repost: Apie šviesą
2018.05.02  Straipsniai:  FotografijaTeorijaŽurnalas FOTO    33 11605
 
Tomas Vyšniauskas. Haka, mados projektas. Publikuota žurnale IEVA 2008  

Buvo 2012 metai... bet tema visad aktuali. Beje, www.

Šio žurnalo („FOTO“ Nr. 21) numerio tema – šviesa. Apie tai kalbamės su dviem skirtingose terpėse dirbančiais fotografais - menininke, Vilniaus dailės akademijos fotografijos dėstytoja Jurgita Remeikyte bei Tomu Vyšniausku – vienu iš žinomiausių Lietuvos reklaminės fotografijos atstovų.




A. Kisarauskaitė.  Nors atrodo, kad šviesa – pagrindinis fotografijos veikėjas, sunku surasti daug autorių, ją pasirinkusių kaip tyrinėjimo objektą. Kaip manote, kodėl?

J. Remeikytė.  Šis objektas net tarptautiniu mastu nėra labai dažnas. H. Sugimoto – vienas iš kertinių autorių, kuris kalba apie šviesą („Kinoteatrai“, „Lightning Fields“) arba apie amžinus dalykus, kuriuos žmogus matė nuo senų senovės – jūras. Šis ciklas taip pat apie šviesą – dangaus šviesa ir jos atspindys jūroje, kuri tampa veidrodžiu. Vienas iš lietuvių autorių Vytautas Balčytis.

T. Vyšniauskas.  Svarstymas apie šviesą yra kalbėjimas apie esminius dalykus, nes iš viso negali būti fotografijos be šviesos. Šis žodis užkoduotas ne tik pamatiniame principe, bet ir pavadinime. Fotografams šviesa yra tas pats, kas žuvims vanduo, tad dabar mūsų pokalbis apie vandenį, kuriame plaukiojame. Jei kalbėtume apie V. Balčytį, tai jis yra ypatinga žuvis, geriausiai pastebinti vandens virpėjimą (kalbu ir apie raiškos stiprumą). G. Trimakas taip pat nagrinėja pamatinius šviesos dalykus.

Gariūnai.1990. ©Vytautas Balčytis  
Vytautas Balčytis, Justiniškės, 2001.  
Vytautas Balčytis, Šariai. 2000  
Vilnius. Šeškinė.2001. ©Vytautas Balčytis  


A. Kisarauskaitė.  Tačiau jis galbūt daugiau kalba apie patį fotografijos procesą...

J. Remeikytė.  G. Trimako diapazonas yra platesnis, o V. Balčytis labai tikslus, pagrindinis jo fokusas  į šviesą.

A. Kisarauskaitė.  Žiūrėdamas į šiandieninį dangų, nejučia galvoji – kiek tokia šviesa atsispindi mumyse? Pietų šalys, kur aštri saulė ir juodi šešėliai, turėtų išugdyti kitokį matymą ir mąstymą...

J. Remeikytė.  Kitokį mūsų sąmonėje besipiešiantį vaizdą, kitokią nuotaiką. Čia iškyla ir filosofinis klausimas – kas pagrindinis? Gali piešti šviesa, gali – šešėliu.

T. Vyšniauskas.  O po šituo dangumi belieka viskas apie pilką... Nors mano srityje „viskas apie pilką“ yra priešingoje pusėje. Taikomoji fotografija savaime prieštarauja tam pilkumui ir nuoboduliui. Šviesos turi būti stiprios ir ryškios tam, kad suformuotų kontrastą, kuris ne visada yra tikrovėje.

J. Remeikytė.  Čia atsiskleidžia dar vienas iš pagrindinių fotografijos dėmenų – parodyti tai, ko akis dažnai nemato ar nespėja pamatyti arba kas trunka per ilgai, kad pamatytum. Kitas aspektas – išryškinti reikiamus dalykus šviesa ar kitais parametrais, nes fotografija tai gali.

T. Vyšniauskas.  Nors ji viską pasiima iš realybės, tačiau sudeda kirčius. Fotografas dirba korektoriaus darbą.

A. Kisarauskaitė.  Pradedantieji dažnai įsivaizduoja, kad įvaldyti studijinę šviesą yra meistrystės viršūnė ir kad tam užtenka išmokti tam tikras schemas. Ką manote?

J. Remeikytė.  Labai individualiai, nes viskas susiję su matymo gludinimu ir skonio paieška.

Tomas Vyšniauskas, Šviesos studija, 2003, kontaktinis atspaudas.  
T. Vyšniauskas. 
Man gal kitaip, nes stengiuosi nevienodėti ir vis dar jaučiuosi pirmokas... Variacijų, pavidalų, galimybių naudojant vieną apšvietimo sistemą, gal net vieną šviesą, skaičius yra neribotas. Akademijoje esu per nepilnas 10 minučių padaręs kursinį darbą iš 36 to paties daikto nuotraukų, kai objektas ir kamera nejuda, o juda tik šviesa. Kadrai skirtingi, kiekvienas turi savo charakterį. Dabar, žiūrėdamas atgal, jaučiuosi iš esmės nuėjęs tik vos vos toliau ir yra neįtikėtinai daug to, ką dar norėtųsi atrasti. Taigi nežinau, ar meistrystę galima priskirti to paties gludinimui. Manau, kad labiau sugebėjimui atrasti.

J. Remeikytė.  Svarbu, kiek gali numatyti, ką užfiksuos tavo kamera. Atrodo labai paprasta, tačiau kaip pereiti nuo savo prie fotoaparato matymo?

T. Vyšniauskas.  Baigęs akademiją tik po dvejų trejų metų, kai studija sukosi beveik dabartiniu tempu, supratau, kad be visų įmanomų schemų, kaip sustatyti šviesą, egzistuoja dar tos šviesos santykis su objektais. Kiekviena forma ne tik reikalauja sau tinkamos šviesos, bet ir diktuoja santykį su kamera, žodžiu, susidaro beprotiškas kintamųjų laukas, kurį tu užčiuopi kaip natą arba ne. Jei ją pagauni, tada suskamba gražiausia melodija. Kalbu apie negyvų objektų fotografavimą, ne žmonių. Kas gali iš anksto pasakyti, ar šie puodeliai, iš kurių mes geriame arbatą, sužibės, ar jie taps matiniai, sunkūs ar lengvi, koks akordas suskambės juos apšvietus vienokia ar kitokia šviesa? Muzikos skambesys priklauso tiek nuo fotografo, tiek nuo žiūrovo, matančio ir interpretuojančio vaizdą.

J. Remeikytė.  Jausti arba gaminti šviesą tikrai nėra paprasta. Dėstydama dažnai susiduriu su klausimu, kiek studentai iš viso mato šviesą. Pasirodo, kad pastebi tikrai labai nedaug, retas kuris turi tokį sugebėjimą.

T. Vyšniauskas.  Gaminti ir matyti – tai ir yra du svarbiausi požiūriai. Gamindamas tampi skulptoriumi; pamatyti – daugiau oportunistinis momentas, nes jei nematai, tada ir nedarai, o šviesa vis tiek egzistuoja. Vesdamas kursus Naujojoje fotografijos mokykloje atlikdavau tokį pratimą – pastatau dėžių kratinį, jį pašviečiu ir klausiu, ką mokiniai mato. Kas svarbu, mato nedaugelis. Tose trumpose paskaitose mes net neliesdavome fotoaparato, tai buvo pokalbiai apie šviesą, o ne apie konkretų fotografavimą. Didesnė problema šiandien yra pamatyti, nei nuspausti.

A. Kisarauskaitė.  Jei dabar kalbėjome tik apie šviesos ir negyvų objektų santykius, tai kaip yra su gyvais?

T. Vyšniauskas.  Nenoriu labai girtis, bet jei ką mūsų studija pasiekė, tai, tikiuosi, todėl, kad ant gyvų žmonių šviesą matome. Pasiūlėme neįprastą Lietuvai fotografiją (ne koncepcijos, o šviesos prasme) – mes pasirinkome aštrumą, kontrastą. Dirbame dažniausiai taip: akcentuojame šviesą kaip gryniausią išraišką – viskas turi būti aišku ir ryšku, neužvelta. Tai, apie ką kalbame, turi matytis Taikomojoje fotografijoje portretas išlošia tada, kai mes brėžiame charakterio liniją, o ne triname ją, ir tai glaudžiai susiję su šviesa, apšviečiančia modelį.

Lietuviškai taikomosios fotografijos mokyklai būdinga nutrinti visus bruožus, paslėpti šešėlius, išlyginti apstatant aštuoniomis lempomis, kai užtenka tik vienos ar dviejų. O tada nupiešti viską kompiuterinėmis programomis. Aš žinau, kad šviesa daro stebuklus. Ji gali sunaikinti amžių, suteikti modeliui tokį charakterį, kokio tas niekada neturėjo. Šviesa pradeda manipuliuoti žiūrovo vaizduote. Įprasti užsakovų pasakymai „nežaiskite per daug šviesomis, nestatykite lempų labai ilgai, per daug nesistenkite, vis tiek viską galima pakeisti Photoshopu“ yra didžiulis nesusipratimas, nes šviesos kompiuterių programomis nenupieši. Ji turi tą „tikrovės faktorių“, kuris iki šiol niekaip neišgaunamas sintetinėmis priemonėmis.

J. Remeikytė.  Daugelis naudojasi žinomomis schemomis: lempa kairėje, kita – dešinėje, o nesugeba įsižiūrėti. Tačiau anksčiau vyravo nuomonė, kad užsakovams ir nereikia kokybės.

T. Vyšniauskas.  Dabar abi pusės – fotografai ir užsakovai šiek tiek apsitrynė kampus, klientai pradėjo reikalauti šviesos nuotaikos, kontrasto. Anksčiau to nebuvo. Pamenu tuos laikus, kai sakydavo:  „Nufotografuokit taip, kad viską būtų galima iškirpti ir Photoshopu sulipdyti.“ Šešėlius nupiešime...

A. Kisarauskaitė.  Gal kartais viską lemia greitis – kuo greičiau, tuo daugiau...

T. Vyšniauskas.  Į tokį klausimą visada atsakau – gal tiesiog pradėkime pusvalandžiu anksčiau.

J. Remeikytė.  Klausimas tas pats, kaip ir su žiūrovu:  ką žmonės mato tavo darbuose ir kokį naujumo procentą gali priimti? Kiek pamenu, priima ne daugiau nei 10 procentų naujumo. Ateidama į Dailės akademiją turėjau vieną didelį norą – tiesiog neskubėti. Jis aktualus iki dabar. Didelė prabanga, kai gali susikaupti, ramiai pasiruošti.

T. Vyšniauskas.  Kai tik pradedi dirbti, esi vienas, atsiduri tarsi pinklėse. Skęsti darbuose, technikoje, koncepcijose. Anksčiau fotografas turėdavo vieną du objektyvus, kamerą ir juostą, dabar dar papildomai turi meniu iš šešiasdešimties punktų bei kompiuterį po ranką su dar antra tiek punktų. Per tuos trukdžius sunku skirti laiko matymui.
Pagaliau jaučiu pirmus laimėjimus, kai dirbu ne vienas, o su kitais specialistais, žmonėmis kurie savo darbą atlieka geriau, nei aš jį atlikčiau. Gal todėl kūrybinis bei matymo procesas tampa aiškesnis ir labiau netrukdomas. Tiesa ir ta, kad (kaip juokauja mūsų prodiuseris) augant žmonių skaičiui, auga ir biurokratija. Man labai prie širdies Richardo Avedono mokykla, kuris pats nieko nedarė, tik spaudė fotoaparato užraktą ir bendravo su modeliais. Kamera turėjo tris asistentus, šviesa irgi tris ir t. t. Visi žinojo, ką daro. Radau internete jo asistento užrašus. Jis sako, kad didžiausiu savo laimėjimu laiko tai, jog įtikino Ričardą nusipirkti „Sinar Norma“. „Tada prie fotoaparato mūsų liko du, ne trys, nes nebereikėjo atidarinėti ir uždarinėti užrakto.“

J. Remeikytė.  Dažnai pradedantieji apsigauna manydami: „Jei įvaldysiu studijinio apšvietimo schemas, tai kurti seksis be kliūčių“. Studija yra specifinė vieta, kur grįžti iš peizažo, pažinęs šviesą, ten ją suvokęs, – tampi dievu, nuo nulio sukuriančiu savo mikropasaulį. Tada pasimato viskas, ko nežinai. Vieniems pasirinkimas ir pastebėjimas iš to, kas yra aplinkui, atrodo pakankamas, kitiems reikalingas konstravimas, noras pačiam viską susikurti. Istoriniame lauke fotografai taip ir susiskirstę.

Tomas Vyšniauskas, Lėlių dėžutė / La Senza, publikuota žurnale IEVA, 2010  
T. Vyšniauskas.
  Manau, kad tai dar ir mados dalykai. Lietuvoje fotostudijų kiekis darosi neįtikėtinas. Prieš penketą metų visi kalbėjo, kad labai aktualu reportažas, pagautas momentas, kas nesuvaidinta… Dabar pastebiu, kad kas tik gali, perka studijines šviesas ir namuose įsirenginėja studijas. Tai nėra nei gerai, nei blogai – mados ateina ir praeina. Tiesa, jau artėja kita banga, tik Lietuvoje dar nesijaučia – studijinės šviesos dulka, perkami fotoaparatai, kurie fotografuoja tamsoje. Lomografija susikryžmino su techninėmis galimybėmis ir gavom tonuotą nekokybę, dabar nepaprastai madingą tarp mėgėjų. Beveik visi fotografuoja vienodai: truputį pašaldo, truputį paspalvina. Juokavom kažkada – pagrindinis spalvos bei kontrasto autorius ir mados diktatorius, vardu Presetas Pluginas.

J. Remeikytė.  Dar dėsčiau Baltupiuose, kai kartą susirinko mokiniai su aparatūra, kokios tada dar pati neturėjau, ir sako: „Žinai, viską lyg ir turime, bet norime analogo.“
 Skaitmena dar nebuvo įsigalėjusi, bet jau buvo poreikis grįžti prie juostos.

T. Vyšniauskas.  O taip, buvo nuostabus laikas – juosta jau buvo palaidota, užkasta giliausiai. Buvo deklaruota – pasiektas toks lygmuo, kai paprastas buitinis skaitmeninis aparatas padaro geriau nei skaidrė. Ir štai, mes grįžtame prie to, nuo ko bėgome...

J. Remeikytė.  Dabar ši tendencija ypač jaučiama. Ne tik Dailės akademijoj, bet ir Vilniaus dizaino kolegijoj dalis būsimų fotografų ryškina patys, jaučia poreikį pamerkti rankas į chemiją.

A. Kisarauskaitė.  Bent jau simuliuoti, panaudojant Photoshopo ant skaitmeninės fotografijos juostos efektus. Bet grįžkime dar prie šviesos temos...

J. Remeikytė.  Kai pro mūsų akies kamerą įleidžiama šviesa ir formuojamas vaizdas, ji perduoda smegenų juodajai dėžei toliau apdoroti informaciją – visa tai sudaro esminį pasaulio suvokimą. Aišku, yra ir daugiau parametrų, ne tik vaizdas. Tačiau tai leidžia permąstyti realybę tiek iš estetinės pusės, tiek bendrai ją suvokti. Galvoju, kad būtent kalbėjimas per fotografiją, ne per žodį, atsirenkant dėmenis iš aplinkos, leidžia konstruoti savo pasaulį naudojant realybės fragmentus. Kodėl fotografija taip ilgai nebuvo pripažinta menu? Nes viskas tarsi paimta iš realybės, tačiau tai yra kalba, kuria tu bendrauji. Svarbu, kiek atrandi pašnekovų, kiek žmonės mato, kokį pranešimą konstruoji per fotografiją.

A. Kisarauskaitė.  Visai neseniai per TV rodytame interviu žymusis režisierius Béla Tarras sakė maždaug taip: „Man kinas nėra menas, tai tik komunikacija, mano būdas kalbėti kitiems.“

T. Vyšniauskas.  Fotomeninis procesas būna ir labai egoistiškas – gali net nekalbėti. Kažkada supratau, kad nebūtinai reikia fiksuoti ir dalintis. Šviesa, arba Photos (graik.), krintanti ant formų, pasiekia mane vaizdais, ir aš galiu nuspręsti juos ten palikti visiems laikams.  Tada galima sakyti, graphé vyksta tik manyje. Kai nesidalini,  nebelieka medijos, tačiau fotografija tebegimsta. Gražu.

J. Remeikytė.  Viena patirties dalis yra kalbėjimas per fotografiją, bet gali būti ir kita, kai per fotografiją bendrauji su realybe, net ne su žiūrovu. Paimdamas realybės fragmentą pamatai, kad ten visko daug daugiau, nei spėjai suvokti. Tuo būdu tampi ne tik konstruktoriumi, ėmėju, bet ir klausytoju. Tada realybė atsiskleidžia kitaip, pasirodo esanti žymiai įvairesnė. Tas susidūrimas, fotografinis darbas tave moko. Dirbdamas pats sąveikauji su aplinka per fotografijos priemonę.

A. Kisarauskaitė.  Kartais fotografinis procesas, kuris užfiksuoja daugiau, negu pats suvoki, atskleidžia/ ne tik realybę, bet ir tave patį: kodėl tave domina būtent šie aplinkos aspektai, kaip tu matai? Tai pokalbis ne tik su žiūrovu ar realybe, bet ir su savimi.

T. Vyšniauskas.  Pabaigoje toks pastebėjimas – viena ankstyviausių mano užduočių buvo fotografuoti stiuką Kazimiero koplyčioje. Apsisprendžiau viską palikti natūraliai šviesai – stebėti, laukti ir sulaukus fiksuoti. Ateini ir žiūri į tą stiuką, kuris yra vienspalvis, baltas. Iš esmės  tai, ką dariau, buvo svetimo kūrinio reprodukavimas – viskas jau sukurta, nulipdyta, sumūryta su siena, nejuda. Tačiau kintamieji – šviesa pro langus, atspindžiai, interjero šviesa – viską keičia taip, kad tas stiukas atgyja. Ne primityviai išlenda kaip filme „Velnio advokatas“, bet atgyja metafizine prasme – nusispalvina, pradeda virpėti. Ir tam tereikia tik šviesos, kuri jį supa. Iš pirmo žvilgsnio atrodęs paprastas reprodukavimas tapo nauja patirtimi.  Pradėjęs stebėti ir pažinti šviesą pamatai, kaip ji įkvepia gyvybę kažkieno jau sukurtai formai. Tai tikras pojūčių triumfas, raktas į naują patirtį.

Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.  
Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.

Kuršių Nerijos peizažas po gaisro atrodė ir gražus, ir kraupus.
Fotografinis procesas kažkuo irgi siejasi su bombomis ir paukščiais, sėjomis ir pjūtimis. „Užsitaisiau“ 36 indelius nuo juostelių: įdėjau po fotopopieriaus gabalėlį ir indeliuose pradūriau skylutes. „Išskraidinau“ juos iš užtamsinto maišo vienu metu, kad po to detaliau galėčiau įsižiūrėti į kiekvieną kritusio „žvilgsnio“ skeveldrą. Išryškinus pamačiau keistas linijas, kurių realybėje nebuvau pastebėjusi, grįžau į laukymę ir dar kartą įsižiūrėjau. Ant žemės paviršiaus nieko panašaus nebuvo. Tai buvo saulės šviesos įrašai, ženklinantys fotokameryčių skridimo trajektoriją.

Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.  
Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.  
Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.  
Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.  
Jurgita Remeikytė, Laukas II, 2006, skaitmeniniai atspaudai.  

Komentarai
Turinys
  • ziakas90LT
    ziakas90LT 
      2012.09.06, 23:39, vertino: Gerai, , rašė:
    Labai idomsu straipsnis.
  • 15 čigonų
    15 čigonų 
      2012.09.07, 01:51, rašė:
    Tomas, kaip visad, ant bedugnės krašto...
  • bobo
    bobo 
      2012.09.07, 11:30, rašė:
    Aš labai atsiprašau, ne fotografas, tai turbut nesuprantu. Bet nesuprantu kur šie "profesionalai" mato groži tose nuotraukose. Ypač modelio nuotrauka - jei jau kalbėt apie šviesą, tai oda kaip lavono, veido išraiška, kaip iš plytos gavus - labai gražu.. Tsakant MENAS! ... Šiaip jau eina legendos apie "lietuvišką stilių", nufotografuoji kažkokią seną trobą ar šiaip kažką panašaus, užtamsini kraštus, uždedi grūdėtumo, nuimi spalvas ir VALIO! Menas!
  • eFoto redaktorius    2012.09.07, 12:11, rašė:
    Prisipažinsiu, mėgstu vyną, bet kažin ar atskirčiau 15 lt vertės pigų ar 150 Lt rūšinį vyną. Pigusis pasaldintas man gal net labiau patinka. Tai kas čia netvarkoje? Tie vyno gurmanai yra apsimetėliai ir pagavikai? Reikia visam pasauliui skelbti, kad jiems akis muilina ir apgaudinėja vyndarių mafija?
    Ne, tokiais pareiškimais tik apsijuokčiau. Gal, susipažinęs su vyno gamybos kultūra, pabendravęs su žinovais, aplankęs vyno regionus, gal visgi imčiau suprasti, kas yra geras vynas ...
    Taigi, pirma siūlyčiau bent įdėmiai perskaityti straipsnį ir nueiti į Kaunas Photo, pavyzdžiui - ten tikrai geros pasaulinės fotografijos mozaika (o žiūrovų ne marios).
  • bobo
    bobo 
      2012.09.07, 12:20, rašė:
    "Gal, susipažinęs su vyno gamybos kultūra, pabendravęs su žinovais, aplankęs vyno regionus, gal visgi imčiau suprasti, kas yra geras vynas ..."
    Cia labai stipriai skiriasi mūsų požiūris. Man geras tas, kuris skanus. O kultūra ir visa kita, man jo skanesnio nepadarys, negu jis yra. Matot, aš neesu tas, kuris apie paveikslo grožį sprendžia iš autoriaus parašo - man paveikslas arba gražus arba negražus ir man jokio skirtumo ar jį tepliojo penkiametis ar penkiasdešimtmetis su žinomu vardu.
    Todėl Jūsų siūlymas man susipažint su tuom - kas grazu, o kas negražu iš mano pasaulėžiūros žiūrint yra kvailokas.
  • Badas
    Badas 
      2012.09.07, 12:49, rašė:
    Skonis gali buti islavintas ir neislavintas. Ir tas galioja visose srityse, nuo kulinarijos iki teatro. Cia reikalas ne vien regiono pavadinime ar dailininko parase, klausimas - ar pajauti subtilius skirtumus. Imkime, pavyzdziui, surius. Man jie visi beveik vienodi :)). O zinovas jaucia simta subtiliu niuansu. Suri as irgi vertinu paprastai: patinka/nepatinka, bet sios srities vertinimo giluma galima istobulinti, jei tik yra noras. Galima ir netobulinti. Bet jeigu koks nors kebaba ryjantis praeivis man aiskins kad restoranu maistas yra ponu issidirbinejimas, tai jis tiesiog kvailas tamsuolis. Nesakau kad kebabas neskanu arba blogai, bet tai tik pirmas kulinarinio isprusimo laiptelis.
  • bobo
    bobo 
      2012.09.07, 12:57, rašė:
    Labai aiškiai paaiškinot, tenka sutikt.
  • JMB
    JMB 
      2018.05.07, 21:07, vertino: Gerai, , rašė:
    Jei maestro J. Miltinis būtų pataikavęs žiūrovui, jisai niekada nebūtų iškilęs. J.Miltinis mokė žiūrovus suprasti, mylėti teatrą.
  • 15 čigonų
    15 čigonų 
      2012.09.07, 12:17, rašė:
    Ponuli, leiskti paklaust, pradžioi jūs apie modelį, paskui apie trobą. "Lėlių dėžutė" man irgi atšiaurokas darbas, bet precizižkas, siūlau įsijungt jį kokius 3-4 kartus ir paveizot bent po porą minučių, o jei reik išsišiepusios kaimynės su "ala pastele" presetu, trumpu sijonu, prie pelkės ar pievoij ir jei jums tai asocijuojasi su lėle, siūlau eit į srautą, visą vasarą ten to brudo nors šakėm kabink. Leisiu sau spėt, kad jei paprašyčiau papasakot apie penkis jus įkvepiančius fotografus, kurie jus įkvepia, tą jūsų "gėlių meną" fotografuot, pasiūstumėt mane oij kaip toli :D Nes nepamenu kada mačiau tokių siaurų pažiūrų žmogų, kad ie švienos serijos, kuri tarp kitko turi išliekamąją vertę, pasakoja legendas apie lietuvišką stilių...
    Jei jums nepatinka, jūs nefotografas, jūsų nežavi darbai, tai kokio velnio jūs gaištat laiką tuos darbus komentuodami? einat toliau fotografuot gėlyčių - ir duok dieve, tai bus dalis legendos apie lietuvišką stilių. Trmpai tariant - padaryk geriau.
  • Mario777
    Mario777 
      2012.09.07, 20:26, rašė:
    čia tie keturi viršuje ir penki apatiniai tai tikrai tipiniai "lietuviško stiliaus" pvz :) na apie penkis apatinius dar nieko nesakau, bandymai, eksperimentai, kažko naujo ieškojimas bet tos 4-ios gariūnų budelės tai tikras " LT Mianas":) te nesupyksta V.B bet totali depresija
  • bobo
    bobo 
      2012.09.07, 12:38, rašė:
    Atsiprašau už savo išsilavinimo stoką, kuris uždeda man skydą ties Jūsų meno supratimu, kas įtakoja mano siaurą požiūrį, bet.. Leiskit man parodyt, kas man yra gražu ir mano akimis turi vertę, kada kalbama būtent apie šviesą, būtent modelio apšvietime. smokingstrobes.com/category/programs/glamour-lighting-setups... Ir leiskit Jūsų paklaust, ar tai vis dar menas sukurt šiesą, ar jau tiesiog techninis darbas? Kur riba? Kada modelis pradeda atrodyt kaip lavonas, tai jau tada menas?
  • Badas
    Badas 
      2012.09.07, 12:57, rašė:
    Kai nori rasyti atsakyma kazkam konkreciai - spausk nuoroda "atsakyti" prie pasnekovo zinutes. Tada tavo tekstas atsidurs salia. O kai parasai apacioje - neaisku i ka kreipiesi.
  • Rima Prusakova
    Rima Prusakova 
      2012.09.07, 13:02, vertino: Gerai, , rašė:
    o kas yra menas? jis būtinai turi būti gražus? estetiškas? ar kūrinį kurį būtų galima vadinti menu galima "įstatyti į rėmus"?... tik atitinkantys kažkokias taisykles kūriniai atitinka meno sąvoką? manau kiekvieno žmogaus meno samprata yra labai skirtinga, nes meno samprata priklauso nuo mūsų vertybių, išsilavinimo, galimybių būti arti meno kūrinių, net nuo žmonių su kuriais bendraujame, nuo skirtingos mus supančios aplinkos, skirtingų mūsų polinkių, gebėjimų... Todėl būkit tolerantiškas, ir tuo primityviuoju "gražu/negražu" nevertinkit kūrinių..

  • bobo
    bobo 
      2012.09.07, 14:18, rašė:
    Man tik šiaip smalsu, pvz įdėjus betkurią nuotrauką iš pirmų keturių nespalvotų į kokį 500px.com sulauktu susidomejimo? Ar kažkas ją pastebėtu, įvertintu? Juk tai "pamatinių šviesos dalykų" pavyzdžiai.. Jei ne, tai gal verta iškelt klausimą dėl pamatų..
  • Rima Prusakova
    Rima Prusakova 
      2012.09.07, 14:22, vertino: Gerai, , rašė:
    daugiausia dėmesio sulauktų gerai apšviesta nuoga bobos šikna :) nei mąstyt žiūrint daug nereikia, nei gilintis, nei kažkokių žinių ar išsilavinimo nereikia turėt, kad įvertint tokį darbą
  • bobo
    bobo 
      2012.09.07, 14:33, rašė:
    Ir tą šikną, kad ji nebūtų "šikna", o gražus akiai objektas, mano supratimu, nėra paprasta tiesiog nufotografuot. Aš gal ten pvz truputi vulgaru įdėjau su erotinėm fotosesijom, Jūms užkliuvo, bet pati idėja šviesos sukūrimo vistiek išlieka. 
    Matau Jūs užstojat tokius pavyzdžius šviesos pagrindų. Gal galėtumėt argumentuot? Papasakokit ką juose matot tokio subtilaus, kas jums užkabina akį. Man tikrai įdomu kitoks požiūris, nes man labai dažnai panašūs darbai labai užkliūna iš neigiamos pusės ir aš niekaip nerandu juose motyvo, kito, kaip depresija. Juo labiau, kai tokius darbus, pateikia kaip pavyzdžius šviesos pagrindams.
  • Badas
    Badas 
      2012.09.07, 14:45, rašė:
    O kuo blogai depresija? Negi mene viskas turi buti teigiama, grazu, saldu ir su hepiendu?.. Tai labai vienpusiska. Lavoniskas apsvietimas - tai puiku! Svarbiausia kad apsvietimas deretu su kurinio mintim ir nuotaika. O ji gali buti visokiausia: linksma, liudna, tragiska, beprotiska, absurdiska, ir t.t.
  • bobo
    bobo 
      2012.09.07, 15:11, rašė:
    Tada galima be galo interpretuot ir apsoliučiai betkoks darbas bus puikus - nes autorius taip norėjo. Norėjo lavono spalvos odos, padarė - puiku! Norėjo riebaluoto skruosto, padarė - puiku! Ir taip toliau. Tai kur tada lieka kritika? Kritika tada praranda esmę. Joks darbas negali būt kritikuojamas, nes autorius padarė, taip kaip norėjo. Tai kas tada yra grožis? Kokia tada tos pačios šviesos paskirtis? Kur kokybė ir kas ji šiuo atveju yra? Aš suprantu, kad laisvės tiek saviraiškai, tiek pačiom mintim begalė ir kažką grūsti į kažkokius rėmus kūryboje yra siauras požiūris. Bet, kada kalbama apie kazkokius "šviesos pagrindus" ir pateikiami tokie pavyzdžiai šviesos pagrindams. Nu atsiprašau, nežinau, kodel užsikabinau taip čia kritikuot. Galbūt darbai esą ne mano skonio, galbūt aš neišprusęs ir meno nesuprantu, nes šiuo metu mano akys čia nemato jokio meno, o tik kažkokią nuobodžią terlionę iš nuotraukų, kurios pačios iš saves prieš suterliojimą net neturėjo jokio kabliuko savyje.. Mano akimis.
    Perdaug išsiplėtojom, galbūt per ilgai pramirkau youtubėj bežiūrėdamas visokiu N.G. fotografų pasakojimus apie jų fotografiją ir pnš. Tai tarsi "grįžus" išvyst kažkokį mobilkos snapshotą pateiktą, kaip pavyzdį, savaime iškilo daug klausimų apie tai, kas yra vertinama, kodėl :) Ok baigiu. Iki.
  • Rima Prusakova
    Rima Prusakova 
      2012.09.07, 15:24, vertino: Gerai, , rašė:
    juk fotografija yra labai plati sąvoka, tai nereikia lyginti atskirų krypčių kaip mokslinė fotografija, komercinė fotografija, meninė fotografija, reportažas...
  • Badas
    Badas 
      2012.09.07, 16:06, rašė:
    Grozis yra atskiras meno atvejis. Grozis yra gerai, bet tai vienas variantas is tukstancio. Neislavinto skonio masese grozis kaip meno kategorija yra labai paplites, nes grozi suprasti lengva. Oi, norejau pasakyt - vartoti lengva. Masems reikia kazko lengvai virskinamo, ir kad galetum praryti nekramtes. Turbut tada mases ir pradeda deti lygybes zenkla tarp grozio ir meno, nes koks cia menas jei sunkiai virskinamas, he he he... Taip ir slysta zmones pavirsiumi, giliau nekabindami. Dar blogiau - nekokybisku isvadindami ta, kur reikia giliau pakapstyti...

    Meno zanru platumas jokiu budu nereiskia, kad viskas tinka ir viskas yra puiku. Jeigu anksciau valgei tik saldzius desertus, o paskui perejai prie kepsniu, troskiniu, sriubu - dar nereiskia jog kiekviena sriuba bus gera, juk supranti tai?.. "Negrazia" nuotrauka kokybiskai padaryt irgi sunku, dar sunkiau nei grazia. Riebaluotas skruostas gali atrodyti i tema, o gali ir ne i tema. Kaip padaryti kad defektas atrodytu itaigiai, paryskintu nuotaika ir deretu su kurinio mintim?.. Sugebejimu tam reikia. Ne viskas menas, kur deme. Panasiai ir ne visur menas, kur gelyte. Visos meno sritys gali but banalios ir gali buti gilios.
  • Rima Prusakova
    Rima Prusakova 
      2012.09.07, 14:51, vertino: Gerai, , rašė:
    kodėl turime matyti būtinai kažką subtilaus? tai tiesiog autoriaus darbas, kuris per fotografiją bando kažką pasakyti, ir viskas.. tai nebūtinai turi būti subtilu, gražu, populiaru.. iš karto nesupratau ir aš tų nuotraukų, bet tai nereiškia, jog galiu teigti, kad tai paskutinis niekalas.. tiesiog man trūksta kompetencijos analizuoti tokius darbus.. sedėjau, žiūrėjau, ir bandžiau suvokti, ką čia autorius norėjo parodyti.. pirmosiose nufotografuoti objektai atspindintys šviesą .. o kas toliau? nežinau.. reiktų daugiau pasidomėti Vytauto Balčyčio darbais ir idėjomis, kad būtų galima plačiau komentuoti..
  • Rima Prusakova
    Rima Prusakova 
      2012.09.07, 15:14, vertino: Gerai, , rašė:
    va čia pagooglinus šiek tiek apie jo darbus yra www.culture.lt/7md/?st_id=2478
  • 15 čigonų
    15 čigonų 
      2012.09.07, 16:37, rašė:
    Atsakysiu ar sulauktu 500px (kad ir koks tai ne rodiklis) visiskai nesulauktu. Bet ka mes lyginam? Paimkim zmogysta su nuostabiausiu fraku is vienos baliaus, ir imeskim ji i rio de zoneiro karnavala - suds ir nieks, taip? Paimkim viena is to karnavalo dalyviu ir leiskim jam pasiganyt po ta pati vienos baliu - irgi ne kas. Taip ir su media - kiekvienas kurinys turi savo terpe, o joje ir sava ziurova bei interpretacijas ;) todel negalima obuolio lygint su apelsinu, ar klystu?
  • 15 čigonų
    15 čigonų 
      2012.09.07, 16:44, rašė:
    Jei tavo ideja, uzsakovas ar norai reikalauja kad modelis atrodytu kaip lavonas, turbut to ir reikia. O jei reik pusplikes mergos - isijungi googla parasai "kaip fotkint subine" ir gauni atsakyma. Ribu ieskojimas mene, jau yra savotiskas meno sampratos neigimas. Kuryba, speju, tampa menu ir kurybos proceso metu individas kuria, techninis dalykas yra panaudot, patobulint ar pagerint kazka kas jau buvo iki to. Apie tai ir straipsnis. Ir i klausima kur ta riba sis straipsnis ir bando papasakot. Norint kurti - reikia skirti tam laiko ir medituoti, norint atlikti techniskai, reikia laiko ne galvojimui, o darbui...
  • Quicker
    Quicker 
      2012.09.20, 09:43, vertino: Gerai, , rašė:
    Trumpiau tariant tamstai patinka popsas. Yva, 69 danguje ir panašiai (fotografiniu požiūriu). Taip, čia meno nebėra, tai tik technika. Tebūnie tobulai nugludinta, bet tik technika. Jūsų paties nuorodoje meno tikrai nėra, tai amatas išmokstamas grubiai per mėnesį.
  • Quicker
    Quicker 
      2012.09.20, 09:00, vertino: Gerai, , rašė:
    Puikus straipsnis... Atsiverčiau tik todėl, kad pamačiau Creep'o darbus, kurių su niekuo nesupainiosi ;)
  • kkd444
    kkd444 
      2015.04.03, 22:22, rašė:
    Keista, bet manau turiu teisę įsiterpti - vistik dirbau su šviesom 15 metų- buvau DJ ir teko viską išmąstyti ir kurti, kai dar nebuvo. Tai ne fotografija, bet šviesa tikrai. Pagal specialybę fizikas-lazeristas, o tai ne mėgėjiškas žvilgsnis. Kiekvienu atveju turi žiūrėti rimtai ir susikaupęs, žinodamas ką nori pasiekti. Ir mintys ir linijos ir šviesų žaismas labai svarbūs, bet negalvokit, kad taisyklėmis daug ką išspręsit- ką norite pasiekti? Ir optika ir mintys daro savo. Kokie nors filtrai, objektyvo didinimas, pagautas momentas, ISO, ekspozicijos trukmė ar diafragma irgi keičia rezultatą. Nėra kažko vieno, kas lemia rezultatą. Svarbu, kas gavosi, ir man nesvarbu ką kiti sako. Jūs galvojat vienaip, aš kitaip.
  • Albertas K.
    Albertas K. 
      2017.02.21, 10:21, rašė:
    Gerbiami kolegos, visi Jūs kalbate apie tai kaip nufotografuoti objektą – puodelį, gėlę, žmogų savo pasigamintoje šviesoje, bet Jūs niekas nekalbate apie tai, kaip nufotografuoti šviesą ant puodelio, gėlės ar žmogaus. Deja, nes Dailės akademijoje Jurgita mokina kaip grįžus iš peizažo kuri, pažinęs šviesą, tampi Dievu savo fotostudijoje ir nuo nulio  su savo šviesomis susikuri savo mikropasaulį, kurį fotografuoji. Gaila, kad niekas Jūsų nemokina fotografuoti ne mikropasaulį savo susikurtoje šviesoje, o  šviesą ant jūsų susikurto mikropasaulio. Todėl siūlau Jums apversti aukštyn kojom savo mąstymą ir fotografuoti ne tulpę vakaro šviesoje, o vakaro šviesą ant tulpės.
  • Tirlikas
    Tirlikas 
      2017.02.22, 17:47, rašė:
    Lietuviški kalbininkai,kol dar nepavirto "ištiesiaisiais" ,siūlė photograpia vadinti "šviesografija",bet tačiau kaip tik požiūrio pasikeitimo į madingesnį,ta prasme.dėl neatsakingo žodžio "fotografija" neįdomios dauguma "efoto" nuotraukų
  • katino pėdutės
    katino pėdutės 
      2017.02.22, 17:51, rašė:
    Tirlikas rašė:
    Lietuviški kalbininkai,kol dar nepavirto "ištiesiaisiais" ,siūlė photograpia vadinti "šviesografija",bet tačiau kaip tik požiūrio pasikeitimo į madingesnį,ta prasme.dėl neatsakingo žodžio "fotografija" neįdomios dauguma "efoto" nuotraukų

    Nieko nesupratau ką čia parašėte. Žodžiai lyg ir žinomi, bet...
  • Tirlikas
    Tirlikas 
      2017.02.22, 17:57, rašė:
    Šviesos nereikia suprasti,bet būtina suprasti,kad saulė tik viena ir žemiau nosies niekada nešviečia ;(
  • Juris
    Juris 
      2018.05.03, 14:02, vertino: Gerai, , rašė:
    Staripsnis įdomus ... :)
  • Palė
    Palė 
      2019.02.01, 10:26, rašė:
    Šviesos pasitelkimas vaizdui suskaldyti  išlaikant vizualinį matymo spektrą manau vienas iš aspektų padedančių įgyvendinti kūrybinę formą.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti