Paradoksaliai pakibę keistų cirko artistų, aprengtų dryžuotais drabužėliais, kūnai, rodos, neturintys laikytis, bet kažkaip stebuklingai besilaikantys ore, virš vandens, ant trapecijos. Praeito šimtmečio stilistika dvelkianti nespalvota fotografija… Vargu, ar atsirastų visiškai nesentimentalių žiūrovų, abejingų keistai tragikomiškai realybei – tai naujausias Algio Griškevičiaus fotografijų ciklas „Cirkas“.


Fotografijos būtų įdomios ir pačios savaime, tačiau įdomiausia jų sukūrimo istorija – išties istorija su siužetu, aktoriais, filmavimo aikštele ir net kranu. Aktoriai, kruopščiai vaidinantys savo vaidmenis, dar ir fotografuojami. „Štai kuo virto performansas Lietuvoje“, – galėtume pagalvoti, ir tai būtų labai sėkminga jo metamorfozė, nes A. Griškevičiaus fotografija – grįžimas į jaukų ir žmogišką pasaulį. Žmonės – cirko artistai, – tikri žmonės, o ne beveidžiai manekenai, keliantys juoką ir graudulį, savo atviru naivumu nuplaunantys postmodernios visuomenės puikybę ir maivymąsi. Vidutinio amžiaus, paprastų figūrų ir, ko gero, vidutinių gabumų personažai įkūnija „Deus ex machina“ principą, nes skraido tai, kas neturėtų ir negalėtų skraidyti, einama vandeniu, žongliruojama kiaušiniais ir vyksta kitokie stebuklai: vidutiniokai tampa antžmogiais, o gal Dievo numylėtiniais – taip netikėtai atskleidžiama pretenzingos grožio, sporto ir sėkmės industrijos įtampa.

Fotografija – protui, o tapyba – širdžiai

Proceso metu į tapybos darbus menininkas įdeda daug dvasinės energijos. Su potėpiu, kiekvienu brūkšniu visa gyvenimo patirtis ir minčių sankaupa patenka į kūrinį. Tikriausiai visi esate pajutę, jog, atėjus į parodą, kai kurie darbai iš karto patraukia jūsų dėmesį; jie nebūtinai yra įdomiausi vizualia prasme, tiesiog juose sukaupta daugiausia menininko energijos. Fotografija tuo ir skiriasi – ji savyje neturi to energinio užtaiso. Tapybos darbuose kūrėjas kalba per emocijas, o foto mene jas turi suvaidinti. Kūrėjas fotografijoje yra tik stebėtojas, paprastai apibūdinant, šis menas eina daugiau per protą, o tapyba – per širdį. Dauguma H. C. Bressono atsitiktinių fotografijų iš tiesų nėra atsitiktinės, ir tas meistriškai surežisuotas atsitiktinumas apima ne tik protą, bet ir širdį. Manau, jog svarbiausia gija apjungianti  visas kūrybos sritis ir paverčianti jas menu – tai nuoširdumas. Tik dėl jo gimsta meno kurinys - nesvarbu kas tai būtų:
fotografija,  paveikslas, skulptūra,  filmas ar spektaklis.

Vienu kadru papasakotos istorijos

Cirko tematiką pasirinkau todėl, kad ji geriausiai atspindi šiuolaikinį mūsų gyvenimą. Idėja yra tokia: kaimo žmonės subūrė cirko trupę, manydami, kad prasigyvens, nes dabar labai populiarus pramogų verslas. Galbūt jie paprasčiausiai nemokėjo šokti… Aišku, tuos kaimo žmones vaidina miestiečiai, nes visas kaimas išsibėgiojo, jo nebeliko. Liko viena sodyba, kurioje gyvenanti moteris mums atvedė karvę, o kai pamatė, kas su jos karve daroma, matyt, patyrė šoką, nes mes virš karvės pakėlėme žmogų, kuris įsitvėrė jai į ragus: karvė labai išsigando, kai kažkas, nusileidęs iš dangaus, ją griebė.
Sunkiausia atspindėti istoriją vienu kadru. Labai svarbu perduoti, kas buvo prieš ir tai, kas bus po to, bei šiuos du aspektus sujungti į visumą. Kiekvienoje nuotraukoje bandai atspindėti mažutę istoriją, tik niekados negali žinoti, kada tai pavyks. Viskas priklauso nuo žiūrovo intelekto: žmogus, kuris labiau domisi vizualiuoju ir asociatyviuoju menu, įžvelgia daugiau, kitas – mažiau. Tų paslėptų lygmenų kiekviename darbe yra labai daug ir kiekvienas juos atskleidžiame pagal savo sugedimo lygį.

---

Scena turi būti išbaigta tarsi teatre

Mano fotografijos remiasi kitais principais nei daugelio fotografų – kiekvienas kadras, kiekviena scena iš pradžių yra iki smulkiausių detalių sugalvota ir įamžinta eskizuose. Visas procesas panašesnis į kiną, nes čia viskas suplanuota. Kai keli modelį keltuvu, jis, aišku, sukasi, tad pirštas pririštas prie valo ir visą laiką turi būti dar vienas asmuo, kuris galėtų jį pasukti į reikiamą vietą. Scena turi būti išbaigta tarsi teatre, o fotoaparato spustelėjimas – tai paskutinis ir nereikšmingiausias elementas.
Praėjusią vasarą, kai kūriau šį ciklą, buvo labai sudėtingos sąlygos: smarkiai lijo, sugedo vienas keltuvas, teko vežti jį taisyti. Visi buvome ant nevilties ribos, net pasiuntėme vienas kitą kai kur, tačiau, ačiū Dievui, kad nenuėjome. Vienu metu atrodė, kad sumanymo įgyvendinti nebepavyks.
Gaila, kad neturėjau kameros, kai fotografavau kadrus ant vandens, ten buvo pačios sudėtingiausios scenos, reikėjo gramzdinti plaustą po vandeniu, jį tvirtinti – ir ne bet kaip, o taip, kad apsemtų tik penkis centimetrus, kad nesimatytų. Kai žmogui teko eiti tuo plaustu, nebuvo labai sunku, bet kai reikėjo tvirtinti ratą ir modelis turėjo balansuoti ant jo, – tada buvo itin sudėtinga.

Gyvenimas – tragikomedija

Šioje parodoje beveik visi personažai – mano bičiuliai, geri draugai, šiaip pažįstami žmonės. Tokiose fotografijose turi pozuoti žmonės, kurie geba iš savęs pasijuokti, pasišaipyti, ne per daug rimtai į save žiūrėti. Norisi nei per daug lieknų, nei per daug gražių žmonių, o tokių, kuriuos kasdien gali sutikti eidamas gatve.
Jeigu reikėtų įvardyti savo kūrinių literatūrinį žanrą, tai būtų tragikomedija – truputį juokinga ir truputį graudu. Nesinori sakyti tiesmukai, bet visas mūsų gyvenimas yra tragikomiškas. Mums jis gal ir atrodo labai rimtas, o kam nors iš aukščiau – tiesiog juokingas.

Spalvos turi būti apgalvotos

Kai kurias šio ciklo fotografijas esu daręs spalvotas ir nepasakyčiau, kad tos spalvos trukdo. Vis dėlto, mano istorijoje jos nereikalingos: jos gali būti, jų gali ir nebūti. Tad jeigu jų gali nebūti, tai tegul ir nebūna. Spalva negali būti vien dėl to, jog nori padaryti spalvotą nuotrauką, – jei dirbi su spalva, reikia viską labai gerai apsvarstyti, sąmoningai apgalvoti, kodėl ta spalva turi būti, ją išgryninti, atskleisti santykius su kita spalva – čia jau atskiras spalvotosios fotografijos žanras.
Su kompiuteriu nuotraukų nekoregavau, reikėjo tik „virves“ nutrinti. Dar ir šiandien nežinau, ar teisingai padariau. Gal būtų buvę geriau atviromis kortomis žaisti iki pabaigos.

Trys ciklai – aštuonerių metų darbas

Jau dabar pradedu galvoti, kaip atrodys kitas ciklas, tačiau dar neatskleisiu, koks jis bus. Vienam ciklui sukurti reikia dvejų metų, trys ciklai – aštuonerių metų darbas. Knygą kūriau taip pat aštuonerius metus. Sutrumpinti kūrybinio proceso trukmės negali – turi sudėlioti kiekvieną kompoziciją, kai ko tenka atsisakyti – iš pradžių atrodo, kad siužetas labai įdomus, o vėliau supranti, kad apsirikai.
Kai sugalvojau bendrą cirko temą, nuotraukas dėliojau pagal nuotaiką. Pavyzdžiui, toliau nuo kaimo radau labai gražų namą, prie kurio norėjau nufotografuoti „Atlantus“, šitą nuotrauką galima atskirti nuo cirko, bet galima ir palikti, tai jau interpretacija.

Liūnė Naujikaitė

---

Užkulisiai:

---