Fotografijos perteikiančios įvairiapusišką ir margą miesto gyvenimą, asmenybes, gyvenimo būdą ar tiesiog žavias, kartais juokingas ir, žinoma, nuoširdžias akimirkas. Charakteringi režisuotų fotosesijų portretai. Pristatote jaunąjį lietuvių fotografą Dainių Ščiuką (Kašalotas), šiuo metu gyvenantį, kuriantį ir studijuojantį Didžiojoje Britanijoje.



Kuo svajojai tapti užaugęs? Kaip tos svajonės keitėsi?
Bandau prisiminti, apie ką svajojau būdamas vaikas. Labai blanku, nežinau, ar išvis buvau apie tai pagalvojęs, keista, juk visi nori kažkuo būti – astronautais, policininkais. Bet faktas, kad daug gyvenau savo fantazijose, kartais net jas maišydavau su realybe. Vienas iš išlikusių galvoje įvykių, kad prisižiūrėjęs televizijos ir kažkokių kovos scenų trenkiau iš visų jėgų į sieną, nes buvau įsitikinęs, kad esu stiprus. Džiugu, kad ranka nelūžo, bet kraujo buvo nemažai. Svajonė, kuo tapsiu, keitėsi ir keitėsi, kad net nebesugebu atsiminti, kokia ji iš tikrųjų buvo.
Mokykloje labai nesisekė, taigi būdamas paauglys norėjau siekti virėjo karjeros – mėgau gaminti ir suktis virtuvėje. Na ir viskas pasikeitė, kai netikėtai gyvenime atsirado fotografija ir domėjimasis menu. Tada ir paaiškėjo ta tikroji svajonė, kuo noriu būti užaugęs.

Pakalbėkime apie gatvės fotografiją. Kuom ji tave žavi, traukia? Kas Tau yra svarbiausia joje?
Gatvės fotografija. Kalbant šia tema galima tęsti istoriją apie tai, kaip pradėjau domėtis fotografija. Mano susidomėjimas gatve ir joje esančiais žmonėmis patraukė dėmesį tik paėmus fotoaparatą į rankas. Kas ten mane taip sužavėjo? Tikrovė, veidai, asmenybės, žinoma, aplinka ir šviesa – kiek praleista laiko gatvėse ieškant, ką nufotografuoti... Galimybė stebėti ir kurti siužetus. Gatvės gyvenimas – tai lyg teatras, ten vyksta beprotiškai daug dalykų. Pasinaudojęs joje esančiais žmonėmis ir pačiu gatvės peizažu, gali sukurti siužetą pagal save – esi šioks toks režisierius. Tuo metu, kai tik pradėjau fotografuoti, požiūris į fotografiją ir į gatvę buvo kitoks, galėčiau sakyti, buvo paviršutiniškas. Mano pagrindinis subjektas buvo seni žmonės ir valkatos, jie atrodė įdomūs, savaime suprantama, dėl ko. Buvau stebėtojas, nesikišantis į gatvės ritmą. Fotografuodavau naudodamas 135 mm objektyvą. Draugai ir kolegos juokėsi, vadino pensininkų fotografu. Praėjo ne vieni metai, bet fotografuoti gatvės man neatsibodo. Pasikeitė požiūris, pradėjau kištis į gatvės ritmą ir truputį pats jį koreguoti.

Sciuka:   *

Turi nemažą galeriją gatvės stiliaus portretų galeriją. Kaip ir kodėl pradėjai fotografuoti tokio tipo portretus?
Pažiūrėjus filmą apie žymiausią Niujorko gatvės stiliaus fotografą Billą Cunninghamą. Ši asmenybė mane labai įkvėpė ir sužavėjo. Jis – paprastas vyrukas, jau virš penkiasdešimt metų važinėjantis dviračiu Niujorko gatvėmis ir fotografuoja gatvės madą. Rekomenduoju pažiūrėti šį filmą ir jums (www.imdb.com/title/tt1621444/). Kadangi jau buvau pradėjęs kelią mados fotografijos link, tai ypač sužavėjo, kai galėjau sujungti abu – gatvę ir madą-stilių. Šią idėją norėjau įgyvendinti Lietuvos gatvėse, kadangi grįžau visai vasarai namo (man atrodo, po pirmo kurso, taigi prieš daugiau nei metus) ir pradėjau kalbinti žmones Kauno ir Vilniaus gatvėse. Labai įdomi patirtis, atsimenu tuos pirmus atvejus ir baimę užkalbinti žmones. Bet kuo toliau, tuo tai darėsi lengviau ir smagiau – mėgstu bendrauti. Po tos vasaros, fotografuoju gatvės stilių ganėtinai pasyviai, tik kai pamatau tikrai vertą dėmesio asmenybę, gražią šviesą ir tinkamą vietą. Greitu metu planuoju atidaryti naują „blogą“, skirtą tik gatvės stiliaus portretams.

Sciuka: Lupa   Komentarai [48]

Turbūt yra nemažai fotografijos mėgėjų, kurie irgi norėtų sukurti tokių sutiktųjų portretų, tačiau jie nežino, nuo ko pradėti. Kaip nusprendi, ką fotografuosi, ir spėji užkalbini praeivį – juk, atrodo, visi nuolat skuba, viskas vyksta taip greitai? Ką jam sakai? Kiek laiko dažniausiai trunka kontaktas su žmogumi?
Nuo ko pradėti? Juokinga – reikia imti ir daryti. Žinoma, pradžia visada sudėtingiausia, atrodo, keistoka kalbinti nepažįstamus žmones, bet blogiausias dalykas, ką jie gali pasakyti tau, yra – ne. Mes žmonės, dažnai prisigalvojame visokiausių nenaudingų dalykų ir save labai varžome, kažko bijome, nedrįstame. Šių žmogiškų savybių reikia atsikratyti. Beje, jei labai nori, iš neigiamo atsakymo gali gauti teigiamą, reikia bendrauti, įtikinti žmogų. Kuomet renkuosi, ką fotografuoti, pasitikiu savo skoniu, stengiuosi užkalbinti kuo įvairesnių asmenybių. Nesame mes visi vienodi, taigi ir subjektą pasirinktume skirtingą, reikia tik labiau pasitikėti savimi. Lietuvoje ritmas daug lėtesnis, tai daryti yra lengviau, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos sostinėje neigiamų atsakymų sulauki daug daugiau, nes tokių fotografų yra daug, žmonėms nėra neįprasta būti užkalbintiems įvairiausių „blogerių“, ypač jei žmogus labai išsiskiria gatvėje. Ir, be to, Londone visi visur skuba ir lekia, ten gyvenimo ritmas beprotiškas. Todėl reikia pasirinkti tinkamą lokaciją, ten, kur žmonės per daug neskuba – apsipirkinėja ar pan. Taip pat būti mandagiam ir profesionaliam, komplimentai labai padeda, juk žmogus išėjęs į gatvę stengiasi atrodyti gerai, o kaip jį vertins tam tikri žmonės pamatę jį, jau priklauso nuo kitų dalykų, išlavinto skonio, požiūrio. Žmonės, kuriuos kalbinu, nebijo atrodyti kitaip negu kiti, tai reiškia, kad jie labiau savimi pasitiki ir nori būti pastebėti, šiuo atveju, ir nufotografuoti.

Fotografuoji žmones gatvėse tiek Lietuvoje, tiek ir Didžiojoje Britanijoje. Ar galėtum palyginti, kaip reaguoja į Tave su fotoaparatu čia ir kaip užsienyje?
Lietuvoje žmonės kuklesni, jiems nėra įprasta bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, ypač vyresnioji karta į tai reaguoja sudėtingiau. Būna labiau nustebę, bet ir tuo pačiu susižavėję. Daug skirtumų rasti negaliu, nes, pavyzdžiui, Portsmouth miestas, kuriame gyvenu jau treti metai, ir Londonas, kuriame retkarčiais apsilankau taip pat, labai skiriasi (nors miestus skiria 2 valandų atstumas). Mažesniame mieste lėtesnis ritmas, visai kaip Lietuvoje, taigi reakcija irgi panašesnė į lietuvių. Tačiau Anglijoje žmonės atviresni, lengviau pradėti pokalbį bei pabendrauti ilgiau.




Fotografuoji ir pozuotus portretus, režisuotas fotosesijas. Koks būtų, Tavo nuomone, gero portreto receptas?
David Bate savo knygoje „The key concepts“ labai paprastai ir aiškiai išdėstė ir aprašė portreto elementus – veidas, poza, apranga ir lokacija. Receptas labai elementarus, bet į jį įeina daugiau nei vienas ingredientas. Žinoma, jų dar galima prigalvoti daugiau, bet šie vieni iš pagrindinių. Norint sukurti gerą rezultatą, reikia pažinoti kiekvieną ingredientą – koks jis ir kur jis tinka. Bet visada receptą galima tobulinti. Aš nemanau, kad maniškis tobulas – visada stengiesi įdėti kažko daugiau, daugiau savęs.

Kaip bendrauji su modeliais, kaip padedi jiems atsipalaiduoti? Vieni fotografai sako, kad stengiasi pažinti modelį, prieš fotosesiją bendrauja, tik po to pradeda fotografuoti, kiti užsideda teleobjektyvą ir stengiasi netrukdyti modeliui įsijausti ir tiesiog fiksuoja... Kaip elgiesi tu?
Priklauso nuo situacijos, bet pirmiausia turi pats jaustis laisvai, kad žmogus dirbantis su tavimi irgi galėtų  prie to prieiti. Pradžioje vyksta pasiruošimas fotosesijai, rūbai, makiažas. Per tą laiką reikia spėti susibendrauti su modeliu, panaikinti nepažįstamojo statusą. Bet dažniausiai profesionaliems modeliams to nereikia. Toks darbas, visi pripratę prie naujų žmonių, šios srities fotografijoje sutinki daug naujų veidų vos ne kas dieną, visiems tai įprasta. Taigi būnu visoks, kartais paleidžiu muziką ir leidžiu modeliui įsijausti, kartais daug šneku, nes tai padeda atsipalaiduoti. Visi mes skirtingi, kitaip reaguojame į aplinką ir aplinkinius, reikia mokėti būti universaliu.

Sciuka:   Pompey

nuotraukos didelio ryšio tarpusavyje neturi, bet tikiuosi perteikia nuotaiką tvyrančią mieste.

Kas visgi arčiau širdies – reportažas ar režisūra? Kodėl?

Negalėčiau išskirti vieno – abu man artimi. Kartais po fotosesijų norisi atsipūsti ir tiesiog eiti kažką ramiai pafotografuoti, taigi tokie projektai, kaip „Gatvės stilius“, yra lyg poilsis-hobis. Sėdi lauko kavinėj, geri kavą, stebi žmones, užkalbini ką nors, padarai keletą kadrų. Su režisūra sunkiau, aš esu ganėtinai chaotiškas žmogus, man sunku viską suplanuoti iki smulkmenų. Todėl tai šiek tiek sunkiau ir labiau vargina.

Taip pat fotografuoji ir vestuves. Koks Tu, kaip vestuvių fotografas? Kokiu stiliumi mėgsti dirbi? Kaip apibūdintum savo fiksuotas vestuvių akimirkas?
Kaip vestuvių fotografas, mėgstu dirbti reportažo stiliumi. Fiksuoti dienos įvykius bei per daug nesikišti į pačią šventę ir nesimaišyti jauniesiems po kojomis. Šventė – tai jų. Man atrodo, toks fotografavimo stilius smagiausias abejoms pusėms. Žinoma, būnu matomas tuomet, kai reikia. Nebijoti perimti iniciatyvos – to dažniausiai prireikia, darant būtinas grupines nuotraukas. Neseniai fotografavau indų vestuves, tai buvo labai mažos vestuvės jiems, buvo apie 200 svečių. Ir kaip sunku buvo su jais... Kultūrų skirtumai labai pasijautė. Lietuvoje žmones lengviau suvaldyti.

Kiek Tau pačiam kaip asmenybei, tiek Tavo kūrybai daro įtakos gyvenimas Anglijoje?
Šiuo sprendimu gyvenime esu labai patenkintas, tai buvo drastiškas išėjimas iš savo komforto zonos. Sėdau į lėktuvą vienas būdamas 19-os ir išskridau į visiškai nepažįstamą šalį. Susipažinau su įvairiomis kultūromis, kurios man buvo svetimos. Pramokau kalbą, tai buvo viena iš priežasčių išvykti. Kūrybai tai irgi suteikė naudą, nors šiuo metu kurti labai sunku – motyvacijos trūkumas, pats nesuprantu, kas vyksta. Bet pasaulėžiūra labai prasiplėtė, jaučiuosi labiau pasaulio pilietis. Labiau pasitikiu savimi. Pirmi metai nebuvo lengvi, bet susitvarkiau ir tai mane labai sustiprino kaip asmenybę ir kaip kūrėją. Susipažinau su įvairiais bendraminčiais iš skirtingų šalių. Manau, kad mąstau daug plačiau, nei mąsčiau prieš trejus metus gyvendamas Lietuvoje. Nors šiuo metu jaučiu, kad esu ne savo vietoje. Noriu grįžti atgal, manau, kad po studijų kuriam laikui apsistosiu Lietuvoje, gal truputį pavargau, nors laiko praėjo ne tiek ir daug.

Sciuka: sun in the city   Komentarai [15]

Portsmouth universitete studijuoji fotografiją. Kaip vertini šias studijas? Kas patinka/nepatinka? Ar rekomenduotum kitiems?
Studijos vertos dėmesio, nesu sistemos žmogus, todėl neįsivaizduoju savęs lietuviškame universitete, sunku prisiversti mokytis to, kas manęs nedomina. Studijos Anglijoje daug laisvesnės ir koncentruotos ties viena specialybe, daug praktikos, kas man patinka. Šis universitetas nėra aukščiausiuose reitinguose, bet kas metus jis kyla aukščiau ir aukščiau. Universitetas suteikia daug galimybių išmokti naudotis profesionalia įranga, turime galimybę naudotis aukščiausio lygio spausdintuvais, skeneriais, foto įranga ir foto studijomis ir t.t. Taigi daug investuojama į studentus, į mokymo kokybę. Pirmieji metai nelabai paliko įspūdį, nes viskas buvo lyg žaidimas, kadangi atvažiavau turėdamas fotografijos pagrindus, o kiti neturėjo. Bet paskutiniajame kurse daugmaž visi išsilygino.  Kartais pagalvoju, kad galbūt išvaisčiau tris metus studijuodamas, gal galėjau keliauti, mokytis pats ir panašiai. Bet universitete mokaisi pagal profesionaliai paruoštą programą, mažiau reikia stengtis, viskas pateikta ant lėkštutės. Kiekvieno pasirinkimas, kaip elgtis su savo gyvenimu. Apie tai pradėjau galvoti kai ant nosies disertacija ir viskas greit baigsis. Tokios mintys turbūt atėjo, nes būdamas universitete nustojau fotografuoti tiek, kiek fotografuodavau. Pamačiau begales fotografų darbų, atrodo, viskas išfotografuota, viskas padaryta. Reikia laiko viską suvirškinti.
Ar rekomenduočiau kitiems? Kaip jau minėjau, kiekvienas turi savo prioritetus, pasirinkimo laisvę. Šiuo metu studijų kaina yra trigubai didesnė nei buvo kuomet stojau aš (gali būti, kad dėl to Universitetas leido pastatyti naują menų fakultetą už 14 milijonų svarų sterlingų). Taigi labai apsvarstyčiau, ar verta, nors kai aš stojau, nesvarsčiau per daug. Bet šiuo metu nemanau, kad diplomas šioje srityje reiškia daug. Tai labiau džiaugsmas mamai. Yra begalė kitų būdų mokytis fotografijos, dauguma garsių fotografų nėra baigę nieko susijusio su medijomis. Kaip vienas mano mėgstamiausių filmų režisierių yra pasakęs „When people ask me if I went to film school, I tell them, ‘no, I went to films.’” - Quentin Tarantino – „Kai žmonės manęs klausia, ar ėjau į filmų mokyklą, aš atsakau jiems – ne, aš nuėjau į filmus“.


Koks įsimintiniausias Tavo įgyvendintas projektas? Kodėl?
Pagalvojus, įgyvendintų projektų daug neturiu (dirbu ties šiuo reikalu). Daug palaidų fotografijų, bet to, ką galėčiau pavadinti projektu, nelabai. Buvo vienas įsimintinas po mokyklos – darėme su draugu Tadu Šlajumi, „Psichoteka“ vadinosi, bet jis jau senas, nežinau, ar verta kalbėti apie jį jau. Tikriausiai, dar neįgyvendintas iki galo, bet „Street-style“ projektas davė man daug, sutikau daug žmonių, išgirdau daug istorijų.

Sciuka:   parkour guys

Žvelgiant šių dienų kontekste, fotografija yra bene pagrindė informacijos vartojimo priemonė – daug informacijos – daug paveikslėlių, tačiau tarp kiekybės, galima rasti ir kokybės bei prasmės. Kuom ji Tau yra ypatinga? Kodėl būtent tokia saviraiškos priemonė?
Fotografija man lengviausia ir labiausiai įtraukianti saviraiškos priemonė. Kodėl? Aš ir pats nežinau. Mėgstu stebėti šviesą ir aplinką, fiksuoti ją ir perduoti tam tikrą žinutę žiūrovui pasitelkiant šią mediją. Sunku kalbėti apie tai, kuo man ji ypatinga, bet žinau, kad tai yra mano kelias. Visi mes ieškome savo kelio, aš tikiu, kad aš jį radau ganėtinai anksti.
Žinoma, dabartiniame amžiuje fotografija tapo labai populiari, nes tai yra viena lengviausių priemonių kažką sukurti, visi dabar fotografai. Kiekvienas mobiliajame telefone turi fotoaparatą, „Instagramą“, ir, manau, kiekvienas namuose turi fotoaparatą ir kas trečias – veidrodinį. Fototechnika yra prieinama visiems. Ir manau, kad kiekvienas gali išmokti kokybiškai fotografuoti. Tačiau išmokti skaityti fotografijas ir matyti jose daugiau, nei technines savybes, yra sudėtingiau. Šiuo metu yra daugiau dėmesio kreipiama į tai, ką nori pasakyti sukurdamas tam tikrą projektą ar fotografiją. Filtras yra būtinas, nes išpopuliarėjusi fotografija tarp visų menkina jos vardą, na, žinoma, menkina jos vardą ne tarp žmonių, kurie susiję su medijomis ar menais. Bet tarp įprasto žiūrovo, ar netgi kliento: „Kam samdyti fotografą, jei galiu nusipirkti fotokamerą ir pats išmokti ja naudotis?“.
Galbūt todėl man fotografija šiuo metu asocijuojasi su išbaigtumu, tobulumu. Noriu fotografijas matyti didelio formato pakabintas ant sienos. Beje, planuoju per Londone vyksiančią bendrą kurso parodą paruošti didelio formato gatvės stiliaus fotografijas, kurios galėtų būti apie pusantro metro aukščio. Norėčiau priversti žmogų dažniau sustoti ir įsižiūrėti į fotografiją. Pagalvokime, kiek per dieną pamatome fotografijų vien tik internete – tūkstančius; bet ar dažnai pažiūrime į ją ilgiau nei dvi sekundes, taip informacijos netgi darosi per daug. Žmonėms sunku atsirinkti. Norisi ištrūkti iš šio burbulo. Skaitmeninė fotografija atnešė daug naujų galimybių, bet tuo pačiu ir išnešė tą fiksavimo malonumą, matyt, dėl to vis dar žmonės naudoja analoginę fotografiją. Fotoaparatai gaminami panašūs į analoginius, kad suteiktų daugiau sentimentų, vis viskas atsisuka atgal. Džiugina, kad šiame amžiuje turime daug „Felixų Nadarų“, kurie garsina savo ir fotografijos vardą sukurdami nuostabius darbus naudodamiesi šia medija, taigi tikrai fotografija nebus praminta „Apleistu menu“, kaip buvo praminta kuomet gyveno Felix Nadar.  www.moma.org/collection/artist.php?artist_id=4196

Dainių Ščiuką  kalbino Monika Daukšaitė.

• 

  : Natural Women   FOTOISTORIJA [20]

   
• 

  : *   Komentarai [1]

   
• 

  : Įrėmink Barzdą   FOTOISTORIJA [14]