Pavasario misterijos. 1999
Su šia fotografe susitikome ir kalbėjomės prieš pat Kalėdas, kai atrodo, kad gerosios dvasios, stebuklai ir angelai tarsi priartėja prie mūsų, kaip ir
Vėtrės Antanavičiūtės darbuose. Kažką juose galima rasti iš mitologijos, gimties slėpinių, kažką iš vaikystės prisiminimų. Daugelis iš mūsų prisimena, kaip iš saldainių popieriukų, blizgučių ir kitų vaikui brangių daikčiukų smėlyje po stikliuku gamindavom „sekretus". Vėtrė šiuos keistus vaikų grožio ir paslapties simboliukus įkūnijo fotografijų cikle „Sekretai".
Kalbant apie Lietuvos fotografiją, V. Antanavičiūtės pavardė visuomet buvo pristatoma kaip puikios montažistės, vienos iš pirmųjų šio žanro meistrių. Kaip nustebau supratusi, kad tik keliuose darbuose montažas išvis panaudotas, kad tiek „Misterijų" ciklas, tiek „Angelai" ar kiti darbai yra atlikti absoliučiai fotografinėmis priemonėmis! Taip, tie darbai yra labai moteriški, švelnūs, todėl labai kitokie, unikalūs, išsiskiriantys iš bendro „lietuviškosios fotografijos mokyklos" konteksto. Kažkam tai gali patikti, kažkam ir ne, tačiau, be abejo, juose yra tas truputis gėrio, grožio ir paslapties, tas stebuklo jausmas, kurio kartais taip pritrūkstame gyvenime. Paskaitykime, ką Vėtrė apie save ir fotografiją kalbėjo tą siaubingai apledėjusį vakarą artėjant Kalėdoms.
Pradžių pradžia
Fotografuoju nuo šešerių metų, nors dabar ir vienų metų vaikai fotoaparato mygtukus spaudo, tačiau mano tuometinis aparatas buvo gana sudėtingas - diafragmą ir išlaikymą tekdavo nusistatyti rankiniu būdu pačiai. Daug fotografavo mano tėvas. Dabar kaip tik skenuoju archyvinius negatyvus. Radau juostelę keturiasdešimties metų senumo, dar nuotraukos nedarytos! Man ten viskas taip įdomu - žmonės, esantys tuose negatyvuose, jau seniai išėję, gal todėl žavi ir jų apranga, ir aplinka - viskas. O savo pirmųjų juostų kažkodėl neradau, nors turėjo būti, mes niekad negatyvų nemesdavom. Aišku, jie buvo labai neryškūs. Tada draugus fotografavau, vėliau mokykloj daug fotografuodavau, tuos jau turiu nuskenuotus. Fotografija užsiiminėjau tarsi visą laiką, man būdavo geriausia dovana - kamera, nors niekad nebūčiau pagalvojus, kad dėstysiu fotografiją ar būsiu fotografė. Visada buvo - būsiu dailininkė. Mokiausi dailės mokykloje, vėliau - Dailės akademijoje, o fotografija buvo kažkas labai asmeniško, intymaus. Tik paskui mane ji kaip sugriebė, tai viskas ir pasisuko tokia kryptimi. Įdomus dalykas, kad kai atsirado skaitmena, visi klasikai žiūrėjo į ją pakankamai skeptiškai - tai ne tas, netikra, nenatūralu ir pan. Tik tie keli iš mūsų, kurie jau buvo perėję prie skaitmenos, kalbėdavo apie „pikselius", o visi vyrai, sėdėdami kompanijose, vis mėgdavo pasipuikuoti žiniomis apie optiką, aparatus: „O tu prisimeni tokį ar anokį objektyvą (kamerą?!" Tačiau nepastebimai, po truputį tie patys aršiausi skaitmenos kritikai įsigijo skaitmeną, nors dar juostele fotografuodavo, bet tam tikrom progom jau pasitaikydavo jų nuotraukos ir skaitmena padarytos. Ir po kiek laiko pasigirdo atitinkamų kalbų: „Aš taip savo skaitmena patenkintas..." ANDREJS GRANTS iš Latvijos, su kuriuo ypač artimai draugauju, buvo toks aršus juostelės fanatikas, atrodė, kad niekados skaitmeninės kameros į rankas nepaims. Pradžioj atsiųsdavo nuotraukas, rankiniu būdu darytas, po to - laboratorijoj, o dabar siuntinėja darytas skaitmena, skaitmenines... O aš asmeniškai niekad nekreipiau dėmesio į techniką. Aišku, dabar, kai matai galimybes, norisi kažkokio geresnio fotoaparato, bet visada man ta technika buvo trečioj ar net dešimtoj vietoj. Mano pirmosios rimtos nuotraukos (serija „Misterijos") padarytos iš viso su „muiline", paprasta juostine „muiline" „Minolta" be jokių ypatingų objektyvų. Dabar, kai tai pasakau, niekas negali patikėti, nes tos nuotraukos net Šveicarijoje leistoje enciklopedijoje yra. Ten niekas net ir nesigilino per daug, kuo daryta. Taigi, man tikrai nėra svarbu, kuo fotografuoti, net degtukų dėžute galėčiau, jei taip būtų galimybė išreikšti reikiamą idėją. Palaipsniui tie fotoaparatai, aišku, gerėjo. Tačiau niekad nebuvo taip, kad svajočiau apie kažkokį modelį, tik kai Dizaino ir statybos kolegijoj pradėjau dėstyti, susidomėjau kameromis. Tada ir objektyvų geresnių prisipirkau. O šiuo metu dirbu „Canon D400", tik objektyvų įsigijau šviesių - F 2,8. Tiesa, pasirodžius „Canon D5 Mark II", apie jį kliedi visi, tai ir aš ne išimtis, tačiau anksčiau tokių svajonių gauti kažkokią ypatingą techniką neturėjau. Nors draugai, pamatę mano objektyvus, juokiasi: „Tai ką, visam kadrui taikai?.."
Montažas
Gimimo misterijos, 3, 1996-1999
Mano „Misterijos" pasirodė 1994 metais. Kokie tais laikais montažai galėjo būti! Dešimt kartų visiems sakai, kad nėra ten jokio montažo. 1995 metais buvome Suomijoje, tiek kartų turėjau aiškinti, kad kartais norisi po nuotrauka rašyti - ne montažas, juostelė, vienas kadras.
Tarkim, „Angelų" serija padaryta žaidžiant su ilgais išlaikymais. Montažas naudotas iš viso gal tik keturiuose mano darbuose. Aš galiu sakyti, kad esu net tinginė šiuo požiūriu - dažniausiai tuose kadruose visai nieko netaisau, nebent su spalvom pažaidžiu. Kadangi darbai yra beveik monochrominiai, kartais gali rausvą pakeisti į žalsvą, jie nenukenčia. Kartais prašo prie interjero spalvą priderinti, tokias korekcijas galiu sau leisti. O daugiau nieko nedaryta, nieko. Tačiau gimsta tie darbai negreit, po ilgo ir kruopštaus darbo. Ypač svarbu savo idėjas išnešioti, ir kartais net labai ilgai, kaip kūdikį, nešioju. Mintyse sukuriu, sugalvoju, ką darysiu, kaip. Jei man reikia daiktų, juos susirankioju. Kartais ir nufotografuot ne iš karto pasiseka - padarai fotosesiją, pamatai savo klaidas, analizuoji - kas išėjo, kodėl nepavyko. Anksčiau, dirbant juostele, daugiau laiko sugaišdavau pasiruošimui, kad veltui juostelės negadinčiau, dabar su skaitmena lengviau. „Angelai" tik iš trečio karto pavyko, tris fotosesijas dariau, kad gaučiau tokį rezultatą. Man fotografavimas trunka palyginti trumpai, tačiau pasiruošimas jam - mėnesiais. Turiu viską pasiruošti tiksliai ir iki galo.
Išlaisvinimas,1 - Nauja gyvybė. 1998
„Angelai" ir vaiduokliai
Dabar daug fotografų pasiduoda madai, stengiasi padaryti taip, kaip madinga fotografuoti, bando išgalvoti visokias koncepcijas: jei žmonių portretai, tai būtinai jų įprastoje aplinkoje, ir pan. Man tos mados yra mirtis, idėjos turi pačios ateiti, subręsti. Kai iš vidaus atsiranda, tada ir darau. O ateina jos kartais labai keistai: žiūri nieko negalvodamas į tapetus, ir staiga ten išryškėja kažkoks paveiksliukas, vaizdas gali pradėti formuotis baloje ar ištėkštoje dažų dėmėje. Tada pradeda veikti fantazija, visa tai plėtoti, o kai fotografuoji, realybė dar kažkiek korekcijų įneša. Supranti, kad ką matai viduj, įgyvendinti visu šimtu procentų negali, bet bandai, kiek įmanoma, priartinti. „Angelų" serija gimė kuriant visai kitą ciklą, kuris niekur po to nebuvo parodytas. Mes fotografavome sename malūne, ten pati atmosfera atrodė tokia - sugriuvęs, apleistas, kur tikrai tik vaiduokliai gali gyventi. Pradžioje radome malūną, atvažiavome apsižiūrėti, kilus minčiai apie vaiduoklius, pradėjau fotografuoti, žaisti su ilgu išlaikymu, bandydama išgauti tą įspūdį, kai tik švysteli kažkas ir išnyksta. Nuostabiai krito saulės spinduliai, taip kilo mintis ne apie vaiduoklius, o apie angelus. Tada teko ieškoti sparnų. Gerokai privargau - pradžioje skolinausi, vėliau radau, kur nusipirkti, bet procesas labai užtruko. Iš tiesų buvo sugalvota vienais metais, o įgyvendinta kitais, vis todėl, kad sparnų niekur neradome... Kita „Angelų" serija jau fotografuota senamiestyje, buvo griaunamas namas ir, kol tai vyko, mes ten rengėme fotosesijas. Tame name taip pat jautėsi ta keista atmosfera: ateini, pavyzdžiui, į rūsius ir atrodo, kad ten kažkas turi gyventi. O kaip tai parodyti?
Šviesa
Bučinio misterijos 1. 1996-1998
Apšvietimas yra beveik svarbiausias dalykas mano fotografijoje. Labai daug su šviesa eksperimentuoju. Kol skaitmenos nebuvo, buvo dar sunkiau atspėti galutinį rezultatą. Tarkim, imi fluorescencinę lempą, tada žvakės šviesa tampa rožinė ar iš kažkur atsiranda žalsva, melsva. Tos sankirtos man tai labai įdomios - tarsi tapyba būtų. „Misterijose" viskas sušviesta labai paprastai: turėjau tokį stalą, skirtą reklamai fotografuoti, kur pašvietimas įrengtas iš apačios. Jis tapo mano darbiniu stalu. Taip pat svarbu pažymėti, kad fotografuoju daugiausiai naktį, man turi būti visiška tyla, tada ateina idėjos, nors, kaip minėjau, jas nešiojuosi labai ilgai, bet tuo momentu dar kažkas svarbaus atsiranda. „Bučinio misterijoje", kur matosi tarsi kūdikis, šviečiantis stalas padiktavo, kad atspindys atsirado iš kitos pusės. Taip kartais pasitaiko, kad realybė suteikia savo atspalvius.
Dabar
Įsikūriau namuose studiją, fotografuoju vaikus. Na, tai yra tikri montažai. Tačiau net mano montažai yra padaryti tik sudėjus dvi nuotraukas. Nieko daugiau, jokių ypatingų „Photoshopo" efektų, karpymo ar pan. Tie darbai jau buvo išsiųsti į Lenkiją, kur dalyvavo parodoje ir gavo medalį, buvo Italijoje, tačiau tai yra serija, prie kurios dirbu dabar.
Kalėdinis atvirukas
Visuomet stengiuosi kokį nors pagaminti, siuntinėju, tik ne elektroninius. Šiemet, kadangi jaučio metai, turiu iš Indijos tokį jautį, labai jau jautišką, tai iš jo sukursiu atviruką.
Apie laiką
Man pati mistiškiausia fotografijos dalis yra tos mikrosekundės fiksavimas. Turiu padarius nuotrauką, kuri nufotografuota beveik burbulo sprogimo momentu, matosi, kad kai kur jau muilo net nebelikę. Tokių momentų akis net nefiksuoja, tai gali tik fotografija. Neseniai skaičiau vieną budistinę knygą, kurioje sakoma, kad visas žmogaus gyvenimas yra ne tęstinis procesas, o susideda iš atskirų mikrosekundžių. Jei sustosi, pajusi tą sekundę, iš kurios susideda visi judesiai, būsi praregėjęs. Daugybę metų domėjausi ir joga, ir kitais panašiais dalykais, tačiau negaliu teigti, kad visa tai tiesiogiai perkeliu į savo kūrybą. Tai yra mano gyvenimo būdas. Tačiau visaip būna: kai kada išgirstu moteris, kurios yra turėję abortų, sakant, kad „Gimimo misterijų" ciklas jas labai veikia, kad kenčia ilgai žiūrėdamos į tas nuotraukas. Arba paskambina toks žmogus ir sako, kad pažiūrėjęs į vieną mano darbą staiga viską suprato. Ir jis iš tiesų išeina į vienuolyną. Aš galvoju, kad kai kuri darbus ne protu, o viskas ateina iš vidaus, tai esi tik dalinis kūrėjas. Ta kažkuri dalis, kurios nesuvoki, ir veikia taip žiūrovus. Įvairiausiais momentais ta fotografija pradeda veikti kaip kažkas daugiau. Tada supranti, kad tavo nuopelnas, visa tai nufotografavusio, ne toks ir didelis. O budistinis ciklas kaip tik gimė iš tų balučių. O gal ant sienos pamačiau sėdintį budistų vienuolį. Net nutapiau tokį mažą paveiksliuką. Vėliau nusprendžiau perkelti į fotografiją. Tas vienuoliukas yra tarsi dar negimęs, lyg atėjimo procese. Daugelyje mano fotografijų vyrauja dar neatėjusiojo motyvas, tarsi esančio gimimo pradžioje. Jei jau esi gimęs, atėjęs į realybę, tuomet turi ir vaizduoti realybę, o vaizduodama tik pradžios būseną, tokioje erdvėje galiu daryti ką noriu. Taigi mano laikas tas, kuris yra pasaulyje prieš mums atsirandant. Ir vis mąstau - kaipgi pajusti tas mikrosekundes, iš kurių susideda mūsų gyvenimas, bet koks judesys. Galbūt tai ir bandau padaryti per fotografiją.
Pasivaikščiojimai kalno viršūnėm. 2003
Daugiau V.Antanavičiūtės fotografijų
www.photography.lt/lt.php/Fotografai?id=18www.vetre-studio.comAistė Kisarauskaitė.
Žurnalas
FOTO.