www.flickr.com/photos/100481065@N02/albums

Šauniai nufilmuoti nutrūktagalvių pasiskraidymai:

Pasigrožėkite flickrhivemind.net/Tags/airshow

Siūlau paskaityti ir pažiūrėti, kaip vienas efoto fotografas www.efoto.lt/user/sauliusdvc linksmai stato didelį skraidantį (jis viliasi, kad skris) "LITUANICA" modelį. Pasakojimas gausiai iliustruotas rimtomis ir ne labai, arba labai linksmomis, nuotraukomis iš darbo proceso :D www.rcm.lt/viewtopic.php?f=9&t=16527

JAU GREITAI. Dar galite atsiųsti nuotraukų

VIII tarptautinis aviacinės fotografijos konkursas

Organizatorius – žurnalas „Aviacijos pasaulis“

2010 vasaris – rugsėjis

Parodos atidarymas 2010 m. rugsėjo 25 d. 15 val. Molėtų astronomijos observatorijoje

Nuotraukas spausdinsime ant šilko

Bus išleistas fotografijų albumas! Kiekvienas autorius gaus 2 vnt. albumų.

Siekiame autorių dalyvių rekordo – 100!

KVIEČIAME VISUS DALYVAUTI

Nuotraukas siųskite el.p. vilma@aviacijospasaulis.lt iki rugpjūčio 25 dienos.

Parašykite autoriaus vardą, pavardę, kontaktinius duomenis, nuotraukos pavadinimą ar istoriją.

Konkursui atsiųstos nuotraukos papildo žurnalo archyvą ir gali būti publikuojamos žurnale rengiant publikacijas (skelbiant autoriaus vardą ir pavardę).

POTEMĖS

Aviacinis gyvenimas Lietuvoje (verslas, sportas, hobis)

Lietuva iš dangaus (gražiausi peizažai)

Nuotrauka iš praeities (nebūtinai meninė, vertinga aviaciniu turiniu)

Daugiau informacijos

Vilma Jankienė, tel. 8-5 212 2002, el.p. vilma@aviacijospasaulis.lt

Rašytojas Vytautas Martinkus pristato istorinį romaną "Žemaičio Garlėkys"

Rašytojų klubas (K.Sirvydo g. 6, Vilniuje) kviečia 2010 m. vasario 4 dieną (ketvirtadienį) 17.30 val. į Vytauto Martinkaus kūrybos vakarą su istoriniu romanu „Žemaičio garlėkys“.
Knyga išleista 2009 m. gruodžio pabaigoje.

Vakaro vedėjas – literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Dalyvaus literatūrologas prof. Petras Bražėnas, Lietuvos aviacijos istorikas Gytis Ramoška. Maloniai kviečiami visi lietuvių literatūros gerbėjai, aviacinė bendruomenė į susitikimą su autoriumi, kuris parašė įspūdingą istorinį romaną apie aviacijos pradininką Aleksandrą Griškevičių. Autoriui pavyko sukurti emocingą, įtaigų vieno žmogaus gyvenimo pasakojimą, kuris atskleidžia ir visos Lietuvos XIXa. gyvenimo detales, narplioja žmonių tarpusavio, šeimos santykius.

„A.Griškevičiaus gyvenimo verpetai taip įtraukia, jog neįmanoma atsiplėšti nuo knygos iki pat jos pabaigos. Autorius kruopščiai atskleidžia žmonių gyvenimą prieš 150 metų bei iškritusį iš¤nėra visuomenės normų A.Griškevičiaus polėkį skristi, konstruoti skraidančius aparatus. Knyga stulbina įtaigumu, kalbos vaizdingumu, žadina protą, supažindina su mums brangiu Lietuvos istorijos laikotarpiu, išryškina garsią asmenybę. Linkėčiau šiai knygai ekrano, ji ir jos herojus to verti, o Vytautas Martinkus nusipelno premijos už titanišką darbą,“ – tokie pirmieji įspūdžiai perskaičius „Žemaičio garlėkį“ („Aviacijos pasaulio“ vyr. redaktorė Vilma Jankienė).

Renginys nemokamas.Galėsite įsigyti ir pristatomą knygą.

Informaciją parengė Vilma Jankienė, žurnalo „Aviacijos pasaulis“ vyr. redaktorė

Plačiau apie A. Griškevičių www.efoto.lt/forumas/skraidys_orlaiviai_nebijodami_zaibu...

¤nėra Lemtingą pirmadienį 2008 metų sausio 14 dieną Vytautas Lapėnas sukvietė savo draugus į neįprastą savo 50-tojo jubiliejaus šventimą, - į aerodromą paskraidyti jo naujai įsigytu malūnsparniu ELA. Daug mįslių užminė jo skambučiai ir žinutės, raginančios būtinai atvykti į Rajūnų aerodromą... Tam lemtingam skrydžiui jis pakilo vienas, be keleivio. Kartą pakilusį iš ugnies, tą šaltą sausio rytą Vytautą ugnis pasiėmė iš mūsų visam...
Akrobatikos meistro Vytauto Lapėno gyvenimas - tai sudėtingiausia drama, kurioje į neišraizgomą mazgą susipynė sėkmė ir nelaimė, gamtos malonė ir likimo grimasos, balansavimas ant nebūties ribos ir prisikėlimas naujam skrydžiui. Iki baisiosios akimirkos, kai 1989 m. rugsėjo 19 dieną Vyto pilotuojamas Jak-55 didžiuliu greičiu rėžėsi į medžius, jo gyvenimas buvo panašus į apdovanotojo nepaprastu lakūno talentu, ne pagal metus išmintingo jauno žmogaus triumfo žygį. Kiviškių aerodromo pakraštyje smūgis į medžius, aukštyn ratais apvirtęs lėktuvas ir stikliniame kabinos sarkofage įkalintas kūnas, laižomas ugnies liepsnos. Antrasis jo gyvenimas po ilgo merdėjimo, kojos ir dalies rankos amputacijos, agonijos - tai pamoka, atvėrusi tokius žmogaus galimybių klodus, apie kuriuos iki Vytauto avarijos niekas iš mūsų net nesusimąstydavome.
Kai prieš porą metų sausio 15-sios rytą iš Vilniaus aerouosto į Madridą pakilo Boeing 737, kuriuo turėjo skristi ir Ispanijos aukštojo pilotažo komandos treneris Vytautas Lapėnas, buvo praėję septyniolika valandų nuo jo išskridimo amžinybėn akimirkos.

(Straipsnyje panaudota informacija iš Edmundo Ganusausko knygos "Vytautas Lapėnas". Pirmą kartą Vytautą sutikau 1983 m. Pociūnų aerodrome, kai jis laimėjo Dariaus ir Girėno taurės varžybas, tada, per apdovanojimų ceremoniją, ir daryta ši nuotrauka).

Gruodžio 7 d. pasaulis pažymėjo Tarptautinę Aviacijos dieną.Ta ptoga sveikinu visus grupės narius ir siūlau susipažinti su įdomia asmenybe. Sutrumpintas mano interviu su Vida Baltrušaitiene, spausdintas “Aviacijos pasaulyje” 2002 m. Kaip sveikinimą siūlau pasiklausyti nuostabią Nautilus Pompilius - Odinokaya ptica (Vienišas paukštis) ir pasižiūrėti puikių Buran'o nuotraukų

1988 metų lapkričio 15-osios rytą į kosmosą iškeliavo raketa “Energija”, nešdama ant savo nugaros daugkartinio naudojimo kosminį laivą “Buran”. Kosmose atsiskyręs nuo raketos, “Buranas” apskriejo Žemę ir po 140 minučių pradėjo nusileidimą. Pasiekęs 110 km aukštį, laivas įėjo į tankiuosius atmosferos sluoksnius. Atėjo laikas patvirtinti savo gyvybingumą 38 tūkstančiams keramikinių izoliacinių plokštelių, kurios dengė “Buraną”. Jos išlaikė 1200 laipsnių karštį. Nuo laivo paviršiaus atsiskyrė tik 4 plokštelės (amerikiečiai nurodo, kad 5). “Buranas” egzaminą išlaikė. Tokie ir panašūs pranešimai mirgėjo to meto spaudos pirmuosiuose puslapiuose. Lietuva liūdėjo praradusi paskutinę galimybę turėti savo kosmonautą. Kaip paguodą jam, Rimantui Stankevičiui, buvo patikėta ore sutikti iš kosmoso grįžtantį “Buraną” ir palydėti jį iki nusileidimo tako Baikonuro aerodrome. Lakūnams bandytojams buvo pasakyta: “Be kelių sėkmingų automatinių bandymų, žmonės neskris”. Laivo vado vietoje į kosmosą skrido fotokamera.

¤nėraAš sužinojau ir kitą versija, kodėl “Buranas” pirmajam skrydžiui į kosmosą pakilo be ekipažo, todėl ir pasakojimą pradėjau nuo termoizoliacinių plokštelių. Net dabar jokiame internetiniame portale nerasite informacijos, kuo gi pranašesnės buvo sovietinės plytelės už JAV erdvėlaivių ir kad tik dėl to skirtumo įvyko tragedija ir žuvo visas amerikiečių astronautų ekipažas. Tik keli žmonės Lietuvoje žinojo, kas buvo plytelių gamybos technologijos autorius ir kur jos buvo gaminamos. 1981 metais, kai amerikiečiai į kosmosą pakėlė savo pirmąjį daugkartinio naudojimo kosminį lėktuvą “Kolumbija”, Maskvos aviacijos institutas 8-niems Sąjunginiams tekstilės institutams davė užduotį rasti būdą, kaip sudaigstyti 3 cm storio neaustinę medžiagą (panašią į veltinį). Vienas iš tokių institutų buvo Kaune, o laboratorijai vadovavo siuvimo technologė Vida Baltrušaitienė, todėl ir Maskvos užduotį įveikti teko jai. Tuo metu Sąjungoje sudaigstyti tokio storio medžiagą mechaniniu būdu buvo neįmanoma, ir Vida pradėjo siuvimo mašinos, kuri pajėgia persiūti bent jau 1 cm storio audinio sluoksnį, paieškas. Moteris nuvažiavo į Aukštuosiuose Paneriuose buvusią pluošto gaminių gamyklą, ten vienas iš cechų siuvo gūnias arkliams – daigstė 1 cm storio veltinį. Vidai pavyko įkalbėti gamyklos vadovybę paaukoti vieną iš mašinų “sulaužymui” ir su jaunu auksiarankiu meistru Petru ėmėsi darbo: ką išpjovė, ką privirino, ką prailgino, ir palengva daigstomos medžiagos storis didėjo. Kauniečiai konkursą laimėjo, ir Vida buvo pakviesta dalyvauti kosminio laivo “Buran” projekte. Darbas truko 8 metus. Apie tai žinojo vienintelis instituto direktorius. Abiem buvo suteikti antri slaptumo laipsniai. Buvo įkurta spec. laboratorija, kurioje Vidos vadovaujami dirbo aštuoni žmonės. Į Kauną iš Dimitrovogrado gabeno itin slaptus konteinerius su nedaigstytu ir chemikaluose nemirkytu stiklo ar anglies pliošto veltiniu. Laboratorijoje tik susiūdavo ir vėl išveždavo atgal. Išlaidos buvo didžiulės, ir galiausiai kauniečiams buvo patikėtas visas termoizoliacinių plytelių gamybos procesas. Iš Pamaskvėje esančios “Himvolokno” gamyklos atveždavo neapdirbtą pluoštą, o Kaune jį perveldavo, “Kauno audiniuose” praleisdavo per kalandras (du besisukančius volus-presus) ir sudaigstytus išveždavo tiesiai į Tušino aviacijos gamyklą bandymams. “Burano” konstruktoriai turėjo “Shatl” termoizoliacinių plytelių pavyzdžius, žinojo kokie reikalavimai joms keliami (nepralaidžios drėgmei, šilumai, lengvos ir patvarios), o kaip jas tokias padaryti – Vidos laboratorijos darbas. Taip “gimė” dešimt kolektyvinių išradimų, buloninė medžiaga lietpalčiams ir daug kitų naudingų dalykų... Kosmoso programoms Tarybų Sajunga pinigų negailėjo. Vienos “Burano” bandomosios termoizoliacinės 42x42x3,5 cm gabaritų plytelės gamyba kainavo 1800 rublių. Tai pasakiusi, ponia Vida užduoda man retorinį klausimą: “Ar pameni, kokie tuo metu buvo inžinierių atlyginimai?”

Vida laisvalaikiu sumodeliavo naujus kosmonautų darbinius kostiumus ir kosminis centras juos patvirtino, o siuvo juos Kauno tekstilės institute, kuris jau tuo metu gamino ir visą kosmonautų apatinį trikotažą. Bet grįžkime prie plytelių ir kodėl, pasak ponios Vidos, “Buraną” pirmame skrydyje į kosmosą valdė automatinė nusileidimo sistema. Šiluminė izoliacija reikalinga dideliais greičiais atmosferoje kylant ir leidžiantis atsiradusios trinties su oru šiluminei energijai sugerti ir neleisti kosminiam objektui perkaisti. Nors 1981 metais “Kolumbijai” įeinant į atmosferą, buvo sužinota, kad šiluminė energija praktiškai 25% mažesnė už paskaičiuotą, ir tai leido amerikiečiams kituose skridimuose beveik puse tonos sumažinti šiluminę izoliaciją, “Burano” konstruktoriai “apklojo” savąjį aparatą bemaž trigubai storesniu sluoksniu iš išorės ir vidaus. Dėl per didelio svorio saugumo sumetimais buvo atsisakyta ekipažo su sunkia amunicija, reikalinga kosmonautų gyvybinėms funkcijoms ir saugumui užtikrinti.

Mano vaizduotėje buvusios keramikinės plytelės, panašios į vonios sienų plyteles, subyrėjo, kai paėmiau į rankas niekuo nuo veltinio nesiskiriančio jau sudaigstyto pluošto plokštelę, vieną iš tų, kuriomis kauniečių dėka buvo apsaugotas “Buranas”. Lengva, lanksti, persiūta centimetriniais dygsniais. Bet jų, įvairaus dydžio ir storio buvo per 38 tūkstančius. Netrukus po “Burano” skrydžio Lietuvoje gimė Sąjūdis. Sąjunginio pavaldumo Kauno tekstilės institutas pirmasis Lietuvoje perėjo į respublikinį pavaldumą. Visi ryšiai su kosmosu nutrūko. 1991 metų pradžioje skambutis iš Maskvos pranešė, kad Vidai ir dar porai kolegų paskirti III laipsnio Darbo šlovės ordinai už termoizoliacinių medžiagų sukūrimą kosminiam laivui “Buran” ir apdovanojimas įvyks Kremliuje. Lietuvą draskė sausio įvykių skausmas, ir visi trys nutarė ordinų neimti. Taip baigėsi Vidos kosminė epopėja. 14-os išradimų ir 9-ių mokslinių straipsnių (duomenys 2002) autorė 9 metus vadovavo vienai didžiausių tuo metu Lietuvoje UK siuvimo įmonių “E.Walters Baltic” Prienuose. Tik praėjus 10-čiai metų nuo darbo sutarties su kosminiu centru nutraukimo, Vida man papasakojo savo aviacinę istoriją.

Janina Leonavičienė

¤nėraŠiuos pranašiškus žodžius ištarė XIX a. viduryje keistuolis, suprojektavęs pirmąjį Lietuvoje skraidantį aparatą “Žemaičių garlėkį”. Spalio 24 d. Respublikos aviatoriai ir menininkai paminėjo filosofo ir aviacijos pradininko Lietuvoje 200-ąsias gimimo metines. 1851 m. Kauno gubernijos spaustuvėje lenkų kalba buvo išspausdinta nedidelė knygelė “Parolot žmuidzina” Z swobodnej mysli Aleksandra Hryszkiewicza (“Žemaičio garlėkis” Laisvos minties bruožas).

Kauno teismo rūmų tituliarinis patarėjas Aleksandras Griškevičius į Viekšnius atvyko gyventi 1860 m. (kituose šaltiniuose nurodomi 1861 m.). Teismų persekiotas dėl nepilnametės dukros, pabėgusios su meilužiu iš namų, kaltinimo kraujomaiša, dėl įtarimo gimnazijos laikais rezgus pasikėsinimą į Rusijos caraitį, bažnyčios persekiojamas dėl laisvamaniškų filosofinių straipsnių, mažą Žemaitijos miestelį pasirinko dėl dvejų priežasčių: kitur jo neįsileido, o daugiataučiame ir įvairių tikėjimų mieste atsirado vietos ir dar vienam keistuoliui. Be to, Griškevičiaus žmona po jos tetos mirties čia paveldėjo Valanskų dvaro trobą, pačiame miestelio centre, netoli Aleksandravičiaus vaistinės. Galbūt Aleksandras tikėjosi, kad trys žvaigždės mėlynėje miesto herbe jį priartins prie dangaus, o viekšniškiai nepasmerks jo pašaukimo būti pirmuoju skraidančiu žmogumi ne tik Žemaičiuose, bet ir Lietuvoje. ¤nėra

Prieš penketą metų aplankiau buvusį ilgametį Viekšnių vidurinės mokyklos direktorių Algirdą Gedvilą, Lietuvos nusipelniusį mokytoją, garbės kraštotyrininką, A. Griškevičiaus muziejaus įkūrėją (1981m.). Medžiagą surinkti apie šį iškilų ir nelaimingą žmogų buvę sunku, prisiminė mokytojas, nes, pasak vaistininko Aleksandravičiaus, iškart po Griškevičiaus mirties į jo namus atskubėjęs klebonas Ruportas Bartkevičius su parapijos maršalka išsinešęs ir sudeginęs visus talentingojo oreivio ir filosofo rankraščius ir archyvą. “Nenuostabu, - pasakojo mokytojas, - nes tremtinio pasirodymas Viekšniuose klebonui sugadino daug kraujo. Bedievis, užsidaręs, išpažinties neina, o klebonui įsakyta jį sekti. Kaip? Lakstyti su vaikėzais paupiais paskui į arklius įkinkytą aitvarą? O dar nesuprantamas vyskupo Valančiaus elgesys”: “...Jūsų Ekscelencija paliepėte išmokėti 30 sidabro rublių mano parapijoj gyvenančiam, savo oreivystės bandymais garsėjančiam bedieviui Aleksandrui Griškevičiui. Savo parėdymą Jūsų šviesybė paaiškinot, kad atseit tegu žmonės galvom eina, nuo stogų ar medžių šokinėdami skraido, net susikoliečina, tik tegul arielkos negeria, pijokystę pameta. ... o kaip girdėjau ir savo akimis mačiau, tasai Griškevičius į taurelę nespjauna. Trisdešimt sidabro rublių užtektų keliems sieksniams šventoriaus tvoros, naujoji Viekšnių bažnyčia be jos, lyg kokia pasileidėlė be sijono. Viekšnių klebonas Bartkevičius.”¤nėra

Senose Viekšnių kapinėse nesunkiai randam aviatoriaus kapą. Nepelnytai užmiršto aviacijos pradininko amžino poilsio vieta nebuvo prižiūrima ir laikui bėgant užmiršta. Sklandymo entuziastas, vėliau ilgametis Prienų aviacijos gamyklos direktorius Vytautas Pakarskas 1968 m. organizavo sklandytojų ekspediciją į Viekšnius, apklausė senuosius gyventojus ir pagal aštuoniasdešimtmetės O. Borusaitės, dalyvavusios Griškevičiaus dukros laidotuvėse, liūdijimą nustatė tikrąją kapo vietą. Antkapinio paminklo, pastatyto 1980 m., autorė - Paminklų konservavimo-restauravimo instituto architektė I. Barauskaitė. Ji virš didelio laukų akmens iškėlė vėtrungę – žemaičių garlėkį.

Griškevičiaus gyvenimo literatūrinę versiją aprašė ilgus metus archyvuose rinkęs informaciją apie jį VPU dėstytojas Vytautas Martinkus knygoje “Negesta žvaigždė paukščio pėdoje”. Prieš Naujus Metus išvysime antrąjį, redaguotą, šios knygos leidimą.

¤nėra

Akmeniškis menininkas Antanas Adomaitis suprojektavo du pastatus, primenančius garsųjį Žemaičių garlėkį. Žiūrint į projektą, atrodo, kad tai nešgyvendinama, bet pagal nuotraukos dešinėje matomą projektą jau baigiamas pastatyti Akmenės sklandymo klubo administracinis pastatas. Antrąjį pastatą menininkas norėtų matyti Viekšniuose vietoj visiškai baigiančios savo dienas Valanskų trobos, dabartinio muziejaus.

A. Griškevičiaus 200 gimimo metinių paminėjimas baigėsi Viekšnių kultūros centre Kauno aviacijos muziejaus darbuotojo G. Ramoškos paskaita apie garbiojo aviacijos pradininko gyvenimo ir darbo, bei viso pasaulio aviacijos (iki Griškevičiaus) raidos apžvalga.

¤nėra

Renginį organizavo ilgametis Akmenės sklandymo klubo viršininkas, buvęs seimo narys ir Lietuvos aeroklubo prezidentas Klemas Inta ir Viekšnių miestelio kultūros darbuotojai.

Daugiau: www.lizdas.lt/aviacija/lietuva/grishk.htm

Spalio 24 d. Viekšniuose, Mažeikių rajone įvyks aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus 200-ųjų gimimo metinių paminėjimas. 12 val. visi galintys atvykti kviečiami rinktis į memorialinį muziejų Viekšniuose, Akmenės g. 10 (šalia centrinės miestekio aikštės). Susipažinę su ekspozicija, aplankysime Griškevičiaus kapą senosiose kapinėse, po to Viekšnių kultūros centre įvyks atminimo popietė. Pranešimą skaitys Lietuvos aviacijos muziejaus atstovas.

Pirmasias nuotraukas į grupės geriausias atrinkau pati savo nuožiūra, kaip pavyzdžius, kokios yra tinkamos ir kokios kokybės aviafoto norėčiau matyti. Aviacinių nuotraukų e.foto portale yra tikrai nemažai, todėl gal reiktų pereiti prie dviejų balsų atrankai į geriausiųjų galeriją?