Sustokite. Pamąstykite. Apsižvalgykite. Gal užtenka fotografuoti viską iš eilės? Kokia to prasmė? Turėti visus pasaulio objektus savo kompiuteryje? Pamirškite reklamas, brangią techniką, momentines begalinio tiražo nuotraukas. Pradėkime nuo pradžių. eFoto.lt „pinhole“ fotografijos guru
Tomas Razmus (rasmusen) papasakos kaip jis fotografuoja aparatu bei pojūčiais.
Vieniems fotografija yra hobis, kitiems hobis bei darbas — kiekvieno žmogaus santykis su šia meno forma yra vis kitoks. Koks Tavo ryšys su fotografija?
Mano ryšys su fotografija labiau remiasi estetiniais, kūrybiniais nei komerciniais saitais. Fotografija man įdomi kaip tęstinis apmąstymų, išgyvenimų, pajautimų procesas. Visada fotografuoju aparatu ir pojūčiais. Kiekvienas kadras užšaldo tam tikrą dalį to, kuom gyveni, ką jauti. Stengiuosi neskubėti, sulaukti tam tikros nuotaikos. Man įdomus visas fotografavimo procesas: juostos pasirinkimas, idėja, ryškinimas, ir, žinoma, galutinis rezultatas. Fotografuoju tik juosta - tai nėra kažkoks snobizmas ar madų vaikymasis, o tiesiog noras dalyvauti pačiam visame vaizdo kūrimo procese.
Fotografiją suvokiu kaip plastinę išraiškos priemonę, kaip įrankį, kuriuo braižai savo mintis, išsakai idėjas. Fotografuoju sau, tik savo malonumui.
Savito braižo paieškos daugeliui menininkų trunka metų metus, kai kuriems net visą gyvenimą... Papasakok išsamiau, ką fotografavai pradžioje, kaip keitėsi temos, kaip atradai savą kryptį fotografijoje?
Negalėčiau pasakyti, kad dirbtinai ieškojau savo braižo. Stilistiką arba vientisumą galima pasiekti kai žinai ką darai, žinai, ką nori padaryti, arba gal darai tik tai, kas tau vieninteliam patinka. Braižą, arba tiesiog individualumą, galima pasiekti daugeliu būdų. Politikams ar naujam majonezo skoniui tam tikrą „veidą“ galima suformuoti dirbtinai, sukuriant palankų, patrauklų įvaizdį. Fotografijoje įvaizdžių yra begalės - labai nesunku patraukti žiūrovą savo pusėn naudojant įvairius efektus, technologijas. Dažnai blaškantis tarp begalės techninių galimybių pamirštama pati idėja. Kitas labai svarbus momentas, kuris siejasi su individualumu, yra estetinis skonis. Jei autorius neturės skonio, tai nepadės nei brangi technika, nei kompiuterinės gudrybės. Braižas formuojamas tada, kai atsisakai pašalinių įtakų, nuomonių. Pradžioje gimsta idėja, mintis, o tik vėliau fotografija. Ir, matyt, svarbiausias komponentas yra laikas. Nuosekliai ir turint tam tikrą viziją, idėją, matymą, galima fotografuoti visą gyvenimą.
Pradžioje fotografavau saulėlydžius, gėlytes, smilgas. Vėliau miestą, apleistus namus, vienišus objektus. Kažkada vėliau atsirado žmonių figūros, judesys, kurių ankščiau specialiai vengiau. Na ir paskutinis „laikotarpis“ – pinhole.
Sakoma, kad populiariausias fotografijos žanras yra portretas. Žmonės mėgsta žiūrėti ir fiksuoti žmones. Tavo kūryboje yra kitaip. Kaip pasirenki „foto modelius“? Kodėl statulėlės, o ne žmonės? Jas priderini prie aplinkos ar atvirkščiai? Iš kur jas gauni?
Modelių atsiradimą inspiravo pati „pinhole“ technika - su ja galima pasiekti neribota ryškumo gylį: objektas esantis šalia „objektyvo“ ir tolumoje gaunasi vienodai ryškūs. Pamaniau, galima įdomiai „sujungti“ įvairius plastikinius kareivėlius, monstrus su miesto fonu ar peizažu. Yra ne vienas žymus autorius naudojęs žaislus, plastikines lėles savo kūryboje, pvz.:
Jake and Dinos Chapman, “Hell”, 2004m., fotografė
Katya Legendre. Įdomu tai, kad lėlė ar plastikinė figūra yra žmogaus alegorija, sustingusi tam tikroje pozoje ar veiksme. Tik nuo mūsų požiūrio priklausys, kaip mes tai vertinsime - kaip žaislą ar žmogaus simbolį. Plastikinės figūros yra puikūs modeliai - jie nejuda - tai yra naudinga fotografuojant ilgais išlaikymais.
Pirmus plastikinius žaislus skolinausi iš draugų vaiko, 5 metų Dovydo. Vėliau pirkau parduotuvėje. Dabar perku tik Kalvarijų turguje, ten galima rasti itin įdomių eksponatų už simbolinę kainą. O turguje pirkdamas senus žaislus esu ne karta papuolęs į juokingas situacijas, kai pardavėja klausia: „perkate vaikams žaisti?“. Tenka atsakyti, kad ne, perku sau... Pardavėjos dažnai susiraukia, pažiūri kaip į keistuoli. Tuo labiau, kai pasidomiu, ar dar neturite kokių plastikiniu gyvūnų? Karvių, slibinų, drakonų ar dinozaurų? Tenka visada paaiškinti, kad žaislus perku fotografijoms, kad yra tokia speciali foto kamera, kūrybinės paieškos. Tačiau tai mažai guodžia. Manau vienintelė mane supratusi ir įvertinusi buvo ant žemės sėdinti stipriai neblaivi moteris, kuri rūkydama linksėjo ir rusiškai pardavėjai paaiškino: „искуство будет“ (menas bus)...
Kodėl, būtent, naudoji pinhole techniką, juodai baltas fotomedžiagas? Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo pinhole?
Fotografuoju taip pat ir „normaliu“ fotoaparatu. Tačiau vieną dieną suvokiau, kad fotografavimas neneša tiek džiaugsmo, kaip anksčiau - viskas tapo žinoma, nuspėjama, prognozuojama. Per daug metų imi nuspėti, koks vaizdas susidarys juostoje, jei diafragma atidaryta ar uždara, jei naudoji vienokį ar kitokį objektyvą, filtrą, išlaikymą. Fotografuojant juosta maksimaliai nutolini monetą, nuo motyvo užfiksavimo juostoje iki galutinio produkto peržiūros dienos šviesoje. Skaitmeniniai aparatai tai daro akimirksniu: paspaudei mygtuką ir iš karto matai, kas gavosi. Gal tai pasirodys keista, bet būtent man pasidarė nebeįdomu, neliko netikėtumo jausmo, atradimo žavesio. Norėjosi rasti tokią techniką, kad kiekvieną kartą išryškinus juostą nustebtum, nežinotum, ar gausis fotografija, bus brokas, ar kaip tik, viskas itin tobula ir įdomu. Po ilgų ieškojimų atradau „pinhole“ techniką, kuri man duoda visą tai, ko trūko: kiekviena juosta tampa unikali, fotografuodamas nematai ką fotografuoji, išlaikymus parenku iš akies, yra begalės apribojimų, trukdymų, kurie verčia mąstyti, neskubėti. „Aparatą“ gali susimeistrauti pats, nereikia pirkti objektyvų, fotografuodamas netrauki aplinkinių dėmesio, nes niekas net nesupranta kas vyksta. Ir, svarbiausia, yra didelė laukimo ir atradimo džiaugsmo dozė ryškinant juostas ir matant pavykusius kadrus.
Visada naudoju tik juostas - man patinka neskubėti, sulaukti kadro, nuotaikos. Nepatinka fotografuoti viską iš eilės ir vėliau žiūrėti, gal kas netyčia pavyko. Manau juosta įpareigoja mąstyti, analizuoti, galvoti. Turint 8 ar 36 kadrus fotoaparate reikia galvoti visiškai kitaip, nei turint 32 gigabaitų skaitmeninę kortelę su beveik neribotu kadrų skaičiumi. Juosta naudoju todėl, kad gali pats ją išryškinti, gali pats tęsti, kontroliuoti vaizdo susidarymo procesą neperleidžiant kažkam kitam. Juodai balta todėl, kad ji puikiai perteikia esmę, formas, nelieka spalvų, kurios kartais tik blaško. Gal visi šie apmąstymai skamba labai senamadiškai, neprogresyviai.
Bet viskas priklauso nuo to, kam mes fotografuojame - jei tai darome sau, yra viena, jei tai darome komercijai ar redakcijai, tai keliami visiškai kiti reikalavimai. Apie juostas, ryškinimus galima kalbėti labai ilgai, galiu tik paminėti, kad „juosta“ nėra pamiršta ar išnykusi. Europoje meno galerijose, meno akademijose pilna klasikinių juodai baltų fotografijos darbų. Klasikinis juodai baltas antspaudas yra vertinamas, kaip autoriaus rankų darbo, meistriškumo pavyzdys, ir vertinamas nemažomis pinigų sumomis.
Aš naudoju dvi „pinhole“ kameras.
Pirmoji pagaminta iš vidutinio formato „Kiev“ aparato juostos kasetes, antroji „pinhole“ – iš sugedusio aparato „Moskva“. „Pinhole Moskva“ žymiai „modernesnė“ - turi trikojį, odinę rankenėlę, gulsčiuką horizontalumo nustatymui ir gali fotografuoti 6x6 ir 6x9 formatu.
Ką galėtum patarti kitiems žmonėms, kurie yra „paskendę savęs paieškose“? Kaip atrasti savitą braižą?
Patarti visada reikia konkrečiu atveju, nes tai, kas bendra, abstraktu, tai jau nėra individualu. O „rasti save“ nėra lengva, žinoma, galima užsidaryti trims metams vienuolyne, daug melstis ir tikėtis nušvitimo. Pabandyti vertėtų, bet garantijos nėra. Jei kalbant rimtai, yra daug fotografuojančiu žmonių ir niekam nereikia, kad visi būtų unikalūs ir vienas už kitą profesionalesni. Norint tobulėti tam tikroje srityje reikia nesustoti mokytis, domėtis, analizuoti kitų patirtį. Individualumui subręsti reikia laiko - laikas ir patirtis išgrynina, kas yra geriausia. Kalbant apie fotografiją, padeda bet kokia meninė, estetinė, kūrybinė patirtis ar veikla: kursai, meno mokyklos, parodos, paskaitos, ir t.t. Fotografuojant viską iš eilės vėliau sunku pačiam suprasti, apsispręsti, kas yra aktualu ir svarbiausia: portretai, saulėlydžiai, makro fotografija ar manipuliacijos. Mokantis reikia bandyti įvarius aparato nustatymus, priedus, rakursus, objektyvus, tačiau visada bus geriausia, jei bus fotografuojama su išankstine nuostata. Siūlyčiau „susigalvoti“ savo tema ar užduotį, pvz.: „spalva“, „miškas“, „rozetės“ ar tie patys saulėlydžiai - tokiu būdu galima labiau koncentruotis, išvengti atsitiktinumo.
Kalbino
Monika Daukšaitė