Vilija Visockienė: „ Ant tikrovės ir fantazijos ribos sutinku begales keistų būtybių...“
Paprasti, kasdieniai dalykai VVilijos fotopaveiksluose tampa stebuklingais, nukeliančiais tarsi į kitą materiją. Tai lyg kelionė per pasakų, magijos, simbolinius pasaulius. Ši kūryba atveria galimybę grįžti į vaikystę, kai tikėjome laumėmis, raganomis, nykštukais ir kitais mitiniais personažais, kai plaukiojome su popieriniais laiveliais, paišėme gėles ar sapnavome atmerktomis akimis... Pristatome Lietuvos fotomenininkų sąjungos įvertintą geriausią 2012 m. debiutuojančią autorę, eFoto.lt bendruomenės narę –
Viliją Visockienę (Wilija).
Klasikinis klausimas: kaip viskas prasidėjo? Kada pirmoji mūza aplankė Tavo širdį? Kokia Taviškė kūrybinės saviraiškos istorija?Pati pradžia, kaip ir visos pradžios – skendi kažkur anąpusybės ūkuose. Ateidami atsinešame dvasinį kraitį ir mums augant tie turtai nyksta arba gausėja, priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje augame. Savo keliu pradėjau eiti vaikystėje ir einu lig šiolei. Daug skaičiau, piešiau, lipdžiau. Paaugusi įnikau į filmus – net specialybę rinkausi, susijusią su jais (tiesa, pasikeitus laikams, ji tapo nebereikalinga, taip ir nespėjus pradėti dirbti). Kadangi paauglystė sutapo su „perestroikos“ pradžia, pamėgau rusišką roką, kuris tuo metu audringai vystėsi ir labai tiko maištingiausiam gyvenimo tarpsniui. Visa tai ir suformavo mano pasaulėžiūrą. Gyvenau provincijoje, tad visada jaučiausi balta varna. Bet dabar suprantu, kad tai man buvo į naudą.
Rimčiau menais užsiimu nuo 2000 m., kai susidomėjau karpiniais. 2001 m. įstojau į tautodailininkų sąjungą. Esu iškarpiusi kelis šimtus karpinių, ir, kol kas, šis užsiėmimas dar nenusibodo – vis atrandu naujų niuansų šiame meno žanre. Tiesa, pastaraisiais metais pradėjau tolti nuo tautodailės kanonų – keičiasi siužetai, bandau „prisijaukinti“ įvairiaspalvį, raštuotą popierių.
Wilija: Angelas sargas (http://www.youtube.com/watch?v=0wc7GrnV3Do)
Komentarai [6] Wilija: Aguonos (Tris metus laikiau šį aguoninį dovanų popier...)
Komentarai [8] Wilija: Piliarožių angelas (Nubudau nuo šviesos, srovenančios į mano akis, ...)
Komentarai [5]
Fotografuoti pradėjau 20 metų gavusi dovanų „Smeną“. Ilgą laiką fotografavau tik šeimos albumui, net negalvodama apie kažką daugiau. Ir tik kai į namus atkeliavo internetas, kai atradau fotomėgėjų svetaines, supratau, kad ir aš noriu išmokti taip, o gal ir geriau. Pradėjau nuo „muilinės“, kai jos daromų nuotraukų nekokybė pradėjo erzinti, įsigijau veidrodinį, dabar svajoju apie geresnius objektyvus, nors mielai bandau ir senus, ikiskaitmeninių laikų – jie turi savotiško žavesio. Makro objektai, peizažai pamažu užleido (bet tikrai ne visiems laikams) vietą ilgam išlaikymui su judesiu, „zūminimui“, fotomanipuliacijoms. Gyvenant toli nuo kultūros centrų, visko teko mokytis pačiai, „Photoshop“ pagrindų taip pat.
Kadangi jaunystės svajonė tapti dailininke taip ir neišsipildė, fotografija iš dalies tai kompensuoja. Turbūt dėl tos nepasiektos svajonės mano darbai yra tokie tapybiški. Ne visi sutinka, kad juos taip pat galima vadinti fotografija, tačiau šiuo metu man šis būdas išreikšti save yra priimtiniausias.
Yra sakoma, kad kiekvienas žmogus turi gabumų, tačiau reikia pagalbininko, galinčio padėti tiems talentams išsiskleisti ir sužydėti. Kokius žmones, asmenybes gali pavadinti savo mokytojais, įkvepėjais, pagalbininkais? Kodėl?Kaip ir minėjau – mano mokytojais buvo knygos, filmai, muzika. Visada domėjausi ir domiuosi dailininkų, fotografų darbais – juk norint kažką sukurti savo, vis tiek iš pradžių mokomės iš kitų. Tačiau niekada nesistengiu kopijuoti. Aišku, išlenda kažkokie visuotiniai simboliai, siužetai, techniniai sprendimai, kartais atsitiktinai, kartais ir tyčia. Smagu, kai žiūrovai juos atpažįsta ir įvardina. Tai lyg slapta kodų kalba. O juk dar egzistuoja ir kolektyvinė pasąmonė, ore sklandančios idėjos – tad mokytojais galime vadinti vieni kitus. Aišku, norėtųsi to realaus guru, kuris paimtų ir vestų už rankos, bet šiais laikais jie brangiai kainuoja. Nors tai suprantama - žinios visada yra turtas.
O štai už galimybę išlįsti į viešumą tikrai turiu kam padėkoti – visiems draugams, bendraminčiams ir tiems, su kuriais jau teko susipažinti, ir, akivaizdžiai, ir tiems, kurių dar nesu sutikusi realiame gyvenime. Jų padrąsinimai, konkreti pagalba, patarimai visada palaiko ir padeda. Tiesą sakant, mane stebina, kad aplinkui tiek geranoriškų net visai nepažįstamų žmonių, bet kartu tai ir labai džiugina.
Wilija: Poezijos skaitymai - Tarp čia ir ten ('' Taip nuo vieno krašto prie kito, taip be a...)
Komentarai [20] Wilija. Poezijos skaitymai - Tarp čia ir tenKokie gyvenimo įvykiai padarė (gal vis dar daro) didžiausią įtaką Tavo kūrybai?
Įvykiai... Jų mano gyvenime tiek nedaug. Pilka, nuobodi provincijos kasdienybė, nedarbas – tai tikrai ne tie dalykai, apie kuriuos norisi kalbėti. Tačiau, kita vertus, kūryba užpildo visas nišas, ir jos keliami džiaugsmai ir yra tie įvykiai, kurie neleidžia nuleisti rankų, bet skatina judėti pirmyn - anot japonų patarlės, „kad pasiektum Fudzijamos viršūnę, reikia žengti pirmą žingsnį“. Kartais kas nors, ironiškai nutęsęs: „Menininkė...“, paklausia – „Kam tau to reikia?“ Man pačiai. Vien pats kūrybos procesas ko vertas!
Tu kuri tiek fotografijas, tiek karpinius, tiek piešinius. Kokie kriterijai, faktoriai nulemia technikos pasirinkimą? Kuom kiekviena išraiškos priemonė Tau ypatinga ir svarbi?Pirmiausiai gimsta mintis, tada belieka apsispręsti, kaip ją „aprengti“. Karpiniams labiausiai tinka grafiški – konkretūs, apčiuopiami motyvai, kur svarbiau linijos, nei spalva. Nors, kaip minėjau, dabar mėginu pajungti ir spalvas.
Piešiniai – jie visiškai neprognozuojami. Žaidžiu spalvomis, kol kas nors gaunasi arba nesigauna. Jei nesigauna, dažai vėl ilgam nukišami į stalčių.
Fotografija – pati dėkingiausia. Jos dėka vaizdus galima sugauti gana greitai. Aišku, kyla kitas klausimas – ar apskritai verta tuos vaizdus gaudyti, gal tegul jie sau plaukia pro mus lyg debesys ar mintys... Bet į šį klausimą atsakymo nežinau ir vargu, ar kas žino.
Gal gali papasakoti daugiau apie kūrybinį procesą? Nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato. Kaip gimsta pirmavaizdžiai? Kaip toliau vyksta kūryba: eskizai popieriuje, kompiuteryje ar kt.? Kiek maždaug laiko užima vieno fotopaveikslo sukūrimas?Kartais pakanka išgirsti kokią muzikinę frazę ar perskaityti kelias eilutes – ir iš karto atsiranda vaizdinys. Kartais fotografuoju „bet ką“, o paskui pamatau, kad iš to gali kažkas gautis. Eskizus piešiu tik karpiniams.
O manipuliacijos – lyg lengvas džiazas, pradėjus niekada neaišku, kas gausis. Būna, pradedu viena tema, baigiu visai kita. Jei sumanymas visiškai aiškus, fotopaveikslą galima sukurti ir per kelias valandas. O kuriant kažką sudėtingesnio, reikia ir vienos kitos dienos. Esu iš tų nekantrių žmonių, kurie negali ilgai sėdėti prie vieno darbo, norisi kuo greičiau pabaigti ir griebti kitą. Toks skubėjimas ne į naudą, tačiau, kita vertus, ilgai „kankinant“ kokį nors darbą, tas „spaudimas“ dažnai išryškėja. O kartais manipuliacijos efektą pavyksta išgauti jau fotografuojant, po to užtenka tik uždėti tekstūrą.
Man labai patinka matyti viską dvigubai, turiu galvoje dvigubą (arba keliagubą) ekspoziciją. Džiaugiuosi, kad fotoaparate yra tokia funkcija, kuri leidžia visko prifantazuoti be kiurksojimo prie kompiuterio, o tiesiog vaikštinėjant ir stebint pasaulį. Tiek smagių dalykėlių galima atrasti!
Wilija: Eime kartu... ("Kas eina dulkėse šalia tavęs?Kada skaičiuoju,...)
Komentarai [18] Wilija: Poezijos skaitymai - Valtys ("Tu, susivėlus kaip Magdalena,Norėjai miego ir t...)
Komentarai [39]
Kas sunkiausia, įdomiausia pasakojant istorijas per fotomanipuliacijas?Mėgstu keliauti, bet kol kas tai dažniau tenka daryti tik svajose arba pasakojant istorijas... Ant tikrovės ir fantazijos ribos sutinku begales keistų būtybių, kurios stebi mane, o aš jas. Kartais kai kurias prikalbinu pasirodyti visiems. D. Kajokas sukūrė labai gražų naujadarą tokiems personažams įvardinti – „nesybės“. Juk iš tiesų – jų kaip ir nėra. Bet tas ir įdomiausia – padaryti, kad jos atsirastų, įgautų kažkokį pavidalą. Kad prakalbėtų ir kažką papasakotų.
Jei rimčiau, tų istorijų kūrimas – ne toks lengvas užsiėmimas . Pradedant nuo to, kad neturiu kitų modelių, tik save pačią, ir reikia kiekvieną kartą galvoti, kaip čia apsimesti kažkuo kitu, kad niekas nepažintų. Juk neįdomu nuolat žiūrėti į tą patį veidą...
Bandžiau pasitelkti į pagalbą kitus žmones, bet supratau, kad arba nemoku išaiškinti, ko noriu, arba ne tie žmonės pasitaikė... Tad pasvajoju apie modelį, su kuriuo bendradarbiaujant galima būtų prikurti daug gražesnių ir įdomesnių istorijų.
Sunku būna ir kai istorijai prireikia kokio objekto, kurio neturiu nusifotografavus. Naudoju tik savo nuotraukas. Jei reikiamų neturiu, galvoju kitą siužetą. Ir tik pačiu beviltiškiausiu atveju kažką skolinuosi iš kitų, kokią neesminę detalę. Nesuprantu tų manipuliacijų, kur paties autoriaus darbo tik pusė ar dar mažiau.
Ir galų gale belieka nuspręsti, ar darbas pavyko. Jei jis stebina mane pačią – vadinasi, pavyko.
Jautri, moteriškai trapi, subtiliai ekspresyvi Tavo serija – „Gėlių portretai“. Kas buvo pradinis impulsas, paskatinęs kurti šias fotografijas?Žinoma, pavasaris... Kaip tik tuo metu baigiau kurti užsibrėžtą „Sapnų“ serijos dalį birželį Zarasuose numatytai parodai, jau buvo pabodusi ta jų pilkuma. Apsižvalgiau – toks spalvų proveržis gamtoje! Toliau sapnavau jau spalvotai. Norėjosi įamžinti kuo daugiau gėlių, bet spėjau tik keletą, vasara taip greitai nužydi... Tad belieka laukti kito pavasario arba „traukti“ gėles iš archyvų. Nors daug mieliau fotografuotis su jomis gyvai.
„Sapnai“ – galima sakyti, transcendentali serija, nukelianti į žmogaus pasąmonę, kur gyvena jo troškimai, išgyvenimai, patirtys... Tu juos tarsi ištrauki į dienos šviesą, parodai tuos stebuklingus pasaulius, glūdinčius kiekviename iš mūsų. Ką tau pačiai reiškia sapnai? Ar turi savo mėgstamiausią sapną? Koks jis (gal tai tikras sapnas, gal tai šios serijos fotografija)?Prisimenant Z. Froidą: „Sapnai – karališkas kelias į pasąmonę“. Ką randame, ten nukeliavę, labai asmeniška ir kartu bendra visiems.
Sapnuoju daug, bet tie sapnai labiau primena nuotykių serialus, tad nelabai tinkami paveikslams. Man labiau patinka „sapnuoti“ atmerktomis akimis.
Kiekvienas darbas yra artimas, nes tai yra dalelė manęs. Pats mieliausias – „Ežiuolė“. Tai tamsi, dygliuota būtybė, tačiau iš jos glėbio sklindanti šviesa teikia kažkokią viltį, pažadą, kad viskas bus gerai.
Kūriau šią seriją maždaug pusę metų, įdėjau daug pastangų, tad tikrai smagu, kad darbai buvo įvertinti, kad laikas nenuėjo veltui. Aišku, pirmiausiai kuriame sau, tačiau, kai kūryba randa atgarsį – tai didžiausias apdovanojimas ir paskatinimas.
Dažnai greta tavo darbų yra rašytojų citatos. Ar šios mintys įkvepia sukurti savitas vizualines iliustracijas, ar tiesiog jas papildo? Koks literatūros ir dailės santykis esti tavo kūryboje?Turbūt priklausau paskutinių romantikų kartai. Arba tai kartai, kuri augo be kompiuterio, su vaikiškomis, gražiai iliustruotomis knygelėmis. Tad trauka tiek knygai, tiek piešiniui yra įaugusi į kraują ir pasireiškia visokiais būdais. Fotografijoje taip pat. Žinau, kad ne visada būtina „įgarsinti“ vaizdą, kad jis turi kalbėti pats už save, tačiau dažnai būna atvejų, kai sukūrusi kažką, atsiverčiu knygą ir netikėtai randu žodžius „tiesiai į dešimtuką“. Tada negaliu jų neužrašyti.
Būna ir atvirkščiai – randu kokią eilėraščio eilutę, kuri tol neduoda ramybės, kol jos „nenufotografuoju“.
Pati taip pat rašinėju eiles, tačiau jos retai kada būna įkūnijamos. Gal dėl to, kad tikrų poetų kūryba man daro didesnį įspūdį.
Kas Tavo nuomonė yra menininkas? Ką būtent Tau reiškia ši sąvoka?Kalbant plačiąja prasme, menininkai yra visi, kurie dirba savo darbą kūrybiškai, su atsidavimu, meile, ir pasiekia profesinių aukštumų.
Žvelgiant iš kitos pusės, menininkas yra diagnozė. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai - tiesiog taip jau yra.
Mane labai žavi pirmieji menininkai – pirmykščiai žmonės. Jų piešiniai pilni magijos, stebuklų, tačiau sukurti pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis. Taigi gal galėčiau ir save laikyti tokia primityvia savamoksle, truputį šamane, kuri neryškiais, išplaukusiais vaizdais gaudo žiūrovus. Jei žmogus sustoja prie mano darbų, nuėjęs nori sugrįžti ir dar kartą patirti jų keliamą keistą poveikį – vadinasi, savo tikslą pasiekiau. Ne dėl to, kad žiūri ir stebisi, o kad pavyko sukelti jausmus. Labai tikiuosi, kad teigiamus.
Viliją kalbino
Monika DaukšatėDaugiau Vilijos darbų rasite menininkės tinklalapyje
http://www.vvilija.ltir čia