Šnekiname efotietį, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narį Juozapą Kalnių (Juozapas). Kviečiame drauge su Juozapu pasidairyti fotografijos paribiuose ir išsiaiškinti, kas padaro fotografiją fotografija ne tik technine, bet ir kultūrine prasme.

Juozapas: Ikonostasis Pinholaroid   Komentarai

Kaip pirmą kartą šovė mintis žvilgtelėti pro fotoaparato ieškiklį? Kas priverčia dirsčioti iki šiol?

Pirmas kartas nebuvo niekuo ypatingas. Keturiolikmečiai draugai nusipirkome Smenas ir ėmėme vienas kitą fotografuoti, paaugliškai tikėdamiesi pamatyti save popieriniuose atspauduose kitaip, nei veidrodyje. Labiau įsiminė draugo vyresniojo brolio fotolaboratorija Tauralaukyje, už Klaipėdos. Tikriausiai ten, paslaptingoje raudonoje prieblandoje ir keistuose kvapuose gimė toji fotografinė intriga, kuri tęsiasi iki šiol. Bet sąmoninga, ne spontaniška raiška prasidėjo prieš nepilną dešimtmetį, kada atsirado konceptualios idėjos ir noras jas įgyvendinti.

Apie dirsčiojimą pro fotoaparato ieškiklį kalbu savo postfografinio projekto „Fotofobija“ cikle „Menamieji atvaizdai“:
Šiandien fotografijos pasaulyje ima dominuoti beveidrodinės kamerų sistemos. Metaforiškai galima sakyti, kad beveidrodines kameras naudojantys fotografai žvelgia pro vaizdo ieškiklį tiesiai pasauliui į akis. Priešingai, veidrodinių kamerų epochoje fotografai vaizdo ieškiklyje matydavo veidrodinį pasaulio atspindį – kitaip tariant, menamą atvaizdą.
Veidrodžio kuriama iliuzija, jog prieš jį esantys objektai tuo pat metu yra ir „gilioje“ erdvėje už jo paviršiaus tėra optinė apgaulė. Veidrodis tik atspindi įvairių paviršių išsklaidytą šviesą, o žmogaus smegenys paverčia kito optinio prietaiso – akių – užfiksuotą veidrodinį atspindį sau suvokiamu „trimačiu“ vaizdu.
Graikų mite Persėjas sugebėjo nugalėti gorgonę Medūzą, į kurią kiekvienas pažvelgęs virsdavo akmeniu, naudodamas savo skydą kaip veidrodį ir į pabaisą žvelgdamas per jį. Kai tik veidrodinėje kameroje pakyla pasaulį atspindintis veidrodis, skydas dingsta, šviesai jautri medžiaga atsiduria akistatoje su pasauliu visame jo gražume ir baisume; iš jos lieka tik suakmenėjusi fotografija.

---

Dirbi įvairiomis technikomis, tarp jų ir daugelio pamėgta pinhole. Kokie didžiausi „pinholinimo“ iššūkiai? Kokie šios technologijos bruožai Tau patraukliausi, kokias idėjas ji geriausiai perteikia, atskleidžia?

Ateityje planuoju padaryti tyrimą „Camera obscura versus Pinhole“. Camera obscura technologija žvelgiant iš šių dienų perspektyvos yra iš esmės lėtas procesas: dažniausiai pats gamini kamerą iš ko tik nori – nuo degtukų dėžutės iki cigarų dėžės ar lagamino, ją testuoji, jei reikia – taisai arba perdarai, tuomet – fotografuoji. Visa tai užima daug daugiau laiko nei skaitmeninės technologijos, nes ilgesnis kadravimo laikas, ilgesnė ekspozicija, juostos ryškinimas, atspaudų darymas... Net kitos analoginės technologijos lyginant su camera obscura gerokai greitesnės. Tačiau pastaroji, patekusi į vartoti ir kurti vaizdus milžinišku greičiu įpratusio šiuolaikinio fotografo rankas nutolsta nuo tradicinio požiūrio į šį procesą, jį sutrumpina ir tampa pinholu. Galiausiai tokia metamorfozė net priverčia šią asketiškiausią fotografavimo technologiją paklusti fotoaparato diktatui.

Kokie didžiausi „analogistų“ ir „skaitmenininkų“ skirtumai?

Fotografavimas analoginiu fotoaparatu priverčia sustoti ir sprendimą priimti tik viską apsvarsčius. Tai visai kas kita, nei darbas su skaitmena. Kuriant analogine fototechnika padarytų nuotraukų kiekis mažėja, bet tai leidžia išgryninti mintis, padeda pačiam suvokti, ką nori pasakyti, vizualiai išreikšti. Todėl norint išmokti fotografuoti, pirma reikia išmokti nefotografuoti (visko iš eilės). Taip greičiau įveikiama fotografinio fetišizmo stadija.

---

Didelį dėmesį skiri žmogaus fotografijai, kuri, tiesa, dažnai nesutelpa į tradicinio portreto žanro rėmus. Kas Tau įdomiausia fotografuojant žmogų?

Šiame žanre stengiuosi išvengti pavojų, kuriuos slypint humanistinėje fotografijoje įžvelgė filosofas Roland’as Barthes’as. Pastarąją garsusis prancūzas laikė mistifikacija, kuri, anot jo, veikė paradoksaliai, tačiau efektyviai; fotografija buvo pasitelkiama akcentuojant egzotiką, atsiskleidžiančią skirtingų žmonių išvaizdoje ir papročiuose, be to, iš „šios įvairovės buvo magiškai sukuriama tam tikra vienybė“, parodant, kad „žmogus gimsta, dirba, juokiasi ir miršta visur vienodai“.
Fotografuodamas portretą, stengiuosi visą žiūrovo dėmesį sutelkti į konkretų žmogų, jo individualią būtį ar net izoliaciją nuo aplinkos. Mano fotografijos nefiksuoja dramatiškų gyvenimo akimirkų, nepasakoja istorijų, kurias išgyvena bet kuris žmogaus giminės atstovas įgydamas patirtį, vienijančią jį su visa žmonija.

Juozapas: O atsukus čiaupą teka...   Komentarai [16]

Klaipėda visada garsėjo savitais, individualiai mąstančiais fotografais (R. Urbonas, Doooooris ir kt.). Kaip manai, kiek pats miestas, jo nuotaikos, jūros artumas atsiliepia Tavo kūrybai? Ar kurdamas kitur būtumei kitoks?

Kurdamas mėnulyje aišku būčiau kitoks... Manau, tiek visomis prasmėmis „tirpstantis“ Klaipėdos miestas, tiek lygus pajūrio peizažas, čia gyvenantys ir kuriantys žmonės daro didelę įtaką mano kūrybai. Gyvendamas Klaipėdoje esu priverstas praleisti man labai įdomias parodas, vykstančias už jos ribų, pavyzdžiui, Vilniuje arba Kaune – visur neprivažinėsi. Tokia kultūrinė izoliacija įspaudžia savo pėdsaką, tenka skaityti recenzijas internete. Tačiau internetas visai padeda vytis kas vyksta aplink. Gal to net nelaikyčiau izoliacija... Gal tiesiog kultūrinė komunikacijos forma kita.

Kokia tema fotografijoje įdomiausia dabar? Kodėl?

Šiuo metu nagrinėju neregimąją fotografijos pusę, jos prigimties paslaptis. Tai technologijų tyrimo menas, kai realizuojant idėją nemažas kūrėjo dėmesys yra skiriamas technologiniam sprendimui, kai tiriamos priemonės ir ieškomas tinkamas raiškos rezultatas.  Sugalvojau įgyvendinti metus laiko tamsiame kambaryje brandintą postfotografinį projektą „Fotofobija“. Jo tikslas – išsiaiškinti, kas padaro fotografiją fotografija ne tik technine, bet ir kultūrine prasme. Ar tamsioje patalpoje ant šviesai jautrios „fotofobiškos“ medžiagos atsitiktinai patekęs šviesos spindulys paverčia tą medžiagą fotografija kaip kultūriniu reiškiniu? O galbūt tik labai specifine,  „fotofobiška“ fotografija? Mano tikslas – suprasti, kokie kultūriniai kodai ir baimės faktoriai lemia atsakymus į šiuos klausimus.

Projektu „Fotofobija“ į fotografiją siekiama pažvelgti per baimės perspektyvą, analizuojant jos įtaką fotografijos fiziniams ir teoriniams procesams. Etimologiniu aspektu, fotofobija nusako šviesos baimę ir dažniausiai vartojama medicinos diskurse, tačiau remiantis atliktu tyrimu, fotografams ir fotografijos tyrimais bei sklaida užsiimantiems žmonėms, ji asocijuojasi su fotografijos baime plačiąja prasme, užklumpančia vaizdų ir vizualinės kalbos užlietame pasaulyje. Galima kalbėti apie baimę fotografuoti, baimę suklysti analoginės ir skaitmeninės fotografijos procesuose, baimę „įleisti“ per daug ar per mažai šviesos, autoriaus baimę nesulaukti palankaus savo kūrybos įvertinimo, baimę kuruoti, baimę rašyti apie fotografiją, baimę jos (ne)suprasti, baimę būti fotografuojamam, baimę fotografijoje atrodyti „ne savimi“ ir taip be galo. Šis sąrašas nėra baigtinis, jis gali apimti visus su fotografija susijusius laukus, būsenas ir veikėjus.

Kol kas manoji fotofobijos analizė įrėminama keturių renginių cikle. Pirmajame, baimės geometrija pavadintame etape, iš vidutinio formato juostų apsauginių popierių (angl., backpaper) bus kuriami darbai bei instaliacijos.  Baimės geometrija apibrėžia teritoriją, kurioje šviesai jautrios medžiagos virsmą fotografija valdo savotiškos „kelių eismo taisyklės“. Norėdamas išvengti broko, fotografas turi mokėti tinkamai parinkti kadruotę, atsižvelgti į juostelės rūšį bei kadrų skaičių, sugebėti teisingai naudotis geometrine optika, tiriančia šviesos spindulių sklidimą. Projekte nagrinėjamas šviesai jautrios medžiagos ir šviesos santykis. Neteisingai nustačius pastarąjį (neapsaugojus medžiagos nuo perteklinės ar atsitiktinės šviesos) gimsta fotografijos brokas arba, šio projekto idėjos aspektu, šviesos sužalotos „Nereikalingos fotografijos“.

Antrasis etapas koncentruojasi ties baimės valdymo teorija (angl. terror management theory), socialinėje psichologijoje apibūdinama kaip tik žmonėms būdingas mirtingumo suvokimas, t.y. troškimas gyventi nuolatos įsisąmoninant mirties neišvengiamumą.  Gyvenimui prasmę suteikti naudojamos simbolių sistemos – kultūra plačiąja prasme. Fizinė parodos ir kūrybinių dirbtuvių išraiška – saugios šviesos paieškos. Vaizdas įspaudžiamas tik jautrioje šviesai medžiagoje, tad visas fotografijoje naudojamas medžiagas sąlyginai galime įvardinti kaip fotofobiškas. Raudona šviesa laikoma saugia sidabro želatinos popieriui, tačiau klausimą, kas apsprendžia fotografijos vaizdo kokybę ir broką, galima kelti sidabro želatinos lakštus apšviečiant skirtingais šviesos spektrais. Vienai fotofobiškai medžiagai galima naudoti vieną spektro diapazoną, kitai – kitą. Kūrybinių dirbtuvių dalyviai, eksperimentuodami, apšviesdami fotofobiškas medžiagas, patys ieškos ir spręs, kas fotografijoje yra „saugi šviesa“.

Iš antrojo projekto etapo logiškai seka trečiasis – „nereikalingos fotografijos“. Kas ir kada sprendžia, ar fotografija tinkama naudojimui, rodymui, kas yra brokas, kada ji išmetama ir kodėl? Šioje parodoje bus eksponuojamos sąmoningai arba ne atmestos, išmestos ir kitais aspektais nereikalingos fotografijos. Taip paliečiama ir Lietuvai itin aktuali archyvų, fotografijos rinkimo, saugojimo bei sklaidos problematika.

Ketvirtasis renginių ciklo renginys – „menamieji atvaizdai“. Kai įvairių paviršių išsklaidyta šviesa patenka į veidrodį, o po to atsispindėjusi – į akis, veidrodyje matomi kūnų atvaizdai. Taip sukuriamas įspūdis, kad prieš veidrodį esantys daiktai yra už jo, tačiau iš tiesų šviesa nepatenka į terpę, esančia už veidrodžio, tad atvaizdas tėra optinė apgaulė. Būtent todėl tokie atvaizdai vadinami menamais. Žmogaus smegenys suvokia tokį vaizdą tik dėl to, kad tikru jį paverčia kitas optinis prietaisas – mūsų akys. Parodoje bus pristatyti darbai, sukurti iš veidrodinių kamerų veidrodžių.                                                                  

Kas fotografijoje svarbiau – tikrovė ar fotografo vaizduotė? Koks jų santykis Tavo kūryboje?

Geriausiai į šį klausimą atsakys fotomenininko Duane Michals citata: „Kiekviena gera mintis — jau fotografija.“

Juozapas: Ciano Twinings   Komentarai [10]

Įkvėpimo šaltiniai:
 
Įkvėpimo semiuosi Marshall Mcluhan, Roland Barthes, Jean Baudrillard, Andrej Kurajev, Geidar Džamal, AgnėsNarušytės, Eglės Deltuvaitės, Virginijaus Kinčinaičio ir daugelio kitų autorių tekstuose. Įkvepia ir visos fotografijos, kuriose nėra momentinio, iš pirmo žvilgsnio patiriamo įspūdžio, tačiau kuriose pavyksta atrasti tai, ko šiaip nepastebime.

Svarbiausia gero fotografo savybė:

Mokėti nefotografuoti.

Prašau pabaigti mintį:

Jei būčiau paskutinis fotografas... tada greičiau būčiau paskutinis žmogus, kadangi dabar visi – fotografai.
Ideali fotografija... ta, kuri niekada nebus nufotografuota.
Jei turėčiau prisistatyti viena nuotrauka... atšaukčiau pristatymą.

Kalbėjosi Milda Kiaušaitė

• 

  : Saulės miestas - Dirbtuvės   Komentarai [9]

   
• 

  : NO pinhole - Trypophobia   Komentarai [1]

   
• 

  : NO pinhole - Photophobia   FOTOISTORIJA [4]