Gedimino Kajėno nuotrauka
Keliautojas, fotografas Paulius Normantas „rytietiškas trajektorijas“ brėžia jau dvidešimt metų. Ekspedicijų patirtis, pro objektyvo akutę matyti vaizdai ir veidai tęsia savo gyvenimą fotoalbumuose, kasmet Europoje ir Azijoje rengiamose parodose. Taip įprasminamos ne tik kelionės, bet ir greitai prabėgantis laikas...
Jūsų žygio į Rytus pradžia sutapo su didžiulėmis permainomis Lietuvoje, kai tauta gyveno išsivadavimo, laisvės nuotaikomis, vyko Baltijos kelias... Tada, 1989-aisiais, iškeliavote į Himalajus. Kuo buvo pagrįstas šis apsisprendimas?
Iš tiesų 1989-ųjų rugpjūčio pradžioje aš išskridau į Šiaurės Kiniją, kiek vėliau pavyko trejetą mėnesių ir Tibete padirbėti. Minėdami Ribentropo – Molotovo paktą, su vokiečių profesoriumi Klemu išgėrėme po porą puodelių arbatos. Kodėl pasirinkau Rytus? Buvau pavargęs nuo tų visų egzistencialistinių minčių, kurias skleidė Nyčės ir Froidai... Ir dabar man tebėra keista, kaip vakariečiai puoselėja savo depresijas. Prieš dvidešimties metų supratau, kad gaila būtų prarasti man duotą laiką, užsiiminėjant destruktyviais žaidimais.
Gangtey šventyklos kiemas su sienose įrengtais maldų malūnėliais. Butanas
Gangtey šventyklos kiemas su sienose įrengtais maldų malūnėliais. Butanas Griežtai atsisakote fotografuoti skaitmenine fotokamera, ignoruojate kompiuterines technologijas... Kodėl?Man reiktų nukirsti abi rankas, jei paimčiau skaitmeninę kamerą. Fotojuosta man yra kaip teptukas. Žinoma, šiais laikais galima padaryti ir nuostabių grafikos darbų vien kompiuterio programomis, bet tokia kūryba yra mirusi. Darbai, atlikti žmogaus rankomis, turi savo energiją. Nesvarbu, ar tai būtų fotografija, ar tapyba...O virtualioje erdvėje atsirandantys šedevrai tinka laikraščiams ar šiaip vienadieniams gaminiams, kurie kitą rytą iškeliauja į šiukšlių dėžę. Žmogaus portretas, užfiksuotas fotojuostoje, gali gyventi daugelį šimtmečių. Norėčiau, kad mano kūryba išliktų, tad masinio vartojimo konvejeryje dalyvauti atsisakau.
Tad dirbate Himalajuose ir fotografuojate budizmą išpažįstančias tauteles, kurios pamažu nyksta nuo žemės paviršiaus?Pasaulio istorijoje jau yra išnykę tūkstančiai tautų ir tautelių. Sakykim, mūsų kaimynai lyviai kažkada net savo valstybę buvo sukūrę, o dabar jų Latvijoje galbūt yra likę tik 40 ar 50. Himalajų tautos labai kenčia nuo turistų invazijos. Pavyzdžiui, kadaise klestėjusi Sikimo karalystė, o dabar valstija Indijoje, atvėrė savo sienas 1990-ųjų gruodį. Pamenu, tuomet ėjau į šešis šimtmečius skaičiuojančią šventyklą siauručiu, vos įžiūrimu kalnų takeliu, – tirštame rūke net pamečiau tą takelį. Kai ten pat vėl apsilankiau užpernai, radau asfaltuotą kelią, kuriuo švilpė džipai. Kelias dar buvo platinamas, šimtametės kalnų pušys kertamos... Lygiai tą patį kinai daro Tibete. Jie suplanavo apjuosti šventąjį Kailašo kalną greitkeliu, o visus sakralinius objektus paversti turizmo objektais. Šiaurės Vietname, kur dirbau 2002 metais, gyvena ilgakaklių tautelės, vis labiau išnaudojamos vietos verslininkų. Kada tik pasirodo turistai, genties žmonėms duodamas koks doleris ir reikalaujama, kad jie užsidėtų specialius žiedus ant kaklų, – iš jų papročių padaromas spektaklis, o nemažos sumos, surenkamos už bilietus, suplaukia į apsukrių vyrukų kišenes.
Rašytojas Radjardas Kiplingas sakė, kad Vakarai ir Rytai yra it du dvyniai, kurie niekada nesusitiks... Per turistų invaziją, nevaržomą technologijų brutalumą jie susitinka, bet ne kaip dvyniai, o kaip priešai. Iš tiesų Vakarų civilizacija Rytams nieko neduoda, – visos moderniosios technologijos pasižymi labiau žudančiu poveikiu.
Jakaro miestas pavakaryje paskendęs šviesoje. Butanas
Jakaro miestas pavakaryje paskendęs šviesoje. Butanas Kada prasidėjo didžioji invazija į Rytus? Juk daugybė valstybėlių ilgus šimtmečius turistams buvo sunkiai pasiekiamos dėl geografinių, politinių ar kitokių priežasčių?Neturiu tikslios statistikos, nuo kada ir kiek kartų padidėjo turistų skaičius rytuose. Manau, kad Rytai tapo madingi nuo 1995–1997 metų. Pastarasis dešimtmetis yra dar grėsmingesnis, nes atsidarė tokios valstybėlės kaip socialistinis Laosas; daug vakariečių patraukė ieškoti nuotykių į Mongoliją. Kyla vis naujų bangų, kurios neretai apsiriboja tik tuščiu susidomėjimu. Tarp turistų sutinku daug jaunų žmonių, keliaujančių aplink pasaulį. Jie pasakoja, kiek visko matė ir regėjo, tačiau kai pradedame kalbėtis išsamiau, išaiškėja, kad konkrečių objektų vienoje ar kitoje šalyje jie tiesiog neprisimena. Būna ir taip, kad iškalbingi pašnekovai staiga nutyla, pagalvoja keletą minučių ir sako: „O ne, ten mes vis dėlto nebuvom...“
Taip keliautojų yra didelis procentas, gal koks trečdalis, kurie neturi jokių tikslų, jokių idėjų. Žinoma, galima ir ilsėtis porą metų laižant medų per stiklą. Šiaurės Pakistane, netoli nuo Afganistano sienos, yra išlikusi Aleksandro Makedoniečio tautelė: raudonieji kailašai. Važiuoti iki jų gyvenviečių tenka trejetą parų, kratantis su džipu upelių krantais, per akmenis, kartais net lavinos užgriūva. Tačiau atvykę į slėnį, tie „didieji“ keliautojai, kurie daug mėnesių bastosi po Rytus ar po Žemės rutulį, susėda viešbutėlio valgyklėlėj ir lošia kortomis. Palošia taip porą dienų, pasižiūri pro langą, kaip valstiečiai kukurūzus prižiūri, surūko marihuanos keletą cigarečių ir važiuoja toliau. Aš tokių žmonių nei tada suprasdavau, nei dabar suprantu, bet yra tokia kategorija... Įdomu stebėti, matyti ir apmąstyti, ką aš turiu daryti, kad kažką po savęs palikčiau...
Vadinasi, fotografija yra kelionės įprasminimas?Na, penkiolikoje valstybių surengiau apie 180 personalinių fotografijos parodų. Nevadinsiu to savo gyvenimo misija, bet buvo toks periodas, kai sunkiai dirbau su finougrų tautelėmis, tyrinėdamas jas per objektyvą, vėliau išleidau dvi monografijas. Dabar pradėjau leisti seriją, pavadintą „Budos šviesa žemėje“. Greitai pasirodys vienuoliktasis fotoalbumas „Auksinis Budos vėjas“, pasakojantis apie Teravados šalis: Tailandą, Kambodžą, Laosą ir Mianmarą (Birmą). Norėčiau išleisti aštuonis šios serijos tomus, jau dvi knygas esu parengęs į priekį... Deja, nėra žmonių, kurie būtų partneriai ar konkurentai, tada būtų smagiau darbuotis iš peties, žemaitiškai...
Tarp uolų vingiuojančiu takeliu vyriškis spėriai tempia maišus su rudais lapais
Tarp uolų vingiuojančiu takeliu vyriškis spėriai tempia maišus su rudais lapais Prisimenate savo pirmąją fotografiją, kokia ji buvo?Prisimenu. Kitais metais bus trisdešimt metų, kai pradėjau fotografuoti. Tai atsitiko Nidoje, o mane inspiravo du žmonės: Kazimieras Mizgiris ir Vitalijus Butyrinas. Nuotraukose fiksavau kopas, peizažus, nors pirmojoje parodoje buvo ir aktų. Jeigu dabar kas pamatytų tuos darbus greta mano budistinių tomų, tikrai nemanytų, kad tai to paties žmogaus darbas. Vėliau sekė „protestantiškas“ moderniosios fotografijos periodas, – eksperimentavau laboratorijoje, bandžiau Alfonso Budvyčio, Algio Šeškaus, Remigijaus Pačėsos pėdomis eiti, bet taip pat sustojau po dvejų metų. Persikėliau į Vengriją, tada ir prasidėjo finougrų tyrinėjimo laikotarpis.
Nuo 1989-ųjų, kai atsidūriau Tibete ir tikruose Rytuose, ėmiausi budizmo. Dabar turiu sukaupęs šimtatūkstantinį fotografijų archyvą, kuris, pasirodo, Lietuvai yra nereikalingas, kaip ir mano rytietiško meno kolekcija. Norėčiau, kad šis turtas būtų eksploatuojamas, bet nėra žmonių, kurie tuo domėtųsi.
Sostinės Timpu vienuoliukai prie lauko prausyklos vienuolyno kieme. Butanas
Sostinės Timpu vienuoliukai prie lauko prausyklos vienuolyno kieme. Butanas Tiesa, kad kūrybos, galbūt ir egzistencijos sampratą keitė susidūrimas su budizmu?Iškeliavau, sulaukęs 41 metų, – su vokiečių profesoriumi Klemu apėjau Šiaurės Rytų Tibetą ir ketinau tapti budistu. Dar šiek tiek tikėjau kinų propaganda apie laisvą sniegynų šalį, tad maniau pagyventi ten keletą metų, už duoną ir nakvynę padėdamas restauruoti subombarduotus vienuolynus. Tačiau viza pasibaigė ir teko išsikraustyti. Gerai, kad prieš išvykdamas, pavasarį, savaitę pas tėvą Stanislovą pakapojau malkas. Jis labai aiškiai pasakė: „Vaikeli, grįši sirgdamas.“ Po trijų mėnesių taip ir atsitiko – parvykau į tėviškę su skrandžio opom, atsivėrusiom nuo blogo maisto. Turbūt tėvo Stanislovo dėka, grįžęs iš Tibeto, tapau didesniu kataliku, nei buvau prieš išvykdamas. Jo įduota maldaknygė juodais viršeliais, išleista Kauno kunigų seminarijoje, man padėjo išlikti gyvam... Pamenu, padariau dvasinę išpažintį vienoje Kinijos geležinkelio stotyje, neturėdamas nei pinigų, nei jokių vilčių išgyventi... Būtent tada grįžau į katalikybę, ir labai stipriai. Tapau praktikuojančiu kataliku. Tačiau savo kūryba mokausi ir padedu budizmui, noriu, kad jis būtų labiau matomas Lietuvoje, Vengrijoje, Suomijoje, kitose šalyse, kur galiu rengti parodas.
Lapkričio 25 dieną pasirodys vienuoliktasis Jūsų fotoalbumas: „Auksinis Budos vėjas“. Jame pamatysime naujų Rytų motyvų?Sudarydamas albumą stengiausi dirbti visai kitaip nei anksčiau. Net Skirmantas Valiulis nustebo, pamatęs pirminį knygos maketą. Metams bėgant keičiuosi, – imu pavyzdį iš atjautos ir gailestingumo dievo Avalokitešvaros, kuris turėjo tūkstantį rankų ir vienuolika veidų. Mano dukrai, tai yra knygai, vienuoliktąjį veidą padėjo surasti patyręs maketuotojas ir dizaineris Albertas Broga. Jis sudėliojo daugiau nei šimtą spalvotų fotografijų, tarp kurių šįsyk nėra portretų.
Išleisite knygą ir vėl – į Rytus? Sausio 7 dieną Delyje turiu atidaryti didžiulę parodą apie Butaną, bandysiu su indų leidykla „Timeless“ išleisti fotoalbumą „Butano karalystė“ anglų ir prancūzų kalbomis, o paskui patrauksiu į namučius – į Himalajus. Artės pavasaris, reikės daryti naujas fotografijas...
www.bernardinai.lt
Kalbėjosi
Auksė Kancerevičiūtė (interviu darytas 2009 metų lapkričio mėnesį)