
Tomas Vyšniauskas. Haka, mados projektas. Publikuota žurnale IEVA 2008

Buvo 2012 metai... bet tema visad aktuali. Beje, www.Šio žurnalo („FOTO“ Nr. 21) numerio tema – šviesa. Apie tai kalbamės su dviem skirtingose terpėse dirbančiais fotografais - menininke, Vilniaus dailės akademijos fotografijos dėstytoja
Jurgita Remeikyte bei
Tomu Vyšniausku – vienu iš žinomiausių Lietuvos reklaminės fotografijos atstovų.
A. Kisarauskaitė. Nors atrodo, kad šviesa – pagrindinis fotografijos veikėjas, sunku surasti daug autorių, ją pasirinkusių kaip tyrinėjimo objektą. Kaip manote, kodėl?J. Remeikytė. Šis objektas net tarptautiniu mastu nėra labai dažnas. H. Sugimoto – vienas iš kertinių autorių, kuris kalba apie šviesą („Kinoteatrai“, „Lightning Fields“) arba apie amžinus dalykus, kuriuos žmogus matė nuo senų senovės – jūras. Šis ciklas taip pat apie šviesą – dangaus šviesa ir jos atspindys jūroje, kuri tampa veidrodžiu. Vienas iš lietuvių autorių Vytautas Balčytis.
T. Vyšniauskas. Svarstymas apie šviesą yra kalbėjimas apie esminius dalykus, nes iš viso negali būti fotografijos be šviesos. Šis žodis užkoduotas ne tik pamatiniame principe, bet ir pavadinime. Fotografams šviesa yra tas pats, kas žuvims vanduo, tad dabar mūsų pokalbis apie vandenį, kuriame plaukiojame. Jei kalbėtume apie V. Balčytį, tai jis yra ypatinga žuvis, geriausiai pastebinti vandens virpėjimą (kalbu ir apie raiškos stiprumą). G. Trimakas taip pat nagrinėja pamatinius šviesos dalykus.

Gariūnai.1990. ©Vytautas Balčytis


Vytautas Balčytis, Justiniškės, 2001.


Vytautas Balčytis, Šariai. 2000


Vilnius. Šeškinė.2001. ©Vytautas Balčytis

A. Kisarauskaitė. Tačiau jis galbūt daugiau kalba apie patį fotografijos procesą...J. Remeikytė. G. Trimako diapazonas yra platesnis, o V. Balčytis labai tikslus, pagrindinis jo fokusas į šviesą.
A. Kisarauskaitė. Žiūrėdamas į šiandieninį dangų, nejučia galvoji – kiek tokia šviesa atsispindi mumyse? Pietų šalys, kur aštri saulė ir juodi šešėliai, turėtų išugdyti kitokį matymą ir mąstymą...J. Remeikytė. Kitokį mūsų sąmonėje besipiešiantį vaizdą, kitokią nuotaiką. Čia iškyla ir filosofinis klausimas – kas pagrindinis? Gali piešti šviesa, gali – šešėliu.
T. Vyšniauskas. O po šituo dangumi belieka viskas apie pilką... Nors mano srityje „viskas apie pilką“ yra priešingoje pusėje. Taikomoji fotografija savaime prieštarauja tam pilkumui ir nuoboduliui. Šviesos turi būti stiprios ir ryškios tam, kad suformuotų kontrastą, kuris ne visada yra tikrovėje.
J. Remeikytė. Čia atsiskleidžia dar vienas iš pagrindinių fotografijos dėmenų – parodyti tai, ko akis dažnai nemato ar nespėja pamatyti arba kas trunka per ilgai, kad pamatytum. Kitas aspektas – išryškinti reikiamus dalykus šviesa ar kitais parametrais, nes fotografija tai gali.
T. Vyšniauskas. Nors ji viską pasiima iš realybės, tačiau sudeda kirčius. Fotografas dirba korektoriaus darbą.
A. Kisarauskaitė. Pradedantieji dažnai įsivaizduoja, kad įvaldyti studijinę šviesą yra meistrystės viršūnė ir kad tam užtenka išmokti tam tikras schemas. Ką manote?J. Remeikytė. Labai individualiai, nes viskas susiję su matymo gludinimu ir skonio paieška.

Tomas Vyšniauskas, Šviesos studija, 2003, kontaktinis atspaudas.

T. Vyšniauskas. Man gal kitaip, nes stengiuosi nevienodėti ir vis dar jaučiuosi pirmokas... Variacijų, pavidalų, galimybių naudojant vieną apšvietimo sistemą, gal net vieną šviesą, skaičius yra neribotas. Akademijoje esu per nepilnas 10 minučių padaręs kursinį darbą iš 36 to paties daikto nuotraukų, kai objektas ir kamera nejuda, o juda tik šviesa. Kadrai skirtingi, kiekvienas turi savo charakterį. Dabar, žiūrėdamas atgal, jaučiuosi iš esmės nuėjęs tik vos vos toliau ir yra neįtikėtinai daug to, ką dar norėtųsi atrasti. Taigi nežinau, ar meistrystę galima priskirti to paties gludinimui. Manau, kad labiau sugebėjimui atrasti.
J. Remeikytė. Svarbu, kiek gali numatyti, ką užfiksuos tavo kamera. Atrodo labai paprasta, tačiau kaip pereiti nuo savo prie fotoaparato matymo?
T. Vyšniauskas. Baigęs akademiją tik po dvejų trejų metų, kai studija sukosi beveik dabartiniu tempu, supratau, kad be visų įmanomų schemų, kaip sustatyti šviesą, egzistuoja dar tos šviesos santykis su objektais. Kiekviena forma ne tik reikalauja sau tinkamos šviesos, bet ir diktuoja santykį su kamera, žodžiu, susidaro beprotiškas kintamųjų laukas, kurį tu užčiuopi kaip natą arba ne. Jei ją pagauni, tada suskamba gražiausia melodija. Kalbu apie negyvų objektų fotografavimą, ne žmonių. Kas gali iš anksto pasakyti, ar šie puodeliai, iš kurių mes geriame arbatą, sužibės, ar jie taps matiniai, sunkūs ar lengvi, koks akordas suskambės juos apšvietus vienokia ar kitokia šviesa? Muzikos skambesys priklauso tiek nuo fotografo, tiek nuo žiūrovo, matančio ir interpretuojančio vaizdą.
J. Remeikytė. Jausti arba gaminti šviesą tikrai nėra paprasta. Dėstydama dažnai susiduriu su klausimu, kiek studentai iš viso mato šviesą. Pasirodo, kad pastebi tikrai labai nedaug, retas kuris turi tokį sugebėjimą.
T. Vyšniauskas. Gaminti ir matyti – tai ir yra du svarbiausi požiūriai. Gamindamas tampi skulptoriumi; pamatyti – daugiau oportunistinis momentas, nes jei nematai, tada ir nedarai, o šviesa vis tiek egzistuoja. Vesdamas kursus Naujojoje fotografijos mokykloje atlikdavau tokį pratimą – pastatau dėžių kratinį, jį pašviečiu ir klausiu, ką mokiniai mato. Kas svarbu, mato nedaugelis. Tose trumpose paskaitose mes net neliesdavome fotoaparato, tai buvo pokalbiai apie šviesą, o ne apie konkretų fotografavimą. Didesnė problema šiandien yra pamatyti, nei nuspausti.
A. Kisarauskaitė. Jei dabar kalbėjome tik apie šviesos ir negyvų objektų santykius, tai kaip yra su gyvais?T. Vyšniauskas. Nenoriu labai girtis, bet jei ką mūsų studija pasiekė, tai, tikiuosi, todėl, kad ant gyvų žmonių šviesą matome. Pasiūlėme neįprastą Lietuvai fotografiją (ne koncepcijos, o šviesos prasme) – mes pasirinkome aštrumą, kontrastą. Dirbame dažniausiai taip: akcentuojame šviesą kaip gryniausią išraišką – viskas turi būti aišku ir ryšku, neužvelta. Tai, apie ką kalbame, turi matytis Taikomojoje fotografijoje portretas išlošia tada, kai mes brėžiame charakterio liniją, o ne triname ją, ir tai glaudžiai susiję su šviesa, apšviečiančia modelį.
Lietuviškai taikomosios fotografijos mokyklai būdinga nutrinti visus bruožus, paslėpti šešėlius, išlyginti apstatant aštuoniomis lempomis, kai užtenka tik vienos ar dviejų. O tada nupiešti viską kompiuterinėmis programomis. Aš žinau, kad šviesa daro stebuklus. Ji gali sunaikinti amžių, suteikti modeliui tokį charakterį, kokio tas niekada neturėjo. Šviesa pradeda manipuliuoti žiūrovo vaizduote. Įprasti užsakovų pasakymai „nežaiskite per daug šviesomis, nestatykite lempų labai ilgai, per daug nesistenkite, vis tiek viską galima pakeisti Photoshopu“ yra didžiulis nesusipratimas, nes šviesos kompiuterių programomis nenupieši. Ji turi tą „tikrovės faktorių“, kuris iki šiol niekaip neišgaunamas sintetinėmis priemonėmis.
J. Remeikytė. Daugelis naudojasi žinomomis schemomis: lempa kairėje, kita – dešinėje, o nesugeba įsižiūrėti. Tačiau anksčiau vyravo nuomonė, kad užsakovams ir nereikia kokybės.
T. Vyšniauskas. Dabar abi pusės – fotografai ir užsakovai šiek tiek apsitrynė kampus, klientai pradėjo reikalauti šviesos nuotaikos, kontrasto. Anksčiau to nebuvo. Pamenu tuos laikus, kai sakydavo: „Nufotografuokit taip, kad viską būtų galima iškirpti ir Photoshopu sulipdyti.“ Šešėlius nupiešime...
A. Kisarauskaitė. Gal kartais viską lemia greitis – kuo greičiau, tuo daugiau...T. Vyšniauskas. Į tokį klausimą visada atsakau – gal tiesiog pradėkime pusvalandžiu anksčiau.
J. Remeikytė. Klausimas tas pats, kaip ir su žiūrovu: ką žmonės mato tavo darbuose ir kokį naujumo procentą gali priimti? Kiek pamenu, priima ne daugiau nei 10 procentų naujumo. Ateidama į Dailės akademiją turėjau vieną didelį norą – tiesiog neskubėti. Jis aktualus iki dabar. Didelė prabanga, kai gali susikaupti, ramiai pasiruošti.
T. Vyšniauskas. Kai tik pradedi dirbti, esi vienas, atsiduri tarsi pinklėse. Skęsti darbuose, technikoje, koncepcijose. Anksčiau fotografas turėdavo vieną du objektyvus, kamerą ir juostą, dabar dar papildomai turi meniu iš šešiasdešimties punktų bei kompiuterį po ranką su dar antra tiek punktų. Per tuos trukdžius sunku skirti laiko matymui.
Pagaliau jaučiu pirmus laimėjimus, kai dirbu ne vienas, o su kitais specialistais, žmonėmis kurie savo darbą atlieka geriau, nei aš jį atlikčiau. Gal todėl kūrybinis bei matymo procesas tampa aiškesnis ir labiau netrukdomas. Tiesa ir ta, kad (kaip juokauja mūsų prodiuseris) augant žmonių skaičiui, auga ir biurokratija. Man labai prie širdies Richardo Avedono mokykla, kuris pats nieko nedarė, tik spaudė fotoaparato užraktą ir bendravo su modeliais. Kamera turėjo tris asistentus, šviesa irgi tris ir t. t. Visi žinojo, ką daro. Radau internete jo asistento užrašus. Jis sako, kad didžiausiu savo laimėjimu laiko tai, jog įtikino Ričardą nusipirkti „Sinar Norma“. „Tada prie fotoaparato mūsų liko du, ne trys, nes nebereikėjo atidarinėti ir uždarinėti užrakto.“
J. Remeikytė. Dažnai pradedantieji apsigauna manydami: „Jei įvaldysiu studijinio apšvietimo schemas, tai kurti seksis be kliūčių“. Studija yra specifinė vieta, kur grįžti iš peizažo, pažinęs šviesą, ten ją suvokęs, – tampi dievu, nuo nulio sukuriančiu savo mikropasaulį. Tada pasimato viskas, ko nežinai. Vieniems pasirinkimas ir pastebėjimas iš to, kas yra aplinkui, atrodo pakankamas, kitiems reikalingas konstravimas, noras pačiam viską susikurti. Istoriniame lauke fotografai taip ir susiskirstę.

Tomas Vyšniauskas, Lėlių dėžutė / La Senza, publikuota žurnale IEVA, 2010

T. Vyšniauskas. Manau, kad tai dar ir mados dalykai. Lietuvoje fotostudijų kiekis darosi neįtikėtinas. Prieš penketą metų visi kalbėjo, kad labai aktualu reportažas, pagautas momentas, kas nesuvaidinta… Dabar pastebiu, kad kas tik gali, perka studijines šviesas ir namuose įsirenginėja studijas. Tai nėra nei gerai, nei blogai – mados ateina ir praeina. Tiesa, jau artėja kita banga, tik Lietuvoje dar nesijaučia – studijinės šviesos dulka, perkami fotoaparatai, kurie fotografuoja tamsoje. Lomografija susikryžmino su techninėmis galimybėmis ir gavom tonuotą nekokybę, dabar nepaprastai madingą tarp mėgėjų. Beveik visi fotografuoja vienodai: truputį pašaldo, truputį paspalvina. Juokavom kažkada – pagrindinis spalvos bei kontrasto autorius ir mados diktatorius, vardu Presetas Pluginas.
J. Remeikytė. Dar dėsčiau Baltupiuose, kai kartą susirinko mokiniai su aparatūra, kokios tada dar pati neturėjau, ir sako: „Žinai, viską lyg ir turime, bet norime analogo.“
Skaitmena dar nebuvo įsigalėjusi, bet jau buvo poreikis grįžti prie juostos.
T. Vyšniauskas. O taip, buvo nuostabus laikas – juosta jau buvo palaidota, užkasta giliausiai. Buvo deklaruota – pasiektas toks lygmuo, kai paprastas buitinis skaitmeninis aparatas padaro geriau nei skaidrė. Ir štai, mes grįžtame prie to, nuo ko bėgome...
J. Remeikytė. Dabar ši tendencija ypač jaučiama. Ne tik Dailės akademijoj, bet ir Vilniaus dizaino kolegijoj dalis būsimų fotografų ryškina patys, jaučia poreikį pamerkti rankas į chemiją.
A. Kisarauskaitė. Bent jau simuliuoti, panaudojant Photoshopo ant skaitmeninės fotografijos juostos efektus. Bet grįžkime dar prie šviesos temos...J. Remeikytė. Kai pro mūsų akies kamerą įleidžiama šviesa ir formuojamas vaizdas, ji perduoda smegenų juodajai dėžei toliau apdoroti informaciją – visa tai sudaro esminį pasaulio suvokimą. Aišku, yra ir daugiau parametrų, ne tik vaizdas. Tačiau tai leidžia permąstyti realybę tiek iš estetinės pusės, tiek bendrai ją suvokti. Galvoju, kad būtent kalbėjimas per fotografiją, ne per žodį, atsirenkant dėmenis iš aplinkos, leidžia konstruoti savo pasaulį naudojant realybės fragmentus. Kodėl fotografija taip ilgai nebuvo pripažinta menu? Nes viskas tarsi paimta iš realybės, tačiau tai yra kalba, kuria tu bendrauji. Svarbu, kiek atrandi pašnekovų, kiek žmonės mato, kokį pranešimą konstruoji per fotografiją.
A. Kisarauskaitė. Visai neseniai per TV rodytame interviu žymusis režisierius Béla Tarras sakė maždaug taip: „Man kinas nėra menas, tai tik komunikacija, mano būdas kalbėti kitiems.“ T. Vyšniauskas. Fotomeninis procesas būna ir labai egoistiškas – gali net nekalbėti. Kažkada supratau, kad nebūtinai reikia fiksuoti ir dalintis. Šviesa, arba Photos (graik.), krintanti ant formų, pasiekia mane vaizdais, ir aš galiu nuspręsti juos ten palikti visiems laikams. Tada galima sakyti, graphé vyksta tik manyje. Kai nesidalini, nebelieka medijos, tačiau fotografija tebegimsta. Gražu.
J. Remeikytė. Viena patirties dalis yra kalbėjimas per fotografiją, bet gali būti ir kita, kai per fotografiją bendrauji su realybe, net ne su žiūrovu. Paimdamas realybės fragmentą pamatai, kad ten visko daug daugiau, nei spėjai suvokti. Tuo būdu tampi ne tik konstruktoriumi, ėmėju, bet ir klausytoju. Tada realybė atsiskleidžia kitaip, pasirodo esanti žymiai įvairesnė. Tas susidūrimas, fotografinis darbas tave moko. Dirbdamas pats sąveikauji su aplinka per fotografijos priemonę.
A. Kisarauskaitė. Kartais fotografinis procesas, kuris užfiksuoja daugiau, negu pats suvoki, atskleidžia/ ne tik realybę, bet ir tave patį: kodėl tave domina būtent šie aplinkos aspektai, kaip tu matai? Tai pokalbis ne tik su žiūrovu ar realybe, bet ir su savimi.T. Vyšniauskas. Pabaigoje toks pastebėjimas – viena ankstyviausių mano užduočių buvo fotografuoti stiuką Kazimiero koplyčioje. Apsisprendžiau viską palikti natūraliai šviesai – stebėti, laukti ir sulaukus fiksuoti. Ateini ir žiūri į tą stiuką, kuris yra vienspalvis, baltas. Iš esmės tai, ką dariau, buvo svetimo kūrinio reprodukavimas – viskas jau sukurta, nulipdyta, sumūryta su siena, nejuda. Tačiau kintamieji – šviesa pro langus, atspindžiai, interjero šviesa – viską keičia taip, kad tas stiukas atgyja. Ne primityviai išlenda kaip filme „Velnio advokatas“, bet atgyja metafizine prasme – nusispalvina, pradeda virpėti. Ir tam tereikia tik šviesos, kuri jį supa. Iš pirmo žvilgsnio atrodęs paprastas reprodukavimas tapo nauja patirtimi. Pradėjęs stebėti ir pažinti šviesą pamatai, kaip ji įkvepia gyvybę kažkieno jau sukurtai formai. Tai tikras pojūčių triumfas, raktas į naują patirtį.

Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.

Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.Kuršių Nerijos peizažas po gaisro atrodė ir gražus, ir kraupus.Fotografinis procesas kažkuo irgi siejasi su bombomis ir paukščiais, sėjomis ir pjūtimis. „Užsitaisiau“ 36 indelius nuo juostelių: įdėjau po fotopopieriaus gabalėlį ir indeliuose pradūriau skylutes. „Išskraidinau“ juos iš užtamsinto maišo vienu metu, kad po to detaliau galėčiau įsižiūrėti į kiekvieną kritusio „žvilgsnio“ skeveldrą. Išryškinus pamačiau keistas linijas, kurių realybėje nebuvau pastebėjusi, grįžau į laukymę ir dar kartą įsižiūrėjau. Ant žemės paviršiaus nieko panašaus nebuvo. Tai buvo saulės šviesos įrašai, ženklinantys fotokameryčių skridimo trajektoriją.

Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.


Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.


Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.


Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.


Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.
