Šiek tiek keičiame įdomių fotografų pristatymo formatą.
Dažniau kalbinsime savus, eFoto bendruomenės narius - juk norisi žvilgtelti ir už jų nuotraukų, gal įžengti į kūrėjų namus ar laboratoriją.
O uždavinėsime panašius klausimus. Bet į juos atsakymai tikrai bus labai skirtingi.
Šiandien Milda Kiaušaitė kalbina Romualdą Vinčą žinomą slapyvardžiu „Dykumų vėjas“.


Trumpas prisistatymas
Savo pirmąjį fotoaparatą „Vilija“ į rankas paėmiau būdamas paauglys. Juostas ryškinome ir nuotraukas darėme patys, bet rezultatai buvo mėgėjiški. Vėliau pasinėriau į sportą, susidomėjau kovų menais ir Rytų filosofija. Ilgainiui tapau instruktoriumi ir ligi šiol tebetreniruoju vaikus. Sykį vartydamas knygą aptikau įdomią škotų filosofo Davido Hume’o frazę „Grožis slypi  jį stebinčiojo akyse“.

Ilgai masčiau apie tai ir prieš kelis metus pajutau – pasiilgau nuotraukų. Aušo naujų technologijų era, tad įsigijau skaitmeninį fotoaparatą. Internete pamatęs fotomeistrų darbus supratau, kad vien gražaus paveikslėlio – maža, reikia mokytis subtilybių. Ėmiau gilinti savo žinias, daug skaityti, prisiminiau, ką buvau išmokęs universitete.
Keletą nuotraukų patalpinau interneto svetainėje efoto.lt., tuomet  gyvavusioje dar vos porą mėnesių. Sulaukiau palankių vertinimų. Vietiniame konkurse užėmiau prizinę vietą, tai suteikė man pasitikėjimo savo jėgomis. Vėliau Trakų Vokės kultūros namų surengtoje rankdarbių parodoje buvau apdovanotas už analogines fotografijas, surengiau keletą parodų Baltarusijos respublikoje, o nuotrauka „Vladislovas, kuris mėgsta groti smuiku“ www.fotokto.ru online tinklapyje užėmė prizinę vietą.



Koks Tavo ankstyviausias su fotografija susijęs prisiminimas?

Dar paaugliai būdami su draugais eidavome per kaimą ir fotografuodavome; tai kaimynas einantis į parduotuvę pasitaikydavęs, tai – draugai, žaidžiantys krepšinį. Kai juosta būdavo pilna,  vykdavome į Vilnių pirkti chemijos. Tais laikais netoli Centrinio pašto buvo fotografijai skirta krautuvėlė. Grįžę virtuvėje linksmai ryškindavome  juostas, o jas peržiūrint būdavo ir juoko, ir ašarų.

Dairaisi aplink, staiga kyla noras sukurti nuotrauką, spustelėti mygtuką... Kas vaizdinį padaro „savą“?

Tiek dailininkas, tiek fotografas mąsto vaizdiniais. Jei tai kelionė ar etnokultūrinė ekspedicija, vos įėjęs į namus mintyse „matau“, kur ir kaip fotografuosiu namo šeimininką, atrandu tam tinkamiausią vietą.
Jei dirbu savo studijoje, pasirinktai temai reikia laiko. Medituoju, mąstau ir apgalvoju detales. Po to laukiu tinkamos šviesos, pasistatau rolleiflex’ą, integruoju modelį ir op! – nuotrauka yra. Išryškinęs  juostą matau, kuris kadras „įvyko“, kuris – ne.
Žinoma, mąstyti vaizdiniais gerai, bet ilgainiui fotografas patenka į pinkles. Mato ir supranta tik klišes, įsikimba jų ir nieko naujo kaip autorius nebepasako. Išeitis? Keisti temą, imtis kažko naujo. Juk nuotykiai prasideda tik tada, kai įžengi į mišką.
O „savas“ kadras yra  pasirinktos technikos interpretacija plius autoriaus situacijos matymo kampas.

dykumų vėjas: "Namai ir jų šeimininkai" Aleksėjus. (heurisko)   Komentarai [29]

dykumų vėjas.  "Namai ir jų šeimininkai" Aleksėjus. (heurisko)

Kokios fotografijos, paveikslai puošia namus?

Kad kalbėtumei meno kalba, reikia gyventi jo apsuptyje. Norėčiau namuose turėti daugiau paveikslų, nei nuotraukų. Ir dabar užėję rasite tiek fotografijų, tiek paveikslų, ir net instaliacijų. Kokios fotografijos puošia sienas? Žinoma, tos, kurias labiausiai myliu.

Tavo idealios nuotraukos idėja...

    Nuotraukos idealumas labai priklauso nuo jos filosofijos. Vienam ideali fotografija – techniškai preciziška, kai fotošopu atsikratoma techninio ir estetinio broko. Dažniausiai ją puošia stori rėmeliai ir didelis autoriaus logotipas. Tokia nuotrauka iščiustyta ir atrodo patraukliai.
     Kitas variantas – vizualiai paprasti, bet maksimaliai informatyvūs atvaizdai. Man ideali nuotrauka ta, kur pirmenybė teikiama žmogui, kur jis – svarbiausias. Joje atsiveria fotografuojamo vidus. Neveltui sakoma, akys – sielos veidrodis. Ką mes turime įskaityti iš pirmo žvilgsnio ramiame veide? Štai kur tikrosios fotografijos paslapčių paslaptis.



Kokia tema fotografijoje įdomiausia dabar? Kodėl?

     Pradėjau domėtis intelektualine fotografija. Kartais ji nutolsta nuo pačios fotografijos, bet neretai  atveria naujus horizontus. Dažnai išgirsime sakant, kad viskas jau nufotografuota. Pasirodo, nieko panašaus. Pakanka pažvelgti kitu kampu ir atsiveria platus veiklos laukas. Tik rinkis, kas tau įdomu. Jei jums vienas plius vienas yra du, tuomet laikas sužinoti apie kitus standartus, kitokį matymą ir supratimą.
     Žinoma, kaip ir anksčiau, taip ir dabar mano žvilgsnis krypsta į žmogų. Žmogus – tai Dievo kūrinys, jo vaizdavimo būdų, temų – begalė. Rankos gali būti švelnios, lengvos, romantiškos, draugiškos, bjaurios, atstumiančios, raukšlėtos, traukiančios, plėšiančios ir t.t. Vien jos gali sukurti įspūdingą pasakojimą. O kur dar žmogaus veidas? Tai tikrai beribė erdvė fantazijai.

Kuris vienas darbas charakterizuoja Tave? Kaip?

Veikiau jau mane charakterizuoja slapyvardis. Efoto bendruomenei esu žinomas kaip „dykumų vėjas“. Įsivaizduokite vėją dykumoje... Jis nematomas, kaip muzika, kaip jausmas, kaip oras, bet jis vis tiek suvokiamas ir pašaukiamas vardu. Rytuose apie tai sako – baltas drakonas ant baltos sienos. Taip ir mano nuotraukos tai ne atvaizdai, kuriuos matote, o tai, kas pasilieka atmintyje užmerkus akis.



Įsimintiniausia fotografuojant nutikusi istorija...

Išskirti vienos istorijos negaliu. Jos surinktos ir išspausdintos mano blog’e. Gerų, šiltų prisiminimų palieka tos istorijos ir nuotraukos, kuriose susibičiuliauji su žmogumi, jo namuose visada esi laukiamas svečias. Taip sykį keliaudamas per vieną Baltarusijos kaimą susipažinau su vyriškiu,  važiavusiu savadarbiu traktoriumi. Pasilabinome, įsikalbėjome apie traktoriaus konstrukciją ir joje įtaisytą lengvojo automobilio volkswagen variklį. Pavaišino arbata su medum, vėliau  juodu su šeimininke nufotografavau namuose ir nuotraukas palikau jų kompiuteryje. Atsidėkodami už tai įdėjo „namūdinės“ puslitrį ir medaus stiklainį. Suvartojau pagal paskirtį.

Kuo Tave žavi žmogaus fotografija? Kaip pavyksta užmegzti ryšį su fotografuojamuoju?

     Visata „kalba“ per žmogų, per jį gali išreikšti savo kūrybines mintis. Su tokia nuostata stengiuosi kurti savo nuotraukas. Daug nekalbėkime, siūlau pasižiūrėti šiaip minčiai atitariantį filmą apie menininkę Marina Abramović „Dailininko akivaizdoje“.
     Kad užmegztumei ryšį su fotografuojamuoju,  neturi būti fotografas, turi būti žmogus. Kitaip pastarasis užsivers ir gausi tik jo kūno atvaizdą. Kad to išvengtumei,  turi atsiverti ir pats. Kiek atiduosi, tiek gausi – nieko naujo. Prancūzų mąstytojas Roland’as Barthes’as apie tai daug rašo savo knygoje „Camera Lucida“.



Tavo įkvėpimo šaltiniai...
    Kūrybingą asmenybę įkvepia viskas, nesvarbu, ar tai jausmus sužadinusi muzika, ar kažką giliai palietęs  ant sienos kabantis dailės kūrinys, ar šokis, kuriame grakštus judesys susilieja su muzika ir tau pačiam staiga norisi šokti.
Kalbant apie dailę, mane įkvepia Iljos Repino realizmas, Auguste’o Renoiro jausmingumas ar Albrechto Durerio  filosofinis Šv. Jeronimo atvaizdas „Nebūk tuščias“. Kiekvienas dailininkas tau gali kažką pasiūlyti.
 Muzikos laukas – taip pat platus. Tai ir „Kitava“, „Troica“ su savo etnografinėmis dainomis, ir  klasikiniai kūriniai: nepakartojamas Piotro Čaikovskio  valsas, Joana Newsom (suaugusi mergina įstabiu vaikišku balsu. Tai muzikinis fenomenas ir stebuklas). Kaip bebūtų keista, roko ir metalo grupės, pavyzdžiui, The Scorpions sukūrė geriausias balades apie meilę. O internetinis radijas Jazzradio.com groja mano namuose nuo ryto iki vakaro. Per LRT transliuojama „Ryto allegro“ laidą privalėtų išgirsti kiekvienas kultūringas žmogus.
Grįžtant prie fotografijos, tai A. Veledzimovič (paskaita), pas kurį  mokiausi portreto. Jaunas ir talentingas fotografas. Baigęs St. Peterburge fotožurnalistika, ir jau surengęs ne vieną parodą Vokietijoje ir Prancūzijoje. Jis ir išmokė mane žvelgti į fotografijos „sielą“ bei suprasti tiek šiuolaikinį meną, tiek viduramžių tapybą.  Jo kolegos iš Minsko A.Dubinin, M.Shumilin nepakartojami ir originalūs savo stiliumi. Būtinai vyksiu pas juos į seminarą pasisemti įkvėpimo ir žinių.

Siūlau pabaigti mintį:

Jei pasaulis taptų juodai baltas... imčiau dažus ir eičiau jį dažyti šiltomis spalvomis.
Panašiai kaip du vyrukai iš fantastinio filmo „Pleasantville“. Tai filmas apie tobulą pasaulį, bet be meilės jis tik juodai baltas.

Jei galėčiau pakeisti vieną dalyką apie fotografiją... tai norėčiau matyti daugiau nuotraukų, kuriose įkūnytas jausmas. Nes mentalinė konstrukcija  bėgant laikui suyra, o štai jausmas kūrinyje ir po daugelio metų lieka nepakitęs.

Mano svajonių paroda... ko gero, paroda „Centro galerijoje“, kurioje stovėdamas kažkada žavėjausi mūsų klasikų darbais. Tikiuosi, vieną dieną ir mano fotografijomis ten kažkas žavėsis.

• 

  : Šulinio svirtį vijokliai apvijo semiu kaimyno   Komentarai [10]

   
• 

  : "Gaila praeinančio pavasario, jis kasmet nebe tas pats"   FOTOISTORIJA [4]

   
• 

  : "Vaikystės jūra kitiems neįbrendama"   Komentarai [2]