Mindaugas Kavaliauskas: Travel'AIR
2012.01.20  Straipsniai:  Žurnalas FOTO  Fotografų pristatymai  12 5437
 
Belaukiant skrydžio Pekino oro uoste (PEK)  

Beveik kas mėnesį skrisdamas į fotografijos festivalius, vykstančius Europoje, JAV, Australijoje, Kinijoje, mūsų nuolatinis autorius ir „Kaunas Photo“ fotofestivalių vadovas Mindaugas Kavaliauskas smalsiai stebėjo gyvenimą lėktuvuose. Po kiek laiko suprato, jog nei vienas fotografas nėra rimtai dokumentavęs šios temos. Tad pradėjo kurti kelionių lėktuvais fotoistoriją, kurią tęsia iki šiol.



Mindaugo Kavaliausko nuotraukos  
Mindaugai, kaip kilo sumanymas imtis šios temos?


Kelionių lėktuvais tema, nors visada buvo įdomi, man neatrodė tinkama, nes viską, ką fotografuoju rimtai, noriu išgyventi, o ne matyti prabėgomis. Kai prieš penkerius šešerius metus pradėjau dažniau keliauti lėktuvu, padarydavau vieną kitą atsitiktinį kadrą lėktuve ar oro uoste. Vis dėlto tos fotografijos buvo visos kelionės įspūdžių rinkinio detalės. Save pagavau stebintį kelionių lėktuvų gyvenimą iš arti, leidžiantį įdomius momentus laiko dulkėmis.
Kai 2008 m. per kelias savaites suskraidžiau į JAV ir Australiją, supratau, kad parodiška oro uosto vienatvė, sausas lėktuvo oras ir maistas – mano gyvenimo dalis. Prabilo dokumentinio fotografo pareigos jausmas – man patinka fotografija, kuri atspindi natūralią gyvenimo būseną, o ne metafiziką. Dabar, kai į temą gilinuosi jau ketvirtus metus, manau, kad tai, ką fotografuoju, tam tikra prasme yra praeities vaizdai šiandien.
Visi matom, kaip greitai keičiasi aviacijos verslas, keliavimo būdas ir mes jo kontekste. Kažkada buvusios prabanga, dabar aviacijos kelionės yra kasdienybės dalis su savo šypsenomis ir grimasomis.

Mindaugo Kavaliausko nuotraukos  
Panašiai kaip Arturas Valiauga, kuris sukūrė fotografinę temą „Tarp krantų“ apie keltų keleivius, Pats pradėjai fiksuoti dokumentinius kadrus apie lėktuvų keleivius.


Šį Arturo Valiaugos darbą labai vertinu, nes pats esu patyręs viską, ką jis vaizduoja ir aprašo fotoalbume „Tarp krantų“ – nuo vienatvės tamsioj nakties bedugnėj iki blizgesnio baro „ankstesniame laive“. Mūsų darbų pradžia bendraamžė, tik mano serija dar nėra baigta. Arturas susiplanavo nemažai kelionių, o aš kol kas nesu skridęs vien tik tam, kad fotografuočiau. Bet nuolat keliaudamas įsijaučiau į vaidmenį.
Kartais prisimenu tą klasikinį sovietmečio anekdotą, kai tarybų šalies pilietis kreipėsi leidimo vykti į Izraelį – pirmą, antrą ir trečią kartą. Kai prašė leidimo trečią kartą, pareigūnai jo paklausė: „Kur jums labiau patinka – ten ar čia?“ O jis atsakė: „Kelionėje.“ Panašiai yra ir man. Kai kelionės tikslas tampa kiek rutiniškas, ypač jei kažkur vykstu ne pirmą kartą, pati kelionė lėktuvu – visuomet kitokia, įdomi, įkvepianti. Retai tenka skristi tuo pačiu lėktuvu, sutikti tuos pačius skrydžio palydovus ar keleivius. Viskas keičiasi.

Ar nesiskiria jausmas, kai išvyksti iš namų arba kai grįžti namo? Ta riba, kai peržengi oro uosto patikrinimo zoną ir atsiduri tarsi niekieno žemėje. O kai lėktuvas pakyla, tarsi fiziškai junti, kaip atitrūksta veržiantys saitai su namų ir darbų rūpesčiais, pradedi galvoti ir matyti kitus dalykus. O grįžimas – tai optimistiškas buvusios kelionės apmąstymas, kai mintyse bandai perprogramuoti savo gyvenimo ar veiklos planus.


Grįžimas namo – mielas momentas. Ypač jei leidžiuosi Kaune geru oru. Tuomet ir aš matau savo namus, ir namiškiai mato lėktuvą – jie žino, kad juo grįžtu. Tačiau fotografijos prasme skirtumo aiškiai neišskirčiau. Kelionė – kaip loterija, jos fotografija kiek panaši į gatvės fotografiją, kuri kartais pateikia staigmenų, kartais jos paieškos tiesiog bergždžios. Tad keliaujant pirmyn ir atgal pasitaiko nuotaikų šviesulių, įvyksta įdomių susitikimų. Kadangi keliauju į parodas, festivalius ar kitus fotografijos renginius, grįžimas namo – naujų ant darbastalio susikaupusių darbų pradžia. Fotografavimas vis dar keliaujant – tam tikra terapija, užsimiršimas.

0113-AVIA. 026-VNO-HEL-JFK  
Neišvengiamai pradedi stebėti kartu skrendančius žmones. Kelioms valandoms jie tampa viena keliaujančia bendruomene. Vienus apėmęs nerimas, kitus laukimo džiaugsmas – pati geriausia proga juos pakalbinti.


Kaip A. Macijauskas žavėjosi personažais turguje, bendrakeleiviais troleibuse, taip ir man patinka stebėti bendrakeleivius. Skirtumas gal toks, kad lėktuvų kelionėse žmonės fasadiškesni, mažiau linkę bendrauti, tad fotografijos tikrumas lemia, kad psichologine ar tradicine lietuvių fotografijos prasme „giliems“ dalykams ne visada yra vietos, nes žmonės dažnai su paryškintomis „kaukėmis“, o fonai – steriliai nelyriški.
Kartkartėmis kalbiesi su bendrakeleiviu, tačiau jo net nefotografuoji. Kitąkart pokalbis prasideda nuo fotoaparato spragtelėjimo ar atsiklausimo, ar galima fotografuoti. Jei kalbėtume apie nuotaikas, tai jų vis gausėja: žiūriu į skirtingų skrydžio momentų, skirtingų oro uosto sektorių fotografijas.
Natūralu, kad laukimas – džiaugsmas ir jaudulys – išvykimo salėje skiriasi nuo laukimo atvykimo salėje... Kai pernai pavasarį skridau iš Niujorko fotofestivalio, skrydis buvo atšauktas dėl Islandijos ugnikalnio antro „išėjimo parūkyti“. Bilietų registracijoje, trukusioje tris keturias valandas, nuotaikos gan nuspėjamos, tačiau buvo ir kvailiojančių, ironiškai laimingų žmonių. Tie, kurie skridome nukreipti per Ciurichą ir šiaip taip pasiekėme Amsterdamą, jautėmės lyg viena nugalėtojų komanda.

Singapūro oro linijos 777 artėja prie Melburno Tullamarine (MEL)  
Lėktuvų pilotai, palydovai ir palydovės – tarsi lydintys angelai sargai. Daug kam nuo vaikystės įstrigęs slaptas žavėjimasis šios romantiškos profesijos žmonėmis. Ypač palydovėmis. Jie neišvengiamai tapo ir Tavo fotografijų herojais.


„Palydovė“ per pastaruosius dešimtmečius lietuvių kalboje įgavo naujų spalvų... Nors šiaip man patinka skrydžių palydovai ir palydovės, nes jie sukuria nuotaiką, stilių.
Vaikystėje lėktuvu neskridau, palydovių nemačiau, bet pačiais lėktuvais buvau susirgęs. Konstravau tiek plastikinius, tiek popierinius lėktuvų modelius. Jų ištisas parkas kabėjo mano kambario palubėse. Mano mėgstamiausi modeliai buvo Il-62 ir „Hawker Siddeley HS 121 Trident“...
Ir šiandien lėktuvai ir vaizdas į juos man yra gan svarbus įkvėpimo šaltinis. Dėl to mėgstu skristi per tokius oro uostus, kur akiai platus orlaivių ir oro linijų meniu. Pilotų ir palydovų ar palydovių mano fotografijose nėra labai daug, nes fotografuoju iš keleivio perspektyvos. Arba jie – stiliaus ir to romantiško prado anonimiški simboliai. Tačiau kai susibendrauju su jais, fotografuoju ir tada noriu juose matyti žmones. Ir ne vien su profesinėmis šypsenomis.

0908-Avia-FRA-SIN  
Laukimas. Kartais oro uoste tenka laukti persėdimo į kitą lėktuvą ne vieną valandą. Tada vieni ramiai paskęsta mintyse, kiti nekantrauja, treti žiūri į besikeičiančių veidų srautą. Tikriausiai ne pati palankiausia emocija aplinkai fotografuoti?


Buvo laikas, kai lėktuvuose ir oro uostuose dirbdavau kasdienius darbus: rašydavau paraiškas, komercinius pasiūlymus, įkeldavau, net retušuodavau fotografijas, atsakydavau į laiškus, „gaudydavau“ interneto ryšį nepakeldamas akių nuo ekrano. Net buvo kilusi mintis į keliones nebesivežti daug sveriančio ir vietos užimančio „veidroduko“. Dabar jį vis dėlto turiu, ir oro uoste ar lėktuve darau tai, kas atrodo įdomu: skaitau, vaikštau, perku, bet fotografo būsenos „neišjungiu“. Nefotografuoju visą laiką. Laukimas ar susikaupimas įdomi būsena šiuolaikiniam žmogui, kuris, atrodo, visada žino, kur kada eina, ką daro, jaučia esąs situacijos šeimininkas. Laukimas mano temoje kartais apnuogina netikrumą, nuo kurio taip bėgame, ir suteikia galimybę populiariosios kultūros aplinkoje fotografijas padaryti egzistenciškas.

Dvi brazilės atvyko į aromatų ekskursiją ir meldžiasi bagažo dievui Marselio Provanso oro uoste (MRS)  
Kelionių pažintys. Kai peržengi kaustantį drovumą ir užkalbini bendrakeleivį, gali kartais užmegzti neįtikėtiną pažintį. Niekada neturėtum galimybės to žmogaus sutikti žemėje. Kokie Tavo sutikti personažai? Beje, ar jie sutikdavo fotografuotis?


Na, drovumu nesiskundžiu, o su fotografija – kaip ir su bendravimu. Kaip šauksi, taip ir atsilieps. Kai su žmonėmis bendrauju, daugelis neprieštarauja, kad fotografuočiau. Dažniausiai apsikeičiame kontaktais. Pažinčių būta įvairių. Daugelis – trumpalaikės, bet įdomios. Dvi brazilės, besimeldžiančios „bagažo dievui“ Marselio oro uoste, vykstančios į Provanso aromatų ekskursiją, buvo vienos iš spalvingiausių personažų. Vokiečių pora Doris ir Guentheris, skridę iš Frankfurto į Niujorką ir paprašę juos nufotografuoti jų fotoaparatu, sveikina mane kiekvienų Kalėdų proga. Su norvegų pora, kuri dėl ugnikalnio pelenų kartu keliavo iš Niujorko per Ciurichą, susirašinėjame ir dabar. Ypač malonu sutikti pažįstamus.
Ryanair madona pakeliu iš Kauno (KUN) į Haną (HNH)  
Mažasis Michaelis, kurį fotografavau „Ryanair“ skrisdamas iš Kauno į Haną – fotografo Jono Daniūno anūkas – dukters Ievos sūnus, vykstantis namo į Vokietiją. Ir t. t. „Ryanair madona“, migdanti kūdikį, – buvusi VDU menų studentė. Ir t. t.


Detalės – keistos, linksmos, netikėtos.

Jei nebūtų linksmų dalykų, kelionėje mirčiau iš nuobodulio... Oro uostai ir lėktuvai iš esmės turi būti nepriekaištinga aplinka be atsitiktinumų. Tačiau ir čia yra žmogiškasis faktorius, kuriantis savotišką absurdo teatrą. Vienas pirmųjų kadrų šia tema – Tamperės oro uoste „Ryanair“ skrydžių žemėlapis, kurio storiausia geltona rodyklė nukreipta į po ja atsitiktinai pastatytą šiukšlių dėžę. Kita vertus, keistenybe gali tapti situacija, kai pro lėktuvo langą oro uoste nematome nieko identifikuojamo – jokių ženklų, pavadinimų, instrukcijų, oro linijų pavadinimų.

KUN-HNH-OPO. Mindaugo Kavaliausko nuotraukos  
Kokią optiką naudojai, kurdamas šią fotografijų seriją.

Apskritai stengiuosi naudoti priešingą logiką nei vestuvių fotografijoje. Naudoju kuo mažesnius objektyvus – trumpus fiksuotojo židinio arba trumpus keičiamojo židinio objektyvus. Daug jų nesivežu. Vienas malonus atsitikimas Prahos oro uoste mano įpročius pakeitė. Lėktuve palikau „penkiasdešimtuką“, kurį netrukus pamestų daiktų biuras man atgabeno jau iš kito terminalo. Nuo to laiko dažniausiai vieno skrydžio metu naudoju tik vieną objektyvą. Pastebiu didesnį aplinkinių susidomėjimą manimi, kai išsitraukiu 24–70 f2.8 su blykste ar panašų...

Praktinis klausimas. Ar nereikia prašyti leidimo fotografuoti lėktuve ar oro uoste?

Kai fotografuoju žmones iš artimo atstumo, ypač lėktuve, dažniausiai atsiklausiu. Nors daug kur formaliai fotografuoti nėra draudžiama, fotoaparatas dažniausiai nepageidaujamas. Čia jau sėkmės reikalas, kaip pavyks taisykles palenkti fotografijos labui...

Kalbino Marius Matulevičius.
Žurnalas FOTO.

0705_AVIA-VNO-FRA-MRS  
Mindaugo Kavaliausko nuotraukos  
Ryanair naktinis skrydis iš Kauno (KUN) į Haną (HNH).  
Ankstyvas rytas Singapūro Changi oro uoste (SIN)  
Avia-FRA-SIN. Mindaugo Kavaliausko nuotraukos  
VNO-HEL-JFK. Mindaugo Kavaliausko nuotraukos  

Komentarai
Turinys
  • unixas911
    unixas911 
      2012.01.20, 11:28, rašė:

     "Save pagavau stebintį kelionių lėktuvų gyvenimą iš arti, leidžiantį įdomius momentus laiko dulkėmis." Va, kur yra grazus posakis, pritaikomas kiekvienam dabar sedinciam darbe, skaitantiems si straipsni:)


    Save pagavau skaitant efoto.lt straipsni, kuris idomias darbo valandas  bei uzduotis leidzia laiko dulkemis :)

    p.s. Tikrai idomus straipsnis:)

  • Svečias    2012.01.20, 19:51, rašė:
    Jei tiksliai pamenu tai HHN oro uostas jei apie Frankfurto Haną kalba eina :)
  • lomografas
    lomografas 
      2012.01.20, 21:03, rašė:
    Čia šeip pamastymui:
    ...Skrydis iš Vilniaus, pavyzdžiui, į Berlyną ir atgal išskiria 200-250 kg
    CO2 vienam žmogui. Skrydžiai – vienas sparčiausiai augančių pasaulyje
    CO2 emisijos šaltinių...

  • gedasst
    gedasst 
      2012.01.20, 21:13, vertino: Gerai, , rašė:
    Kaip gerai - maitiname augalus :)
  • a
    a 
      2012.01.21, 18:11, rašė:
    O elektros gamyba iškelia į orą daugiau nei pusę (apie 70%) išskiriamo CO2 kiekio.
    www.ted.com/talks/david_keith_s_surprising_ideas_on_climate_...
  • gedasst
    gedasst 
      2012.01.20, 21:12, vertino: Gerai, , rašė:
    "nei vienas fotografas nėra rimtai dokumentavęs šios temos"
    Todel, kad fotografavimas oro uostuose ir lektuvu salonuose draudziamas.

    Kartais keleiviai patys papraso, kartais nufotkini ka patylomis, kartais gauni leidima is ekipazo.
    Fotografuota yra daug ir ivairiai...
    Tik nuolatos to daryti ir veltis i konfliktus nesinori...
  • Lima
    Lima 
      2012.01.21, 00:11, vertino: Gerai, , rašė:
    Nežinau, bet aerouostų viduje ir lėktuvų salonuose visada fotografuoju nesislėpdama ir niekada niekas nedraudė, tik jau lauke, einant į lėktuvą, paprašė nefotografuoti.
  • gedasst
    gedasst 
      2012.01.21, 00:16, vertino: Gerai, , rašė:
    Gal ne taip aktyviai fotografuoji :)
    Manes daug kartu prase nefotkinti. Ypac Dublino Oro uoste.
  • eFoto redaktorius    2012.01.21, 00:32, rašė:
    įtartiną veidelį, matyt turi.
    Aišku, ir nuo ginklo dydžio priklauso. Mažesnių fotoaparatų nepastebi, matyt.
    Pvz: www.efoto.lt/node/647356
  • gedasst
    gedasst 
      2012.01.21, 00:56, vertino: Gerai, , rašė:
    As bagazo ekonomijos sumetimais visada ant kaklo pasikabinu DIDZIAUSIA turima objektyva, nes taisykles tai leidzia. Nes mano kuprine, nors ir nediduke, nuo elektronikos, hardu, bei objektyvu visada sveria 12-14KG (vietoje leidziamu 10-ties :) Paskui, salone objektyvus keiciu, bet bunu jau atkreipes demesi :) O elektronikos i bagazo skyriu niekada neduodu - zinau, kaip meto...

    Negaliu sakyti, kad lektuve nefotkinu - daug idomiu kadru padaryta tiek skaitmena, tiek juosta... Bet tik asmenisku - susitarus su pozuojanciu. Net vestuves gavau fotkinti del to, kad mamai patiko, kaip lektuve nufotkinau mergaite...
    Bet kiek idomiu kadru buna, kiek nepozuotu nuotaiku, kiek techniniu detaliu, kuriu nefotkini...
    Nes lektuvai - tokia baisiai privati erdve is kurios niekur nepabegsi kelias valandas.
    Tad jei kils nors menkas nemalonumas - nebus kur detis.
    O jei stiuardese parode "NE", tai paskui visada seks akies krasteliu...
    Ir zmones keliones metu daznai labaiu pavarge ir kapryzingi...

    Nors buvo ir taip, kad susede dviem eilemis traukeme lietuviskas dainas (blaivus) :)

    Taigi lektuvai - antra po isvyku i kalnus - priezastis isigyti gera kompakta vietoje antro DSLR
  • zmogelis
    zmogelis 
      2012.01.31, 21:24, rašė:
    Geri pastebejimai. Kelionese su DSLR del ju gabarytu ir objektyvu svorio kyla siokiu tokiu nepatogumu, visgi pirmenybe teikiu DSLR... (kolkas :) )
  • anzelmas
    anzelmas 
      2012.01.21, 00:30, rašė:
    Man rodos, jau buvo šitas fotografas su turmpesniu pasakojimu kažkuriame numeryje.
    Įdomiai padirbėjęs ir žinau, kaip komplikuotai tas pasiekiama. Gal kiek lengviau egzotiškesniuose kraštuose, kur rytų europiečių mažiau ;)

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti