Gamtos fotografas Bronislovas Ambrozas (broniux7) pasakoja: „Gimiau ir augau prie miško, mokiausi Girionių miškuose, studijavau kitapus Kauno (LŽŪU, Noreikiškėse), kur medžių bei krūmų taip pat netrūko, dirbu miške, žodžiu – tikras miškinis. Gyvenimas per trumpas viskam išbandyti, užtat stengiuosi kaip išmanydamas. Bet ką bedaryčiau, mano šaknys – vis tiek pamiškėje...“


Bronislavą, kaip visad, kalbina Milda Kiaušaitė.

broniux7: Vartai į rūkorių kaimą   Komentarai [56]

Kokia buvo pirmoji pažintis su fotoaparatu?

Tiksliai neprisimenu... Fotografavo tiek mano krikštatėvis, tiek jo sūnus – mano pusbrolis. Tikriausiai kartu su jų padovanota Smena 8M ir užsikrėčiau šia bacila.

Kuo gamta, jos reginiai Tau artimi? Galbūt, būdamas gamtos fotografas, pasidalintumei įžvalgomis, kokių esama šio žanro „požanrių“ (pvz. gamta kaip peizažas / gamta kaip gyvūnija), reikalaujančių skirtingų įgūdžių, pasirengimo, žvilgsnio?  

Kadangi niekada negyvenau mieste, sunerimčiau, jei gamta ir jos reginiai nebebūtų artimi. Imčiausi ieškoti, kodėl?  Kalbant apie „požanrius“, tai gamtos fotografija – pločio sulig pačia gamta, vien iš smėlio grūdelių super macro nuotraukų ir iš kosminių peizažų įmanoma surengti įspūdingiausias parodas. Taigi galima specializuotis labai siaurai, tarsi mokslininkui, giliausiai tiriančiam vieną  sritį, arba žvelgti plačiai, lyg kokiam filosofui... Vietos po saule užtektinai visiems, tik meilės, pagarbos ir tolerancijos galėtų rastis dar šiek tiek daugiau.

broniux7: Lek gervelė...   Komentarai [92]

O kalbant apie pasirengimą ir įgūdžius, viskas kaip ir gyvenime: mokykla (šiais laikais galimybės siekti žinių tiesiog fantastiškos), paskui darbas. Pirma – bandomasis laikotarpis, ilgainiui susiformuoja įgūdžiai, ateina supratimas apie poreikius bei subtilybes, kol galų gale išaušta ta diena, kai drąsiai gali pasakyti: „Tikrai žinau, kad nieko nežinau“. Vadinasi, nuolatos privalai mokytis ir tobulėti, tenka susitaikyti su mintimi, jog mirsi būdamas netobulas ir nevisažinis.  Taip yra tik todėl, jog pasaulis nėra statiškas – jis greitai lekianti didžiojo sprogimo šukė... Taigi, reikia „nesiparinti“, o eiti fotografuoti.

Kaip laikui bėgant keitėsi Tavasis požiūris į gamtos fotografiją, pasirengimas „medžioklei“? Kokie pavojai šiame žanre tyko pradedančiųjų?

Kadangi nuo pirmų kadrų supratau, jog lakstantys ir skraidantys padarai ne mano nosiai, savo Smenas kreipiau peizažų, didelių gyvų (pvz. arklių) ir negyvų objektų kryptimi. Vėliau, jau su Zenitu, rūpėjo ir augalai, ir driežiukai, kiek vėliau ir paukščiai, tik, deja, techninės galimybės buvo labai menkutės – didžiausią džiaugsmą teikė macro žiedai.

Atėjus skaitmenos amžiui, galimybės tapo dar menkesnės... Pirmą kartą susitikęs su Eugenijumi Kavaliausku tyliai pamaniau: „Kas čia per beprotis piniguočius su objektyvu už 10000 USD, kai už tiek 4-5 „Golfukus“ gali pasiimti“.  Gera zoom’inė muilinė (tada tai buvo Canon powershot S5IS) man atrodė pilnai pakankama įranga tokiam paprastam fotografuotojui kaip aš. Tačiau palaipsniui gyvenimas viską sustato į savo vėžes, leisdamas suprasti, jog dviračiai jau seniai išrasti, ir jei nori kokybiškų darbų reikia ir kokybiškų, deja, brangių įrankių. Pradedantiesiems linkėčiau neužsižaisti su eksperimentiniais įrangos pirkimais, įsigyti geriausia, ką įstengia ir net dar truputį geriau. Didžiausia klaida – manyti, kad „pirmai pradžiai užteks“, nes tikrai neužteks,  bent man neužteko.

Gal pasitaikė smagių ar kraują stingdančių nutikimų?

Nežinau, kas galėtų miške girininkui sustingdyti kraują... bet adrenalino dušų – pasitaiko. Pernai rudenį, šeštadienio rytą išėjęs pasirąžyti į kiemą, išgirdau visai netoli namų maurojantį elnią. Greitai čiupau aparatą, šviežiai įsigytą 400 mm stiklą, užsimečiau maskuojančius rūbus ir – į mišką. Kuo aš artyn, tuo elnias tolyn. Ne, manęs jis nepajuto, tiesiog toks buvo jo  maršrutas. Kai už kokių 3 km elnias pagaliau sustojo, jį pasivijau, bet pastarasis maurojo įlindęs į dilgėlėmis apžėlusį juodalksnio jaunuolyną, kur matomumo – nulis. Netoliese pamačiau medžiotojų bokštelį – pasilipsiu, pamaniau, ir pamatysiu, kur jis. Lipu kuo tyliausiai, jau ir viršus čia pat, tik triokšt, lūžo skersinis, drykt elnias ragais didžiausiais vos už 15 – 20 metrų, baisiausiai išsigandęs. Pabėgo kiek giliau, ir kad mauroja, kad pyksta. Už jaunuolyno žinojau esant laukymę – girdžiu, elnias joje, o ir šviesą jaučiu ten esant kuo puikiausią. Aplėksiu, pamaniau, didesnį ratą mišku, užeisiu patyliukais kanalu, ir elnias mano... Deja, jis tikriausiai galvojo taip pat, tik ratą suko priešinga kryptimi... susidūrėm kone kaktomuša, minimalaus 3,5 m fokusavimo atstumo nebuvo, galva su ragais į kadrą netilpo, bet linksma nuotrauka ir pristojusios širdies prisiminimas liko. Na, dar buvo tie linksmi susitikimai su mūsų įžymiuoju kurtiniu, kuris šiemet tik kovo mėnesį trumpam užlėkė į kaimą, bet fotosesijų neberengė.

Tavajame portfolio daugiausia – paukščių atvaizdai. Kodėl? Kokį gyvūną labiausiai norėtumei įamžinti?

Paukštis visapusiškai puikiausias objektas gamtos fotografui.  Jų daugybė rūšių lyginant su žvėrimis, jie estetiškai gražūs ir  labai gerai treniruoja fotografą daugeliu aspektų. Didžioji jų dalis aktyvūs šviesoje, jų yra visur, įskaitant miestus, jie patinka žiūrovams, be to, dar gražiai čiulba... taigi, vieni privalumai.  Favoritų neturiu, man geriausia netikėtumai: „Ką Dievas duos...“

broniux7:   Genių kalvės užpuolimas

Kol geniukas ramiai snaudė kalvėje Kėkštas šoko atakon ir pergalingai nutūpė ant kalvės stogo Netrukus bandė užimti ir žemutines patalpas bet į pagalbą geniui atskubėjo mažasis broliukas ir kėkštas buvo gėdingai išvytas      Rodyti seriją



Kokia fotografija žaviesi kaip žiūrovas? Kokius dar žanrus norėtumei išmėginti?

Patinka visa kokybiška ir (arba) nuoširdi ir estetiška fotografija. Džiugina klasikine juosta daryti darbai (bet ir jie turi būti kokybiški ir (arba) nuoširdūs), patinka gatvės foto, portretai, žurnalistinė fotografija ir t.t. Manau, kad blogų žanrų nėra, egzistuoja tik fotografijos, kurių aš nesuprantu, bet nuo to jos nei pagerėja, nei pablogėja. Man svarbu, kad fotografija būtų estetiška (kakučio nuotraukos nesuprantu) ir per ją nesilietų akivaizdus kičas, pasipūtimas bei nepagarba.  Man pačiam nesvetima žmonių fotografija; be to, ką mato efoto lankytojai, fotografuoju nemažai renginių, taigi vienu objektyvo kampučiu užkabinu ir žurnalistinės fotografijos žanrą. O išbandyti save norėčiau dar daug kur, kad tik laiko ir parako užtektų...

Svarbiausios gero (gamtos) fotografo savybės

Nežinau... čia ne mano kompetencija, bet savo nuomonę turiu. Manau, kad svarbiausi dalykai yra paprastumas, nuoširdumas, ryžtingumas ir netingėjimas. Dar pastabumas, bet ši savybė išugdoma dirbant. Nieko sudėtingo nereikia išradinėti, užtenka tik stebėti, kaip viskas Dievo surėdyta ir naudotis tuo.  Ir nereikia pamiršti, kad žmogus – taip pat gamtos dalis, tik pats save nuo jos atskyręs.

broniux7: Pasimatymas rūke   Komentarai [8]

Su kokiais fotoaparatais, optika fotografuoji? Kodėl? Ką norėtumei įsigyti?

Šiandien jau galiu naudotis 2 aparatais: Canon EOS 5D Mark III  ir  Canon EOS 7D Mark II.  Kad dviejų aparatų reikia žino visi, o pasirinkimas toks todėl, kad labai norėjosi turėt kokybišką FF ir greitą CF,  nes  1,6 crop faktorius atstoja x1,6 ekstenderį, be diafragmos pokyčių. Taigi su tuo pačiu stiklu aš  galiu būti ir 400 mm f4 ir 560 mm f4, o pasiėmęs ekstenderį gaunu dar du variantus, taip prisitaikau prie visokių sąlygų. Dabar kuprinėje 7-tukas su  EF 400mm f/4 DO IS USM, o 5-tukas su EF 28-300mm f/3.5-5.6L IS USM. Dar turiu EF 70-200mm f/2.8L IS II USM naudojamą tik ypatingomis progomis ir 150 mm f2,8 Sigmą macro fotografijai. Kodėl pasirinkau EF 400 mm f4 DO ? Todėl kad jis gerokai pigesnis už 400 mm f2,8 ir lengvesnis, o tai man, kaip judriam fotografui, labai aktualu. EF 28-300 man labai patinka dėl savo universalumo, nebandžiau plastikinių pigiųjų jo analogų (pvz. Tamron), tad apie nuotraukų kokybės skirtumus nieko negaliu pasakyti, tačiau miškuose jaučiuosi „fotografiškai saugus“ turėdamas ir sąlyginai platų kampą, ir 300 mm objektyvą, galintį automatiškai fokusuoti iš 0,7 m, o rankiniu būdu net iš 0,4 m. Taigi, jis puikiai tinka ir mažųjų miško objektų fotografavimui. Ką dar norėčiau įsigyti... na, gal tokį aparatą, su kuriuo neatrodyčiau kaip fotografas, bet jis būtų pakankamai geras ir universalus, kažkas panašaus lyg ir yra: Canon PowerShot G1 X Mark II , bet nepatyrinėjus nežinia, ar jis vertas tos nemažos pinigų sumos. Apskritai, visi norai priklauso nuo  galimybių, kol jų nėra, tol ir norai tušti, tad  labai džiaugiuosi viskuo, ką jau turiu.

broniux7: Laikykit katinuką   Komentarai [59]

Kokie gyvūnai geriausiai įkūnytų Tavąjį kasdienį ir fotografinį „aš“?

Katinai :D

Kokios fotografijos, paveikslai kabo namie?

Keletas pažįstamo menininko Rimanto Baukaus nutapytų darbų (peizažų), bei mano paties fotodrobės: namie – šeimos, o darbe paukščių ir peizažų.  

Siūlau pabaigti mintį:

Jei mokėčiau skraidyti... skraidyčiau su malonumu ir foto įranga.
Gražiausias pasaulyje dalykas yra... pats pasaulis.
Jei vienai dienai galėčiau susikeisti vietomis su bet kuo... tikriausiai susikeisčiau mažu vaiku, kad dar nepadėvėtais sensoriais galėčiau pasinerti į pavasario spalvas,  kvapus, skonius ir garsus. Dar būtų gerai nors minutei įsikūnyti į kokį nors suopį ir suvokti, kaip jis su tokia maža optika bei jutikliu iš keliasdešimt metrų skrisdamas žolėse užfiksuoja pelytę – juk tai net su brangiausiais teleobjektyvais sunkiai įmanoma.

• 

  : Viską matau, viską girdžiu...   Komentarai [1]

   
• 

  : Bitinukas   Komentarai [7]

   
• 

  : "Lainerio" tūpimas   Komentarai [4]