Kasdienybė per abstrakcijų prizmę, formų ir spalvų žaismas bei dermė. Minimalistinis pasaulio suvokimas. Susipažinkime su fotografijos studento - Tauro Beliavcevo (pavido) mintimis bei kūryba.






Fotografija – dažnai įvardijama kaip menas padedantis pamatyti dalykus, kurių kasdien nepastebime. Tavo fotografijos būtent parodo subtilias mūsų kasdienybės abstrakcijas.  Nuo ko viskas prasidėjo?
Visada buvau meniškos sielos žmogus, mėgdavau stebėti aplinką. Tačiau, kai baigiau mokyklą, nutariau studijuoti praktiškesnes – inžinerijos studijas. Galbūt tai buvo esminė klaida... Galiausiai man nieko nepavyko ir mano gyvenime buvo etapas, kuomet aš nieko nestudijavau, tik dirbau. Gyvenimas tarsi įsirėmino, atsirado niūri rutina ir nuolatinis vidinis jausmas, kad tu esi ne ten, kad tu darai ne tą... Taigi nutariau įsigyti pirmąjį savo fotoaparatą – Nikon D40 kit. Žinojau, kad jis privers mane mąstyti ir mokytis. Pradėjau savarankiškai rinkti informaciją, mokytis kaip dirbti su fotoaparatu, kuris, paėmus pirmą kartą į rankas, man atrodė sudėtingas įrankis. Tačiau labai greitai jis tapo mano geriausiu draugu. Vietoj to, kad eičiau laisvalaikiu susitikt su draugais, aš rinkdavausi fotoaparato draugiją. Eidavau į gatves, stebėdavau viską, fotografuodavau, analizuodavau -  leidau akiai  pačiai  „šlifuotis“.  Išeidavau ryte ir grįždavau tik vakare. Kartą išėjęs iš savo namų (gyvenu Pašilaičiuose) atsiradau prie Oro uosto. Taip po truputį pradėjo formuotis mano fotografinis stilius. Supratau, jog mano akis traukia geometrija, spalvos, linijos... Stipriai susižavėjau minimalizmu. Man buvo  įdomu sužinoti, kodėl būtent minimalizmas mane taip traukia, ką aš jame matau tokio įdomaus ir kodėl jis man toks artimas. Viena iš psichoterapeutės versijų, kad ilgą laiko tarpą gyvenime aš jaučiausi (o gal net ir lyg šiol jaučiuosi) vienišas, todėl mane ir traukia vieniši objektai, jų skurdi aplinka, lengva ir neapkrauta kompozicija bei tyla.  Fotografija man padeda pažinti ir išreikšti save. Mano mėgstamiausia frazė: „Su kūrybinėm mūzom kitaip nevalia: jei turi - leisk laukan, patingėsi - užsmaugs iš vidaus“. Fotografija iš karto užvaldė mane ir mano gyvenimą.

Fotografijos studijos šiuo metu yra vertinamos prieštaringai, vieni teigia, jog techninių dalykų galima išmokti pačiam, o meniškumo jokie mokytojai nesuteiks, kiti sako priešingai. Kaip Tu manai?
Sutinku su žmonėmis, kurie sako, kad talentas yra įgimtas. Tačiau, kai yra didelis noras, išmokti galima labai daug. Savarankiškai mokytis techninių dalykų, plėsti meninį išsilavinimą ir tikėtis, kad Dievas padės jums. Techniškai gerai atlikta nuotrauka negarantuoja jos „sėkmės“. Tam pasiekti reikalinga mintis, idėja, o ją formuoja meninis išsilavinimas ir įgimtas talentas.
 

---

Kaip galėtum pats apibūdinti savo fotografavimo stilių?  Kas būtent Tau yra svarbiausia nuotraukose? Kiek fotografijos atspindi Tavo vidinį pasaulį ar požiūrį į gyvenimą ?
Tiesą pasakius, man labai sunku įvardinti savo fotografavimo stilių. Tai yra kažkas tarp minimalizmo, abstrakcionizmo ir siurrealizmo, kažkas tarp architektūros, peizažo ir natiurmorto. Pats savo fotografijas mėgstu vadinti „blusinėjimusi“ - man patinka iš nieko padaryti kažką. Mano pasaulis sudarytas iš mažų, gražių fragmentėlių ir aš jų ieškau. Tai savotiškas žaidimas. Esu hyperaktyvus detalėms, mėgstu lengvą taškinę kompoziciją. Man svarbu, kad fotografija turėtų aiškią idėją, nes be jos tai tik „vaizdelis“. Aš ypatingai žaviuosi konceptualiomis, originaliomis idėjomis ir tikiu, kad genialumas slypi paprastume. Visad stengiuosi išryškinti idėją iki maksimumo, naudojant minimumą kompozicinių elementų. Tuomet mano nuotraukos įgauna lengvumo ir žaismingumo, mintis atrodo paprasta, bet kartu ir nepaprasta.
Esu svajoklis ir dažnai stengiuosi viską piešti gražiom, optimistiškom spalvom, net jei yra ir priešingai. Man labiau patinka, kai iš vidinių apmąstymų ir kančių gimsta kažkas gražaus, o ne bjauraus. Galbūt tai savotiškas realybės iškraipymas, bet man jis patinka. O ateityje ketinu gvildenti ir daug rimtesnes temas, kurios žymiai tiksliau parodytų tikrąjį mano vidinį pasaulį, tačiau, kad to pasiekčiau dar reikia daug mokytis.

Vyrauja dar vienas pastovus ginčas - spalvota ar nespalvota fotografija? Kurią renkiesi mieliau ir kodėl?
Man tokio pobūdžio ginčai yra beprasmiai. Spalvota ar nespalvota? Skaitmena ar juosta? Nikon ar Canon? Aš mieliau eisiu fotografuoti, negu „pilstysiu iš tuščio į kiaurą“. Savo galerijoje turiu tiek spalvotų, tiek nespalvotų fotografijų, tačiau negaliu pasakyti, kas man yra mieliau. Taip, be galo mėgstu spalvas, priskirčiau save prie spalvomanų, ji suteikia žaismingumo,  nuspalvina gyvenimą, tačiau klasikinis juodai-baltas variantas taip pat turi savo žavesio. Tiesiog reikia žinoti, kurį variantą, kada taikyti, o pats visada darau taip, kaip man atrodo tinkamiausia. Būna atvejų, kai gyvenime nusistovi tamsios spalvos, tuomet atsiranda daugiau juodai-baltų spalvų mano fotografijose.

Koks Tavo santykis su humanistine fotografija?
Aš galiu fotografuoti kokį nors fragmentą ir pro mane eitų kokia nors „lietuviškoji žvaigždutė“ ar šiaip įdomus, charakteringas žmogus, aš vis tiek likčiau pasilenkęs prie savojo fragmentėlio, nes man įdomus tik jis. Apie portretą galių pasakyt tik tiek, kad tai vienas mano mažiausiai mylimų  žanrų. Dažniausiai žiūriu į kitų padarytus portretus, pats specialiai nefotografuoju. Iki to momento, kol nepradėjau studijuoti fotografijos, portretas man buvo neaktualus ir neįdomus. Dabar studijose tu jo neišvengsi, tenka mokytis, pažinti ir suprasti, bet manau, kad portretas manęs dar laukia ateityje, tam reikia pribręsti. 

Gal be fotografijos dar turi kokių nors talentų ar hobi? Tiesiog ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
Esu paprastas vaikinukas, tad ir mano pomėgiai paprasti. Manyje įaugęs pomėgis stebėti aplinką ir joje esančius objektus. Galiu ilgai žiūrėti į vieną ir tą patį objektą. Kai neturiu fotoaparato, „fotografuoju akimis“. Tai turbūt vienas pagrindinių mano pomėgių. Laisvalaikiu renkuosi aktyvią veiklą.  Žaidžiu krepšinį, futbolą, važinėju dviračiu. Mėgstu klausytis mėgiamos muzikos ir karts nuo karto ištrūkti pašokti pagal drum‘n‘bass ritmą. Kai turiu daugiau laisvo laiko, stengiuosi ištrūkti į gamtą, dažniausiai važiuoju į kaimą. Nors gyvenu visą gyvenimą mieste, tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad mano širdis priklauso „kaimui“, ten kur gamta. Esu gamtos vaikis. Man nieko nėra geriau, kaip upelio čiurlenimas, medžių ošimas, paukštelių čiulbėjimas, vakarinis varlių kvaksėjimas ar žiogų „grojimas“...  Taip esu romantikas.

Hipokratas yra pasakęs: gyvenimas trumpas, bet menas yra amžinas. Ką manai apie šią mintį? Ar šiais laikais, kai viskas greitai kečiasi įmanoma sukurti meną, kuris turėtų „amžiną“ išliekamąją vertę?
Menas - tai kalba kuria šneka menininkai. Kol bus menininkų, tol ir gyvuos menas. Taip jau sukurtas šitas pasaulis, kad vieni žmonės išeina, o kiti ateina, taip ir su menininkais – vieni išeina, kiti ateina. Šie laikai man nepatinka. Per didelė sparta ir žmogaus atitolimas nuo gamtos. „Nekenčiu“ kapitalizmo. Ar šie laikai nepalankūs menininkams? Nežinau. Kai nori, įmanoma viskas. Bet turbūt sutiksit su manim, kad visais laikais ne kiekvienas kūrėjas galėjo  sukurti tokį darbą, kuris įstrigtų mumyse ilgai ilgai ir pereitų iš kartos į kartą, kaip didžiulę išliekamąją vertę turintis meno kūrinys.



Nuotrauka: „Autoportretas“ daryta mobiliu telefonu.
Žemiau - serija fotografuota Nokia 7230.

---

Taurą Beliavcevą kalbino Monika Daukšaitė
Daugiau Tauro nuotraukų:

• 

  pavido