Vėtrės Antanavičiūtės fotografinės misterijos
2009.01.21  Straipsniai:  Žurnalas FOTO  Fotografų pristatymai  32 7370
 
Pavasario misterijos. 1999  
Su šia fotografe susitikome ir kalbėjomės prieš pat Kalėdas, kai atrodo, kad gerosios dvasios, stebuklai ir angelai tarsi priartėja prie mūsų, kaip ir Vėtrės Antanavičiūtės darbuose. Kažką juose galima rasti iš mitologijos, gimties slėpinių, kažką iš vaikystės prisiminimų. Daugelis iš mūsų prisimena, kaip iš saldainių popieriukų, blizgučių ir kitų vaikui brangių daikčiukų smėlyje po stikliuku gamindavom „sekretus". Vėtrė šiuos keistus vaikų grožio ir paslapties simboliukus įkūnijo fotografijų cikle „Sekretai".


Kalbant apie Lietuvos fotografiją, V. Antanavičiūtės pavardė visuomet buvo pristatoma kaip puikios montažistės, vienos iš pirmųjų šio žanro meistrių. Kaip nustebau supratusi, kad tik keliuose darbuose montažas išvis panaudotas, kad tiek „Misterijų" ciklas, tiek „Angelai" ar kiti darbai yra atlikti absoliučiai fotografinėmis priemonėmis! Taip, tie darbai yra labai moteriški, švelnūs, todėl labai kitokie, unikalūs, išsiskiriantys iš bendro „lietuviškosios fotografijos mokyklos" konteksto. Kažkam tai gali patikti, kažkam ir ne, tačiau, be abejo, juose yra tas truputis gėrio, grožio ir paslapties, tas stebuklo jausmas, kurio kartais taip pritrūkstame gyvenime. Paskaitykime, ką Vėtrė apie save ir fotografiją kalbėjo tą siaubingai apledėjusį vakarą artėjant Kalėdoms.

Dangiški sparnai. 2001  
Dangiški sparnai. 2001


Pradžių pradžia

Fotografuoju nuo šešerių metų, nors dabar ir vienų metų vaikai fotoaparato mygtukus spaudo, tačiau mano tuometinis aparatas buvo gana sudėtingas - diafragmą ir išlaikymą tekdavo nusistatyti rankiniu būdu pačiai. Daug fotografavo mano tėvas. Dabar kaip tik skenuoju archyvinius negatyvus. Radau juostelę keturiasdešimties metų senumo, dar nuotraukos nedarytos! Man ten viskas taip įdomu - žmonės, esantys tuose negatyvuose, jau seniai išėję, gal todėl žavi ir jų apranga, ir aplinka - viskas. O savo pirmųjų juostų kažkodėl neradau, nors turėjo būti, mes niekad negatyvų nemesdavom. Aišku, jie buvo labai neryškūs. Tada draugus fotografavau, vėliau mokykloj daug fotografuodavau, tuos jau turiu nuskenuotus. Fotografija užsiiminėjau tarsi visą laiką, man būdavo geriausia dovana - kamera, nors niekad nebūčiau pagalvojus, kad dėstysiu fotografiją ar būsiu fotografė. Visada buvo - būsiu dailininkė. Mokiausi dailės mokykloje, vėliau - Dailės akademijoje, o fotografija buvo kažkas labai asmeniško, intymaus. Tik paskui mane ji kaip sugriebė, tai viskas ir pasisuko tokia kryptimi. Įdomus dalykas, kad kai atsirado skaitmena, visi klasikai žiūrėjo į ją pakankamai skeptiškai - tai ne tas, netikra, nenatūralu ir pan. Tik tie keli iš mūsų, kurie jau buvo perėję prie skaitmenos, kalbėdavo apie „pikselius", o visi vyrai, sėdėdami kompanijose, vis mėgdavo pasipuikuoti žiniomis apie optiką, aparatus: „O tu prisimeni tokį ar anokį objektyvą (kamerą?!" Tačiau nepastebimai, po truputį tie patys aršiausi skaitmenos kritikai įsigijo skaitmeną, nors dar juostele fotografuodavo, bet tam tikrom progom jau pasitaikydavo jų nuotraukos ir skaitmena padarytos. Ir po kiek laiko pasigirdo atitinkamų kalbų: „Aš taip savo skaitmena patenkintas..." ANDREJS GRANTS iš Latvijos, su kuriuo ypač artimai draugauju, buvo toks aršus juostelės fanatikas, atrodė, kad niekados skaitmeninės kameros į rankas nepaims. Pradžioj atsiųsdavo nuotraukas, rankiniu būdu darytas, po to - laboratorijoj, o dabar siuntinėja darytas skaitmena, skaitmenines... O aš asmeniškai niekad nekreipiau dėmesio į techniką. Aišku, dabar, kai matai galimybes, norisi kažkokio geresnio fotoaparato, bet visada man ta technika buvo trečioj ar net dešimtoj vietoj. Mano pirmosios rimtos nuotraukos (serija „Misterijos") padarytos iš viso su „muiline", paprasta juostine „muiline" „Minolta" be jokių ypatingų objektyvų. Dabar, kai tai pasakau, niekas negali patikėti, nes tos nuotraukos net Šveicarijoje leistoje enciklopedijoje yra. Ten niekas net ir nesigilino per daug, kuo daryta. Taigi, man tikrai nėra svarbu, kuo fotografuoti, net degtukų dėžute galėčiau, jei taip būtų galimybė išreikšti reikiamą idėją. Palaipsniui tie fotoaparatai, aišku, gerėjo. Tačiau niekad nebuvo taip, kad svajočiau apie kažkokį modelį, tik kai Dizaino ir statybos kolegijoj pradėjau dėstyti, susidomėjau kameromis. Tada ir objektyvų geresnių prisipirkau. O šiuo metu dirbu „Canon D400", tik objektyvų įsigijau šviesių - F 2,8. Tiesa, pasirodžius „Canon D5 Mark II", apie jį kliedi visi, tai ir aš ne išimtis, tačiau anksčiau tokių svajonių gauti kažkokią ypatingą techniką neturėjau. Nors draugai, pamatę mano objektyvus, juokiasi: „Tai ką, visam kadrui taikai?.."

Montažas

Gimimo misterijos, 3, 1996-1999  
Mano „Misterijos" pasirodė 1994 metais. Kokie tais laikais montažai galėjo būti! Dešimt kartų visiems sakai, kad nėra ten jokio montažo. 1995 metais buvome Suomijoje, tiek kartų turėjau aiškinti, kad kartais norisi po nuotrauka rašyti - ne montažas, juostelė, vienas kadras.
Tarkim, „Angelų" serija padaryta žaidžiant su ilgais išlaikymais. Montažas naudotas iš viso gal tik keturiuose mano darbuose. Aš galiu sakyti, kad esu net tinginė šiuo požiūriu - dažniausiai tuose kadruose visai nieko netaisau, nebent su spalvom pažaidžiu. Kadangi darbai yra beveik monochrominiai, kartais gali rausvą pakeisti į žalsvą, jie nenukenčia. Kartais prašo prie interjero spalvą priderinti, tokias korekcijas galiu sau leisti. O daugiau nieko nedaryta, nieko. Tačiau gimsta tie darbai negreit, po ilgo ir kruopštaus darbo. Ypač svarbu savo idėjas išnešioti, ir kartais net labai ilgai, kaip kūdikį, nešioju. Mintyse sukuriu, sugalvoju, ką darysiu, kaip. Jei man reikia daiktų, juos susirankioju. Kartais ir nufotografuot ne iš karto pasiseka - padarai fotosesiją, pamatai savo klaidas, analizuoji - kas išėjo, kodėl nepavyko. Anksčiau, dirbant juostele, daugiau laiko sugaišdavau pasiruošimui, kad veltui juostelės negadinčiau, dabar su skaitmena lengviau. „Angelai" tik iš trečio karto pavyko, tris fotosesijas dariau, kad gaučiau tokį rezultatą. Man fotografavimas trunka palyginti trumpai, tačiau pasiruošimas jam - mėnesiais. Turiu viską pasiruošti tiksliai ir iki galo. 

Išlaisvinimas,1 - Nauja gyvybė. 1998  
Išlaisvinimas,2. 1998  
Sekretai, 1999-2003  
Sekretai, 1999-2003  

„Angelai" ir vaiduokliai

Angelai  
Dabar daug fotografų pasiduoda madai, stengiasi padaryti taip, kaip madinga fotografuoti, bando išgalvoti visokias koncepcijas: jei žmonių portretai, tai būtinai jų įprastoje aplinkoje, ir pan. Man tos mados yra mirtis, idėjos turi pačios ateiti, subręsti. Kai iš vidaus atsiranda, tada ir darau. O ateina jos kartais labai keistai: žiūri nieko negalvodamas į tapetus, ir staiga ten išryškėja kažkoks paveiksliukas, vaizdas gali pradėti formuotis baloje ar ištėkštoje dažų dėmėje. Tada pradeda veikti fantazija, visa tai plėtoti, o kai fotografuoji, realybė dar kažkiek korekcijų įneša. Supranti, kad ką matai viduj, įgyvendinti visu šimtu procentų negali, bet bandai, kiek įmanoma, priartinti. „Angelų" serija gimė kuriant visai kitą ciklą, kuris niekur po to nebuvo parodytas. Mes fotografavome sename malūne, ten pati atmosfera atrodė tokia - sugriuvęs, apleistas, kur tikrai tik vaiduokliai gali gyventi. Pradžioje radome malūną, atvažiavome apsižiūrėti, kilus minčiai apie vaiduoklius, pradėjau fotografuoti, žaisti su ilgu išlaikymu, bandydama išgauti tą įspūdį, kai tik švysteli kažkas ir išnyksta. Nuostabiai krito saulės spinduliai, taip kilo mintis ne apie vaiduoklius, o apie angelus. Tada teko ieškoti sparnų. Gerokai privargau - pradžioje skolinausi, vėliau radau, kur nusipirkti, bet procesas labai užtruko. Iš tiesų buvo sugalvota vienais metais, o įgyvendinta kitais, vis todėl, kad sparnų niekur neradome... Kita „Angelų" serija jau fotografuota senamiestyje, buvo griaunamas namas ir, kol tai vyko, mes ten rengėme fotosesijas. Tame name taip pat jautėsi ta keista atmosfera: ateini, pavyzdžiui, į rūsius ir atrodo, kad ten kažkas turi gyventi. O kaip tai parodyti?

Angelas  
Sielos žaidimai. 2006  

Šviesa

Bučinio misterijos 1. 1996-1998  
Apšvietimas yra beveik svarbiausias dalykas mano fotografijoje. Labai daug su šviesa eksperimentuoju. Kol skaitmenos nebuvo, buvo dar sunkiau atspėti galutinį rezultatą. Tarkim, imi fluorescencinę lempą, tada žvakės šviesa tampa rožinė ar iš kažkur atsiranda žalsva, melsva. Tos sankirtos man tai labai įdomios - tarsi tapyba būtų. „Misterijose" viskas sušviesta labai paprastai: turėjau tokį stalą, skirtą reklamai fotografuoti, kur pašvietimas įrengtas iš apačios. Jis tapo mano darbiniu stalu. Taip pat svarbu pažymėti, kad fotografuoju daugiausiai naktį, man turi būti visiška tyla, tada ateina idėjos, nors, kaip minėjau, jas nešiojuosi labai ilgai, bet tuo momentu dar kažkas svarbaus atsiranda. „Bučinio misterijoje", kur matosi tarsi kūdikis, šviečiantis stalas padiktavo, kad atspindys atsirado iš kitos pusės. Taip kartais pasitaiko, kad realybė suteikia savo atspalvius.

Dabar

Įsikūriau namuose studiją, fotografuoju vaikus. Na, tai yra tikri montažai. Tačiau net mano montažai yra padaryti tik sudėjus dvi nuotraukas. Nieko daugiau, jokių ypatingų „Photoshopo" efektų, karpymo ar pan. Tie darbai jau buvo išsiųsti į Lenkiją, kur dalyvavo parodoje ir gavo medalį, buvo Italijoje, tačiau tai yra serija, prie kurios dirbu dabar.

Kalėdinis atvirukas

Visuomet stengiuosi kokį nors pagaminti, siuntinėju, tik ne elektroninius. Šiemet, kadangi jaučio metai, turiu iš Indijos tokį jautį, labai jau jautišką, tai iš jo sukursiu atviruką.

Hiding children 1  
Hiding children 2  














Apie laiką

Man pati mistiškiausia fotografijos dalis yra tos mikrosekundės fiksavimas. Turiu padarius nuotrauką, kuri nufotografuota beveik burbulo sprogimo momentu, matosi, kad kai kur jau muilo net nebelikę. Tokių momentų akis net nefiksuoja, tai gali tik fotografija. Neseniai skaičiau vieną budistinę knygą, kurioje sakoma, kad visas žmogaus gyvenimas yra ne tęstinis procesas, o susideda iš atskirų mikrosekundžių. Jei sustosi, pajusi tą sekundę, iš kurios susideda visi judesiai, būsi praregėjęs. Daugybę metų domėjausi ir joga, ir kitais panašiais dalykais, tačiau negaliu teigti, kad visa tai tiesiogiai perkeliu į savo kūrybą. Tai yra mano gyvenimo būdas. Tačiau visaip būna: kai kada išgirstu moteris, kurios yra turėję abortų, sakant, kad „Gimimo misterijų" ciklas jas labai veikia, kad kenčia ilgai žiūrėdamos į tas nuotraukas. Arba paskambina toks žmogus ir sako, kad pažiūrėjęs į vieną mano darbą staiga viską suprato. Ir jis iš tiesų išeina į vienuolyną. Aš galvoju, kad kai kuri darbus ne protu, o viskas ateina iš vidaus, tai esi tik dalinis kūrėjas. Ta kažkuri dalis, kurios nesuvoki, ir veikia taip žiūrovus. Įvairiausiais momentais ta fotografija pradeda veikti kaip kažkas daugiau. Tada supranti, kad tavo nuopelnas, visa tai nufotografavusio, ne toks ir didelis. O budistinis ciklas kaip tik gimė iš tų balučių. O gal ant sienos pamačiau sėdintį budistų vienuolį. Net nutapiau tokį mažą paveiksliuką. Vėliau nusprendžiau perkelti į fotografiją. Tas vienuoliukas yra tarsi dar negimęs, lyg atėjimo procese. Daugelyje mano fotografijų vyrauja dar neatėjusiojo motyvas, tarsi esančio gimimo pradžioje. Jei jau esi gimęs, atėjęs į realybę, tuomet turi ir vaizduoti realybę, o vaizduodama tik pradžios būseną, tokioje erdvėje galiu daryti ką noriu. Taigi mano laikas tas, kuris yra pasaulyje prieš mums atsirandant. Ir vis mąstau - kaipgi pajusti tas mikrosekundes, iš kurių susideda mūsų gyvenimas, bet koks judesys. Galbūt tai ir bandau padaryti per fotografiją.

Pasivaikščiojimai kalno viršūnėm. 2003  
Šokis su vandeniu. 2007  

Daugiau V.Antanavičiūtės fotografijų
www.photography.lt/lt.php/Fotografai?id=18
www.vetre-studio.com


Aistė Kisarauskaitė.
Žurnalas FOTO.


Komentarai
Turinys
  • Rimantas
    Rimantas 
      2009.01.21, 15:27, rašė:
    Na yra įdomių ir yra nieko vertų darbų, kaip pvz: vaikas sukryžmintas su medžio žieve... :) "Šokis su vandeniu/pienu" aiškiai įkvėptas Dali Atomicus darbo...
  • Rimantas
    Rimantas 
      2009.01.21, 16:49, rašė:
    Už ką čia liaušiai minusuojat? :)
  • Indrė 1
    Indrė 1 
      2009.01.21, 17:51, rašė:
    aš kaip liaušė parašysiu, kad minusavau už tai, kad neturi jokio supratimo ir pagarbos nei autores darbams, nei žmogui, nes kryžminami tik gyvuliai...kaip kalbi toks tavo ir supratimas...o minusas gi ne pagalys,,,neskauda juk, arne?
  • Montas
    Montas 
      2009.01.21, 17:06, rašė:
    Vat kodel man senesne sistema patiko labiau. Jei meistras tai zinai, kad kazkoki supratima turi. O dabar... Gedos turetum taip rasyti, cia tau ne zylutes fotigrafuoti ir as tuo paciu minusa uzdesiu!
  • Rimantas
    Rimantas 
      2009.01.21, 17:41, rašė:
    Aš pasakiau kas konkrečiai nepatiko, o tam paaiškinimo nereikia, jei tie 2 darbai tau patinka tai neturiu ir ką bepridurti... Ir prie ko čia meistras... :) 
  • modestasu
    modestasu 
      2009.01.21, 21:20, rašė:
    Prie tavo statuso...
  • Rudolph Diesel
    Rudolph Diesel 
      2009.01.21, 22:07, rašė:

    del atomicus tai as irgi is karto apie tai pagalvojau.

    www.91rock.com.br/blog/quadrado/wp-content/uploads/2008/07/d...

    bet juk nieko baisaus. Vetres versija irgi labai smagi :)

  • Evelina..
    Evelina.. 
      2009.01.21, 15:29, rašė:
    man tie vaikai iš tikrųjų labai baisūs. bet gal čia tik mano problema, kad aš jų niekada nemėgau :)
  • Lima
    Lima 
      2009.06.28, 11:42, rašė:
    O aš labai myliu vaikus, bet nenorėčiau daugiau tokių nuotraukų su vaikais matyti, brrrr...
  • Indrė 1
    Indrė 1 
      2009.01.21, 16:24, rašė:
    nu eklektiška menininkė...:))))ale jau paslėpti vaikai ir angelas tai geruliai darbeliai,,
  • Fajunas
    Fajunas 
      2009.01.21, 17:53, rašė:
    Pats srtaipsnis idomus labai, ypac stebina tai, kad kaip sako autore tai photoShopa labai retai kur naudoja :)
  • Tirlikas
    Tirlikas 
      2009.01.21, 18:44, rašė:
    Originali kūryba,o bet ir tačiau iliustracijų čia daugiau,nei žurnale "foto"Nr,8(10)2008 ;)
  • gimblex (išsitrynęs)    2009.01.21, 19:05, rašė:
    talentinga photoshop'iste.
  • eFoto redaktorius    2009.01.21, 19:12, rašė:
    bent straipsnį perskaityk prieš jį komentuodamas...

    Visai suprantu Vėtės susierzinimą vadinant ją fotošopiste. Man irgi visad kliuvo - nežino žmonės kas yra juosta, kokios jos galimybės (cross process).
  • Svečias    2009.01.21, 20:35, rašė:
    pajuokavai, ania? prie ko čia crossas kai iš suskilusio stalo teniso kamuoliuko išauga pienė. arba nemanau kad tarkim su n-kiaguba ekspozicija padaryt galima taip gražiai kambarį ir paukščius. o sakyt ir rašyt galima daug ką :)))))
  • LosT
    LosT 
      2009.01.21, 22:26, rašė:
    O Photoshopas tai koks keiksmažodis kad taip erzintis?
    Formuojat čia stereotipus nereikalingus... "juosta - menui" "shopas - darbui"....
  • eFoto redaktorius    2009.01.21, 22:52, rašė:
    o tave džiugintų jei visur tave vadintu geru dailininku pavyzdžiui? Susitaikytum su melu?
  • gimblex (išsitrynęs)    2009.01.22, 03:09, rašė:
    "jokių ypatingų „Photoshopo" efektų"

    jokiu ypatingu - dar nereiskia, kad ju isvis nebuvo. gal jai cia ir "nieko ypatinga". pamaniau - pagirsiu, nes vis delto - "talentinga", bet isejo taip, kad buvau paskutiniu "foto lama" isvadintas.

    as nesuprantu kam ta tokia agresija? atrodo, kad buciau iskeikes kazka.
  • Rudolph Diesel
    Rudolph Diesel 
      2009.01.21, 22:01, rašė:
    labai puikiai. ypac man tie dvinukai patiko - jautriai. 
  • Svečias    2009.01.22, 10:43, rašė:
    Kuo skaitmeninės manipuliacijos nusipenė tokios nepagarbos prieš klasikinės juostos manipuliacijas? Kad photoshopo dėka tai tapo visiems prieinama ir atsirado daug kičo ir šiukšlių?
    Gerbiu ir su malonumu žiūriu tokius puikius darbus kaip Vėtrės. Ir visai nesvarbu kokia technika jie atlikti - chemija ar skaitmena. Kodėl reikia į tai gilintis? Negi sužinojus atlikimo technikos niuansus, darbai tampa nuo to geresni ar blogesni? Ar Butyrino montažai būtų blogesni, jei Jis juos būtų atlikęs su shopu?
    O nepatikusius darbus gal geriau nekomentuokite. Geriau pagalvokite - gal Jums nepavyko įsijausti į autorės mintį ir jausmus? Daugiau tolerancijos kito saviraiškai, jei Jūsų siaura mintis to neaprėpia.
  • neGirėnas
    neGirėnas 
      2009.01.22, 13:35, rašė:
    Patiko. Tokie darbai neišvengiamai sukelia daugiau minčių, nei pavaizduota pačioje nuotraukoje.
  • Kalka (išsitrynęs)    2009.01.22, 14:58, rašė:
    Senai senai, dar prieš karą, kai studijavau, Ji man dėstė fotografiją :)
  • Polia
    Polia 
      2009.01.22, 15:14, rašė:
    Jau seniai kirbėjo mintis pasidomėti Vėtrės minčių polėkiu ir fotografija.
    Ačiū autoriui už idėją pakalbinti būtent šią fotografę ir už įdomų straipsnį.
  • Marius Jankauskas
    Marius Jankauskas 
      2009.01.22, 21:55, rašė:
    Labai idomus darbai. Ir kodel visi nusistate pries photoshopa ir t.t.? Programa, kaip ir fotoaparatas, savaime meno nekuria. Viskas priklauso nuo zmogaus. Man ziurint y nuotrauka visiskai nesvarbu su kokia technika ir kaip tas darbas atliktas, svarbu rezultatas. Labai norisi kazka pasiepti, tai ta vaika sukryzminta su medziu skiriu musu "meistriukam", kurie "apkerpeje" vis dar zaizdzia su juostom ir kitais neaiskiais dalykeliais. Oj kazkam nepatiksiu :). Sekmes. 
  • Svečias    2009.01.23, 08:58, rašė:
    Gal kaip "pažengęs" labiau pasidomėk fotografijos įvairiomis technikomis atidžiau jei manai, kad juosta yra "neaiškus dalykėlis". Skaitmena nėra nei privalumas nei trūkumas prieš juostą ir atvirščai. Tai tiesiog skirtingos technikos ir galimybės. Yra nemažai to, ką gali viena technika ir negali kta.
  • Netingiu
    Netingiu 
      2009.01.25, 00:00, rašė:
    Darbai gal ir geri, bet nereikia svaigt, kad tik keturios nuotraukos darytos rankiniu montažu, be kompiuterio pagalbos
  • sdG
    sdG 
      2009.01.26, 16:25, rašė:

    Įspūdingi darbai, mintys. Nuostabus žmogus.

  • Svečias    2009.02.02, 11:16, rašė:
    na cia jau ne fotografe, bet foto maketuotoja, nei vienos tikros gyvos nuotraukos, vien kompiuteriniai efektai... Manau, tai labai toli nuo tikrosios fotografijos.
  • EdiToSius
    EdiToSius 
      2009.02.04, 16:39, rašė:
    mane tikrai suzavejo, puikus darbai.
    bet kaip efoto keiciasi.... siaubas, zmones buvot draugiski o kas dabar? barates, gincijates, pagarbos vieniem is kitu kuo toliau tuo sunkiau cia sulaukti.... tai liudina....
  • aurum
    aurum 
      2009.02.10, 15:56, rašė:
    Pažiūrėjau ir kitus autorės darbus iš jos puslapio (ne tik apie vaikus). Štai ką noriu pasakyti : tik MOTERIS gali sukurti tokius šiltus ir gilius darbus. Ir man visiškai nusiš..., kokia technika tai atlikta - svarbu yra tai KAS NORĖTA pavaizduoti ir kaip tai PATEIKTA.
    Puiku !
  • Donatas Žvirblis
    Donatas Žvirblis 
      2009.02.17, 02:19, rašė:
    Ne mano skonio darbai... "Dangiški sparnai" labai atmestinai padarytas: du paukščiai be galvų, lango rėmas permatomas, kambarys kampu skęsta, dar keli smulkesni defektai. Kodėl paukščiai kambary permatomi?
  • senato®
    senato® 
      2009.06.06, 07:44, rašė:
    O tau, reikia viską nušlifuot, nudailint, nuspalvoti sudėti į vietas ir pateikti pasižiūrėjimui? Minčių polėkio jokio... ir fantazijos stoka atsispindi toks mąstymas. Tada sėdėčiau ir nerašinėčiau komentarų be reikalo...
    Mano manymu, toks autorės darbo pateikimas ir yra vieta, kur gali pratęst nuotraukos mintį , švelniai pereinant nuo vieno objekto prie kito, leisti mintims ir žvilgsniui plaukti tolyn į erdvę, išskristi tolyn ir grįžti su paukščiais... IMHO
      www.fotobites.lt nuolaida fotoknygoms, albumams, fotožurnalams galioja iki gegužės 1 dienos.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti