Žvelgi į fotografiją ir išgyveni emocijas, jauti nuoširdumą. Skaitai istorijas užrašytas šviesa, spalvomis, simboliais bei metaforomis ir savo fantazijoje kuri jų pratęsimą... Šiandien kviečiame susipažinti su iškalbingų portretų autore, fotografe Marija Kablyte, dar žinoma, kaip Grafilogika.


Kaip apibūdintum save kaip asmenybę dar Tavęs nepažįstantiems žmonėms?
Visi yra linkę padažyti save gražiausiomis spalvomis. Mano asmenybėje vyrauja labai kontrastingos spalvos – vieniems galiu pasirodyti labai griežta ir reikli, kitiems – per minkšta. Kartais esu nepataisoma romantikė, o kartais – rimta darboholikė. Labai mėgstu spalvas, turbūt todėl neretai jas keičiu.

Grafilogika: Laumės žirgas (Baigėsi lietus... Grįžta laumės žirgai ... )   Komentarai [50]

Klausimas, kurio negaliu nepaklausti – kaip fotoaparatas atsidūrė Tavo rankose, fotografija mintyse?
Visas mano kūrybinis kelias link fotografijos prasidėjo net ne nuo fotoaparato, o nuo pieštuko rankose. Po to jį pakeitė skaneris ir „Paint‘as“, o tik tada juos pakeitė fotoaparatas ir nuotraukų redagavimo programa. Taip svajonės studijuoti dizainą ir tapti dizainere peraugo į svajonę būti fotografe.

Esi baigus fotografijos studijas. Kas labiausiai įsiminė? Kas patiko? Kokios žinios ar gal konkrečios paskaitos tau buvo įdomiausios, naudingiausios?
Turbūt labiausiai įsiminė pirmos dienos paskaitose – po mokyklos buvo labai keista ir gera širdyje klausytis dėstomų dalykų, kurie tau tikrai yra įdomūs. Žinoma, įsiminė fotoprocesų teorija – dar dabar pažvelgus į storiausius sąsiuvinius prirašytus cheminių formulių suskausta ranką ir veide atsiranda šypsena.
Nuo mažens labai nemėgstu, kai kažkas užduoda užduotį ir liepia ją atlikti tokiu ir ne kitokiu būdu, todėl daugelį paskaitų užduočių atlikdavau sukandus dantis arba vis tiek padarydavau savaip, turbūt, dėl to labiausiai man patikdavo užduotys, kuriose nebuvo varžoma atlikimo metodika, priemonės ir pan.

Vyrauja įvairios nuomonės, ar verta studijuoti fotografiją. Ką manai Tu? Ką patartum moksleiviui, galvojančiam studijuoti fotografiją?
Na pirmiausia, manau, reikia iš karto nusiteikti, kad nuėjęs studijuoti fotografiją negausi visko „ant lėkštutės“. Gausi tik pagrindus. Jei norėsi sužinoti daugiau nei kiti studentai, turėsi įdėti pastangų ir domėtis savarankiškai. Studijuojant atsiranda daugiau galimybių pabendrauti su fotografiją išmanančiais žmonėmis, taip pat galimybė išbandyti save plačiau, nei išbandytum mokydamasis savarankiškai.

Gal gali šiek tiek daugiau papasakoti apie savo diplominį darbą  „Subkultūrų atspindžiai mados fotografijoje“? Kaip kilo mintis būtent tokiai temai? Kokie buvo didžiausi iššūkiai?
Nuo pat pradžių kai kurie dėstytojai tikino, kad diplominio darbo temą tūrėčiau sieti su fotomontažu. Kadangi daugelis to tikėjosi, tad iš principo pasirinkau kitką. Diplominio tema išsirutuliojo iš visko, kas man yra įdomiausia, išskyrus fotomontažą. Subkultūromis domėjausi nuo pat paauglystės ir pati kažkiek „įkišdavau pirštus“ į jų gyvenimo būdus. O mados fotografija yra vienas laisviausių ir metodiškai mažiausiai reikalavimais varžomų žanrų,  jų yra tik tiek, kiek jų pasako užsakovas – visa kita – fotografo žinioje.
Analizei pasirinkau tris mane labiausiai žavinčias subkultūras – pankus, hipius ir gotus. Bandžiau jas interpretuoti savaip, pabrėžiant jų bruožus. Kiekvienos subkultūros interpretacija pareikalavo tam tikrų didesnių ir mažesnių iššūkių, bet sunkiausia buvo atlikti gotų subkultūros vizualizaciją: reikėjo sergant, turint aukštą temperatūrą susirinkti drabužius, nuvežti modelį pas visažistę ir nusigabenti į pasirinktą vietą. Ne gana to, kilo ir nemenkų techninių problemų.

Tai 3 darbų serijos - pažiūrėkite ir kitus serijos darbus.

---

Ką manai apie dabartinę Lietuvos fotografijos „sceną“? Gal turi savo favoritų?

Lietuvoje tikrai yra gerų fotografų, kurių darbus labai smagu ne tik pažiūrėti, bet ir kitam parodyti. Tokiais labai žaviuosi ir gerbiu. Tačiau daugiausia man patinkančių fotografų į kuriuos norėčiau lygiuotis, deja, yra gimę ne Lietuvoje.

O gal galėtum paminėti pavardėmis tuos fotografus ir trumpai pasakyti kuom jų kūryba žavi Tave?
Absoliučiai žavingiausia ir daug metų mano favoritė yra Zhang Jingna (zhangjingna.com/). Taip pat „mano akimis“ nepaprasta autorė – Kirsty Mitchell (www.kirstymitchellphotography.com/) . Jų kūrybą man labai sunku apibūdinti, bet manau kiekvienas peržvelgęs jų fotografijas, pajus kažką, kas priverčia jų darbus ne žiūrėti, o valgyti akimis.

Vieni darbai gauna didesnius įvertinimus, kiti mažesnius, tačiau jei nekreipti į juos dėmesio, kurie Tavo kūriniai Tau pačiai yra geriausi, mieliausi? Kodėl būtent jie?
Paradoksalu, bet dažnai nutinka taip, kad darbas man atrodantis techniškai pats tvarkingiausias, ir panašiai publikai nepadaro įspūdžio, o darbai, kurie gimsta vienu įkvėpimu, užvaldžius tam tikroms emocijoms, nors ir techniškai atitolę nuo sąvokos „atlikta tvarkingai“, tampa jų mėgstamiausi. Man pačiai labiausiai patinka darbai, kuriuos pavyko atlikti kuo artimiau vaizdui, kurį mačiau savo vaizduotėje. Vieni iš jų yra „Lėtai“,  „First fires“,  „Ugninis šerkšnas“ ir „Kyla vėjas“.

 

---

Kaip manai, ką pasakoja žmogaus portretas? Kuom Tau ypatingas šis žanras fotografijoje?
Būtent šis žanras man tuo ir ypatingas – jis gali pasakoti įvairias istorijas. Tiek tikras, tiek išgalvotas.
Žmogus gali ne tik atsinešti savo istoriją priešais kamerą, jis taip pat gali išgyventi ar suvaidinti mano sukurtą istoriją arba joms susijungus gali gimti dar kita istorija.

Kas yra svarbiau arba kas Tau pačiai yra artimiau – ar atspindėti žmogaus asmenybę, ar įžvelgti, sukurti naują savo fantazijų personažą? O gal personažai gimsta pažinus asmenybę?
Čia turbūt sunkiausias klausimas, kiekvienu atveju būna vis kitaip. Kartais ateina žmogus ir jį pamačius jau žinau idėją, kitą kartą ieškau žmogaus galinčio atspindėti mano kuriamą personažą. O kartais prieš mano objektyvą atsiranda žmogus, kuris man pateikia tūkstančius personažų, kuriais negaliu atsižavėti.

Kaip generuoji idėjas? Kaip gimsta mintis, pvz. merginai ant nugaros sraigė ar pan.?
Labai retai, kada atsisėdu ir bandau sugalvoti idėją, dažniausiai jos pačios tarsi nežinia iš kur ateina pas mane. Viskas primena telefono skambučio efektą. Išgirsti, kad priešais tave skamba telefonas, norint išgirsti kas tau sakoma, reikia pakelti ragelį. Fotomontažas su sraige gimė panašiai – pakėliau vieną sraigę nuo žemės ir, kai ji šliaužė rankos linkiu, man tai priminė žmogaus nugarą – beliko tik nusifotografuoti visą reikiamą medžiagą.

Kaip vyksta fotosesijos režisavimo procesas? Pati rūpiniesi modelio įvaizdžiu ar daugiau stengiesi koncentruotis į fotografavimą ir postprodukciją?
Kartais manyje dar prabunda senos svajonės ir sumaketuoju kokį vieną kitą drabužėlį fotosesijai. Tiesa, jie būna vienkartiniai – nemėgstu siūti. Tačiau laikui bėgant supratau, kad visi nori ir gali, ir turi dirbti tai, ką jie geriausiai sugeba, todėl makiažą palieku visažistei, drabužius – stilistams ir dizaineriams, o aš pasineriu į fotografavimą.

Kiek modeliui pasakoji apie galutinę kūrinio idėją? Gal prieš fotosesiją rodai kokius nors eskizus ar pan.? Ar tiesiog vyksta improvizacija?
Bandžiau rodyti modeliams eskizus, bet dažniausiai degtuko dėžutės dydžio eskizai suprantamiausi tik man, todėl pasitelkiu vaizdingus pasakojimus, su jais lyg šiol problemų nekyla. Fotosesijos metu tiesiog privalu pasilikti laiko improvizacijai, dažniausiai visi jau būna atsipalaidavę ir rezultatai džiugina ne vieną.

Vienas pagrindinių ir artimiausių Tavo modelių yra Patricija. Ar ji nuo pat pradžių mėgo fotografuotis? Kaip ji reaguoja į tavo nuotraukas?
Fotosesijose su sese aš būdavau „stebėtojos“ pozicijoje. Neaiškinau jai ką daryti, net jei ir būčiau norėjusi, nežinia, ar būtų pavykę. Dabar jai paaugus situacija pasikeitė, didesnė galimybė susitarti. Ji lyg šiol didžiausia mano gerbėja ir kritikė. O dažniausia jos reakcija į darbus: „Ir vėl portretas! Nufotografuok mane visu ūgiu!”

Kokia Tau buvo pati įsimintiniausia fotosesija? Kodėl?
Turbūt pats įsimintiniausias buvo „Meet in hiroshima“ https://www.facebook.com/media/set/?set=a kolekcijos fotografavimas – tai buvo pirmas didesnis projektas, apjungiantis labai kūrybingą įdomių žmonių kolektyvą. Tačiau mano patirtyje yra daugybė įsimintinų fotosesijų, kurias lydėjo kurioziškos situacijos ir fotografavimo sąlygos.

Mariją kalbino Monika Daukšaitė.

Daugiau Marijos Kablytės nuotraukų

• 

  : 23:04   Komentarai [7]

   
• 

  : Phoenix   Komentarai [4]

   
• 

  : Sides   FOTOISTORIJA [5]