Nespalvotos fotografijos kalbančios apie žmones, apie tai, kokie jie yra ir kas jiems svarbu, atskleidžiančios margaspalves asmenybes, pasakojančios tikras gyvenimo istorijas.
Jautrus požiūris, skvarbus žvilgsnis, neabejingumas, šiltas bendravimas bei mokėjimas išklausyti – svarbiausi aspektai kuriant nuoširdų portretą. Kviečiame susipažinti su fotografu Gediminu Sadausku, išgirsti jo istoriją, pažvelgti į kūrybą.


Dauguma Gedimino nuotraukų - su istorijomis.
Todėl skatiname ne tik pažiūrėti nuotrauką bet ir paskaityti istoriją nuotraukos puslapyje.
Gediminą Sadauską kalbina Monika Daukšaitė.

Gediminas Sadauskas: Veronika Guodytė (Veronika Guodytė gimė 1926.06.19d., Alytuje.- Pr...)   FOTOISTORIJA [6]

Gal gali papasakoti apie savo vaikystę? Kokie įvykiai, vaizdiniai apie ją pagalvojus iškyla prieš akis?
Sutikime, kad vaikystė yra pats nerūpestingiausias gyvenimo tarpsnis, gerokai spalvingesnis nei dabar. Taip, tikriausiai ji man buvo tobula. Vasarodavau kaime pas prosenelius. Tik atsikėlęs, bėgi beribėmis pievomis, basomis kojomis. Taip pat, suaugusiam prilipus prie kojos, turėjau didelį norą domėtis jų darbais. Dar, padėti gaminti senelei blynus – jaučiausi reikalingas. Gaila, kad būdami jaunais, taip greitai norime atsikratyti vaikyste, užaugę – sugrįžti atgal. Kiek pamenu, vaikystėje mėgau lipdyti, kurti, domėtis, klausyti. Ypač senelių, prosenelių pasakojimų.
Šiandien visi tie vaizdai, kai kurie giminaičiai, jų pasakojimai išliko tik mano atmintyje. O ir pieva vaikystėje atrodžiusi tokia didelė, dabar – ženkliai sumažėjus. Gaila, kad viskas taip greit subliuško – norėčiau, kad vaikystė baigtųsi ne taip greitai.

Tavo fotoistorijos, pokalbiai bei fotografijos turi ne vien meninę, bet ir dokumentinę prasmę, išliekamąją vertę. Kada nusprendei kurti žmonių portretus ir fiksuoti jų gyvenimo istorijas?
Žvelgdamas į lietuvių fotografų kurtus portretus kaimuose, dokumentines praeito amžiaus nuotraukas, tyrinėdamas jose portretą, aplinką, prisiminiau vaikystėje girdėtus šiltus artimųjų pasakojimus. Kelių dešimtmečių nuotraukas lygindamas su dabartimi nustebau, kad viskas buvo taip neseniai, tačiau mes taip pasikeitėme.
Noras fotografuoti žmones mane privertė plačiau apsidairyti aplink. Prieš gerus du metus, susipažinau su Vilniaus tremtinių namų direktore Jolanta Bielskiene, su kuria pasidalinau savo vizija: sujungti žmogaus portretą su įsimintinu įvykiu jo gyvenime. Ji mielai sutiko man padėti. Gavęs pirmąjį nepažįstamosios kontaktą, išvykau jos aplankyti. Tai buvo maždaug prieš metus. Nedrąsi, kelių minučių viešnagė pasirodė įdomi ir kitiems. Tas darbas mane užbūrė. Nors ir padariau ne tai, ką planavau, užteko suprasti, kad apie žmones galiu papasakoti daugiau.
Greit įsivažiavau. Kiekvienas pasakojimas yra lyg atskiras knygos lapas. Taip atsirado žmonių ne tik iš Vilniaus tremtinių namų. Bendraudamas su žmonėmis, išgirstu įvairių, jų gyvenime patirtų nuotykių. Visi nepažįstamųjų pasakojimai, dažniausiai vykę tamsiame laikmetyje, būna skirtingi. Jų pasakojimai vaizdūs, be galo gyvi, dažnai slegiantys. Pradėjus kurti fotoistorijas, tądien po pokalbių, niekaip negalėdavau išmesti Jų pasakojimų iš galvos. Jie man giliai įstrigdavo, pergyvendavau. Pokalbio metu, turėjau išmokti neprisirišti prie žmogaus. Visa tai mane greičiausiai ir sužavėjo, pradėjau ieškoti fotoistorijų, kurti nuotraukas.

Kai žmonės atveria savo namų duris patenki tarsi į kitą, tokį asmenišką ir tikrą to žmogaus pasaulį. Kaip tu jautiesi? Kokios mintys kyla? Ko ieškai?
Kiekvieną kartą vykdamas pas nepažįstamąjį, natūralu, kad nežinau, ką rasiu už jo namų durų. Dažnai net nežinau, kas atidarys namų duris. Prieš išvykstant iš savo namų savęs paklausiu, ar aš noriu šiandien bendrauti, išklausyti. Reikia rimtai nusiteikti, sugebėti apie save pamiršti gerą – blogą. Bendraujant su senoliais apie save prisimenu tik tuomet, jei būnu paklaustas. Taip sutelkiu visą dėmesį į žmogų, jo aplinką, kurį tuo metu aplankiau. Juk vykstu su tikslu sukurti kažką prasmingo.
Susitikimo pradžioje minčių būna įvairių: o ką aš turėsiu sakyti? Gal visai ne čia jis gyvena? Ar kitoj durų pusėje nesigirdi pikto šuns lojimo? O gal sutrukdysiu nepažįstamąjį, juk girdžiu garsiai skambant radiją, transliuojantį sekmadienio Šv. Mišias?
Įžengus bendravimas vyksta spontaniškai. Viskas priklauso ne tik nuo manęs. Paprastai būnu vedamas ten, kur nepažįstamasis jaučiasi saugiai, laisvai. Vėliau, klausydamasis pasakojimo, ieškau erdvių, daiktų, stebiu pasakotojo judesius, kuriuos atradęs, susiejęs su istorija, prieš atsisveikindamas nufotografuoju.

Gediminas Sadauskas: Simas ir mirties lageris (Simas Urba gimė 1923 m. gegužės 10 dieną Lenč...)   FOTOISTORIJA [17]

Kaip atrandi savo fotoistorijų herojus? Kaip užmezgi kontaktą?

Tikriausiai svarbu buvo žengti pirmąjį žingsnį, vėliau viskas įvyko savaime. Kaip jau minėjau, viskas prasidėjo nuo Vilniaus tremtinių namų gyventojų. Nepažįstamiesiems papasakojus apie savo darbus, jie puikiai tai priima. Ten pakalbinti žmonės man tampa draugais. Kiekvieną kartą atvykdamas į namus, eidamas koridoriumi pro jų duris, užeinu. Pasisveikinus leidžiu senoliams papasakoti, kas įvyko naujo per pastarąsias dienas jų gyvenime.
Nors ir garbingo amžiaus žmonės dažniausiai gyvena vieni, tačiau draugų jie tikrai turi. Daugelis jų draugų net mano užrašytose istorijose yra dalyvavę. Dalis senolių išgirdę mano projekto esmę, patys pasiūlo nuvykti pas vieną ar kitą jų draugą, duoda kontaktus. Taip pat pasitaiko žmonių su prašymais nuvykti pas jų senelius: nufotografuoti, pabendrauti, padaryti kažką gražaus atminimui. Taip nepastebimai didėja fotoistorijų, kontaktų kiekis.

Kokias Tau pačiam svarbias vertybes stengiesi perteikti portretuose?
Natūralumą.
Visuose savo darbuose, akcentuoju portreto natūralumą. Tai manau pagrindinė vertybė. Žinoma, kiekvienas žmogus yra skirtingas, o ir patį natūralumą, žmonės supranta labai skirtingai. Kartą, atvykęs pas nepažįstamąją, plačiau papasakodamas apie savo projektą, prasitariau, kad bus fotografuojama. Taip pat pridūriau, kad noriu nufotografuoti taip, kaip matau ją šią akimirką. Nieko neklausiusi, tekinomis pasileido į kitą kambarį gražiau apsirengti. Taip bėgdama valė dulkes nuo spintelės, tvarkė mano batus tvarkingai padėtus prie laiptinės durų, šukavosi plaukus, kol, galų gale, pasiekė tikslą – apsirengė kostiumėlį. Tikrai visko būna, ypač su moterimis. Bet visa tai savotiškai gražu.
Manau, kad šiandien žmoguje rasti natūralumą, sugebėti jį perteikti žiūrovui yra didžiausia vertybė. Kodėl mes vaikomės „plastmasinių šakučių ir šaukštelių“, aš nežinau...

Gediminas Sadauskas: Svetingumas (Lietuvos rajonai.- Negaliu tavęs paleisti bent be...)   FOTOISTORIJA [10]

Daugumoje Tavo fotografijų didesnė dalis žmonių yra vyresnio amžiaus. Kodėl taip pasirenki? Kuom jie tau ypatingi, reikšmingi?
Vaikystėje, lankydamasis pas senelius, pokalbių metu dažnai nukrypdavom į jų vaikystę. Nors ir girdėdavau tą pačią istoriją ne pirmą kartą, man buvo išties įdomu. Tuo metu, klausydamasis jų pasakojimų, aš keliaudavau.
Senoliai, pasakodami nuotykius, juos išgyvena. Smulkios detalės, išgyvenimai, aplinka, laikas visuose pasakojimuose mane sujaudina. Šiandien surasti tokių nuoširdžių mūsų amžiaus žmonių yra labai sunku. Taip pat jie nereaguoja, kas vyksta aplinkui, nors atrodo, ir stebi aplinką. Priešingai, nei jauni žmonės. Todėl pats fotografavimas vyksta natūraliai, nesusikausčius.

Jautrūs ir tikri portretai, jaudinančios istorijos, kartais sukrečiančios ir kartu pavergiančios savo nuoširdumu. Džiugu, kad darbais daliniesi internete, taip jie pasiekia daugybę žmonių. Tačiau ar nemąstai išleisti knygos? Būtų gražus visų istorijų įprasminimas.
Visos mano fotoistorijos yra išgyventos, o svarbiausia – tikros. Pasakojimai seni, o veidai – šių laikų. Esu įsitikinęs, kad ateityje atsiras žmonių, ypač ateities kartose, kuriems bus įdomu paklausyti mūsų prosenelių išgyvenimų, fotografijose pamatyti to meto senolių pasaulio dalį.
Šiandien, kai vis dar randami įdomūs to meto personažai, išgirstu įdomių istorijų, yra noro lankytis pas nepažįstamuosius. Manau, kad darbai dar turi pagulėti stalčiuje, labiau subręsti.

¤nėraTavo galerijoje yra ir jaunų, gražių merginų portretų. Kuom skiriasi Tavo bendravimas, bei pats fotografavimas nuo senyvo amžiaus žmonių portretų? Ko labiausiai ieškai, bandai įžvelgti jauname žmoguje?
Senjorai, kaip ir vaikai, yra natūralūs patys iš savęs. Su jaunomis merginomis viskas kiek kitaip. Iki fotosesijos visos merginos man būna nepažįstamos. Susitikus su merginomis prieš objektyvą jos staiga susikausto, atsiranda nepasitikėjimas savimi, aplinkui erdvės tampa šaltos, o ir kalbėti man daugiau tenka. Geras iššūkis.
Mano fotografijose žmogus yra pagrindinis objektas. Kad ir kokio jis amžiaus būtų, finale žmogų noriu parodyti tokį, koks jis man susiformavo per mūsų trumpos pažinties laiką.

Apie turgaus seriją. Kaip nusprendei ją kurti? Kokios buvo žmonių reakcijos? Kaip prie jų priėjai, ką sakydavai? Teko girdėti, kad prekeiviai nemėgsta fotografų. O čia atrodo, kad dauguma draugiškai žvelgia į Tavąjį objektyvą.
Susipažinęs su fotografija, pamatęs senas gatvės portretų nuotraukas, jas beprotiškai įsimylėjau. Taip jau susiklostė, kad pirmosios mano nuotraukos gimė gatvėje, todėl turgaus tema man buvo nesvetima. Nors ir fotografijoje turgaus tema nuvalkiota, tačiau šiandien jame dar galima rasti įdomių personažų, todėl ir ėmiausi naujo projekto „Weekends at the market“. Įgavęs bendravimo patirties su senoliais, analoginiu fotoaparatu pasiryžau perteikti žmonių gyvenimą turguje. Nėra ten taip blogai, kaip esame girdėję. Gal kiek ir nejauku buvo pirmą kartą išsitraukti didelį fotoaparatą ir nešiotis po turgų, juk buvau puikiai pastebimas, tačiau laikui praėjus tą nejaukų virpesį pamiršau. Yra buvę, kad žmonės patys pakalbina, juk pardavėjai viską ten pastebi. Užkalbintas, mielai paaiškinu, ką veikiu turguje.
Kiekvieną kartą eidamas nežinai, kas nutiks. Laikas neprailgsta. Kaskart turguje veiksmas tas pats, tik pirkėjai skirtingi.

Savaitgalį ėjau į turgų... Gediminas Sadauskas: Savaitgalį ėjau į turgų... (Iš ciklo "weekends at the market".)   FOTOISTORIJA [12]      12    Gediminas Sadauskas		Rodyti seriją Gediminas Sadauskas: Savaitgalį ėjau į turgų... (1 nuotrauka)

Gediminas Sadauskas: 6.00h. ryto, stotis ir trečdalis vienkartinėj stiklinėj   Komentarai [7]

Prieš tai paminėjau objektyvą, tad norėčiau paklausti apie Tavo naudojamas priemones. Fotografuoji analogine technika. Kas lėmė tokį apsisprendimą? Kiek tau svarbi pati technika, kaip pasirenki kurį fotoaparatą naudosi?
Prieš nepilnus trejus metus žmona panoro nusipirkti veidrodinį fotoaparatą. Įsigijome Pentax K-x. Iki to laiko, nebuvau turėjęs fotoaparato. Prie veidrodinio, pasiėmiau besimėtantį Voschod fotoaparatą. Taip jau išėjo, kad pradėjau domėtis fotografija. Šie du fotoaparatai man padėjo išmokti pagrindus.
Prieš gerą pusmetį, įsigijau Kiev 88 fotoaparatą. Nujaučiau, kad vidutinis formatas puikiai perteiks mano temą – portretus. Patiko. Neseniai įsigijau Hasselblad 500C. Šio fotoaparato neturiu su kuo palyginti. Man jis yra nepriekaištingas. Dabar tik liko surasti laiko fotografijai ir fotografuoti.

Tarp savo pomėgių įvardini muzikos kūrimą? Gal būtų galima kur nors jos paklausyti? Ar įžvelgi kokių nors bendrumų, sąsajų tarp muzikos ir fotografijos?
Būdamas jaunas pamačiau akordeonu grojantį giminaitį, o aplink jį – sėdinčius, dainuojančius jo bendraklasius. Prisispaudęs prie durų staktos, išpūtęs akis jų klausiausi bei stebėjausi rankų miklumu. Nepraėjus metams, jau lankiau muzikos mokyklą. Manau, kad paauglystėje ir vaikystėje, muzika man buvo vienas geriausių draugų.
Fotografijoje, kaip ir muzikoje, rasime emocijų, spalvų, ritmo, besąlygiškos tvarkos. Kiekvieną meno kryptį galima palyginti su muzika. Natūralu, kad ir su fotografija sąsajų rasime be galo daug.
Šiuo metu pats daugiau improvizuoju, nei kuriu. Smagu gamtoje vasaros naktimis šalia laužo dainuojantiems draugams pritarti akordeonu. Kūrinių nereklamuoju.


Kaip suprantu, fotografija yra Tavo laisvalaikis, o ką veiki kitu laiku? Kokia Tavo profesija, specialybė?
Taip, man fotografija yra laisvalaikis. Dirbu IT srityje, mat baigiau matematikos ir informatikos bakalauro studijas. Beveik kiekvieną darbo dieną vakare žaidžiu krepšinį. Veiklos daug, spėk suktis. Gerai, kad kol kas randu tam laiko, tik gaila, pastebiu, kad kiekvienais metais jo vis labiau mažėja.


Ar turi savo autoritetų, mokytojų ar tiesiog žmonių, kurie tave paskatino ir įkvėpė (įkvepia) kūrybai?
Jeigu atvirai, aš neturiu autoritetų. Atsisėdęs, išmokęs tam tikrus pagrindus, pradėjau fotografuoti žmones gatvėje. Palaipsniui atsirado draugų mane paskatinusių dirbti, tobulėti (Darius Chmieliauskas, Romualdas Vinča (dykumų vėjas), Tadas Kazakevičius (kozak), bei Rima Prusakova (QLC01)).
Noras dirbti, judėti į priekį, rodyti darbus atsiranda tuomet, kai sutikęs nepažįstamąjį gaunu sutikimą bendrauti. Bendraujant, išgirstu įdomią istoriją, vėliau gaunu sutikimą nufotografuoti. Išryškinus juostą pamatau tai, ką norėjau išvysti. Visa tai man suteikia didelį džiaugsmą – galėsiu vėl susitikti su žmogumi, dar kartą padėkoti už suteiktą galimybę susipažinti, jį įamžinti bei padovanoti nuotrauką.

Gediminą Sadauską kalbina Monika Daukšaitė.
Naujausios fotografo nuotraukos:

• 

  : Darius Auželis   Komentarai

   
• 

  : *   Komentarai [2]

   
• 

  : *   Komentarai [2]