Tikriausiai pamenate prieš metus išrinktą geriausią lietuvių  „Spaudos fotografų“ kadrą. Martyno Ambrazo užfiksuotas skrydžio iš Afganistano momentas. Karinio lėktuvo salonas – tarsi mūšio paliaubos, o jame ilsisi buvęs premjeras A.Kubilius pavargęs nuo kelionės ir  lietuviškos politikos mūšių. Martynas – vienas iš „Spaudos fotografų“ klubo įkūrėjų, o dar anksčiau su bendraminčiais buvo įkūręs „Canon“ klubą. 


Pirmą kartą jį matantiems įsimena plati barzda, o kolegos ir draugai išskiria Martyno domėjimasis naujausiomis technologijomis. Ne tik fotografinėmis.  Jis iš tų profesionalų, kuris mielai fotografuoja viskuo, ką turi po ranka.
Šiuo metu, dirbdamas ELTO‘s naujienų agentūroje Martynas neapsiriboja vien tik žurnalistiniu įvykių fiksavimu. Prieš kelis metus jis apvažiavo ne vieną tūkstantį kilometrų Baltarusijoje, Ukrainoje, Italijoje, Šveicarijoje fotografuodamas 17 amžiaus architektūros kūrinius, kuriuos sukūrė meistrai, projektavę lietuvių Pažaislį bei ..... . Martyno žmona bei sūnus taip pat fotografai profesionalai. Olga Posaškova yra etatinė Seimo fotografė, o sūnus Mykolas  (...). Tad kalbiname Martyną, klausinėdami apie viską. Jis atvirai pasidalina savo mintimis apie fotografavimo techniką – tikriausiai nustebsite, sužinoję, jog jo darbinio aparato jautrumas yra dažniausiai nustatytas ties ISO 3000 riba. Kodėl? Paskaitykite visą interviu.

Pradėkime nuo pradžios. Kada ir nuo ko prasidėjo tavo fotografijos kelias? Kas tau pradžioje darė didžiausią įtaką?

Prasidėjo nuo vaikų fotografavimo. Pirmą nuotrauką padariau 1982 metų sausio septintą dieną – kai sūnui suėjo savaitė. Tiesa, prieš tai mokykloje - pradinėse ar vidurinėse klasėse - lankiau fotobūrelį, turėjau kažkokią „Смена“ bet čia kaip kad visi besimokantys gitara išmoksta „Trakų pilį“ („House of Rising Sun“, red.) grot – tų mokyklinių darbų neužskaitau.
Tad pradžia laikau sūnaus nuotrauka. O vėliau... tais laikais imdavo į kariuomenę, o iš tos proftechninės mokyklos, kur buvo dėstoma fotografija, į kariuomenę neimdavo. Tik į ten nebuvo taip paprasta patekt – ten buvo respublikinė proftechninė ir Vilniui, jei neklystu, buvo skirtos 2 ar 3 vietos. Per visokius gimines ir pažįstamus atsiradau ten ir... užsikabliavau.
Tais laikais ėjo toks žurnalas „Советскоэ фото“ - buvo turbo žurnalas! Ir buvo čekiški žurnalai – bet nebeatsimenu pavadinimų. Pastarieji buvo tokie įdomūs, kad atsiversdavai žurnalą ir perksaitydavai nuo pradžios iki galo, net nemokėdamas čekų kalbos. Kalba gimininga rusų kalbai, slaviška, tad skaitydavai tol, kol suprasdavai.

Kiek truko tavo fotografijos studijos? Ar visas žinias pritaikei praktikoje?

Mokymasis truko dvejus metus. Dabar sakyčiau taip: teorija yra gerai, bet tiems dvejiems metams jos buvo smarkiai per daug. Vis tiek 90% fotografijos žinių tais laikais suteikdavo praktika. Taip, žinojai, kas yra išlaikymas, kas diafragma, tokia šviesa, anokia šviesa, bet iš tiesų bandydavai ir darydavai. Tik tais laikais būdavo ne taip, kad paspaudi mygtuką ir iškart matai rezultatą – sužinai, kodėl blogai ir gerai. Turėdavai bėgt išsiryškinti, atspausti nuotraukas, apžiūrėti negatyvus.

Jau ne vienerius metus stebiuosi tavo entuziastingu polinkiu į technologijas. Socialiniai tinklai tau taip pat prie širdies– esi gana aktyvus „Instagramininkas“. Kai kurie fotografai kreivai žiūri į šitą dalyką.

Mokyklos laikais buvau išprotėjęs dėl chemijos ir pasinešęs į tapybą. Tik iš Dailės akademijos imdavo į kariuomenę. O įstojus į fotografiją, ta chemija ir tapyba sėkmingai susikryžmino – visi tie cheminiai procesai ir meniniai dalykai. O vėliau atsirado kompiuteriai, dėl kurių aš dar ir dabar pamišęs – jie fotografijoje pakeitė chemiją ir vėl viskas stojo į savo vietas. „Instagrama“ - tiesiog linksma! Galima padaryti daug visokių juokingų nuotraukų. Aišku, dar galima palyginti su kokiu eskizų blonknotėliu. Be to, kažkiek norisi atskiesti tą kavų-maisto-kačiukų fotografijų srautą.
Bet genialiausias dalykas „Instagramoje“ yra tai, kad nuotraukos yra labai mažos. Net ir būdamas visiškas profanas, tu gali padaryti kadrą, bet be ‚kompo‘ ir ‚mobiliako‘, negali niekur to publikuoti. Manau, taip yra dėl dviejų priežasčių: pirma, mažas nuotraukas telefono kompiuteris greičiau apdoroja, kita – tai ir tam tikras saugiklis, kad nepiktnaudžiauti.

---

O kaip vertini tuos neišvengiamus batus ir maistą „Instagramos“ sraute?

Man atrodo, fotografuoti batus yra geriau, negu ‚fotkinti‘ kiaušinienę. Nes jeigu fotografuoji kiaušinienę, reikėtų užfiksuoti ir galutinį rezultatą... O batai apie žmogų gali labai daug ką pasakyti, priešingai nei kiaušinienė. Batai man tarsi žmonių veidai– tai vos ne lygiaverčiai dalykai!

Koks yra esminis skirtumas tarp fotografavimo telefonu ir fotografavimo fotoaparatu? Žaidimas filtrais?

Manau, esminio skirtumo nėra. Tai yra įrankiai. Yra plaktukas ir yra pjūklas – ir tą, ir tą gali naudoti statybiniams reikalams. Yra techniniai skirtumai – telefone yra mikrobo dydžio matrica, tad čia vis tiek kitaip gausis, nei fotografuojant aparatu. Kaip žaidimas. Tai yra linksma! Be to, žmogus neturintis nieko bendro su fotografija, gali paspausti du mygtukus ir įsivaizduoti, kad padarė meną – ir tai yra labai gerai!

Ką, paties manymu, įspūdingiausio esi nufotografavęs?

Turbūt vaizdus Šveicarijoje. Tai jau peizažo subtilybės – anksčiau visada žiūrėdavau ir spėliodavau: na kaip jie padaro tokais gražias peizažo nuotraukas – ar čia „fotošopai“, ar kas? Lietuvoje fotografuoji, fotografuoji ... ir nieko neišspaudi. Pasirodo, pas mus tiesiog peizažo nėra, kaip reiškinio! Panašiai buvo, kai iš paukščio skrydžio pamačiau Raudonąją jūrą – man akys iššoko. Ir paskui – kai stovi ant kranto ir žiūri į tą žaliai mėlyną vandenį, lyg į jūrą “zelionkos” būtų pripylę... o tada prisimeni mūsų beveik bespalvę Baltijos jūrą...
Na, nėra pas mus peizažų...

---

Tavo tiesioginis darbas – foto žurnalistika. Koks geros spaudos fotografijos sėkmės receptas?

Mano kasdieninė fotografija – politiniai įvykiai. O kalbant apie  sėkmės receptus – turi orientuotis situacijoje, žinoti šiek tiek povandenines politines sroves.
Pavyzdžiui, fotografavau paskutinį konservatorių suvažiavimą, publikavau foto pasakojimą, tai galiausiai juo dalinosi ne tik konservatoriai, bet ir socdemai. O visa esmė – yra iškalbingos situacijos, fiksuoji kadrus, pakoreguoji jų eiliškumą ir turi išbaigtą foto istoriją.

Ką patartum pradedančiajam fotografui?

„Mokytis, mokytis ir dar kartą – mokytis!“ (juokiasi). Dabar, kai jau yra skaitmeniniai fotoaparatai, tereikia pasiskaityti kokią knygutę ir tiesiog fotografuoti. Iš savo patirties galiu pasakyti – daugiausia lemia praktika. Kai visi teoriniai dalykai – išlaikymo, diafragmos ir jautrumo santykis, kompozicija, kiti technologiniai elementai  nusistato automatiškai,  pajunti, kai prasideda visiškai kiti mokslai –jie sąlyčio su fotografijos technika beveik neturi.

---

O kokias matai dažniausiai daromas pradedančiųjų klaidas?

Pradedantieji prisiskaito vadovėlių –  tai yra labai gerai. Bet galvojant apie populiarius vadovėlius man kilo viena idėja, kurią  patikrinau, ir kuri pasitvirtino – kai kurie autoriai, kurie rašo populiarius vadovėlius, gyvena tropiniuose kraštuose. Pavyzdžiui, Scottas Kelby – Floridoje. Jo prisiskaitę pradedantieji įsitikinę, kad reikia fotografuoti kuo mažesniu jautrumu, ir stengiasi nustatyti ISO 100. Tačiau Lietuvoje panašios sąlygos tebūna vasarą prie jūros. Mūsų krašte dažniausia yra tamsu, o visi prisiskaitę fotografuoja naudodami ISO 100. Taip pat ir objektyvą naudoją pigų, kuris irgi tamsus. Kai kurie naudojasi patarimu priverti diafragmą, o rezultatas – absurdiškas išlaikymas.
Kitas dalykas, iš ko gali atpažinti pradedantįjį – jis visur su savimi tamposi trikojį. Plieskiant saulei fotografuoti nuo trikojo – visiška kvailystė. Tad primygtinis patarimas fotografuoti nuo trikojo ar nuo atramos irgi yra klaidinantis.
Reikėtų elgtis kitaip – didinti jautrumą, trumpinti išlaikymą. Geriau triukšminga nuotrauka, nei išplaukusi. Nes išplaukusių nepirks nei „Nacionalinė Geografija“, nei „Pleibojus“, nei iliustracijų bankai. Tad geriau aukoti kokybę didinant triukšmus, bet sukuriant ryškią nuotrauką.
O tai, kad fotografuoji nuo atramos,  labai suvaržo tavo kompoziciniuos pasirinkimą. Kartais tereikia pasisukti 10 centimetrų į vieną šoną, ir gausi visiškai kitokį kadrą.

O kokios dažniausios pažengusiųjų klaidos?

Dažniausiai tai būna kompoziciniuos problemos – kartais žmogus nelabai mato, ką fotografuoja. Nes yra  fotografų, kurie yra tarsi akli. Čia panašu į muziką – norisi dainuoti, groti, o  klausos neturi.... Tokių fotografų nuotraukos kartais patenka net į spaudą.

Spaudos fotografas gyvena ir dirba mieste. Kas tau įdomiausia miesto fotografijoje?

Man įdomiausia tokias nuotraukas žiūrėti ne dabar, o po 20 ar 30 metų Pavyzdžiui, pavartyti nuotraukas iš kokio 7-ojo dešimtmečio Vilniaus, pamatyti troleibusus, kurie važinėdavo tavo vaikystėje, neatrestauruotą senamiestį, madas, kaip žmonės apsirengę vaikščiodavo – tai yra vertinga ir įdomu. Neseniai peržiūrėjau  „Sąjūdžio“ laikų nuotraukas, kai visi jau masiškai fotografavo – ar atkreipei dėmesį, kad visi vyriškiai tada buvo su ūsais? Dabar ūsuotų žymiai mažiau. O po kokių 20 metų pažiūrėsi miesto nuotraukas ir pamatysi, kad visi su iPad'ais, iPhone'ais ir „laptopais“. Tie daiktai taip pat jau antikvaru bus.

---

Ar tarp spaudos fotografų egzistuoja konkurencija? Kaip naujokui įsilieti į spaudos fotografų rinką? Nuo ko reikėtų pradėti?

Jokios konkurencijos nėra, greičiau priešingai. Bet nuo ko pradėti – nelabai įsivaizduoju. Gal reikėtų nueiti į kokią redakciją, pasiūlyti savo paslaugas? Bet konkurencijos – tikrai nėra, visi labai draugiški. Jei tau reikia kokios nuotraukos, o tu neturi galimybių tokios sukurti  – keli skambučiai, ir jei tik įmanoma, nuotrauka bus.

Kodėl visi taip stengiasi?

Seniai apie tai galvoju. Tikriausiai, jei nori būti geras fotografas, turi būti geras žmogus. Blogi žmonės gerais fotografais nebūna. Reikia mylėti žmones. Tie, kurie iškyla – tie gerai fotografuoja, reiškia, jie geri žmonės. O geri žmonės tarpusavyje ir gerai sutaria.

Kaip įsivaizduoji ateities fotografiją?

Ar skaitei istoriją, kaip „Chicago Sun-Times“ atleido iš darbo 28 etatinius fotografus, ir nuo dabar naudosis agentūrų paslaugomis, o taip pat apmokys savo darbuotojus fotografuoti su „iPhone“?
Manau, kurį laiką bus judama ta linkme, bet paskui viskas sugrįš į vėžes. Atsimenu epochą iš savo paties patirties, kai jau atsirado pusėtinos skaitmeninės „muilinės“, dingo krūva užsakovų – nes visi nusipirko muilines ir galvojo, kam dar kažkam mokėti pinigus, jei paspaudi mygtuką, ir jau viskas?
Taip kurį laiką pabuvo ir viskas pradėjo grįžti atgal – nes pamatė, kad vis dėl to negali būti visų reikalų meistras, kad fotografavimas nėra vien mygtuko paspaudimas. Turi būti savo srities „profu“, jei nori gerai padaryti
Dabar kai kam atrodo, kad apmokys interneto portalų žurnalistus fotografuoti su „iPhone“, ir bus labai gerai. Praeis pora metų ir pamatys, kad taip nėra.

Šiais laikais fotografija, kaip hobis, labai išpopuliarėjo. Ar nuo to atsirado daugiau gerų fotografų?

Manau, taip. Nes jei tavyje slypi giliai užslėptas koks nors baisus fotomenininkas, anksčiau, kad tai ištraukti į šviesą, reikėdavo išmokti ryškinti, ir panašiai – atsirasdavo pasiteisinimų, kad nėra laiko, ir taip viskas užsimiršdavo. Dabar, kai viskas sąlyginai parprasta, tai išlenda paprasčiau.
Tiesa, juostos atsisakymas - didelė netektis. Anksčiau, išėjęs juostos mokyklą, išmokdavai galvoti, prognozuoti, planuoti.

Bet dabar gali padaryti 10 kadrų, ir vienas iš jų gal bus sėkmingas?

Bet to gerojo taip ir nebūna... Paprastai tokie kadrai būna tvarkoje, bet jie būna vidutiniški.

Martyno Ambrazo nuotrauka  

Artėjant prie pokalbio pabaigos – išvardink tris dalykus, ko reikia geram fotografui?

Reikia mylėti fotografiją, reikia mylėti žmones... ir.. hm... dar ką nors mylėti (juokiasi).
Reikia išmokti bendrauti.

Jei pats nebūtum fotografu – kuo tu būtum?

Praeitam gyvenime turbūt buvau traukinių mašinistu. Man ŽIAURIAI patinka traukiniai, tas traukinių – mazuto – kvapas, tas dundėjimas.
Tačiau tapau fotografu – ir visiškai to nesigailiu, ir jei tektų rinktis dar kartą – rinkčiausi tą patį.

Adomas Rutkauskas (Adis)