Susidomėjau, nes tai puikus kūrybiškumo ir vaizduotės ankstyvojoje fotografijoje pavyzdys. Ieškojau temos, kuri derėtų ir istoriškai sietųsi su šlapio kolodijaus technika.
Galima sakyti. Tam tikra prasme mano serija „A Life Reviewed: George Eastman through the Viewfinder“ („Apžvelgtas gyvenimas: George’as Eastmanas per fotoaparato ieškiklį“) daug labiau susijusi su vaiduoklių vaikymųsi, nei anksčiau minėtoji. Tai fotografinė biografija, kurioje keliauju G. Eastman paliktais pėdsakais. Patyriau neįtikėtinų sutapimų; pavyzdžiui, pardavėjas blusų turguje netikėtai rankoje ištiesė Eastman’o mirties sertifikato kopiją. Arba vyriškis, Eastman’o name valęs vargonus ir pakvietęs mane užlipti į nedidelį kambarėlį pafotografuoti jų vamzdžius paaiškėjo turintis tą pačią pavardę, kaip ir išradėjas, tad vaikščiodama po namus girdėjau kitus kreipiantis į jį „pone Eastmanai“. Visuomet renkuosi temas, kuriose esama paslapties.
Kaip senovinės technikos sąveikauja su šiuolaikinėmis temomis?
Naudodama istorinius procesus kūryboje visuomet stengiuosi šį pasirinkimą pagrįsti konceptualiai, nesvarbu, ar tai būtų ryšys tarp temos ir proceso ar elemento ir fantazijos. Senoviniai procesai visados išplėšia temą iš dabarties ir susieja su savąja istorija.
Kaip susidomėjai fotografijos istorija? Kokias sąsajas ir pertrūkius regi tarp senosios ir šiuolaikinės fotografijos?
Mano tėvas buvo fotografas, o mama – fotoistorikė, tad galima sakyti, jog tai – mano kraujyje. Fotografuoti pradėjau keliaudama su tėvu, bet tik koledže susipažinusi su istoriniais procesais ėmiau atrasti fotografinę savastį.
Šiandieną fotografija gerokai prieinamesnė nei prieš šimtą ir daugiau metų. Amžiuje, kai kiekvienas gali sukurti techniškai kokybišką nuotrauką, svarbiausiu tampa temos pasirinkimas ir sugebėjimas papasakoti istoriją.
Galbūt klystu, bet esi daugelio savo darbų pagrindinė veikėja. Koks Tavo požiūris į autoportretą?
Taip, dažnai būnu pati sau modelis. Seriją „The Impermanence of Life and Light“ kūriau studijuodama, tad nors kartais ir paprašydavau papozuoti kitų, dažniausiai dirbdavau naktimis, tad buvau greičiausiai ir lengviausiai prieinamas modelis.
Kalbant apie „In Search of Sleep“ („Beieškant miego“), autoportretas tapo svarbiu šio darbo aspektu. Tai nėra autoportretai tradicine prasme, veikiau įsikūnijimas į tam tikrus personažus.
Šie atvaizdai neatsiejami nuo stebuklingo pasaulio istorijų, kurias vaikystėje tėvas man pasakodavo prieš miegą. Tai nebuvo tradicinės pasakos, jos gimdavo ekspromtu. Jis nupasakodavo, kaip nusileidžiame laiptais į mūsų gatvę. Šiame pasakojime visuomet prieidavome urvą ar olą, į kuriuos įlindę atrasdavome didžiulį paslaptingą pasaulį, pilną keisčiausių gyvūnų ir nuostabiausių nuotykių. Mano fotografijos neiliustruoja konkrečių istorijų, bet egzistuoja tame pasaulyje, mano vaizduotėje. Ten aš galiu tyrinėti tai, kas siurrealu ir fantastiška. Tai tarsi sapnai, leidžiantys per metaforas pažvelgti į savo kasdienio gyvenimo patirtis.
Kaip bebūtų keista, kai buvau jaunesnė mano tėvas augino bites. Vaikystėje kambaryje visuomet stovėjo stiklainėlis jo prisukto medaus. Bičių geluonis tėvas naudojo gydyti artritui, tad vesdavosi mane su seserimi į bityną, kur į stiklainį prileisdavo bičių, kurių grėsmingas dūzgimas vėliau pripildydavo jo fotolaboratoriją.
Pastaraisiais metais dažnai pastebėdavau pranešimus apie naminių bičių populiacijos mažėjimą. Tai specifinė JAV problema, kadangi čia bitės pervežamos per visą šalį dėl skirtingų augalų. Ši praktika, drauge su tendencija kultivuoti didžiulius vienos rūšies augalų plotus, stipriai kenkia bičių populiacijai. Mano serija „An Elegy for the Honeybee“ („Elegija naminei bitei“) leido ne tik atkreipti dėmesį į problemą, bet ir eksperimentuoti pasirenkant šlapio kolodijaus procesą. Pavyzdžiui, ėmiau gaminti ryškalą iš medaus, o plokštelėms suteikti korio akis primenančias formas panaudojau lazerį.
Fotografijos procesas neatsiejamas nuo laikiškumo. Kaip manai, fotografija priklauso praeičiai ar dabarčiai?
Tam tikra prasme ji visados kalba apie praeitį. Lemtingas momentas jau yra praėjęs. Savo darbuose stengiuosi atsiplėšti nuo konkretaus laiko arba užmegzti dialogą su istorija. Tiek „A Life Reviewed: George Eastman through the Viewfinder“, tiek „Impermanence of Life and Light“ serijose tyrinėjau tam tikrą istorinį laikmetį, savo darbuose pateikdama asmeninę istorijos versiją. Šiuose projektuose laiko distancija tampa svarbia naratyvo dalimi. Serija „In Search of Sleep“ yra belaikė, nes tai fantazija, nepriklausanti nei praeičiai, nei dabarčiai, tačiau neabejoju, kad ilgainiui proceso tąsa laike ir čia suvaidins savo rolę.
Technikos, kurias renkiesi, reikalauja atidos ir kantrybės. Ką šis lėtumas suteikia Tau?
Mėgaujuosi atvaizdą kurdama nuo nulio. Žaviuosi netikėtumo elementu, „laimingais atsitiktinumais“, kuriuos šie procesai įgalina. Pradžioje senovinėmis technikomis susidomėjau siekdama įvaldyti fotografijos mokslinę pusę, tačiau sykiu jos išvadavo mane nuo estetinio tikslumo, atskleidė atvaizdo radimosi judrumą, procesualumą. Kurdama „A Life Reviewed: George Eastman through the Viewfinder“ nusprendžiau skaitmeniniu aparatu fotografuoti atvaizdus senų Kodak fotoaparatų ieškikliuose, taip priartėdama prie paties George’o Eastmano, Kodak įkūrėjo.
Savo tinklalapyje užsimeni, kad „arbata, vynas, cianidas (kalio ferricianidas) – visi šie trys elementai susiję su skirtingais miego lygiais“. Kokia ši sąsaja?
Esu labai jautri tokiems stimuliantams kaip arbata ir kava, jų išgėrusi sunkiai užmiegu. Truputis kofeino ir prieš akis – bemiegė naktis. Vynas sukelia nuovargį, o jo perteklius gali paskatinti keistus sapnus. Cianidas yra stiprus nuodas, galintis užmigdyti amžiams. Nenorėdama supainioti ar išgąsdinti žmonių visuomet patikslinu, kad kalbu apie kalio ferricianidą, kuris naudojamas cianotipijos procese. Šis chemikalas susijęs su geležimi ir yra gerokai mažiau pavojingas už gryną cianidą, tačiau simbolika išlieka. Arbatą ir vyną naudoju pakeisti atvaizdo spalvai – šiuose gėrimuose esanti tanino rūgštis reaguoja su cianotipijos chemija ir mėlyną toną pakeičia rudesniu.
Jei turėtum savo pristatyti pasirinkdama vieną atvaizdą, koks jis būtų?
Pasirinkčiau „Against the Storm“ („Prieš audrą“) fotografiją, kuri geriausiai atspindi mano kūrybą. Yra atvaizdų, kurie įvairialypiškesni ar subtilesni už šią nuotrauką, tačiau „Against the Storm“ yra paprasta ir sykiu pakankamai raiški, kad žiūrovas greitai suvoktų mįslingumą. Rodydama tik pagrindinę veikėją, ji pasakoja apie vaizduotės skrydžius ir priešakyje laukiančius nuotykius.
Taip pat jaučiu gilų ryšį su tėvo fotografija „Light and Water“ („Šviesa ir vanduo“), kuri išsiskiria iš visų jo darbų, tačiau kiek tik prisimenu visada buvo mano mėgiamiausia.
Ar fotografija kaip menas ir medija yra kažkas būtino, ar laikino?
Sulig kiekviena diena fotografija tampa vis populiaresnė. Manau, jos likimas – skaitmeninis pasaulis. Kita vertus, vertinu istorinių ir alternatyvių procesų suteikiamą galimybę viską pamažu sukurti nuo nulio, nesvarbu, kokiu keliu pasuktu visa industrija. Tai leidžia išlikti nepriklausomu nuo didelių kompanijų ir jų produkcijos – pakanka elementarių chemikalų, ir esi pats sau karalius. Alternatyvius procesus praktikuojančių ir jais besidominčių žmonių bendruomenės nuolat auga, o jų nariai labai geranoriški. Kurdama nebijau jungti skaitmenines technologijas ir istorinius procesus. Jie neprivalo būti atskirti, tai – tik kūrėjo įrankiai.
Kalbėjosi Milda Kiaušaitė
Daugiau Emmos darbų rasite čia: http://www.emmapowellphotography.com/
fotobites.lt nuolaidos šią savaitę
|
||
| Aukšta kokybė ir dėmesys klientui. 96% užsakovų labai patenkinti | ||
|
Ekspres knyga |
Foto magnetai | Išleistuvių knyga |
![]() |
![]() |
![]() |