Pokalbis su Romualdu Rakausku
2009.03.30  Straipsniai:  Fotografų pristatymai  18 9597
 
Romualdas Rakauskas  
Interviu wikipedijoje apibrėžiamas kaip socialinės psichologinės informacijos gavimas žodine apklausa, naudojama siekiant sukurti darbines hipotezes, dominančias tyrėją, norint papildyti ar patikslinti duomenis, gautus kitais tyrimo metodais, ar panaudoti kaip pagrindinį duomenų rinkimo būdą. Tačiau kiek ankstėliau, nei derėtų, paskambinę į viename Kauno senamiesčio namukų besislapstančios Romualdo Rakausko studijos duris, užtikome jį kambaryje, nuklotame rankomis atspaustomis nuotraukomis, naujojo albumo kartoninių dėžių draiskanomis, draugiškai besišypsantį laimingą žmogų, siūlantį mums šokolado, riešutų ir... žalios arbatos. Supratau, kad interviu šiandieną nebus. Formalių, svetimų žodžių, į sterilias masinės gamybos pakuotes sukištų minčių... Tik pokalbis žmonių, tikinčių, kad fotografija - tai esybė, tai gyvenimo kelias.

Romualdas Rakauskas  
Fotografija - tai ne tik fotoaparato užrakto klaktelėjimas, į fotojuostą įspaudžiant dar vieną dabarties smiltį, ne tik parodos, fotožurnalistai, katalogai, nuotraukos. Juk išsyk tai ir filosofija, požiūris į gyvenimą, ištikimas draugas ir bendražygis, kurį reikia atsargiai prisijaukinti... Kaip jūs ją įprasmintumėte kaip dalyką?

Žmogus. Visas menas, visa kūryba. O visi daiktai, namai, visi kiti dalykai... jie yra svarbūs, bet antraeiliai.

Jūs esate priskiriamas Lietuvos Fotografijos Mokyklos stiliui, tačiau ar kartais neatrodo paradoksalu, kad šio stiliaus fotografai nei mokėsi fotografijos, nei, jau pažengę, ėmėsi masiškai jos mokyti?

Tu jau prikimbi prie pačio žodžio „mokykla". Visokie institutai, dailės akademijos (tai jau sena tiesa) žmogaus menininku nepavers. Būdamas jaunesnis visada sakiau, kad žurnalistika man nieko nedavė. Dabar jau keičiu požiūrį. Davė, pasirodo, ir daug... Atmosfera, galimybė ten suktis. Kai turi pagrindinę viziją, kryptį, kažkiek pasirenki. Taip pat supratau, kad netgi eilinis bendravimas yra vertingas. Kažką išgirsti, sužinai.

Romualdas Rakauskas  
Man, jaunam, tikruoju universitetu tapo bendravimas su dailininkais. Man labai pasisekė, nes a.a. Rimtis Gibavičius, garsus grafikas, buvo mano geriausias draugas. Mudu kartu gyvenom, bendravom kokius dešimt, o gal ir daugiau metų. Visus dailės principus pasiėmiau iš to betarpiško bendravimo. Įsivaizduoji, kaip tai buvo svarbu? Sakyčiau, netgi padarė didžiulę įtaką mano fotografiniam braižui, įtakojo tai, kad jis tapo švelnesnis, meniškesnis, subtilesnis.

Tu tik klausi apie tą mokyklą, o yra tie visi profesoriai... PROFESORIAI... Lukys, Trimakas, Surgailis... Ir jie visi vienodai mąsto, vienodai daro, yra stipri Lietuvos postmoderno fotografijos teoretikų grupė. Jie išvis sako, kad nebuvo tokios mokyklos. Bet jinai buvo. Galima ginčytis dėl termino, bet mokykla buvo. Toji kaimiškoji tematika, bendra laikmečio pajauta, požiūrio formavimasis. Mes buvome artimi. Ir tas siekių bendrumas, daugybė kitokių aplinkybių, kurios mus jungė... Visi sako, kad socializmas buvo kruvinas, kad buvo engiami žmonės - nė velnio. Mes buvome jauni ir darėm viską, ką norėjom. Tik ne viską buvo galima rodyti.

Kaip čia galų gale išaiškinus tą mokyklą... Platesniu požiūriu žvelgiant į tą mokyklą, ji buvo. Guluosi po važiuojančiu automobiliu - ji buvo.

Romualdas Rakauskas  
Romualdas Rakauskas  













O talentas fotografijai... Kas tai? Kas lemia tą gebėjimą padaryti ne tiesiog techniškai tvarkingą, kokybišką kadrą, o nuotrauką, kuri turėtų širdį?

Oho, tu net apie širdį užsiminei! Galima pasišaipyti iš to Rakausko: „Žydėjimas", „Švelnumas", titititi, bet man jausmas yra pagrindų pagrindas. Einu, ir dažnai tą kadrą netgi jaučiu. Nebijau prisipažinti - esu per daug jausmingas. Emocijos liejasi per kraštus. Dabar net ir nebestabdau, tegul ir būna Rakauskas va toks.

Supranti, kad tas jausmas išliktų darbuose, fotografijoje, rupūže, juk kaip tai yra sudėtinga! O kaipgi šitai išsaugoti? Juk technika vis vien biškiuką visus unifikuoja, supanašina. Kad ir su „Žydėjimu". Žinai, kaip prancūzai jį recenzavo? Jie pamatė, ir tuo, ką pamatė, patikėjo. Sako: „Matai, yra XX a. dar tauta, kuri švenčia žydėjimą". Fantastiškas pastebėjimas. Juk iš tikrųjų, pažiūrėk: jaunimas ratelį šoka, senoliai už stalo, užtiesto balta staltiese, sode sėdi, atseit, medituoja... O iš tiesų aš sukūriau tą gyvenimą pagal save, nes man jo reikėjo. Vis vien, kai į fotografijas persimeta žmogaus dvasinės emocijos, toji širdis... Sušyla jos.

O kaipgi ginčai, pastaruoju metu vis kylantis dėl juostinės ar skaitmeninės fotografijos pranašumo?..

Aš esu tas, kuriam visiškai vienodai, kaip, su kuo, man svarbu, KAS ten yra padaryta, fotografijos esmė. Juk ir skaitmena, ir juosta duoda tą patį. Na ko gi ten, toje juostoje, daugiau? Grūdo? Dabar yra programos - gali užsistatyti, kokį tik nori. Va, pavyzdžiui, Danisevičius juk irgi labai geras, o jis su skaitmena dirba. Reikėtų pasižiūrėti ir tokius jauniklius, kaip Gintaras Česonis - dar vienas skaitmenininkas. Tai va. Juk jeigu tu turi tą dvasinę šilumą, tai, kaip sakoma, gera virėja ir iš kirvio sriubą išverda. Ką tokiam žmogui bepaduosi - jis, ko gero, padarys gerai.

Peršokime, tarkim, į muziką. Mano monografijos pristatyme buvo fantastiškas dalykas - mano Eglė (R.R. dukra - aut.p) suorganizavo Petrą Geniušą. Jie draugai, tai jis sutiko pagrajinti. O aš į tuos koncertus kai nevaikštau, tai muzikoje - nė ku-kū. Ir įsivaizduoji, pirmą sykį pajutau, ką tai reiškia talentas. Likus vienai dienai iki pristatymo jis atėjo pažiūrėti, na ką gi čia tas Rakauskas daro. O tuomet... Rupūs miltai, kaip jisai grojo, fantastika! Žiedlapiai krito, žydėjo sodai...

Kairioji: "1966 m. po vestuvių žurnalo "Mūsų gamta" redakcija, kurioje tada dirbau, leido savaitėlę paatostogauti. Kažkas iš Dapšių kaimo jaunimo mano "Zenitu" ir nufotografavo laimingus jaunavedžius (spalvotai!)."
Dešinioji: "1985 m. su vyresniąja dukra Egle svečiavomės pas Antaną Sutkų, kuris tada be fotoaparato negalėdavo bendrauti..."

Romualdas Rakauskas  
Romualdas Rakauskas


Bet juk dabar ne vienas atsigręžia į senąsias fotografijos technologijas, eksperimentuoja su jomis...

Šis laikmetis daug ką išjudino, daug ką paneigė. Dabar ribos yra labai išsiplėtusios. Anksčiau viskas buvo sudėta į rėmelius - „Renesansas buvo toks", „Klasicizmas buvo toks"...

Nesutinku, tiesiog bėgant laikui tai, ką darė tie, neiškilę, nepopuliarūs menininkai, nėra žinoma, pagaliau niekam tai neatrodo svarbu.

Taip, teisingai. Dabar vyksta meninis chaosas. Velnias žino, po šimto metų pažiūrėjus į šitą mūsų laikmetį, nežinai, kas išliks, kas čia buvo svarbiau. Aš iš savo patirties galiu sakyti, kad fotografijoje išliks dokumentika. Bent jau turėtų. Bet kodėl toji dokumentinė fotografija dabar nėra laikoma svarbiausia? Vis bandoma sugretinti meninę/dokumentinę ir dokumentinę/meninę fotografiją, autorius. Staselis pretenduoja į Sąjungos pirmininkus, o kiti stebisi: „Prie ko čia ta spaudos fotografija?". Visada buvo amžinas karas, kad negalima dokumentikos gretinti su menine fotografija. O aš esu prieš - manau, kad jos papildo viena kitą. Viskas susipina.
Romualdas Rakauskas  
Romualdas Rakauskas  













O kaip pats vertinate savo nuotraukas? Kur slypi pasirinkimo, ką publikuoti, lemiamas momentas?

Dabar nugrėbiau grietinėlę monografijai, tai čia jau, atseit, mano geriausi darbai. Perkūnas žino. Gal po kurio laiko tie, „vidutiniai", bus daug geresni. Dabar ateinate jūs, jaunimas, jūs irgi viską kitaip formuojat ir formuosit. O jūs formuojat laiką ar laikas jus?

Manau, niekas nieko neformuoja, - šaunu į padebesį.

Sakai? Meluoji. Laikas formuoja aplinkybes. Pažiūrėk, kiek informacijos gauni, sakai, ji tavęs neformuoja? Gauni ir imi, gal kartais atsirenki. Bet vistiek imi. Internete reikia itin atidžiai rinktis - aš ten, ten, ten einu, o kažkur neinu. Neinu, kur fotografijų pridėta, nes ten kažkaip...

Romualdas Rakauskas  
Žiūrint jūsų albumus, negalėjau nepastebėti, kad portretuose esantys žmonės arba seni, charakteringais veidas, arba vaikai, kurių veidai atviri pasauliui, nuoširdūs. Nemanote, kad jauną žmogų nufotografuoti sunkiau?

Man šitai labai gerai išaiškino filosofas R. Ozolas. Jis sakė: vaikų veiduose yra ateitis, visas gyvenimas, tas veidas tuo kažkuo Būsimu ir yra turtingas. Senuose veiduose matyti visas nueitas gyvenimo kelias, jie - praeities pasakotojai. O jaunimas - tas tarpas, kuris sudėtingiausias. Vaikai, senukai - faina. O jaunuoliai... Jie bučiuojasi, jie apsikabinę - čik čik, ir išsisemi, ir nebėra jau tos platesnės tematikos.

Jau esate davęs šitokią daugybę interviu... Kaip manote, kodėl kai kurie klausimai vis kartojasi, nors į juos jau ir yra atsakyta? Ar dažnai pasitaiko, kad išliekant klausimui keičiasi atsakymas?

Visada yra kažkokie standartai - mąstymo, rašymo. Visi jie daro darbą, tie žurnalistai. Mano monografija juos taip pat įvaro į standartą. Va, kaip jau sakei „Gyvenimo knyga", „žmogus 50 metų gyvenimo sukrovęs" - iš to ir išeina klausimai. Liūdniausia yra kai klausia, ir jokio kitokio atsakymo nebeturi, o sakyt tą patį jau irgi net liūdnoka. Neturiu paslapčių, esu tiesus, atviras.
Romualdas Rakauskas  
Romualdas Rakauskas  















Kasdien vis daugiau žmonių susidomi fotografija, ima jos mokytis. Ką jiems pasakytumėte?

Kas myli fotografiją, tą ir fotografija myli. Gal ir juokaujant, bet tame yra racijos. Jeigu veidmainiauji, tik biškį prie tos fotografijos, tai jinai tik biškį tau ir duoda. Visi mano kartos fotografai, Macijauskas, Požerskis, visko pasiekė tik savo fanatišku atsidavimu. Fotografas, praktiškai, turi būti fanatikas, dėl kurio kenčia šeima, viskas, kuriam yra tik fotografija, ir jisai eina su didžiule energija. O energija kiekvieną dieną ta pati - ar ją suris darbas, fotografija, ar dar kas kita. Gali ją iššvaistyti tuščiai, o gali ir fotografuoti, ką nors daryti. Tuomet gausi atpildą. Ir Rakauskas - toks pat. Pinigus aš uždirbdavau, bet Eglė (R.R. dukra - aut.p) man dabar ir sako: „Klausyk, tėvai, bet gi tavęs nebuvo...". Taip, nebuvo. Neturėjau kada - man buvo fotografija. Va, jeigu apie mane tau galėtų atsakyti fotografija, įdomu, ką jinai pasakytų. Supranti, ji, madam, nori viso tavęs - dalimis niekas nežaidžiama. Jeigu nori pasiekti - atsiduok visas.

Daugiau nuotraukų: www.photography.lt/lt.php/Fotografai?id=96&page=1

Romualdą Rakauską kalbino Karolis ir Milda (net.niekas.eu)



Komentarai
Turinys
  • autorius nesvarbus
    autorius nesvarbus 
      2009.03.30, 09:02, rašė:
    ačiū
  • Vaizdinys
    Vaizdinys 
      2009.03.30, 11:28, rašė:
    Dėkui už pašnekesį... Gražios nuotraukos.
  • nebeesu
    nebeesu 
      2009.03.30, 18:42, rašė:
    puikus interviu, kad daugiau tokiu butu,galima pasisemti isminties :)
  • rytojus
    rytojus 
      2009.03.30, 22:57, rašė:
    na va, susipazinau bent jau minimaliai su Romualdu :)
  • SIGitasMAtulis
    SIGitasMAtulis 
      2009.03.31, 00:00, rašė:
    Kai mazas buvau ,as ji maciau kaip jis tai fotografuodavo musu kaimo sodyboje ir kaip ispudingai uzgaudydavo momenta ,kaip kate laka piena is viso kibiro ir daug kitu graziu ir nuostabiu akimirku ,jis mano megstamiausias fotografas nuo pat vaikystes.
    IR didelis aciu uz toki straipsneli apie si nuostabu zmogu Romualda Rakauska.
  • gretulis
    gretulis 
      2009.03.31, 01:49, rašė:
    Labai įdomus interviu. Įdomu sužinoti apie žmogų,kuris atsidavęs visas fotografijai. Darbai tikrai kalbantys. Ačiū.
  • RamuneJ
    RamuneJ 
      2009.03.31, 12:36, rašė:
    Cia tai tikra fotografija! O ne visa ta kompiuterine psichodelika, kurios pilna efoto galerijose. 
  • 7sins
    7sins 
      2009.03.31, 13:22, rašė:
    Tu gal manai, kad anksčiau nuotraukų neretušuodavo, nekadruodavo? Dar ir kaip. Tik dabar kiti laikai, priemonės ir galimybės kitos
  • RamuneJ
    RamuneJ 
      2009.03.31, 13:42, rašė:
    Retusavimas ir kadravimas yra savaime suprantami dalykai, bet visiskas nuotraukos esmes pakeitimas kompiuterio pagalba, pripazinkim, neretai yra tik bandymas paslepti vidutini kadra. Tiesiog tiek ir literaturoje, tiek ir daileje, tiek ir fotografijoje man priimtiniausias yra realizmas. Bet tai tik mano nuomone, tad nesipykim!
  • 7sins
    7sins 
      2009.03.31, 13:58, rašė:
    :) na, pyktis nei su kuo aš neketinu. Visiškai su tavim sutinku, kad perlenkti su PS galima labai greitai, bet be jo irgi sunku išsiversti, tiek spalvų koregavime, tiek triukšmų valyme, jau nekalbant apie galimybes koreguoti perspektyva ar iškraipymus. O kalbant apie esmės pakeitimą tai priklauso nuo to ko siekiama ir kaip tai pavyksta. Pasitaiko ir visiškai neblogų variantų.
  • RamuneJ
    RamuneJ 
      2009.03.31, 14:07, rašė:
    :)
  • Mantas_V.
    Mantas_V. 
      2009.03.31, 14:43, rašė:

    Šis žmogus Rietave pristatė savo nuostabia kolekcija "Žydėjimas" varvinau seilę į šias nuotraukas. ir pats truputi papasakojo kaip padarė tas nuotraukas tikrai gerbiu šį fotografą, už tikrai gyvenimiškas nuotraukas.

  • Arvydas101
    Arvydas101 
      2009.03.31, 15:29, rašė:
    Retas nuostabus interviu žavintis savo paprastumu ir nuoširdumu kaip ir pats Meistras. Išmintingo Meistro paprastas papasakojimas apie fotografijos esmę. Visų pirma gyvenimiška patirtis ir fotografija kaip fonas.
  • aledae
    aledae 
      2009.03.31, 16:09, rašė:
    Puikus interviu apie puiku Meistrą. Lauksime tęsinio.
  • zydrunasss
    zydrunasss 
      2009.04.01, 18:14, rašė:
    Vienas is mylimiausiu fotografu... 
  • eKG
    eKG 
      2009.04.04, 20:19, rašė:
    Vienareikšmiškai puikus fotografas!!!
  • Gintaras Varnagys
    Gintaras Varnagys 
      2010.03.08, 02:01, rašė:

    Aciu

  • gintarsas (išsitrynęs)    2010.10.27, 22:16, rašė:
    Prastas ....:( , ne Rakauskas.prastas klausimų pateikimas(atleiskit).Jūs gi eidami pro spaudos kioskus neieškodavot akimis ,,NEMUNO,, žurnalo,kuriame laikas nuo laiko pasirodydavo RAKAUSKO,SUTKAUS,POŽERSKIO nuotraukos,turbūt,net nepamenat,kokia tada buvo spaudos kokybė.,ir nežinot kaip tos nuotraukos atrodė oficialios fotografijos fone.Lenkiuosi prieš juos.Jie man buvo,kaip J.Marcinkevičius............fotografijoje...(jaunystės prisiminimai)...

  fotobites.lt siūlo  20% nuolaidą Ekspres fotoknygoms!

Šį mėnesį Kokybiška spauda Asmeniniai įspaudai

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti