Ieva Budzeikaitė: „Nebijau kažkur užsilipti, išsipurvinti, pažiūrėti netikėtu kampu“
2016.09.29  Straipsniai:  Fotografų pristatymai  3 4431
 
Ievos Budzeikaitės nuotraukos  

Mergina, fotografuojanti kariuomenę — galbūt daugeliui tai ir nėra įprastas derinys, bet ir pati Ieva tikrai nėra paprasta mergina. Tam, kad užbaigti fotopasakojimą, ji tris kartus trenkiasi per pusę Lietuvos į ten, kur iš pratybų ar pamokymų grįžta dalinys. Tam, kad sukurti ciklą, ji nebijo įsilieti į gana uždaras ar egzotiškas tikinčiųjų bendruomenes ar laukti tinkamų kadrų kad ir pusę metų.


Ievos darbai buvo eksponuojami 12-oje parodų, fotografė nuo 2012-ųjų kasmet dalyvauja ir „Lietuvos spaudos fotografijos“ konkurse, kuriame šiemet laimėjo net du „Auksinius kadrus“ — „Kariuomenės“ ir „Reportažo“ kategorijose. Taip pat šiemet bei pernai laimėta ir Tado Dambrausko fotokonkurse, kategorijoje „profesionaliausias kadras“.

Tad, tęsiame įdomiausių jaunų fotografų pristatymą, ir  kalbamės su Lietuvos kariuomenės fotografe, spaudos fotografe Ieva Budzeikaite.

Turbūt tradicinis klausimas, neišvengiamas kiekvienam fotografui — kaip prasidėjo Tavo kelias į fotografiją?

Labai norėčiau turėti istoriją, kuri prasidėtų „mano senelis buvo fotografas, ir kai buvau vaikas, jis mane vesdavosi į laboratoriją...“. Bet iš tiesų mano šeimoje nebuvo nė vieno fotografo.

Esu iš tos kartos, kuri pradėjo jau nuo skaitmenos. Ir viskas prasidėjo labai paprastai — tėtis iš užsienio parvežė fotoaparatą, su kuriuo pradėjau kaip ir visi — nuo debesėlių, gėlyčių ir draugų portretų. Bet ilgainiui pasidarė visai įdomu —  gal ir todėl, kad paauglystėje lankiau dailės mokyklą ir visada galvojau, kad ateityje piešiu, visada buvau linkusi į menus.

Bet galiausiai nusipirkau fotoaparatą, jau veidrodinį — „Nikon D40“ — ir čia atėjo laikas, kai jau reikėjo galvoti, kur reikės studijuoti ateityje. Kai dešimtoje klasėje jau  pradėjau galvoti apie fotostudijas, niekas rimtai į tai nežiūrėjo —nebuvau iš tų, kuri be fotoaparato neišeina iš namų.

Baigusi mokyklą, iškart išvažiavau dirbti į užsienį. Ir ten, dirbant monotonišką darbą, galvoje sumaištis vis didėjo, galvojau — tai kas dabar bus? Jei ne fotografija, tada kas?
Negi ir liksiu žuvų darinėti? Po nesėkmingo bandymo įstoti į universitetą Anglijoje, įstojau čia – Lietuvoje, į Vilniaus dizaino kolegiją ir jau pirmaisiais mėnesiais supratau, kad tai yra TAI, ką tikrai noriu daryti.

O dirbti fotoagentūroje pradėjau dar besimokydama antrame kurse, ir man tai buvo labai gerai — dirbi tai, ką mėgsti, ir už tai dar gauni pinigus. Super! O po metų man pasiūlė pereiti į Krašto apsaugos ministeriją — ir pradėjusi dirbti ten, supratau, ko tikrai nenoriu daryti — fotografuoti vietines įžymybes prie sienelės, austrių valgymo vakarėlių ir visko, kas netikra, todėl – neįdomu.

Šauktiniai autobusu vyksta į mokomąjį pulką, kuriame atliks 9 mėnesių tarnybą.  
Šauktiniai autobusu vyksta į mokomąjį pulką, kuriame atliks 9 mėnesių tarnybą.



Ar fotografavimas kariuomenei skiriasi nuo fotografavimo naujienų agentūrai?


Kariuomenėje man nėra nieko, ką reikėtų fotografuoti sukandus dantis, tad tam tikra prasme – žinoma, kad skiriasi. Jei neieškosi temų ir kažko naujo, jau bent po dvejų metų pradėsi jausti rutiną ir imsi pastebėti, kaip viskas sukasi ratu — tie patys renginiai, tos pačios pratybos, tik kiti veidai, bet tai turi mažiau įtakos. Kartais atrodo, kad nieko naujo jau nenufotografuosi. Bet užtat koks džiaugsmas grįžti į poligoną po ilgesnės pertraukos — visai kitaip pradedi į kasdienį darbą žiūrėti!

Pati tarnavai savanore, tris mėnesius. Ar tai kaip nors pakeitė tavo fotopožiūrį į kariuomenę, jos kasdienybę?

Ne, visiškai ne. Bet galbūt labiau supratau, ką man reiškia pati fotografija. Per dieną prieš akis pralėkdavo šimtai kadrų — ir čia geras būtų, ir čia... o kokia dabar šviesa! O čia kaip žaviai karys smigęs ant kuprinės, kol instruktorius nemato! Visur matai kadrus, ir gailiesi, kad fotoaparato neturi.

Eidama į tarnybą, galvojau — va, bus proga pailsėti nuo fotografijos. Bet tarnyba man padėjo suprasti, kad iš tiesų man nereikia poilsio nuo fotografijos. Po priverstinės pertraukos į savo darbą pradėjau žiūrėti visai kitaip.



Internetas smarkiai pakeitė žiniasklaidą — laikraščių laikais naujienos greitis buvo daugmaž viena diena, o dabar — valandų, net minučių reikalas. Kaip manai, ar internetas įtakoja ir reportažinę fotografiją?

Žinoma. Kaip dabar yra su fotonaujienomis — kažką nufotografuoji ir per pirmas penkias minutes turi kažką atiduoti redaktoriams. O būna, vėliau žiūri — nufotografai tik patį faktą, bet juk ir taip galėjau, ir anaip. Dabartinėje interneto lemiamoje žiniasklaidoje nebeieškai kadro.

Per paskutinius tris dešimtmečius fotografijos technologija evoliucionavo itin greitais žingsniais: iš juostos į skaitmeną, iš dedikuotų aparatų į multifunkcinius telefonus. Kaip tai vertini? Tai tampa tik žaidimu, ar vis dėlto tai naudinga?

Žinoma, tai yra naudinga. Šiuolaikiniai telefonai jau mažai skiriasi nuo mėgėjiškų.

Pati telefonu fotografuoju mažai, tik buitines gyvenimo detales, daugmaž į „Instagramą“.  Užtat su nuostaba žiūriu į Ramūno Danisevičiaus nuotraukas, ir galvoju — kaip? KAIP jis tai padaro? Man jis fotografijos genijus (juokiasi).

Bet nepritariu telefonų naudojimui profesionalioje žiniasklaidoje — tiems minėtiems pirmiesiems kadrams, žinoma, gerai, bet būta atvejų, kai naujienų portalas įdėjo vaizdo įrašą iš Kovo 11-osios eitynių su negana to, nesufokusuotu vaizdu, bet dar ir neteikiančiu jokios informacijos apie tai, kas ten vyksta. Tikrai, kažkas ir filmus su telefonais filmuoja, bet kaip bebūtų, profesionalių fotoaparatų jie kol kas tikrai neaplenks, tad mano galva, telefonu fotografuoti tada, kai daugiau nieko kito po ranka neturi.


Ko niekada nefotografuotum?

Pirmas į galvą šaunantis dalykas — mada. Kai studijavau fotografiją, turėjau labai dėkingą programą, kuri apėmė ir taikomąją fotografiją, ir trumpais kursais mes išbandėme labai daug krypčių. Ir mados fotografija man buvo tikras peilis.

Ko tikrai dar nemėgstu, tai studijinės fotografijos ir dirbtinos šviesos. Galimas daiktas, taip yra todėl, kad paprasčiausiai nemoku jomis naudotis (juokiasi). Daug kas iš mūsų sako — ai, kam čia ta blykstė, reikia natūralią šviesą išnaudoti! Kodėl taip sakom? Nes nemokame su ta blykste elgtis! Moki pasukti į vieną pusę, į kitą — ir viskas, o mokėti tikrai reikėtų, bet kol kas ir netraukia.

Sakei, kad tau nereikia poilsio nuo fotografijos, bet ar nepasitaiko pervargimo?

Aišku, būna. Manau, tai yra normalu — kartais pervargsti, perdegi. Juolab, kad gal nuskambės kaip per gera nuomonė apie save, bet aš labai siekiu maksimumo — darau tai, ko manęs ir neprašo, neliepia. Darau, einu, lendu, susirandu sau veiklos, bet ilgainiui suprantu, kad per daug iš savęs reikalauju ir žinoma – pavargstu, nebesugebu savęs motyvuoti.

Ir kartais nuovargis akivaizdžiai matosi iš nuotraukų (nes atlikti savo darbą vis tiek reikia) — kartais būna, kad nesinori net savo autorystę minėti. Bet tada per kokių porą savaičių pailsiu ir vėl degu savo darbu.

Šarvuočio M113 vairuotojo kursas. Rukla  
Šarvuočio M113 vairuotojo kursas. Rukla


Koks Tavo kurtas fotociklas buvo sunkiausias ir kuris — smagiausias?

Sunkiausias — religijos. Tai buvo mano diplominis darbas, kurį kūriau pusę metų, ir tai labai išvargino. Paaiškėjo, kad man labai sunku dirbti prie ilgai besitęsiančių projektų. O iš pradžių norėjau apimti dar ir daugiau bendruomenių — tik laimei, laiku suvokiau, kad nepakaks laiko. Labai ilgai trunka derinimai, visi važinėjimai, o ir susibendrauti reikia, suprasti juos kaip žmones, kaip bendruomenę tam, kad darbas vyktų sklandžiau, kad fotografijų herojai priprastų prie fotoaparato.

O projektas, kuriuo labiausiai didžiuojuosi — „Patrulio kursas“, kuris pateko ir į „Lietuvos spaudos fotografiją 2016“. Dirbau prie jo daug ir padariau viską, ką galėjau. Dirbta buvo ilgai, viską sufotografavau per begalę kartų ir paskutinių dviejų-trijų kadrų laukiau pusę metų.

Tam, kad fotografijos būtų gyvos – reikėjo su jais visur lakstyti. Miegodavau su jais viename kambaryje, eidavau į žygius, gal ne tiek, kiek jie, ne 30 kilometrų per parą, bet instruktoriai juokėsi, kad praktiškai ir pati tuoj užsitarnausiu Patrulio antsiuvą, nes šį kursą fotografavau jau trečią kartą — kiekvieną kartą vis nepavykdavo jo užbaigti taip, kaip norėjau.

Kartą viename poligone teko su jais nakvoti ir apleistame pastate, apsidangsčius plokštėmis — kad išvengti vėjo ir šalčio. Man atrodo tai buvo pirmas kartas, kai pilnai suvalgiau sausą davinį — tiek buvau alkana. Bet tai buvo puiki patirtis. Kai darai tai dėl savęs, neprašydamas jokio finansavimo, nebambėdamas, jog į poligoną reikia važiuoti traukiniu ar autobusu – tada rezultatas būna geriausias. Tai yra darbas, kuriuo tikrai didžiuojuosi, o be to – susiradau puikių bičiulių. Žvalgai man kariuomenėje – artimiausi širdžiai.

Keletas akimirkų iš Patrulio kurso  
Keletas akimirkų iš Patrulio kurso

Keletas akimirkų iš Patrulio kurso  
Keletas akimirkų iš Patrulio kurso

Keletas akimirkų iš Patrulio kurso  
Keletas akimirkų iš Patrulio kurso

Keletas akimirkų iš Patrulio kurso  
Keletas akimirkų iš Patrulio kurso

Keletas akimirkų iš Patrulio kurso. Kadras, kurio laukiau pusę metų. Kai kurso klausytojai pagaliau grįžta į pulką, juos pasitinka kolegos, instruktoriai ir kiti Patruliai.  
Keletas akimirkų iš Patrulio kurso. Kadras, kurio laukiau pusę metų. Kai kurso klausytojai pagaliau grįžta į pulką, juos pasitinka kolegos, instruktoriai ir kiti Patruliai.



Pakalbėkime apie pradedančius fotografus. Kokias dažniausias jų klaidas pastebi — išskyrus technines?

Manau, komunikacija. Aš visada prisimenu save — prieš penkerius metus prieiti prie nepažįstamojo arčiau ar išvis paprašyti, kad papozuotų, būdavo problema.

Prisimenu, kai vadovaujant Vidmantui Balkūnui, pradėjau savo praktiką, ir jis man pasiūlė skurdo temą. Dirbau dar su tuo pačiu „Nikon D400“, ir kartą einu, žiūriu — benamis. Na ką, reikia nufotografuoti? Tai aš iš toli iš toli, per aplinkui, su didžiausiu vaizdo pritraukimu, ir dar galiausiai, berods apkirpau kadrą. O fotografuojant mintys — „O Dieve, man atrodo, pamatė kad fotografuoju!”

O po dvejų metų jau buvo kitaip — prie bažnyčios mane susistabdo elgeta, prašantis išmaldos. Žiūriu į jį ir galvoju — hm, būtų gerai iliustracijų pasidaryti (kaip tik buvo prasidėjęs draudimas elgetauti). Tai ir sakau — „žinokit, man reikia kelių nuotraukų, ar galėtumėt papozuot?“ „Taip, tik gal be veido“. Tai nuėjau į parduotuvę pinigų išsikeisti, dar bandelę jam nupirkau — ir nufotografavau, žinoma. Ir iki šiol gatvėj susitikę pasisveikinam, pakalbam.

Tad tokios komunikacijos, manau, pradedantiesiems labiausiai ir trūksta. Visi mes esame žmonės ir nereikia vieniems kitų bijoti.

Reikia bendrauti, ir daug dirbti. Pati buvau mokyta, kad pradžioje nereikia nieko pernelyg tikėtis, todėl tik džiaugdavausi, jei kas pirmaisiais kartais bent jau pasisveikina. Dabar juokinga, bet viską daug labiau įvertini — kai išspausdina pirmąją fotografiją, kai gauni už ją pirmąjį honorarą, kai siunčia į sudėtingesnius fotografavimus – reiškia, pasitiki.

Manau, siekti tikslo galima mažais žingsniais. O jie dar ir džiugina.

Riaušių malšinimo pratybos Klaipėdoje.  
Riaušių malšinimo pratybos Klaipėdoje.


Ar pastebi, kad lietuviai — kaip reportažinės ar gatvės fotografijos personažai, modeliai — kuo nors skirtųsi nuo kitų šalių atstovų?

Deja, nesu ta, kuri daug keliauja, bet vis prisimenu sesers, kuri gyvena Londone, pasakojimą. Ten, sako ji, negali taip imti ir viešumoje žmonių fotografuoti. Lietuvoje pas mus irgi sunkoka, bet gal labiau dėl to, kad čia žmonės kuklūs — „ai, aš negražus, kam čia reikia“ — o Anglijoje jie savo privatumo žiūri labai agresyviai.

Ir man buvo toks atvejis, kai lankiau draugę Anglijoje, su ja ir jos draugu vaikščiojome po parką, o ten prie upelio sėdi toks tipiškai angliškas berniukas, su languota kepure, atraitotom kelnėm — toks tipiškas mažas anglas, kurio tiesiog negali nenufotografuoti.

Pradedu fotografuoti — telefonu, paskui dar juostinį fotoaparatą išsitraukiau, o draugės vaikinas britas baksnoja jai į alkūnę ir klausinėja, ką aš čia išdarinėju. Ji ramiai aiškina, kad fotografuoju, o jis pradeda stresuoti, atseit, kaip taip galima — taip imti ir fotografuoti, o ypač vaiką?

Baigėsi tuo, kad pasiėmiau to vaiko tėvų kontaktus ir su jais pasidalinau gražia jų vaiko nuotrauka.

O dėl lietuvių... na, dar galima pasižiūrėti, kokios nuotraukos patenka į viešą erdvę. Neminėsiu vardų, bet yra fotografų, kurie viešina nuotraukas, kur iš po krūmo nufotografavę, veidų neužtušavę, akivaizdžiai tyčiojasi. Sutinku, kad gatvės fotografija gali būti juokinga, šmaikšti, bet ar žeminanti? Nemanau. Savęs tokios internete matyti irgi nenorėčiau. Natūralu, kad nenori ir kiti.

Nepažįstamojo portretas, Anglija.  
Nepažįstamojo portretas, Anglija.


Kokia fotografijos kryptis Tau atrodo sunkiausia?

Režisūrinė fotografija. Buvo man vienas atvejis — klausia, kodėl tu pasirinkai kariuomenę fotografuoti, reportažą? Galėjai gi ką nors lengviau pasirinkti, pavyzdžiui, vestuves?

Bet pala, kodėl manoma, kad vestuves fotografuoti yra lengviau? Aišku, kai dirbi su tuos keletą metų, tada jau atmintinai žinai visą, bet vis tiek nemanau, kad tai lengva. Nei viena fotografijos kryptis nėra tokia, kur nieko nereikia daryti, tik „spausti mygtuką“, kaip jau įprasta sakyti tarp tų, kurie su fotografija neturi nieko bendro.

O man atrodo kaip tik lengva su reportažu: nereikia nieko režisuoti. Atėjai, nufotografavai, išėjai — bet žinoma, ši sritis irgi turi savo specifiką. Greičiausiai, dirbdama su režisūra sakyčiau, kad reportažas yra itin sudėtingas žanras. Įdirbio reikalas, matyt.

Kaip tau atrodo, ar tarp spaudos fotografų egzistuoja konkurencija? Ne ta, skatinanti tobulėti ir kurti, bet ta negatyvi?

Deja, bet taip. Yra visokių fotografų — ir tų, kurie kitam ne trukdys, o tik padės — tokie dažniausiai yra iš vyresnės kartos — bet yra ir tokių, kurie dar neseniai buvę draugais, dabar jau fotografuojant alkūnėm stumdysis ar tavo nesėkme pasidžiaugs, ar už nugaros pradės aiškinti, kokie tavo darbai netikę.

Nežinau, kodėl taip yra ir kodėl kolegos piktybiškai konkuruoja. Mūsų tiek nedaug ir taip norisi pasidalinti idėjomis, mintimis, planais, pasitarti, padiskutuoti, bet iš tiesų ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti tokius žmones, kuriais tikrai galiu pasitikėti.

O žiūrint per fotokūrybą, ar matai skirtumą tarp jaunesnės ir vyresnės kartos fotografų?

Jaunesni, mano akimis, yra daugiau kaip amatininkai. Žinoma, kad nekalbu apie visus, o net ir tarp vyresnės kartos fotografų turiu tik keletą favoritų, tad turėti daugiau nei vieną fotoaparatą ir 7 skirtingus objektyvus dar nereiškia būti geru specialistu. Kitiems ir telefono užtenka, kad aikčiotum žiūrėdamas į rezultatą.

Vyresni, savo laiku fotografavę su juosta, kadrus mato visai kitaip — ir pačią fotografiją kitaip vertina. Pavyzdžiui, Antanas Sutkus — tokios fotografijos ir portretai yra šventė akims, o šiuolaikiniai foto projektai daugiau liūdesį ir gailestį kelia

Nors išskirčiau bičiulio ir kolegos T. Kazakevičius darbus. Labai daug įdirbio, ypač paskutinysis jo projektas – „Tai, ko nebebus“. Fotožurnalistai V. Balkūnas, Berta Tilmantaitė — žmonės, kurie ypač įkvepia.

Žinoma, fotografijos žanrai čia gerokai skiriasi, tačiau tuo kartos ir skiriasi – požiūriu ir  įdirbiu. Vardan geros fotografijos dabar retas kuris stengiasi. Labai matosi, kur yra „pigu ir išspausta“, kuriems tai tik darbas — tai matosi rezultate.

Kliūčių ruožas 'Vilko takas'  
Kliūčių ruožas 'Vilko takas'


Kaip pati apibūdintum, kuo tavo darbai labiausiai išsiskiria iš kitų fotografų fotografijų?

Sunku pačiai pasakyti. Iš savęs reikalauju daug ir galiausiai vis tiek būnu nepatenkinta tuo, ką padariau, tad nesiverčia liežuvis savo fotografijas vadinti „išskirtinėmis“. Bet darbas ir bendravimas su kitais fotografais išmokė mane ieškoti kitokio kampo. Nebijoti kažkur užsilipti, išsipurvinti, pažiūrėti į viską kitu kampu.  Čia turbūt vieno iš mano mokytojų — V. Balkūno — įtaka.

Kalbino Adomas Rutkauskas ir Marius Matulevičius


eFoto.lt rubriką „Fotografų pristatymai“ 2016 metais remia
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (www.srtfondas.lt)

Komentarai
Turinys
  • Hermis
    Hermis 
      2016.10.03, 18:56, rašė:

    geros fotografijos, maladiec

     

  • ZKUP
    ZKUP 
      2016.10.04, 21:35, rašė:
    Patiko nuotraukos! Kažkas jose slypi :)
  • algesas
    algesas 
      2016.10.07, 18:28, rašė:
    Labai geros foto.

Iki birželio 2 d.   fotobites.lt siūlo net  30% nuolaidą!

  Gera proga atsispausdinti nuotraukas kokybiškai ;) Nuolaida galioja:
30x21 cm Fotoknygoms Visiems Kalendoriai

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti