patarimai.
Fotomenininkas mano, kad kuriant portretus, galima nutolti nuo pagrindinės idėjos, siūlyti žmogui, kurį norima įamžinti, žaisti žaidimus, įvairiai provokuoti, tarkime, leisti ne tą muziką, kurią jis mėgsta.
A.Aleksandravičius teigia: 
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Derėtų laužyti stereotipus - tai, ką žinote, ir bandyti visiškai kitaip pažiūrėti į tai, ką darote. Taisyklių nėra. Kompozicijos negalima išmokti, ją turi jausti. Mokytis galima techninių dalykų, meno istorijos, bet paties meno išmokti neįmanoma.- Ar pradedančiajam fotografui verta išbandyti, kas vadinama stereotipais, taisyklėmis, klasika, po to laužyti? Galiu pasakyti, kad taisyklių nėra. Mokytis galima visko, bandyti pakartoti, kaip dirba vienas ar kitas fotografas, jų kūrybos raidą. Tačiau viešumoje tų darbų nederėtų rodyti.
- Labai svarbi yra pradinė idėja. Jei ketinate fotografuoti žmogų, puiku, jei šiek tiek juo pasidomite. Turiu galvoje, kai bendraujate su žmogumi, kurį portretuojate. Kai fotografuoju kūrybinius žmones, jiems būna malonu, jei ką nors apie juos žinau – poeziją, spektaklius, filmus, skaičiau recenzijų. Reikia daryti namų darbus. Tada būna apie ką kalbėti.
- Būtina stengtis pačiam kalbėti. Portretus kuriantis fotografas turi būti plepus, bet ne plepys. Nereikia leisti kalbėti žmogui, kurį fotografuoji, nes jei jis bus išsižiojęs, atrodys neestetiškai. Geriau, kad jis bendrautų akimis. Būna žmonių, kurie visai nenori su jumis kalbėti, kurie galbūt iš prigimties uždari – tai reikia suprasti.
- Fotografuojant labai padeda foninė muzika.
- Nereikia bijoti improvizuoti. Pirminė idėja, tai ką, esi sumanęs, labai kinta, todėl nedera dantimis įsikandus jos laikytis, jei tai nėra ilgalaikė koncepcija, serijinis darbas.
- Antrą planą mėgstu režisuoti – kad ten kas nors judėtų ir būtų daugiau gyvasties. Turėtumėte žinoti, kokio norite pirmo ir kokio antro plano.
- Portretas gali būti visoks – užimantis šimtąją dalį fotografijos, rodomas tik jo fragmentas, atskleidžiamas per detalę ir taip toliau. Tarkime, užtektų nufotografuoti buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Sergejaus Gorbačiovo dėmę ant galvos, ir visi jį atpažintų. Užtektų disko ir kažkur toli esančio veido, kad galima būtų suprasti, jog tai – sportininkas Virgilijus Alekna. Tokiu būdu galima fotografuoti daugeliui pažįstamus žmones.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Svarbus dalykas – nuotraukų peržiūra ir atsirinkimas. Skamba žiauriai, bet „nereikia bijoti žudyti savo vaikų“. Turiu galvoje fotografijas. Geros bus dvi ar trys. Tačiau turite būti žiaurus sau ir palikti tik vieną, o kitas užmiršti, kad ir kaip skaudėtų.- Fotografuojant su plačiakampiu objektyvu, reikia stengtis, kad jis nekraipytų ir nedarytų iš žmogaus parodijos. Vengiu portretų kraipymo, nes tai nepagarbu.
- Pats dažniausiai fotografuoju plačiakampiu ir 50mm objektyvu. Ką manau apie portretinius 85mm, 100mm ir panašiai? Esmė tokia: nesvarbu, koks objektyvas ir kokia kamera. Svarbu, ką sumąstysi, padarysi, atsirinksi..
- Manau, kad galima sėkmingai fotografuoti portretus ne tik veidrodine fototechnika, bet ir „muiline“, mobiliuoju telefonu ir taip toliau. Aišku, geresnė technika profesionalo rankose yra koziris. Tačiau galima dirbti su bet kokia technika. Yra dvi fotografų kategorijos – vieni kalba vien apie techniką, kiti – apie meną. Pirmieji ir lieka prie technikos, šiek tiek ironizuojant - nuo ryto iki vakaro valo nuo jos dulkes. Jie išmano labai daug, bet nekuria geros fotografijos. O yra pasaulinių fotografų, kurie nuomoja kameras, savo net neturi, o kuria meną.
- Fotografuojant reikia klausyti pasąmonės. Išsilaisvinti. Nėra nieko svarbiau, kaip būti savimi. Tada prie jūsų portretuojamas žmogus jausis laisviau ir komfortabiliau. Būkite nuoširdus ir tikras.
- Fotografavimą galima paversti žaidimu. Tarkime, portretuojamo žmogaus paprašyti atsakyti: ko paklaustumėte Dievo, jei žinotumėte, kad jis jums pasirodys trims minutėms? Įgarsinto atsakymo nereikia, tiesiog tuo pasinaudoji ir tuo metu fotografuoji užsigalvojusį žmogų. Tokių dalykų galima sumanyti daug.
- Ką manau apie kadravimą? Teigiama, kad tikras fotografas turi sukadruoti vaizdo ieškiklyje ir fotografuoti. Esu iš fotografų, sakančių: jei gali nukirpti bent kiek, kad nuotrauka pagerėtų, taip ir padaryk. Ironizuojant - kapok kirviu, graužk dantimis. Kai nukerpi, nuotrauka gali visai kitaip suskambėti. Iš nieko galima padaryti įsimintiną dalyką.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Apie šviesą... Naudoju pačius pigiausius būdus – lauko šviesą arba stalinę lempą. Galima net su žvake šviesti. Tai, ką naudoju, 90 proc. tai yra vienos krypties šviesa. Studijinių darbų turiu labai nedaug.- Kodėl dauguma mano darbų nespalvoti? Esu taip pripratęs ir atstovauju tą Lietuvos fotomenininkų mokyklą, kurioje dominuoja juodai balta fotografija. Tada labiau išryškėja dominantė, spalvos neblaško, galima geriau parodyti esmę. Tokia labiau tinka psichologinei portreto fotografijai.
- Užmerktos portretuojamo žmogaus akys gali pasakyti ne mažiau, negu atmerktos, o net daug daugiau.
- Labai svarbu, kad fotografijoje būtų paslapties.
- Portreto esmė – vidinė gelmė.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius yra vienas žinomiausių mūsų krašto portreto meistrų. Jis yra surengęs per 100 personalinių parodų, išleidęs 15 autorinių albumų.
Patarimai buvo pasakyti per šių metų SNAP konferenciją Vilniuje ir po to pačiai autorei bendraujant su A.Aleksandravičiumi.
Rasa Pakalkienė