Islandiška pasaka
2012.08.30  Straipsniai:  KelionėsJūsų straipsniai  4 3388
 
Vaizdas nuo Brennisteinsaldos kalno viršūnės  
Matei, patyrei, fotografavai? Atsiųsk pasakojimą į eFoto konkursą! Plačiau: www.efoto.lt/naujienos/pasakojimu_konkursas_mano_keliones_is...

Skaitykite, nauja istorija.
Toli toli, už žaliųjų kalvų, auksinių kopų ir neramios Baltijos jūros,  peršokusi Skandinavijos milžinus ir perskrodusi Atlanto platybes, iš žemės gelmių gimusioje saloje gyveno vilkas pilkas...

Jis gyveno labai ramiai ir taikiai ir, nors buvo išsiilgęs vešlių miškų, turėjo stogą virš stačių ausų, minkštą patalą pasidėti uodegai ir rožines sienas kailiui apsaugoti nuo liūčių. Jam niekada nieko netrūko. Maisto buvo į valias, o desertui visada galėjo pasikepti kartu gyvenančią mažą putlią mergaitę. Jam netrūko draugijos. Jo geriausias draugas buvo žilabarzdis juodas Labradoro retriveris.

Islandijos upės yra vienos švariausių pasaulyje  
    Vieną vėjuotą vasaros dieną vilkas pilkas pradėjo galvoti apie šalį, kurioje apsigyveno. Jos skambus pavadinimas „Islandija“ vilkui visuomet  kėlė švelnius prisiminimus. Jis niūniavo Sigur Rós melodijas ir besišypsant pilnačiai stūgavo Bjork dainas. Jis prisiminė, kaip šalis geranoriškai palaikė Lietuvos nepriklausomybę ir iškosėjo pelenus, paralyžiavusius milijonus Europos skrydžių. Vilkas pilkas prisiminė pačią Islandijos žemę, kuri iš visų pusių kunkuliavo jėga, grožiu ir magija. Tačiau jos dideliam nusivylimui visos žinios  buvo tik teorinės ir jis niekuomet neturėjo progos užuosti šios gyvybės savo ilga nosimi. Tai labai liūdino vilką ir jo laukinė dvasia vis labiau panašėjo į šuns.

    Visgi, vienai gražiai dienai išaušus, vilkas pilkas gavo savaitę atostogų ir jas pagaliau drįso skirti didžiajam salos pažinimui. Jis ant kupros užsimetė kuprinę, pasičiupo palapinę, po pažastimi pasikišo fotoaparatą ir, nukreipęs savo šerėtą nykštį vairuotojų link, movė į Islandijos pietus. Pirma vieta, kurią vilkas pažymėjo savo nupieštame žemėlapyje, buvo krioklys, leidžiantis pažvelgti į savo vidų. Kelias krioklio link vedė per nuostabius laukus: juose vėjas žaidė su geltonom žolėm, saulė glostė vingiuotus upelius, o paukščiai nuo kalnų nešė žinias.
Seljalandsfosso krioklio apylinkės  
Seljalandsfosso krioklio apylinkės



Ši nuostabi kelionė iki krioklio, o ir galimybė pasivaikščioti po juo, pamažu pradėjo žadinti vilko dvasią, todėl atsigėręs gėlo krioklio vandens, vilkas pilkas ryžtingai pajudėjo kito krioklio link.
 Antrasis krioklys buvo gerokai didesnis, bet labiausiai vilko dėmesį patraukė dvi jame koketuojančios vaivorykštės. Vilkas net nepastebėjo, kaip visas peršlapo, o jo kamera nustojo fokusavusi.
Seljalandsfoss krioklys iš vidaus  
Skogarfosso krioklys  

    Kiek pagulėjęs ant žolytės ir apdžiūvęs, vilkas pajudėjo kelio link. Ten draugiška ispanų pora savo automobilyje padarė daugiau vietos ir pasisiūlė pavežti. Vilkui labai pasisekė ne tik dėl to, kad jiems buvo pakeliui ir kad žmonės pasirodė labai mieli, bet ir dėl to, kad šie nuvežė jį pasivaikščioti ant Mýrdalsjökullo ledkalnio „liežuvio“. Vilką didžiai nustebino nepakartojamas kraštovaizdis ir, nors suvokė, kad Mėnulyje nėra nei sniego, nei ledo, nei lavos, nei vandens, jautėsi nukeliavęs būtent į jį. Ledas tirpo, juodasis lavos palikimas būrėsi į kalvutes, o srauniosios upės šniokštė per žydruosius ledyno įskilimus.
Myrdalsjokullo ledynas  
Mormonai  

    Pamažu artėjo vakaras. Tai buvo puikiausias metas pagaliau susipažinti su raudonsnapiais mormonais, pažvelgti į vandenyno skalaujamą „arką“ ir prisėsti ant bazaltinių kolonų tarp dviejų olų.
 Tyliai palikęs savo pėdsakus juodame Viko paplūdimio smėlyje, vilkas nužingsniavo palei pakrantę, toliau nuo miestelio, kad galėtų ramiai pasistatyti palapinę ir liūliuojamas jūros užsnūsti. Tačiau netikėtai jis įžengė į žuvėdrų zoną – šios visai nebuvo patenkintos vėlyvu svečiu. Žuvėdrų buvo šimtų šimtai, jos vis kilo būriais ir kriokdamos supo ratus virš vilko galvos: kartais taip arti priskrisdavo, kad vilkas pilkas nenorom prisiminė filmą „Paukščiai“.
Bazaltinių lavos kolonų ola  
Viko miestelio žuvėdros  

    Paukščiai galiausiai leido ramiai pasistatyti palapinę ir šiltai išsimiegoti. Ryte tingiai atitraukęs palapinės užtrauktuką, vilkas nustebo išvydęs tirštame rūke paskendusį paplūdimį. Nors beveik nieko nebuvo matyti, vilką pakerėjo mįslingas grožis. Išsimaudęs jūroje, vilkas pasiryžo judėti į kitą ledyno pusę, kuri garsėja pasakiško grožio spalvomis ir lavų laukais.
Paplūdimio rūkas  
Gamtos patogumai  

Pakeliui vilkas pilkas sutiko kitą keliautoją. Šis papasakojo, kad vilko tikslas nėra lengvai pasiekiamas, nes kelias sunkiai išvažiuojamas: gausybė akmenų ir jį vagojančių upių dažnai automobiliui tampa tikru išbandymu. Nepaisant įspėjimų ir mažos vilties sulaukti pakeleivingos mašinos, vilkas pilkas visgi ryžosi judėti link tos visų išgirtos vietos. Ir nesuklydo. Jam nuolatos šypsojosi tiek saulė, tiek sėkmė. Keliaujant pamatytas kraštovaizdis buvo vertas visų pastangų. Vilkas mėgavosi laukų platybėmis, džiūgavo, kai teko kirsti upes ir vieną pats mielai perėjo, draugiškai sutikdavo vis naujas keliautojų.
Kertamos upės  
Keliai  


Eldgjos kraštovaizdis  
Eldgjos kraštovaizdis


Landmannalaugaras buvo pasiektas. Pirmiausia vilkas išvydo didelę stovyklavietę su trasų nuorodomis ir bagažo konteineriais.  Jis pradėjo pirmąjį savo žygį, deramai nežinodama, ko tikėtis. Pirmiausia jos laukė nedidelė kalva. Kopdama vilkas įkaito. Nusiėmusi savo kailiuką suprato, kad į žygį išsileido vilkėdamas suknele. Sekdama spalvotomis lazdelėmis, perėjo lavos lauką, pašokinėjo per upelius, pabėgiojo baltomis pūko gėlėmis išdabintose pievose.
Landmannalaugaro stovyklavietė  
Spalvingos Landmannalaugaro pievos  

Atėjo sunkioji dalis – kopimas. Vilkas pilkas net nenumanė, kiek teks kopti, bet kuo toliau vedė takelis, tuo darėsi aiškiau, kad žygio tikslas – 855 metrų kalno viršūnė. Vilkas slydo ant savo nepritaikytų kalnams letenėlių, kas dešimt žingsnių darė pertraukas, norėdama pasigrožėti vaizdu ir atgauti kvapą, bet galiausiai visas laimingas, pernelyg nepervargusi ir pasipuošęs suknele stovėjo ant kalno viršūnės ir, valgydamas bananą, susuktą į duonos riekę, grožėjosi vaizdais, kokių prieš tai dar nebuvo regėjęs.
Vaizdas nuo Brennisteinsaldos kalno viršūnės  
Vaizdas nuo Brennisteinsaldos kalno viršūnės


Leisdamas nuo kalno vilkas stebėjosi dar labiau. Pamatęs pakalnę jis suprato, dėl ko Landmannalaugaras giriamas dėl spalvų. Vilkas pilkas stovėjo ant Brennisteinsaldos ugnikalnio, kuris yra vienas spalvingiausių visoje Islandijoje. „Brennisteinsalda“ reiškia sieros banga. Toks pavadinimas kildinamas iš sieros versmių, nudažančių ugnikalnio šonus. Tačiau kalną puošia ir kitos spalvos: raudona nuo geležies, žalia nuo samanų, juoda ir mėlyna nuo lavos ir pelenų.
 Vilkas pilkas leidosi toliau ir smalsiai uodė iš žemės skylučių besiskverbiančius sieros šaltinius ir tirštus garus. Jam atrodė, kad kalnas taip kvėpuoja. O kai sustojo tankiausiuose garuose, nejučiomis pradėjo ieškoti trolių, nes jam atrodė, kad čia turėtų būti jų virtuvė.
Brennisteinsaldos kalnas  
Trolių virtuvė  

Vilkas taip apsvaigo nuo gyvybės, kunkuliuojančios iš spalvotos žemės, kad leidosi būti suviliojama lavos laukų ir išklydo iš spalvotomis lazdelėmis pažymėtos trasos.
Vilko pilko ir trolio šešėliai lavos laukuose  
Vilkas pilkas vėl grįžo į tą patį lavos lauką, kurį perėjo žygio pradžioje, tačiau šį kartą jis nėjo visų numintu keliu, o patraukė mažyčiu, tokių pat nuklydėlių vos pramintu takeliu, kuris tai atsirasdavo, tai vėl pranykdavo lavos labirintuose. Nors vilkas suprato, kad pasiklydo, jam visiškai nebuvo baisu, nes būtent čia jis pasijuto kaip namie. Liūliuojamas saulės, glostomas samanų, globojamas lavos ir saugomas vietoje gyvenančių trolių ir elfų, vilkas pilkas dėkojo Islandijai už jos nuostabų grožį.  Kitą dieną, keliaudamas su gražia švedų pora, maloniai pasidalijusia šiltais pietumis, vilkas pagaliau pasiekė užsibrėžtą tikslą.  Tai buvo didžioji ledyno lagūna. Vilkas negalėjo atsigrožėti lagūnos grožiu, tačiau kartu jam buvo liūdna, nes suvokė šio grožio laikinumą. Ledynas tirpsta ir jo žydra spalva nyksta.
Verdami pietūs prie kelio poilsiavietės  
Jökulsárlóno ledyno upės lagūna  


Visgi lagūna kunkuliavo gyvybe. Turistai plūdo į mašina-valtį, ruonis laužė ledus, upės srovė vis naujino kraštovaizdį, o paukščiai medžiojo liaupsindami fotografus.
Mašina-valtis turistams plukdyti  
Ledyno upė  
Medžiojantis paukštis  
Grobio dorojimas  

Vilkas pilkas žinojo, kad Jökulsárlónas yra ne vienintelė ledkalnių lagūna, todėl, kai  grįždamas iš rytų atgal į pietus  pamatė posūkį su neaiškia nuoroda, jis vis dėlto išdrįso pasiprašyti būti išleidžiamas iš automobilio ir lėkti per plačius laukus nežinomybės link. Vilko intuicija neapgavo. Prieš jo mėlynai pilkas akis atsivėrė ledyno ežeras. Priešingai nei didžiojoje lagūnoje, čia laikas buvo sustojęs. Vakaras leidosi į jaukią, tylią ir ramią ledo areną. Vilko dvasia nurimo.
Fjallsárlóno ledyno ežeras  
Fjallsárlóno ledyno ežeras


Kitą rytą vilkas pilkas pietavo ant skardžio, kybančio virš didžiausio Europos ledyno. Į duonos riekę susuktu bananu ir jogurtu. Daug vilkui nereikia, juk visuomet galima užkrimsti mėlynių, ar, užsikūrus laužą, išsivirti grybienės. Nors vilkas ir svajojo įkopti į aukščiausią šio kalno viršūnę, visgi žvelgdamas į tolius, kur ledynas sutinka vandenyną, suprato, kad padarė viską, ką susiplanavo ir pamatė tai, apie ką net nedrįso svajoti.
Vatnajokudlio nacionalinio parko kraštovaizdis  
Vatnajokudlio nacionalinio parko kraštovaizdis


Vilko pilko kelionė buvo tik įpusėjusi. Per ją jis sutiko daug gerų žmonių, pasilepino žydroje lagūnoje, pasivaikščiojo tarp žemės plyšių, kur jungiasi Pietų Amerikos ir Europos plokštės, pasigrožėjo paiku Geysiru ir galingu Gulfosu, apėjo aplink Kerido kraterio ežerą ir ilgai kopė iki aukščiausio Islandijos krioklio.
Žydroji lagūna, Þingvelliro nacionalinis parkas, Gulfoso krioklys, Kerido krateris  
Glymuro krioklio upė, tekanti tarp kanjonų  

Kelionė labai įkvėpė vilką ir jis, pirmai progai pasitaikius, toliau tyrinėjo Islandijos žemes ir kūrė planus didžiajai kelionei į salos šiaurę, iš kurios žadėjo kirsti šalies aukštumą mėnulio keliu. Bet apie tai kitoje pasakoje.

Komentarai
Turinys
  • VILMA ŽUTAUTIENĖ
    VILMA ŽUTAUTIENĖ 
      2012.08.30, 12:43, vertino: Gerai, , rašė:
    Labai graži pasaka, taip ir norisi ten nukeliaut!!! Malonumas buvo skaityti.
  • arturielis
    arturielis 
      2012.08.31, 01:38, vertino: Gerai, , rašė:
    Mano svajonių kampelis, tikiuosis greitu laiku pavyks ir man ten nuvykti, super vaizdai, super istorija;)
  • spacecow
    spacecow 
      2012.08.31, 10:12, vertino: Gerai, , rašė:
    Labai smagiai susiskaitė. Ačiū
  • Mindaugas Zapkus
    Mindaugas Zapkus 
      2012.09.12, 19:38, vertino: Gerai, , rašė:
    liuks

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti
 Konkursas „Žiema miške“
Vėlyvo RUDENS ir žiemos vaizdai. Konkursas vyks iki gruodžio 7 dienos.
Tai 2 savaičių konkursas: visos nuotraukos.

Grupė Fotokonkursai rekomenduoja

Patinka man žiemos Rodyti
Nugalėtojus renka grupės Fotokonkursai nariai turintys aukštesnį statusą. O išrinkti konkurso temą galite čia.