Linos Taukačikienės "Mažieji gyvenimai"
2008.02.23  Straipsniai:  Žurnalas FOTO  Fotografų pristatymai  8 4952
 
Gvatemala  

Keliaudami žmonės išsiveržia iš savo kevalo, nurieda toliau nuo savo pažinimo medžio"...

Fotografę Liną Taukačikienę kalbina Marius Matulevičius.
Šis straipsnis yra naujausiame (Nr2) žurnalo FOTO numeryje, tačiau čia jis papildytas į žurnalą netilpusiomis fotografijomis.




Marokas  
Norėdamas pristatyti šiame numeryje įdomų kelionių reportažo autorių kiek netikėtai atsidūriau studijoje FotoS", kurios siela bei kūrybos vadovė yra Lina Taukačikienė. Iš tiesų labai įdomūs Linos montažai, portretai, mados fotografijos darbai - šiuos kūrinius tikrai išvysite kituose mūsų žurnalo numeriuose. Tačiau peržiūrėdamas interneto svetainėje www.fotos.lt rengiamų parodų pristatymą atradau visiškai nestandartinį kelionių reportažą, kuris vadinosi Mažieji gyvenimai". Taip įžengiau į Linos kūrybinę dirbtuvę, įsikūrusią jaukiame Užupio skverelyje Vilniuje. Paaiškėjo, kad čia tikra simpatiškų moterų karalystė: projektų vadovės Siga ir Ilma, jaunosios fotografės Oksana bei Aliona, tiesa, ir vienas vyrukas - dizaineris Donatas. Studijos direktorės Rūtos tą vakarą nebuvo. Jaukiai kūrenosi židinys, garavo indiška arbata. Lina ruošėsi naktiniams darbams, reikėjo sukurti Dalios Ibelhauptaitės portretus. Esu sumaniusi požeminę šachmatų karalystę, kurioje Dalia taps Valdove, kokia ir yra gyvenime, kai režisuoja įstabius savo kūrinius. Kursiu montažus, kurie lyg ir neatitinka leidinio formato. Kartais tradicinių fotografinių priemonių nepakanka, kai bandau perteikti paslaptingų charizmatiškų asmenybių charakterius. Kaip visada, bandau rizikuoti, nežinau ar žurnalas spausdins", - akimis šypsojosi Lina.

Marokas
Marokas  
Marokas  
Marokas  










Taisyklių laužytoja

Kai Vilniaus kolegijoje kruopščiai studijavau fotografijos pagrindus, labai norėjosi tobulai įvaldyti fotogafijos techniką. Vėliau kartais kildavo vidiniai maištai prieš nusistovėjusias taisykles. Studijų metu rengėme parodą. Kolegijos administracija, pamačiusi mano darbus, mestelėjo: Gali kabinti tualete savo nešvankybes (kažkaip kitaip pavadino)." Tai aš savo fotografuotus darbus ir sukabinau tualete.

Kitą kartą nusprendžiau nesilaikyti amato taisyklių keliaudama Kuboje. Stebėjau temperamentingą kubiečių šokį ir fotografavau judesio ekspresiją 1/8 sekundės išlaikymu. Grįžusi su šypsena peržiūrėjau juosteles ir padėjau į stalčių. Po kelerių metų jas išsitraukiau, pasidariau nuotraukas ir nudžiugau - tai visai modernūs darbai. Man kartais atrodo, kad profesionalumo sąvoka yra realiatyvi. Kas svarbiau fotografijoje - stereotipinė technika ar kūrinio dvasia? Mielai išklausyčiau fotografijos filosofijos kursą ir kai tik pasitaikys proga, pasinersiu į studijas.

Kuba:
Kuba  
Kuba  
Kuba  









Kuba  
Kuba  
Kuba  
Kuba  
Kuba  
Kuba  
Kuba  










Paplūdimyje nuolat mus pasitikdavo linksmas žvejas, jis atnešdavo mums koralų, o vakarais siūlydavosi pagroti. Fotografavau „Canon 300D". Senajam juostiniam aparatui šioje kelionėje nutiko keista istorija. Kai vieną dieną nuėjome maudytis, kilo potvynis ir ant kranto likęs aparatas paniro po vandeniu. Taip ir grįžau iš Kubos su išfotografuotomis keliomis juostelėmis.





Kelionė per mažuosius gyvenimus

Kai išsiruošėme į kitą kelionę - po Gvatemalą ir Belizą, nesitikėjau, kad labiausiai sielon įstrigs ne egzotiškas gamtovaizdis, o vietinių žmonių gyvenimai. Mes keliavome po kalnus, ten išsibarsčiusios mažos trobelės, mažutėliai kiemai, tose trobelėse nedidelė virtuvėlė, krosnis, mažos kėdutės, vietiniai žmonės- indėnų palikuonys- drovūs ir kartu svetingi. Nesimatė jokios prabangos, tačiau santūri ir kartu išdidi tų mažųjų žmonių laikysena kėlė pagarbą. Netgi vaikai kukliai mus stebėjo iš tolo, nereikalavo nieko, elgėsi visai kitaip, nei įprasta matyti Rytų šalyse. Taip ir gimė šios kelionės reportažas Mažieji gyvenimai".

Keliaudami žmonės išsiveržia iš savo kevalo, nurieda toliau nuo savo pažinimo medžio"...Nauji pasauliai" mus provokuoja, išbando, pamoko.

Iš kelionių parsivežtos fotografijos - tai tik trupinėliai to, ką dovanoja kelionės.

Kiekviena kelionė turi savus pranašus ir mokytojus, priežastis ir pasekmes.

Turtas ir yra tai, ką išmoksti perėjęs šį kelionės labirintą...

Kai atvykome į Belizą, prie vandenyno kranto apsigyvenome viešbutėlyje Kissmet. Sukurtas iš kriauklių, žolių, lietaus ir smėlio su didele meile ir rūpesčiu. Jei manote, kad Jūsų svajonių ir rojaus nameliui prie Karibų jūros reikia milžiniškų finansų, tai šis viešbutėlis įrodys, jog nereikia milijonų. Pakanka tikėti svajone ir kūrybos galia. Šį viešbutėlį įkūrė moteris Treisa, kažkada dalyvavusi hipių judėjime. Žiūrėjau į tą pagyvenusią, bet laimingą moterį ir galvojau - norėčiau ir aš tokia būti, kai pasensiu. Prasitariau jai, kad gera sutikti laimingą moterį... Ji gudriai žvilgtelėjo į mane ir tarė: Kūryba padaro žmogų laimingą. Kurk ir gyvenk."

Gvatemala  

Šioje fotografijoje - moteris Treisa, kažkada dalyvavusi hipių judėjime. Žiūrėjau į tą pagyvenusią, bet laimingą moterį ir galvojau - norėčiau ir aš tokia būti, kai pasensiu. Prasitariau jai, kad gera sutikti laimingą moterį... Ji gudriai žvilgtelėjo į mane ir tarė: „Kūryba padaro žmogų laimingą. Kurk ir gyvenk."




Toje pačioje kelionėje vieną vakarą susipažinau su Karlu, gyvenusiu greta kalnuose. Jis atrodė tarsi dvidešimtmetis, įkalintas šešiasdešimtmečio žilagalvio vyro kūne. Nuo jo sklido stiprybė, sveikata, išmintis ir romumas. Vėliau paaiškėjo, kad Karlas yra vietos gyventojų dvasinis gydytojas. Aš jam prasitariau,kad kartais norėčiau būti medūza arba žuvimi, plaukti per gyvenimą, kur neša srovė, nekovoti, neįrodinėti, nemaištauti... Jis atsakė: O visos žuvys norėtų būti tavimi." Po kiek laiko, kai grįžau į Lietuvą, jo žodžiai tapo burtažodžiais, išlaisvinusiais mane iš nuovargio.

Gvatemala:

Gvatemala  
Gvatemala  
Gvatemala  
Gvatemala  
Gvatemala  




Gvatemaloje keliavome pėsčiomis, nakvodavome palapinėse arba pas žmones. Mes keliavome po kalnus, ten išsibarsčiusios mažos trobelės, mažutėliai kiemai, tose trobelėse nedidelė virtuvėlė, krosnis, mažos kėdutės, vietiniai žmonės - indėnų palikuonys - drovūs ir kartu svetingi. Nesimatė jokios prabangos, tačiau santūri ir kartu išdidi tų mažųjų žmonių laikysena kėlė pagarbą. Netgi vaikai kukliai mus stebėjo iš tolo, nereikalavo nieko, elgėsi visai kitaip, nei įprasta matyti Rytų šalyse.




Kelionės per dykumas ir sapnus

Dažniausiai fotografuoju žmones. Žinoma, žymiai profesionaliau gali sukurti žmogaus portretą studijoje: gali pasinaudoti šviesomis, gali pakartoti daugiau dublių. Pavyzdžiui, kūriau seriją Nuostabi moteris.", tačiau tai šiek tiek režisuota fotografija. O iš tikrųjų, jei pamatytum naktį, per patį vidurnaktį, nuostabią moterį - turėtum ją fotografuoti tuojau pat. Tik pabandyk šį žmogų pasikviesti į studiją, atsiras nenatūralumas, nebent tektų režisuoti mini spektaklį.

Tačiau kartais gali stebėti ir fiksuoti pažįstamų žmonių netikėtas charakterio puses. Pernai keliavome į Maroką šešios merginos. Tarp mūsų buvo dvidešimt vienerių Monika ir tai buvo jos pirma kelionė. Pakliuvome į kitą civilizaciją: arabiški miesteliai ir viešbutėliai, dykumos. Daugelis tokioje aplinkoje užmiršta nereikalingus miestietiškus įpročius. Monika irgi atsisakė daugelio ritualų, tačiau vieno šventai laikėsi - visur, kur tik keliavome, ji nepamiršdavo išsitraukti veidrodėlio ir rūpestingai pasidažyti blakstienų. Taip atsirado repotažas apie Moniką, besidažančią blakstienas arabiškoje aplinkoje. Tas keistas žavus moters gebėjimas vilioti, gundyti, ieškoti to vienintelio"... Kiekvienos vis kitoks!

Marokas  
Marokas  
Marokas  
Pakliuvome į kitą civilizaciją: arabiški miesteliai ir viešbutėliai, dykumos. Daugelis tokioje aplinkoje užmiršta nereikalingus miestietiškus įpročius. Monika irgi atsisakė daugelio ritualų, tačiau vieno šventai laikėsi - visur, kur tik keliavome, ji nepamiršdavo išsitraukti veidrodėlio ir rūpestingai pasidažyti blakstienų. Taip atsirado reportažas apie Moniką, besidažančią blakstienas arabiškoje aplinkoje.

Kelionėse fotografuoju juostiniu aparatu, vežuosi tris objektyvus, tad dažnai pasijuntu nešiku, o ne laisva keliaujančia moterimi. Kartais sukirba mintis įsigyti muilinukę", ypač sudėtingose kalnų kelionėse.

Kai pavargstu nuo komercinių užsakymų, prisėdu prie mėgstamo kūrybinio užsiėmimo, kurį vadinu sapnų fotografijomis. Gal tai ir nėra reportažas, fotokritikai greičiau šiuos darbus pavadintų fotomontažais. Ar galima kurti savo asmeninių jausmų bei minčių reportažus? Juk reportažo žanras - tai įvykių fotografija.

P.S O kur yra riba tarp objektyvių ir subjektyvių gyvenimo įvykių?" - pagalvojau atsisveikindamas su Lina, šiuo šiltu ir kūrybingu žmogumi.

Lina Taukačikienė  
Lina Taukačikienė



Komentarai
Turinys
  • gimblex (išsitrynęs)    2008.02.23, 19:16 rašė:
    fain :)
  • Indrė 1
    Indrė 1 
      2008.02.23, 21:39 rašė:
    žiūri ir atsižiūrėt neina..:)
  • Resutas
    Resutas 
      2008.02.24, 22:41 rašė:
    Uzburia
  • Svečias    2008.02.25, 01:41 rašė:
    Patiko Gvatemala. Norisi daug nuotraukų, norisi ten.. :)
  • foto veidrodis
    foto veidrodis 
      2008.02.25, 18:06 rašė:

    Nuostabu :)

    Gal kas žino kada bus NR.3 FOTO žurnalo !!!!!     :)

  • eFoto redaktorius    2008.02.25, 18:39 rašė:
    bus tiksliai tada kada ir turės būti ;)
    greit
  • Egle.Jo
    Egle.Jo 
      2008.02.26, 16:06 rašė:
    :))
  • Svečias    2008.02.29, 09:29 rašė:
    foto zurnalas jei neklystu, leidziamas kas du menesius :)

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti