Vlado Dobrovolskio nuotraukos
Fotografo darbas labai atsakingas. Iš profesionalo tikimasi gerų ir gražių nuotraukų. Su ypač didele atsakomybe yra susijęs vestuvių fotografavimas. Antroje vietoje, ko gera, būtų krikštynos. Tai taip pat vienas svarbiausių įvykių žmogaus gyvenime. Tiesa, dauguma krikštijamųjų to įvykio neprisimena ir jį gali įsivaizduoti tik iš fotografo pasakojimo. Apie krikštynų fotografavimo specifiką kalbėjomės su
Vladu Dobrovolskiu, nufotografavusiu ne vieną dešimtį krikštynų.
Krikštynos, kaip ir kiekviena šventė, prasideda nuo ruošimosi, paprastai namuose. Samdomas fotografas turi žinoti, kokios bus fotografavimo sąlygos. Svarbu iš anksto apžiūrėti vietą, nuspręsti, kuris kambarys patogiausias fotografuoti, patarti tėveliams, kaip tą kambarį parengti. Svarbu, kad patalpa būtų šviesi ir tvarkinga. Geriausia fotografuoti esant natūraliam apšvietimui. Svarbu fiksuoti visus ruošimosi momentus, stengtis nieko nepraleisti.
Jeigu krikštynos fotografuojamos namuose, aš visada atkreipiu dėmesį, kur tai vyks – bute ar name. Jei nėra galimybių ar laiko atvažiuoti ir pasižiūrėti, klausiu, ar tėveliai turi didesnį šviesų kambarį, patogų fotografuoti. Paaiškinu, kad gražiausias natūralus apšvietimas. Žmonės paprastai susitvarko ruoštis skirtą kambarį, pabando sukurti jaukesnę aplinką, nusiperka balionėlių ar dar ko nors, kad būtų gražiau. Tada atvažiavęs pasižiūri – tikrai gražu, šviesu, gali fotografuoti iš kurios nori pusės. Fotografuoji, kaip vaikutį rengia, myluoja – tai močiutės, tai diedukai, tai dar kas nors. Progų reikia nepraleisti – kadrų stengiuosi netaupyti.Vlado Dobrovolskio nuotraukos
Greičiausiai nė vienos šventės neįmanoma užfiksuoti vien tik pozuotos ir įspraustos į kažkokius rėmus. Jeigu krikštynų nuotraukose bus tik vaikelis, laikomas visų iš eilės giminaičių ir svečių, sutikite – tokios nuotraukos bus neįdomios. Tokių nuotraukų, žinoma, reikia, tačiau visa kita įvykio eiga turėtų būti perteikta pasakojamuoju reportažiniu stiliumi. Kad pasakojimas būtų įdomesnis, galima iš anksto pasitarti su klientais ir šį tą surežisuoti. Į pasakojimą svarbu įterpti detalių, kurios lyg ir tiesiogiai nesusijusios su pačia švente, tačiau ją papildo. Fotografuojant namuose privaloma užfiksuoti aplinką – žaisliuką, knygą, paveikslą ant sienos, atspindį veidrodyje ar šiaip kadrą keistu kampu iš neįprastos vietos.
Daugelis reportažą įsivaizduoja kaip fotografavimą iš krūmų. Tekšt – vieną pagavau, tekšt dar kartą – dar vieną „nušoviau“. Iš tikrųjų reportažas yra istorijos papasakojimas taip, kaip įsivaizduoji, kaip ta istorija vyks. Reikia ir tam tikrų detalių, kurios papuoštų reportažą. Vlado Dobrovolskio nuotraukos
Bendras planas, portretas ir papildomi akcentai, suteikiantys fotografo pasakojimui gyvumo. Reikia nepatingėti apsidairyti ir atrasti ką nors įdomaus: gal kas kaba ant sienų ar padėta sekcijose... Tai gali būti nuotraukėlės, pakabinti vaiko drabužėliai. Detalės reportažui labai svarbu.Kitas krikštynų etapas – kelionė iki bažnyčios. Užbėgdami už akių turime perspėti, kad čia fotografo laukia viena gana sudėtinga užduotis. Retai žmonės gyvena prie pat bažnyčios, kurioje krikštijama. O jūs turite užfiksuoti procesijos pradžią ir pasitikti krikštynų dalyvius prie bažnyčios. Kitaip sakant, kelią tarp namų ir bažnyčios turite sukarti kur kas greičiau, nei tėvai ir krikštatėviai su vaiku. Kad netektų smarkiai viršyti greičio, geriausia paprašyti visų kitų važiuoti kiek lėčiau... Fotografuojant krikštynas dažnai pasitaiko ir neapdairumo klaidų. Krikštynos nufotografuotos, nuotraukos padarytos. Tačiau keista – nėra nė vienos nuotraukos, kurioje iš lauko būtų matyti visa bažnyčia. Patyrę fotografai šios klaidos jau nedaro, bet mėgėjai tokį dalyką dažnai pamiršta, greičiausiai iš susijaudinimo.
Nufotografavę patalpoje, būsimos ceremonijos dalyviai palieka namus ir pajuda bažnyčios link. Nebijokite fotografuoti per kelis planus. Pavyzdžiui, tai gali būti sienos kraštas, lyg „paparacintum“ ar paslapčiom fotografuotum, kaip per kokius krūmus nešasi vaikutį. Galima iš kitos pusės nufotografuoti su kokiu „televyku“ atvira diafragma, kaip visa minia eina per perėją. Artėdami prie bažnyčios akimirką skirkite ir jai. Jei bažnyčia graži, išvaizdi – svarbu ją parodyti. Kad žmonės atpažintų – o, štai, čia mūsų krašte.Vlado Dobrovolskio nuotraukos
Vlado Dobrovolskio nuotraukos
Taigi, reportažinis fotografavimo stilius turi būti ne sausas įvykių fiksavimas, o pasakojimas, į kurį įsilieja natūralios emocijos ir prie jų derančios tarsi nereikšmingos, bet svarbios detalės. Tačiau neįmanoma sukurti vienodų istorijų, juolab, kad kiekvienas fotografas turi savą pasakojimo stilių. Tiesa, juos visus vienija noras priversti žiūrovą noriai versti nuotrauką vieną po kitos. Dėl to svarbu nepagailėti kadrų ir juos gerai atrinkti. Retas žmogus įsivaizduoja, kiek kadrų padaro fotografas. Žinoma, visi nujaučia: „Jis ten tiek pleškina, o mes gaunam 50 nuotraukų...“
Norėdami laisviau jaustis bažnyčioje, pasikalbėkite su kunigu apie fotografavimą iš anksto. Fotografai, deja, čia nėra labai mėgstami dėl pomėgio visur landžioti ir laipioti. Geriau iš karto perspėti ir atsiprašyti. Ir paprašyti, kad kai kuriuos veiksmus kunigas atliktų lėčiau (pvz., piltų vandenį). Tikrai verta.
Nėra konkrečios tradicijos, teigiančios, kad yra taip ir ne kitaip. Kiekvienas savaip įsivaizduoja tą įvykį ir nori jį papasakoti savo nuotraukose. Kad žmogus žiūrėtų ir jaustųsi tarsi alkanas – toliau verstų ir norėtų sužinoti, kaip viskas vyko toliau. Žmonės nežiūri į konkrečią nuotrauką, o skaito fotografo papasakotą istoriją. Čia svarbios detalės. Įėjimas, lyg ir paslapčia nufotografuotas, – viskas įeina į tą pačią istoriją, reportažą. Kaip vaikutis vaikšto. Tegu jis būtinai pabėgioja. Kunigai lyg ir liberalesni šiais laikais, bet būna, pasako: „Čia neikit, čia nelipkit, čia to ir ano nedarykit“.Vlado Dobrovolskio nuotraukos
Svarbiausia turėti planą. Jeigu bandysite fotografuoti ekspromtu, geriausiu atveju išeis paprastas reportažas. Tačiau jei suplanuosite ir turėsite idėjų, pasidalykite jomis su klientais ir kartu tobulinkite. Krikštynų scenarijai visada panašūs: namai, atvykimas, ceremonija ir šventimas. Tačiau visi žmonės yra skirtingi, vietos ir apšvietimas niekada nebus tokie patys. Gal, kai įgysite daug patirties, jau būsite aplankęs populiariausias bažnyčias. Taigi pats svarbiausias dalykas yra planavimas.
Jeigu kilo įdomi, netikėta mintis, būtinai pasakykite tėveliams. Praneškite, kur išlipsite, kokioj vietoj lauksite, kad jie ateitų į tą vietą, kaip susitarėte. Kad pavyktų bažnyčios didybę parodyti. Kai ateina kunigas, tada tik seki įvykius. Pasirenki tam tikrą poziciją, nes, kaip ir visur, nėra vienodo apšvietimo. Iš kai kur krinta tinkamesnė šviesa – reikia pasirinkti. Negali, žinoma, stovėti vietoj, nežinai kitą kartą, ir iš kur kunigas ateis. Paprašai kunigo, kad kalbėtų ir veiksmus atliktų lėčiau, kad pavyktų nufotografuoti. Aišku, dažnai ir pamiršta per ceremoniją, kad prašei. Gražiausias toks scenarijus, kuris prasideda namuose. Tačiau dažniausiai susitinki prie bažnyčios, paskui švenčiama gamtoje ar sodyboje. Vlado Dobrovolskio nuotraukos
Vlado Dobrovolskio nuotraukos
Jei kažkas iš draugų paprašė nufotografuoti krikštynas, o jūs esate tik fotografas mėgėjas, dažnai kyla klausimas, kokią techniką pasiimti? Kokį objektyvą? Ar verta imti blykstę? Atsakymas paprastas: imkite tą techniką, kuria pasitikite ir mokate valdyti. Turite du fotoaparatus? Pasirinkite vieną universalų kintamojo, o vieną – fiksuotojo židinio nuotolio objektyvą. Turite „superzoom“ ir jums jis patinka? Juo ir naudokitės. Nesate patenkintas fotografavimu su blykste? Pasiimkite, bet nebūtina jos naudoti. Svarbiausia įsidėmėti, kad šventės fotografavimas – ne vieta kaitalioti objektyvus ar eksperimentuoti su technika. Geriau padarykite paprastesnes, bet kokybiškesnes nuotraukas.
Vlado Dobrovolskio nuotraukos
Negaliu patarti, tai individualu. Aš paklausčiau: „O koks tavo fotografavimo stilius, kas tau įdomu?“ Pats beveik nenaudoju „zoominių“ objektyvų. Jie neperteikia to, ko man reikia, – skaidrumo ir aiškumo, net jeigu ir skirti profesionalams. Patarčiau imti vadinamąjį „reportažinį“ objektyvą, 24-70 f/2.8 (35 mm kadrui). Su juo viskas pavyks, nors ir koks būtų skirtingas fotografavimo stilius. Tik nepadarysi tokio gražaus „bokeh“ (kaip, pavyzdžiui, „penkiasdešimtuku“ ar 85 mm objektyvu). Bet nuotraukos bus geros, gražios ir ryškios. Be abejonės, objektyvas turi būti šviesus. Kai neužtenka šviesos, galima naudoti blykstę, tik reikia mokėti ja naudotis, suprasti, kaip veikia. Aš nesu prieš blykstes nusiteikęs, jokiais būdais. Bet niekada nereikėtų vengti natūralaus apšvietimo. Nebijokite pašnekėti su žmogumi, pasiūlyti prieiti arčiau lango ar kitos vietos, kur geresnis apšvietimas – kad būtų gražesnė nuotrauka. Natūraliai apšviestą kadrą net ir redaguoti lengviau, nei apšviestą blykste.
Momentai, kurių negalima pražiopsoti bažnyčioje:
- Žvakės uždegimas
- Tepimas aliejumi
- Vandens pylimas ant galvos
- Grupės (tėvelių, krikštatėvių, vaiko) ir kunigo nuotrauka
- Detalės: krikšto liudijimas, aliejaus buteliukai, padėkliukas, šlakstyklė, žvakės
Ruošimasis fotografuoti:
- Nuvažiuokite į bažnyčią tokiu pačiu dienos metu, kaip vyks krikštynos
- Pasižiūrėkite, iš kur krinta šviesa
- Paieškokite įdomių rakursų
- Iš anksto nufotografuokite bažnyčios detales – jas galėsite panaudoti koliažuose ar pasakojime
- Išbandykite nuostatas (ISO, diafragmą, išlaikymą)
- Bažnyčioje galima apsilankyti ir pusvalandį iki krikštynų, jeigu nefotografuojate namuose ir leidžia sąlygos
Jei bažnyčioje apšvietimas nepakankamas:
- Naudokite šviesų objektyvą, bent su F2.8 nekintančia diafragma
- Nustatykite 800-1600 ISO arba daugiau, jei fotoaparatas viso kadro ar gali kokybiškai šalinti triukšmą (naujausi APS-C modeliai leidžia padaryti pakankamai gerą nuotrauką net esant ISO 6400)
- Naudokite blykstę priekinio plano apšvietimui. Reikės sklaidytuvo, nes nuo lubų bažnyčioje šviesos „neatmušite“
- Jei galite, blykstę patraukite nuo fotoaparato: valdykite ją arba laidu, arba belaide paleidimo sistema
- Galinės užuolaidėlės sinchronizacija išlygins fono ir priekinio plano apšvietimą
Jei bažnyčioje apšvietimas pakankamas:
- Stenkitės naudotis tik natūraliu apšvietimu
- Nustatykite mažiausią galimą ISO
- Mažiausią išlaikymą rinkitės pagal židinio nuotolio taisyklę: 28 mm ir 1/30 sek., 50 mm ir 1/50 sek., 100 mm ir 1/100 sek. ir t. t.
- Pabandykite – jei užtenka diafragmos atvėrimo, fotografuokite išlaikymo prioritetu nusistatę maksimaliai trumpą išlaikymą
- Jei galite fotografuoti F2, F2.8 diafragma ir išlaikymo užtenka, naudokite prioritetinį diafragmos režimą
Kiti patarimai:
- Kai kadre daugiau žmonių, fotografavimo momentu bent vienas būna užsimerkęs, išsižiojęs, netinkamai pasisukęs ar nutaisęs keistą miną. Fotografuokite serijomis, kad galėtumėt atsirinkti labiausiai vykusias nuotraukas. Be to, redaguojant bus galima pašalinti smulkius trūkumus (tarkim, „perkelti“ akis iš kitos nuotraukos).
- Prieš ceremoniją šnektelėkite su kunigu: paklauskite, kur galima eiti, ar kur nors galima palypėti aukščiau, kokius momentus reikėtų užfiksuoti. Paprašykite, kad svarbiausius veiksmus kunigas atliktų lėčiau.
- Kartkartėmis dirstelkite ir į fotoaparato ekraną, kad įsitikintumėte, ar tikrai pavyksta užfiksuoti kokybiškas nuotraukas. Būna, kad fotografavimo įkarštyje pasikeitus situacijai pamirštama pakeisti svarbias nuostatas.
- Fotografuokite RAW formatu, bus lengviau atitaisyti fotografavimo klaidas (jei tokių pasitaikytų) ir pakoreguoti nuotraukas.
Visada lengviau mokytis dirbant asistentu ar talkinant patyrusiam fotografui. Deja, dauguma fotografų kažkodėl baiminasi konkurencijos ir nenori priimti mokinių. Tačiau jie neteisūs. Kiekvienas bando sukurti savo unikalų stilių. Konkurencijos gali bijoti tik prasti fotografai. O geras fotografas, kaip ir geras gydytojas, visada bus reikalingas. Kurkite savo krikštynų fotografavimo stilių!
Saulius PakrijauskasŽurnalas "
Foto"
Papildymas
Verti kunigo
Bralgio patarimai (kalba netaisyta ;)
bėda ta, kad reikia žinoti apeigas. O jų žinojimas dažniausiai būna toks kaip čia kolega išsireiškė - "kai jis savo marmalioja" :)))) šitą užskaitau :)
krikšte yra keli kertiniai momentai.
a) pasitikimas - miestuose dabar jo dažnai nebedaro, kaimuose - vis dar vyksta [kunigas pasitinka žmones bažnyčios prieangyje ir "įveda" juos į bažnyčią - tai simbolizuoja naujo nario priėmimą į bendruomenę]. Įmanomi rakursai - iš priekio, taip pat iš nugaros (siluetai apšviesto altoriaus fone) ir pan.
b) Dievo Žodžio skaitymas - čia geriau klausytis, užuot fotografavus :) nebent kunigas duoda skaityti kam nors iš dalyvaujančių skaityt. Tada vėl geresnis rakursas (išreiškiantis idėją kas skaito ir kam skaito) yra skaitančiajam iš už nugaros, su klausančiaisiais fone.
c) Egzorcizmas - judesiais beveik niekuo neišsiskirianti malda, bet teologiškai - vienas iš esminių krikšto momentų. Norint jį atpažinti reikėtų nepatingėti pasivartyti krikšto apeigyną ir išmokti pradžią mintinai :) Žinoma, dar galima paprašyti kunigo, kad reikšmingu žvilgsniu perspėtų fotografą: "dabar!" :)
d) patepimas Katekumenų aliejumi - simbolizuojantis tai, kad naujakrikštis tampa Kristaus mokiniu. Tepama kūdikio krūtinė, norint išreikšti tai, jog Kristaus mokslas priimamas į širdį. Fotkinti geriausiai būnant kažkur šalia kunigo, t.y. maždaug priešais tėvus ir krikštatėvius.
e) vandens užpylimas - vėlgi ta pati dislokacija kaip ir prieš tai. Vanduo čia - svarbiausias simbolis, išreiškiantis tai, kad krikštijamasis "panardinamas" Kristuje (t.y. giliai su juo suvienijamas). Sugebėti nufotkinti taip, kad matytųsi vanduo - būtų vienas iš rimtesnių lūkesčių šitai fotkei.
f) patepimas Krizmos aliejumi - tepama krikštijamojo kakta. Šis aliejus (įpratastai naudojamas kunigų šventimuose) išreiškia, tai, jog krikštijamasis tampa kunigu ir karaliumi. Ši kunigystė, žinoma, skiriasi nuo kunigystės kuri gaunama kunigystės šventimais :) Bet taip išreiškiama tikrovė, kad krikštijamasis, būdamas suvienytas su Kristumi, yra pašauktas aukoti Dievui šlovinimo auką - savo darbus, patį save ir savo gyvenimą. (Aukoti čia nereiškia "papjauti, sudeginti arba nupirkti" :))))
g) vėlgi - kai kur daroma, o kai kur nebe - palaiminimai. Būna specialus motinai, specialus tėvui. Kartais dar kunigai daro specialų krikštatėviams. Būna, kad pasikviečia juos asmeniškai prie savęs, uždeda rankas ant galvos - tada geriausiai - iš šono pliaukštelt. Iš tos pusės, kad fone kažkur krikštijamasis mirguliuotų :)
h) krikšto pabaigoje tėvui įteikiamas pakrikštytasis (jei kūdikis - ima ant rankų, jei suaugęs - stojasi šalia), o motinai - žvakė (simbolizuoja tikėjimo šviesą, kurią motina prisiima globoti naujai pakrikštytajame). Todėl čia irgi galimybė neblogam kadrui.
-x-x-x-
Bendri perspėjimai -
Vengti arogancijos ar apsimetinėjimo :) Paaiškinu: jei ko nors nežinai, geriau sakyti "nežinau" ir tada paklausti ar galima. Visa tai reik padaryti prieš apeigas - paklaust kunigo kur galima, o kur negalima eiti.
Bažnyčioje yra vaikščiojama vien tik grindimis. Ant ko nors lipti ar atsistoti būtų pavojinga. Nes gali būti, kad nesuprasime ant ko lipame, kam tas daiktas skirtas ir ką jis reiškia :) Paprasta tvorelė staiga ima ir apsireiškia kaip Dievo stalas, o medinė taburetė - kaip Sostas, kuriame paskutinę dieną ateis atsisėsti Kristus Karalius :) Taigi - vaikščiojam tik grindimis, prieš tai pasiklausę iki kur galime eiti.
Labai svarbu suvokti, kad bažnyčioje svarbiausia - Kristus esantis Švenčiausiame Sakramente, kuris laikomas tabernakulyje. Paaiškinu - Švenčiausias Sakramentas - tai duona, kuri, kaip tiki katalikai, yra tikras Kristus. Ji laikoma tokioj dėželėj ar "namelyje", kuris vadinamas "palapine" (lotyniškai - tabernaculum).
Kartais būna, kad didelėje bažnyčioje yra daug altorių ir daug tabernakulių. Tas kuriame laikomas Švenčiausiasis visada pažymimas raudona lempele, kuri dega virš arba šalia tabernakulio. Katedrose Švenčiausiasis įprastai laikomas ne centriniame altoriuje, bet kur nors šoninėje koplyčioje.
NB! Bažnyčioje kertant ašį, kurioje yra Švenčiausiasis (t.y. tabernakulis su Švenčiausiuoju) yra parodoma pagarba Kristui ♥ - priklaupiama (žegnotis nereikia!!!) arba nulenkiama galva. Taigi, jei krikštas vyksta kur nors koplyčioje - priklaupinėti kertant centrinę koplyčios ašį nereikia. Nebent joje yra Švenčiausiasis (tai iš karto lengva suprasti iš to, ar dega kur nors prie altoriaus raudona švieselė, ar ne). Tada reikia bent jau nulenkti galvą.
Dar dėl Švenčiausiojo - jei tenka stovėti arti tabernakulio - reikėtų vengti būti visiškai atsukus į jį nugarą - bent jau vos vos būti šonu į jį.
Taipogi svarbu suprasti, kad kunigas nelygu kunigui. Vieni leidžia vos ne ant galvos užlipt, kiti gali uždrausti netgi užeiti jiems už nugaros. Taigi - svarbu kalbėtis prieš apeigas. Jei sugebėsi parodyti kunigui, kad gerbi tai kas čia vyks - ko gero užsitarnausi ir kunigo pagarbą kaip "rimtas" ir "jautrus tikėjimui" fotografas :) Manau tai elementarūs psichologiniai dalykai.
Na ir, žinoma, - treniruotis, treniruotis, treniruotis :) Įprastai krikšto metu kunigas prie savęs pasikviečia krikštijamąjį, tėvus ir krikštatėvius. taigi - yra 5+1. Susistatyk namie šeimyną - penkis žmones glaudžiu ratuku. Pasižiūrėk kaip arti reikės prieiti, kaip pagauti tai, kas dedasi ratuko vidury ir pan.
Taip pat nepakenktų sudalyvauti keliose to kunigo krikštynose su šituo manualu :) Pamatytum kaip ir ką jis daro. Apsižiūrėtum kur geriau stovėt. Kaip vaikšto kitas fotografas, ar kunigas piktas ar piktesnis :) Nu ir pan.
Krikšte svarbūs simboliai - aliejus(x2), vanduo, žvakė (ne tik ta, kuri įteikiama krikštijamajam, bet ir ta didelė, nuo kurios ji uždegama. Ta didelė vadinama Paschalu - ji pašventinama per Velykas ir simbolizuoja patį prisikėlusį Kristų, kuris dalina amžinąjį gyvenimą taip, kaip ši žvakė dalija ugnį naujai krikštijamiems, pati nesumažėdama).
-x-x-x-
Nium, lygtai tiek.
Sumąsčiau, kad būtų visai atominė idėja išleisti knygutę: "Krikštynų fotografo vadovas" - pasisekimas būtų garantuotas :) Jei kas norit - galit kreiptis. Teologinę ir aiškinamąją dalį sutvarkyčiau :) Sėkmės.