Kūno fotografija: ar karalius vis dar nuogas?
2009.04.17  Straipsniai:  FotografijaŽurnalas FOTO    19 17629
 
Erwinas Olafas „Karališkasis kraujas. Di“.  

Mindaugas Kavaliauskas, festivalio Kaunas Photo vadovas

II dalis
Taigi grįžtame prie kūno fotografijoje - naujųjų laikų, naujų interpretacijų, kuriose fotografija sustiprėjo kaip individuali raiškos forma...

Nuo aštuntojo XX a. dešimtmečio ne pats kūnas, bet fotografija tapo kultine medija, objektu. Fotografai, kurių darbus aptarsime, svarbūs keliais aspektais - jie patyrė žvaigždžių šlovę ar pogrindžio maištingumą, o darbai buvo ir sklaidos objektas žurnaluose, laikraščiuose, knygose, ir kolekcionuojamos vertybės jų sukūrimo laiku.

Stilius ir provokacija

Kūnas Helmuto Niutono fotografjose miestietiškos prabangos fonui suteikia intrigos.  
Kalbėdami apie manieras, negalime neprabilti apie didžiuosius XX a. mados fotografus, kurių kūrybos centre kūnas - aistringas ir maištingas, provokuojantis ir stiprus, stilingas ir trapus. Pasaulio pilietis Helmutas Niutonas (Helmut Newton), tikras europietis Piteris Lindbergas (Peter Lindberg), Holivudo fotografas Davidas La Chapelle yra tie, kurie pirmieji suskumba man apie save priminti. Sakysit, yra dar būriai kitų. Sutinku, tačiau šie žymi svarbiausius požiūrius į kūną aukštosios mados, visuomenės fotografijoje. Niutonas kūrė valdingos, kartais net nesuvaldomos, pratrūkstančios moters iš aukštųjų sferų ar patekusios į jas atvaizdą. Čia ji paklusni taisyklių gerbėja, čia begėdė išsišokėlė. Niutono darbai keri savo keliais netobulybės procentais - lyg ir čia pat rastu apšvietimu, stambiu grūdėtumu, nes fotografas nenaudojo didelių formatų kamerų. Dėl perlenktos drausmės dažnai gresia fiasko kitų grandų, tarkime, Ričardo Avedono, darbams, kurie būdami preciziškai ryškūs rizikuoja prarasti atsitiktinumo, spontaniškumo, jausmingumo aurą. Niutono pasaulis - prabangūs apartamentai, dangoraižiai su vaizdais į metropolius ir kiti aukštos klasės aksesuarai, įskaitant modelių aprangą. Net jei ta apranga sudaro dalį motyvų. Vienas žymiausių darbų yra 1981 metų „Jos ateina, Paryžiau (Nuogos ir apsirengę)".
Helmut Newton „Jos ateina, Paryžiau (Nuogos ir apsirengę)"  
Helmut Newton „Jos ateina, Paryžiau (Nuogos ir apsirengę)"


Niutono postulatas aiškus: mada - tik priedanga tobulam kūnui. Piterio Lindbergo aktas kitoks. Šis mados fotografas nesibodi parodyti mados pasaulio lyg degančio cirko dekoro vidinės pusės. Jo aktai, portretai dramatiški, beveik visuomet nespalvoti. Fotografas vengia tobulos šviesos ir gracingų modelių pozų, o „juodai balta", stipriai grūdėta fotografija nuveikia savo darbą, eliminuodama patetiką ir uždėdama galimiems erotikos protrūkiams pelenį pilkumą. Be to, prabangios scenografijos jam tik kontrastingas fonas tuštybės dramoms. Lindbergas puikiausiai jaučiasi fotosesijas rengdamas Kalifornijos dykumoje, Prancūzijoje - Kamarge ir t. t. Bala nematė miesto spindesio... Gal tai Lindbergo, kilusio iš Vokietijos-Lenkijos pasienio, pasąmonės klodai, menantys pokario griuvėsius ir pelenus? Trečiasis mano paminėtas fotografas - tikras Holivudo mačio. Davidas la Chapelle - JAV popžvaigždžių fotografas, vienas pirmųjų paskutiniame XX a. dešimtmetyje pradėjo kurti kompiuterinį montažą mados ir portreto fotografijoje.
Davido La Chapelle „Milk Maid“.  
La Chapelle klientai - Madona, Eltonas Džonas, Leonardo DiCaprio, Paris Hilton ir kiti jų kalibro svajonių prekeiviai. Fotografas mėgaujasi populiariosios kultūros tuštybe, virtualiu spalvingumu, begėdiškais anekdotiniais siužetais. Portreto „Milk Maid" herojė suskilusi į du personažus, iš kurių vienas kitam sausiems pusryčiams įšvirkščia krūties pieno. Kitame darbe „Feeding Frenzy" modelis miršta paraudonavusiame vandenyje, iš kurio kyšo tik stilizuoto grobuonies pelekas ir aukštakulniai. Kūnas, „apvilktas" stiliumi, tapo ta svarbia nesvarbia detale, kuri be materialios aplinkos būtų niekas... Na, gal ne niekas, bet be sodrios populiariosios patetikos kūnas liktų tik trapi dvasios buveinė. Kitaip sakant, čia įdomus ne vien karaliaus nuogumas, bet kas ir kaip tą nuogybę ar kūniškumą supa.

Erotika, seksualumas, seksas

Pristatydamas šią kūno fotografijos potemę nepersistengsiu... Nuo tų laikų, kai „Pleibojus" ir jo konkurentai fotografiją sutapatino su erotika, ko gero, paminėtinas tik vienas įdomus dalykas, kuris „Pleibojui" garantavo glaudų ryšį su žurnalo vyriškąja auditorija. Paslaptis paprasta - ištisus dešimtmečius viršelyje puikuodavosi atvaizdas santūriai apnuoginto modelio, visuomet žiūrinčio tiesiai į objektyvą, tai yra būsimam žiūrovui į „sielos veidrodžius". Kita vertus, erotinė ir pornografinė spauda, išskyrus anatomiją ir provokuojančias religinio pagrindo postmodernias traktuotes, sukeliančias skandalus, fotografinių naujovių neatnešė.

Makso Pamo serijos „Superturistas“ darbai – fotografnės Pietryčių Azijos sekso turizmo impresijos.  
Gal eisiu prie mažiau linksniuojamo kūno fotografijos fenomeno - blogiukų kartos. Apžvelgsim trijų jos atstovų darbus: dabar niujorkiečio, kažkada Oklahomoje 1943 m. gimusio ir augusio Lario Klarko (Larry Clark), australo, Melburne 1949 m. gimusio Makso Pamo (Max Pam) ir ispano Alberto Garcia-Alixo, gimusio 1956 m. Leono mieste. Jie vienas kito nepažinojo, gal ir dabar yra nepažįstami, tačiau jų fotografijai būdingas vienas bendras bruožas - siekimas pavaizduoti tai, ką daryti, ragauti, bandyti nepadoru, neleidžiama arba tiesiog draudžiama. Bendra ir tai, kad iškentę pasmerkimus, įtarinėjamus (Klarkas net praleido dešimt mėnesių kalėjime), jie visi dabar laikomi kone žymiausiais savo kartos fotografais savo šalyse. Laris Klarkas augo Tulsoje, Oklahomoje, kur, anksti išmokęs fotografijos, kūrė Vietnamo karo laikų desperatiško ir šokiruojančio JAV paauglių gyvenimo dokumentaciją. Tai buvo laikas, kai šešiolikmečiai troško pasiekti ekstazę visais įmanomais būdais, bandydami nustumti šalin mintį, kad vieną dieną gali tekti kariauti beviltiškame kare. Kol Laris rankose laikė fotoaparatą, aplink jį „laisvame plote" siautė
Lario Klarko „Tulsa“.  
pirmosios meilės, virsdavusios sekso orgijomis, paaštrintos fetišais, rusiška rulete su tikrais pistoletais, švirkštais ir amfetaminu. Septintojo-aštuntojo dešimtmečio pradžios Lario Klarko fotografijose vietoje lyrinių gaidų - atviras, drastiškas seksualumas. Kūną, kaip žaliavą naujoms patirtims, vizualiai papildo ciniško humoro nuotaikos.  Kitame pasaulio krašte - Australijoje - gyvenimas buvo lėtas, nežadantis siurprizų ir nuotykių. Gal dėl to tik Antrajam pasauliniam karui pasibaigus šią priebėgą paliko mūsų minėtasis Helmutas Niutonas. Patrakęs jaunuolis iš Melburno Maksas Pamas nutarė ieškoti nuotykių. Atsisveikinęs su savo draugais banglentininkais, tarp jų vienu geriausių draugų lietuviu, jis iškeitė banglentę į fotoaparatą ir leidosi į keliones po Aziją ir Afriką. Tailande, Filipinuose, Vietname Maksas atrado seksą ir, kaip rašo vienoje iš savo knygų, tai buvo nemažiau įspūdinga nei čiuožinėjimas per bangas ar fotografija. Nuo septintojo dešimtmečio Pamo fotografija tiesiog persunkta erotinių kelionių motyvų - nuo „pasiruošusių" merginų iki objektų, seksualizuoto popkultūros absurdo vitrinose, publikacijose ir t. t. Taigi Makso Pamo indėlis - kūnas kaip užuomina. Žiūrint Makso Pamo fotografijas, sudėtas į kelionių žurnalus, nuogo kūno nėra daug, o kūno kalbos valdymas priverčia erotiką matyti ten, kur nėra jokio nuogumo. Ankstyvoje Makso Pamo kūryboje kūnas pasirodė kaip sekso turizmo galutinė stotelė, akligatvis, kuriame nuo nuogumo, tiesmukiškumo, egzotiškumo „važi
Alberto Garcia-Alixo kūryba panaši į autoriaus intymų, atvirą dienoraštį.  
uoja stogai", o vėlesniuose darbuose atsirado daugiau metaforų. Ant šaligatvio numesta ledų porcija aukštakulnių fone, šokolado batonėlį kandanti mergina Makso fotografijose - linksmi ir kritiški pasimėgavimai masinio turizmo motyvais. Ispanas Alberto Garcia-Alixas atvirai prisipažįsta nebuvęs geras vaikas, augęs La Movida laiku - postfrankistinėje saviraiškos laisvės eroje. Jis, kaip ir Laris Klarkas, fotografavo savo draugus ir pažįstamus. Kilęs iš pasiturinčių tėvų šeimos, Alberto Garcia-Alixas nesibodėjo komfortu ir prabanga. Priešingai. Andrius Mamontovas apie jį dainuotų kaip apie uoliai suuodžiantį tėvų pinigus ir tuo besidžiaugiantį. Portretai tampa aktais, kai pozuotojai begėdiškai pozuoja atskleisdami savo ar savo mylimųjų „nepadorias" kūno dalis, slaptos aistros perkeliamos į fasadinę portretuojamųjų asmenybių pusę. Ispanų fotografo maištas - drastiško nuogo kūno vaizdavimas, laužantis devintojo dešimtmečio „džentelmeniško" Madrido tabu. Tatuiruotės, keisti draugų, meilužių, šeimos narių santykiai, priklausomybių ženklai, atviras genitalijų demonstravimas yra Garcia-Alixo fotografijų skiriamasis bruožas.
Seksualumo potemė nebūtų baigta, nepaminėjus homoerotikos. Šios srities paradui vadovavo amerikiečiai Robertas Mapplethorpe‘as ir Arthuras Tressas.

Roberto Mapplethorpe kūryba lyg atgimusi Edwardo Westono fotografja su homoerotikos atspalviu
Robertas Mapplethorpe‘as  
Robertas Mapplethorpe‘as  
Arthuras Tressas  

















Pirmasis fotografavo išskirtinai studijoje. Raumenų „portretavimu", kūno dalių fotografijos estetika primena Edwardo Westono perfekcionizmą. Skiriasi nuo Westono įtampa tarp techniškai tobulo kūno, fotografinio atvaizdo ir minties, kad tai kažkas neįprasta. Kaip ir Westonas, Mapplethorpe‘as tyrinėjo gėles, daiktų natūrą. Tarp tų daiktų randame ir lytinių organų fotografines studijas stambiu planu. Panašių darbų su dar didesne S raide randame ir olando Erwino Olafo kūryboje. Arthuro Tresso fotografija - režisuota, scenografiška, provokuojanti, postmoderniai anekdotinė. Čia homoerotinis krūvis dažniausiai kuriamas populiariosios kultūros ikonų pagrindu: stilizuotas supermenas su dideliu... Ir taip toliau.
Nuo meno kūne iki kūno meno
Jau sutarėm: kūnas - ne vien erotika. Kūnas - ir meno bei kūrybos buveinė, meistriškumo kalvė, meninio veiksmo teritorija ar scenografija. Šokio, judesio, kūno plastikos temų fotografai griebėsi tuoj pat, kai tik fotojuostų jautrumas ir fotoaparatų evoliucija leido fiksuoti judesį. Trečiajame XX a. dešimtmetyje fotografijos apibūdinimas žodžiu „gražu" imtas taikyti ne vien gėlių, natiurmorto fotografijai, bet ir kūno plastikos vaizdavimui. Šokį, atletiškumą, kūno lankstumą vaizduojanti fotografija atrodė lyg išsilaisvinimas iš konstruktyviojo ir ideologiškai tendencingo modernizmo. Neapsieisiu nepaminėjęs čeko Františeko Drtikolo, kuris kone visą savo kūrybą paskyrė artdeko stilistikos teatrališkam moters kūno atvaizdo kūrimui.
Františekas Drtikolas „Banga“, 1926–1927 m.  
Františekas Drtikolas „Banga“, 1926–1927 m.

Tuo metu Kaune panašios estetikos šmaikščius ir romantiškai erotiškus fotografinius autoportretus ir
Domicelė Tarabildienė  
autoaktus kūrė dailininkė, grafikė, knygų iliustratorė Domicelė Tarabildienė. Ryškiausias Drtikolo tradicijų tęsėjas - kitas čekas - Janas Saudekas. Saudeko sapno vizijos su ore pakibusiomis figūromis, draperijomis, palyginimai „a
Janas Saudekas – mistiškos, apkū- nios, paklusnios ir fatališkos moters kūrėjas.  
prengta-nuoga" su komiškomis detalėmis, moters tarnystės vyrui simbolinės scenos, vizijos ir materialumo supriešinimas - kiek nuvalkiota, tačiau, pripažinkim, vėlyvoji siurrealaus akto klasika. Drastiškesnis, instinktyvus kūnas - Vienos akcionizmo meninės išraiškos įrankis. Dabar šiuolaikinio meno projektai Austrijoje gali paskelbti jūsų virtuvę oficialia meno erdve, o pokario metais žmogaus kūnas buvo laikomas ir teptuku, ir drobe. Akcijos, rengiamos Vienos viešosiose erdvėse, buvo opozicija akademiniam, materialiam menui (dabar tai vadinama performansais) ir siekė parodyti, ką gali kūnas, jo funkcionalumą - nuo nusilengvinimo iki lytiškumo veikimo principų. Kiek subtilesnės akcijos tyrinėjo kūną ir jo jusles - regą, lytėjimą ir t. t., ir buvo panašios į pas mus dabar populiarius edukacinius projektus ar akcijas, skirtas neregiams, kurtiesiems ir t. t. Performansų fotografija buvo vienintelis ilgalaikis šių kūrinių rezultatas, nes pirminė šios rezistencinės meno formos idėja buvo darbo dienos pabaigoje nesukurti nieko materialaus, kas galėtų būti parduodama galerijose ar kitaip rezultatu manipuliuojama. Žymiausią akcionizmo pradžios fotografiją kūrė austras Gunteris Brussas. Jo darbuose - rafinuotesnės septintojo dešimtmečio akcijos, kuriose dažymu, badymu, surišimu ir kitais „ri
Hermano Nitscho akcijose vietoje dažų naudojamas gyvulių kraujas verčia vertintojus šį kūno meną kildinti iš satanizmo.  
„Savęs užsidažymas“ 1965 m.  
biniais" metodais ieškoma skausmo ribų. Fotografijos, kuriose kūnas konfrontuoja su vinimis, peiliais, žirklėmis, kirviais ir kitais aštriais objektais, išdėliotais aplink kūną, labiau primena karo kankinimus nei meninį vyksmą. Akcijų fronte pažymėtinas kitas austras - prieštaringasis tapytojas Hermannas Nitschas. Jo pilyje XX a. pabaigoje vykdavo okultiškos akcijos, kurių metu būdavo skerdžiami gyvuliai, o jų krauju, skysčiais buvo tapoma ant susirinkusių akcijos dalyvių kūnų. (iliustracija, primenanti pirmąjį žurnalo FOTO numerio viršelį, tik su tikru krauju). Kūno performansą pasaulyje išpopuliarino serbų menininkė Marina Abramovič, kurios akcijose pagrindinis veikėjas - kūnas,o problematika - žmogaus fizinių galimybių išbandymai (iki pat medikų įsikišimo), veiksmai ir provokacijos moters socialinių vaidmenų tema ir t. t. Visiems akcijų menininkams bendra tai, kad akcijos kažkada buvo rezistencinis menas, tačiau laikui bėgant persikūnijo į fotografinę dokumentaciją, kuri kaip geras vynas su amžiumi įgauna vis naujų vertės aspektų. Šie atvaizdai tarnauja kaip gyvi meno istorijos liudytojai, dažnai jie pardavinėjami ribotais tiražais. Taigi, menas nuo materialumo niekur nepasislėpė. Pamename, net Jurgio Mačiūno „Fuksus" kolekcija, kurioje buvo renkami nieko verti objektai, neseniai parduota Vilniaus miestui už milijonines sumas. Ir, žinoma, reikėtų nepamiršti, kaip radosi posakis „kūno menas". Septintame dešimtmetyje kai kurios akcijos tyrinėjo kūną ne vien kaip
Yveso Kleino hapeningas: tapyba ir fotogra- ma, naudojant kūną,1960 m.  
meno rezultatą, bet ir kaip meno kūrimo priemonę. Kūnas kaip kontūras fotogramoms, kūnas kaip teptukas dažams ant drobės perkelti. Suprantama, kad asociatyvioji šių kūrinių vertė slypi akcijoje, kurios metu kaupiami kolektyvinės patirties klodai. Šalia jau minėtų akcionizmo apraiškų, nemažiau svarbu pakalbėti apie „tikrąjį" kūno meną, tiksliau vizualiojo body arto ištakas. Kaipgi be vokiečio Holgerio Trultzscho... Jei ne jis, futbolo sirgalės dabar nežinotų, kad užuot apsirengus marškinėliais, tiesiog ant kūno galima nusipiešti įsivaizduojamus rūbus bei juos padabinti mėgstamos komandos spalvomis. Tiesa, Holgerio Trultzscho darbai linko prie iliuzinės kūrybos, jungiančios kūną, aplinką, tapybą ir fotografiją. Jis naudojo moters kūną ir tapybą siekdamas postmodernaus kamufliažo būsimoje fotografijoje. Apleistoje gamykloje prie surūdijusių plieninių durų sustoja manekenė, o menininkas ant jos nutapo tai, ką ji užstoja. Nufotografavęs gauna tik akylam žiūrovui įžiūrimą moters buvimą ten, kur pramonės, kūrimo dvasia jau nebegyvena.

Populiarioji kultūra: šokas, skandalai ir vojerizmas

Su Azizo ir Cuchero darbais susipažinti šių metų kovo mėnesį žiūrovus kviečia Mykolo Žilinsko dailės galerija Kaune  
Fotografija liko praeityje, užtat tapymas ant kūno tapo neatskiriama populiariosios kultūros dalimi. Tapymas ir piešimas persikėlė į atvaizdo vidų. Paskutinio XX a. dešimtmečio viduryje kartu kuriantys menininkai iš Niujorko Antony Azizas ir Sammy Cucheras pristatė savo darbą „Dystopia" (1994), kuriame žmonės visu ūgiu ir portretuose iš arčiau pavaizduoti be akių, nosies šnervių, burnos, spenelių, bambos, genitalijų ir t. t.  Dabar, praėjus penkiolikai metų, sakytume -retušuota. Na taip. Menininkai mutacijas ir žmogaus evoliuciją klonavimo būdu numatė anksčiau, nei tai padarė genetikos specialistai. Ir pirmieji parodė įsivaizduojamas pasekmes. Simboline prasme toks nuo visų juslių izoliuotas žmogus reiškė visiškai abejingą vartotojų visuomenės socialinį ir steriliai biologinį vienetą. Kraupumo temą galėtų pratęsti kitas amerikiečių fotografas Andresas Serrano. Pamenate didelio susidomėjimo sulaukusią jo parodą Kauno M. Žilinsko dailės galerijoje? Kas gi ten tokio? Kūnas - kaip ginčytinų vertybių teritorija. Koks kūnas, kada? Mirusio žmogaus, tarkime - portretai žmonių, kuriuos matome lyg žiūrėdami akis į akį, tačiau paskaitę pasijuntame it žaibo trenkti - šis žmogus miręs, o priežastis įvardyta. Taigi Andresas Serrano buria mylėtojų ir niekintojų minias, drumsdamas mirusiųjų ramybę ir priversdamas pastaruosius, dažnai nesumerkusius akių, žiūrėti iš didžiulių formatų lakštų į muziejų salėse esančius žiūrovus,
Andres Serrano – kone vienintelis šiuolaikinis fotografas, kurio paroda Lietuvoje buvo anšlaginė.  
tyrinėjančius jų mirties priežastis kūrinių pavadinimų lentelėse.  Tai dar ne viskas. Serrano randa kitų prieštaringų kontekstų. Pavyzdžiui, serija „Kūno skysčiai". Kas čia tokio, sakysit - sperma ir kraujas. Ši koncepcija kiek sušlubuoja, kai prie instrumentuotės prisideda religiniai motyvai, pvz., krucifiksas šlapime. Kodėl būtent tai? Tarkim, Niujorko laisvės statula arba pjautuvas ir kūjis rudame ar raudoname kūno produktų kontekste galėtų sukelti rezonansų su gilesnėmis pasekmėmis, o kartą ir visiems laikams nukryžiuotas Dievo sūnus iškęs viską. Aišku viena - religinė, politinė, ideologinė simbolika ir kūnas ar jo žymės garantuoja fotografijos kūrėjui skandalingą sėkmę bei nuolat šokiruos publiką. Nebegyvo kūno sukeltas šokas, atrodo, atgimstanti tendencija fotografijoje. Nuo XIX a. karo fotografija vaizdavo kritusius karius, sukilėlius, civilius kaip karo įrodymą. Pastaraisiais metais pastebima, kad Londono ir Paryžiaus galerijose imama pardavinėti „meninė" fotografija iš karo Afganistane ir Irake, kurioje matome tikrąją karo kainą - žmonių aukas. Žuvusiųjų kūnai čia - iškreipto žiniasklaidos veikimo įrodymai, kad šiuolaikiniai karai visgi ne tik kainuoja pinigus, bet ir sukelia kančias ir dramas. Prabilęs apie kančią negaliu neprisiminti ispano Davido Nebredos fotografijų serijos, sukrėtusios Prancūzijos žiūrovus amžių sandūroje. Būdamas sunkus dvasinis ligonis, autorius fotografiją laiko terapija, o gal dalimi savo šizofrenijos priepuolių, kurių metu fotografija kompensuoja kūno svorio netekimą, švelnina kančias. Davido Nebredos autoportretuose kūną slegia golgotiški fiziniai ir pragariški dvasiniai išgyvenimai, kurių „dienoraščius" pats autorius rašo savo aplinkoje krauju, ekskrementais. Skirtumas ta
Erwinas Olafas „Karališkasis kraujas. Di“.  
rp čia minimų dviejų menininkų tas, kad vienam kūno prieštaravimų rodymas fotografijoje - geras viešųjų ryšių, nerimstančių diskusijų įrankis, o kitam - būdas atitolinti kančią ar pasislėpti joje. Kūnas kaip postmoderni kančios ir tuštybės traktuotė sužibo amžių sandūroje olando Erwino Olafo serijos „Karališkas kraujas" darbuose. Baltame fone balta suknele ir karūna pasidabinusi princesės Dianos antrininkė skvarbiai žiūri į mus, o iš rankos sruvena kraujas. Gilioje žaizdoje dar likęs sėkmės žvaigždės - Mersedeso - ženklelis.  Erwinas Olafas atnešė naują kūno vaizdavimo tendenciją - ikoninių asmenybių, tiksliau jų įsivaizduojamų antrininkų, stiliaus, laikysenų imitavimą, kitaip sakant, kultinio kūno parodiją. Serija „Karališkas kraujas" yra apie valdovus ar valdoves, jų santykį su krauju ir jų mirties aplinkybėmis: Julijus Cezaris su peiliu nugaroje, Marija Antuanetė, laikanti rankose savo nukirstą galvą ir t. t. Tačiau vis daugiau menininkų savo herojais renkasi šiuolaikinių politikų tipažus. Ne paslaptis, kad panašūs į baigusį kadenciją JAV prezidentą personažai - tarp lyderių šio žanro interpretacijose. Žymus amerikiečių siurrealaus studijinio absurdo fotografas Joelis Peteris Witkinas sukūrė žanrinės scenos parodiją „Kvailių plaustas".
Joel Peter Witkin "The raft of George Bush"  

Čia plaustas pavaizduotas lyg Aivazovskio „Devintojoje bangoje", o sumontuotos žmonių figūros atrodo tarsi vis dar būtų pakeliui į nepavykusią orgiją ir nematytų besiartinančios žūties. O pagrindinis veikėjas tyliai žvelgia žemyn į tamsias bangas. Kaip didelio masto montažas, šis darbas primena vieną pirmųjų „edukacinių" montažų - Oskaro Rejlanderio „Du gyvenimo kelius" (1858), kur pateikiami gyvenimo kelio pasirinkimai: švento gyvenimo ar vedančio į pragarą. „Kvailių plauste" jau nebeliko jokių pasirinkimų - tik katastrofa.



Ir dar apie karaliaus nuogumą

Nuogo karaliaus sąvoka dabar įgijo naują, priešingą prasmę. Gėda virto garbe, liūdesys - grotesku, tikrovė - įvaizdžiu. Kažkada nuogas karalius buvo pašaipos objektas, dabar nuogumas prieš kamerą atveria duris, kelia karjeros laiptais, atneša turtus. Kūnas tampa įrankiu. Žinomas posakis „jei neturi talento, maukis kelnes" ne iš piršto laužtas. Amerikietis fotografas Spenceris Tunickas pasielgė kiek gudriau. Jis ne pats nusirengia, o nuolat kviečia nusirengti šimtus žmonių miesto aikštėse, stotyse, parkuose, muziejuose, gamtoje. Keliauja po metropolius, kviesdamas nuogalius dalyvauti masinėse fotosesijose: Klivlende, Mechike, Santjage, Karakase, Barselonoje, Amsterdame, Vienoje ir t. t. Didžiulio formato nudistinius, urbanistinius ir gamtos peizažus fotografas sėkmingai parduoda didiesiems šiuolaikinio meno muziejams.
Mūsų dienų karaliai nuogi, bet jie „kietesni" už aprengtuosius. Tačiau jie „kieti" tol, kol rodosi publikai per fotografiją. Turiu mintyje sporto, popscenos, televizijos žvaigždes su kabutėmis ir be jų, žvelgiančias į savo rinkos dalį iš blizgių žurnalų puslapių. Iš dalies išvadą galėčiau formuluoti ir taip: tikrasis karalius išties yra fotografas, kurio pagrindinis kūrybos ar darbo įrankis - šiuolaikinis kūnas. Fotografas, nefotografuojantis akto, mados ir kitų žanrų, kuriuose „svorį laiko" kūnas, yra tarsi nuogas, bet nuogas senoviškąja prasme. Jis dažnai neturtingas, neįvertintas, gal net nepažįstamas ir „neegzistuojantis". Todėl norėdamas būti karaliumi ar į jį panašiu, žinok, ką rinktis. Kodėl gi kaip kolega fotografas Timothy Greenfield-Sandersas neišleidus albumo „XXX stars", kuriame būtų vienas šalia kito komponuojami apsirengusių ir nuogų pornožvaigždžių portretai. Jei ne, gal reikėtų pašokėti į Čekiją ir pafotografuoti dešimtis nuogų merginų meninėje akcijoje. Kad ir koks rezultatas būtų, žiūrovai ir klientai tai automatiškai vertins kaip įdomią fotografiją, nesigilindami į formą, kontekstą. Nesakau, kad negali tokiais būdais gimti šedevrai, kuriuos gal atras meno žinovai. Tiesiog sakau: tegyvuoja nuogų karalius - fotografas!

 

Žurnalas FOTO.


Komentarai
Turinys
  • adata
    adata 
      2009.04.17, 14:22, rašė:
    visai :)
  • Indrė 1
    Indrė 1 
      2009.04.17, 15:29, rašė:
    Šis komentaras paslėptas, nes įvertintas labai blogai.
    Parodyti komentarą
  • Burtas
    Burtas 
      2009.04.17, 16:05, rašė:
    Komentaras paslėptas. Netinkama diskusija. DNFTT!
    Parodyti komentarą
  • Indrė 1
    Indrė 1 
      2009.04.17, 17:06, rašė:
    Komentaras paslėptas. Netinkama diskusija. DNFTT!
    Parodyti komentarą
  • Burtas
    Burtas 
      2009.04.17, 17:11, rašė:
    Komentaras paslėptas. Netinkama diskusija. DNFTT!
    Parodyti komentarą
  • Indrė 1
    Indrė 1 
      2009.04.17, 17:13, rašė:
    Komentaras paslėptas. Netinkama diskusija. DNFTT!
    Parodyti komentarą
  • placebo
    placebo 
      2009.04.17, 20:27, rašė:
    Komentaras paslėptas. Netinkama diskusija. DNFTT!
    Parodyti komentarą
  • 5
    5 
      2009.04.18, 02:07, rašė:
    Komentaras paslėptas. Netinkama diskusija. DNFTT!
    Parodyti komentarą
  • Indrė 1
    Indrė 1 
      2009.04.18, 10:32, rašė:
    Komentaras paslėptas. Netinkama diskusija. DNFTT!
    Parodyti komentarą
  • wyrukas
    wyrukas 
      2009.04.17, 16:48, rašė:
    geras straipsnis , patiko :)
  • Burtas
    Burtas 
      2009.04.17, 16:56, rašė:
    Įdomus straipsnis. Daugiau tokių.

    Smulki pastabėlė: Jei čia antra dalis, tai reikėtų nuorodos į pirmą dalį.
  • eFoto redaktorius    2009.04.17, 17:02, rašė:
    Internete neskelbta.. Prieš kelis mėnesius Foto žurnale publikuota.
  • Burtas
    Burtas 
      2009.04.17, 17:04, rašė:
    Aišku tada, nes pirmą dalį tikrai skaičiau ir galvojau, kad ir į eFoto buvo įdėtas :)
  • Svajuncikas
    Svajuncikas 
      2009.04.17, 17:18, rašė:
    Helmutas Newtonas uzkabino dar vartant zurnala...
  • Niolika (išsitrynęs)    2009.04.17, 17:22, rašė:
    Helmuto Newton'o labai gražūs darbai...
    Dar toji "Banga" visai patiko.
    O kai kur tai totalus kičas. Fu :D ;)
  • mappingas
    mappingas 
      2009.04.18, 10:22, rašė:
    Įdomus pastebėjimas :) Nuotraukoje "Jos ateina, Paryžiau (Nuogos ir apsirengę)" antra moteriškė iš kairės, vienoj ir kitoj foto stovi ant kitos kojos. :P Čia šiaip dėl linksmumo ;)
  • Svečias    2009.05.02, 19:08, rašė:
    Tai todel, kad jos "ateina"-specialiai Niutono sugalvota "detale" Jei ziuresi i sia nuotrauka kaip i paveiksliuka "surask desimt skirtumu" tikrai ju rasi daugiau... :)
  • XL1000
    XL1000 
      2009.04.27, 14:04, rašė:
    Kokius gražius kūnus turi nos Newton moterys :}~~~
  • Polia
    Polia 
      2010.03.23, 18:11, rašė:
    Nerandu, ar eFote nebuvo spausdinta šio straipsnio I dalis?

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti